Įvadas:
Artėjant rinkimams, visuomenė domisi kandidatais į prezidentus ne tik dėl jų politinių programų, bet ir dėl asmeninių savybių, patirties bei pasaulėžiūros. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš kandidatų - Seimo nario, Lietuvos centro partijos pirmininko Naglio Puteikio - biografiją, politines pažiūras ir pomėgius.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima:
Naglis Puteikis gimė 1964 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje. Augo Žvėryne, kuris tuo metu buvo neturtingas rajonas su mediniais namais, kuriame gyveno įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių žmonės - rusai, lenkai, amnestuoti kaliniai ir turtingesni piliečiai. Pasak N. Puteikio, tokia aplinka leido jam anksti pažinti gyvenimo įvairovę.
N. Puteikio tėvas buvo chorvedys, kuris 1946 m., dar būdamas moksleiviu Pasvalyje, subūrė moksleivių būrį, spausdinusį lapelius, raginančius boikotuoti sovietinės valdžios rinkimus. Už tai paauglys buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Šis faktas, ilgai slėptas nuo sūnaus, vėliau stipriai paveikė N. Puteikio pasaulėžiūrą ir maištingą dvasią.
Mama dirbo lietuvių kalbos ir literatūros institute. Rinko tautosaką, vaikų dainas.
Pomėgis archeologijai:
N. Puteikį nuo vaikystės traukė archeologija. Jis prisimena, kad namas, kuriame gyveno, buvo senovės lapių fermos vietoje, o tėvui kasant kanalizaciją, tekdavo rasti lapių kaulus. Susidomėjimą archeologija paskatino ir mamos darbas Lietuvių kalbos ir literatūros institute, jos pažintis su archeologais bei žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, kuriame buvo spausdinamos archeologinės įdomybės. Mama pasiūlė archeologui Vytautui Urbanavičiui paimti N. Puteikį į ekspediciją. Po šios patirties jis nusprendė studijuoti istoriją ir tapti archeologu.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Nuo archeologijos iki paminklosaugos:
Nors N. Puteikis ir nebaigė archeologo karjeros, jo susidomėjimas istorija ir kultūros paveldu išliko. Po tarnybos sovietinėje armijoje Afganistane, jis įsitraukė į paminklosaugos veiklą.
Grįžęs iš armijos, N. Puteikis sužinojo, kad Kernavėje yra ariama teritorija. Nuvykęs į vietą, jis pamatė, kad žalojama dar neatrasta senovės gyvenvietė. Nufotografavęs padarytą žalą, jis nunešė straipsnį į žurnalą „Švyturys“. Straipsnis buvo išspausdintas, tačiau redaktorius patyrė represijas.
Netrukus statybininkai Vilniuje, šalia Katedros, pradėjo kasti griovį įrenginėdami kondicionavimo sistemą ir atkasė Valdovų rūmų pamatus. N. Puteikis su studentais suorganizavo straipsnį „Jaunimo gretose“, tačiau redaktorius vėl patyrė spaudimą. Šie įvykiai įžiebė N. Puteikyje kovinį azartą ir paskatino jį aktyviai ginti kultūros paveldą.
Galiausiai tuometinė tarybinė valdžia pakvietė N. Puteikį dirbti paminklosaugos inspekcijoje. Jis išmoko administravimo, vadovavimo žmonėms ir įstaigai įgūdžių, kurie vėliau jam labai pravertė.
Tarnyba Afganistane:
N. Puteikis tarnavo sovietinėje armijoje Afganistane. Jis pateko į pulką, sudarytą iš kareivių iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Pulkas buvo dislokuotas tarpukalnėje prie Herato miesto. N. Puteikis tarnavo pulko apsaugoje, „šilkos“ ekipaže. Jam įstrigo vienas epizodas, kurio niekas neakcentavo - kaip sovietų kariuomenė tris kartus per dieną apšaudydavo modžahedų kontroliuojamą miestą „Gradais“ ir napalmu. Miestas buvo apgyvendintas civilių, ten nebuvo sovietų remiamos valdžios. Tai buvo civilių ir miesto naikinimas. Šis įvykis atskleidė N. Puteikiui sovietų invazijos žiaurumą ir padėjo suprasti, kodėl Tarybų Sąjunga buvo vadinama „blogio imperija“.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Tarnyba sovietų kariuomenėje leido N. Puteikiui perprasti rusų tautos charakterį ir ypatybes. Jis pastebėjo, kad rusų tautoje vis dar stiprus imperiškumo jausmas, todėl jie yra grėsmingas kaimynas.
Darbas paveldosaugos institucijose:
Atkūrus Nepriklausomybę, N. Puteikis ilgą laiką dirbo su paveldosauga susijusiose institucijose. Po kovo 11 dienos profesorius Vytautas Landsbergis pasiūlė jam vadovauti Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijai. N. Puteikis džiaugiasi, kad per patį valstybių, santvarkų ir epochų virsmą, inspekcija atliko didelį darbą - fotografavo, kartografavo, žymėjo ir nustatė teritorijas, teisiškai įteisinome statusus ir apsaugojome daugybę objektų.
Būdamas kultūros viceministru, N. Puteikis prisidėjo prie Katedros lobio atvėrimo visuomenei. Iki 1998 m. lobis buvo slepiamas, nes senieji paminklosaugininkai baiminosi, kad TSRS gali atsikurti ir lobis bus išvežtas į Ermitažą.
Politinė karjera:
N. Puteikis įsitraukė į politiką supratęs, kad viskas priklauso nuo politinių sprendimų. Jis buvo Tėvynės sąjungos narys, 2006 m. tapo skyriaus pirmininku Klaipėdoje. Tais pačiais metais jis kandidatavo į Klaipėdos miesto tarybą ir buvo išrinktas.
2011 m. N. Puteikis buvo išrinktas į Seimą vienmandatėje apygardoje Klaipėdoje. Seime jis siekė ginti viešąjį interesą ir kovoti su korupcija.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Šiuo metu N. Puteikis yra Lietuvos centro partijos pirmininkas ir kandidatas į prezidentus.
Politinės pažiūros:
N. Puteikis save apibūdina kaip centristą. Jam svarbiausia ginti viešąjį interesą, ypač tų žmonių, kurie negali patys apsiginti. Jis mano, kad Vakaruose kairės ir dešinės ribos trinasi, o politikai turėtų kalbėti žmonėms suprantama kalba apie mokesčius ir viešųjų reikalų tvarkymą.
N. Puteikis teigiamai vertina Aušros Maldeikienės veiklą politikoje, nes ji aiškiai ir suprantamai kalba apie mokesčius. Jis mano, kad mokesčiai lemia žmonių gyvenimą ir sukelia emigraciją.
Pomėgiai:
Laisvalaikiu N. Puteikis mėgsta važinėti dviračiu Vilniuje, Žvėryne palei Nerį ir po miestą. Tai jam padeda judėti ir išlaikyti gerą savijautą. Žiemą jis stengiasi daugiau vaikščioti pėsčiomis.
Dar vienas didelis N. Puteikio pomėgis yra grybavimas. Šis pomėgis jam liko iš vaikystės, kai tėvai mėgdavo grybauti su šeima ir draugais.
Šeiminė padėtis:
N. Puteikis yra vedęs, turi du vaikus.