Įvadas
Julijus Cezaris, vienas žymiausių Romos karvedžių ir valstybės veikėjų, paliko neišdildomą pėdsaką istorijoje. Šis straipsnis siekia išnagrinėti jo tautybės klausimą, remiantis istoriniais šaltiniais ir šiuolaikiniais tyrimais, siekiant atskleisti įvairius aspektus, susijusius su jo kilme ir kultūriniu kontekstu.
Gudų Įtaka Romos Imperijai
Norint suprasti Julijaus Cezario tautybės klausimą, būtina atsižvelgti į to meto etninę ir kultūrinę aplinką. Iš rytų Europos kilę gudai turėjo didelę įtaką Romos imperijai. Gudai užkariavo Romą 410 metais ir per sekančius tris šimtmečius palaipsniui įsikūrė Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Nors jų kultūrinis palikimas buvo stambus, stebina, kad tiek mažai yra žinoma apie jų kalbos, papročių, santvarkos ir kultūros įnašą, tarp kitų ir išlikusi įsteigta dabartinė Ispanijos karalystė.
XVIII, XIX šimtmečiais, o ir pirmoje XX a. pusėje daugelis tyrėjų nuo filologo Johan Ihre iki vokiečių archeologo Gustav Kossinna teigė, kad gudai yra germaniška tauta, kilusi iš Skandinavijos. Taip maniusiems tyrėjams priklausė pirmaeilės mokslo asmenybės, tokios kaip Mommsen, Lübke, Götz, minint tik kelis svarbesnius. Germanų rasės pranašumo teorija, kurią iš dalies sukūrė Kossinna ir aistringai pasisavino nacionalsocializmas, žlugo Berlyno bunkerio griuvėsiuose.
Gudų tema vėl susilaukė dėmesio maždaug nuo 1980 metų. Šiuo metu Herwig Wolfram, Peter Heather, Patrick Amory ir jų pasekėjai naudoja tikslius akademinius metodus ir pritaiko internetą tirti senovės raštams originalioje formoje, atšviestus senus lapus. Minėti autoriai yra parašę rimtų veikalų, kuriuose nemažai dokumentuotos medžiagos.
Istorinių Šaltinių Analizė
Užuot atsiklausus nuomonių, užrašytų praėjus daugeliui šimtmečių po įvykių, ar ne geriau yra užklausti tų, kurie gyveno įvykiams vykstant ar bent netrukus po jų? Užuot klausus švedų, vokiečių, anglų ir amerikiečių mokslininkų išvedžiojimų, kodėl nepaklausti pačių gudų? Iš visų mums žinomų dokumentų seniausias, nurodantis gudų kilmės vietą, buvo parašytas 551 metais. Tai yra gudų tautos istorija, pavadinta „Apie gudų kilmę ir darbus“ (De origine actibusque Getarum), surašyta lotynų kalba Bizantijoj. Jos autorius save vadina Jordaniu.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės Cezario salotų variacijos
Teodorikis Didysis, gimęs 454 metais Dakijoj ir miręs Ravenoje 526 metais, užkariavo Italiją 493 metais ir įkūrė ten galingą ostrogudų valstybę. Jis buvo žinomas kaip išsimokslinęs valdovas - jo amžininkas Ennodius savo sanvade „Panegyricos“ mėgdavo priminti karaliaus graikišką išsilavinimą: „educavit te in gremio civilitatis Graecia praesaga ventur“1. Kai kurie karaliaus priešai šaipydamiesi teigė, kad jis esąs beraštis ir pasirašydavęs dokumentus su specialia lentele, kurioje buvo išpjauti tarpai vesti rašikliui2. Jei priimame už tiesą abi versijas, galime prieiti išvados, kad karalius pažinojo graikiškas raides („in gremio civilitatis Graecia“) ir jam svetimos buvo lotyniškos raidės.
Kasiodoras, kuriam karalius diktavo gudų istoriją, buvo Romos senatorius, vardu Magnus Aurelius Cassiodorus. Manoma, kad jis gimė maždaug 485 metais ir žinoma, kad mirė 580 metais. Ostrogudo Teodorikio valdymo Italijoje laikais Kasiodoras buvo vienas iš karaliui artimų intelektualų ir 507-511 metais vedė karaliaus korespondenciją. Kritus Italijoje ostrogudų karalystei, atrodo, kad Kasiodoras arba gal slapstėsi kurį laiką Italijoje, arba trumpam buvo pabėgęs į Konstantinopolį.
Jordanio "Getika"
Kalbėkime dabar apie Jordanį. Apie jį žinome tiktai, kad svarbiausias jo veikalas - gudų istorija, paprastai vadinama „Getika“ - buvo jo parašytas 551 metais, ir kad jis pats sakėsi esąs gudų kilmės. Taigi su Jordaniu susiduriame nuo pirmų žodžių su savotiška mįsle. Kadangi autorius mini savo gudišką kilmę3, jis jau turėjo būti susipažinęs su savo tautos istorija, nes kaip kitaip jis būtų galėjęs sutraukti, - iš atminties?
Ypatingos aplinkybės, kuriomis Jordanis parašė tą gudų istoriją, buvo nuodugniai aptartos Amerikos filologų draugijos pirmininko James O´Donnell trumpoje monografijoje „The Aims of Jordanes“, prieinant išvados, kad Jordanis buvo sąžiningas istorikas. O´Donnell išvados patvirtina tai, ką ir kiti istorikai nuo seno įtaria: kad Kasiodoras jautėsi esąs pavojuje dėl savo buvusio bendradarbiavimo su tuomet neseniai mirusiu Teodorikiu ir greičiausiai jis pats sunaikino savo veikalą, parašytą tuomet, kai jis tarnavo karaliui. Galėtume pridėti, kad yra neįmanoma perrašyti tokią plačią istoriją iš atminties, jeigu iš tiesų jos turėta tik tris dienas, nebent Jordanis jau anksčiau žinojo bent dalį tos praeities.
Jordanio „Getikos“ iki mūsų laikų išsilaikė gana daug nuorašų. Iš jų du seniausi yra: 1) vadinamoji Heidelbergensis kopija, surasta Heidelberge ir datuojama VIII štm., ir 2) Palerme rasta Panormitanus kopija, irgi arba VIII a. galo, arba IX a. pradžios. Heidelbergo kopiją, po to kai ją palygino su kitais vėlesniais nuorašais, paskelbė vokiečių latinistas Theodor Mommsen (1817-1903). Tos kopijos viduramžių meto lotynų kalba yra prasta. Vienas Heidelbergo teksto nuorašas, dalinai išvalius kalbą ir su pilnu vertimu į anglų kalbą, neseniai buvo patalpintas internete, latinisto Theedrich Yeat rūpesčiu5.
Taip pat skaitykite: Šifravimo pavyzdžiai
1880 metais įvykusiame Momseno namo gaisre kai kurie manuskriptai, naudoti Momseno versijai, vadinamai Heidelbergensis, ir pats manuskriptas H sudegė, kiti drauge gulėję išliko gerokai apgadinti. Tačiau žala nebuvo didelio masto, nes tuo metu jau buvo padarytas visas manuskripto H nuorašas. Kitas seniausias žinomas Jordanio istorijos nuorašas yra vadinamasis Panormitanus, rastas 1929 metais. Jį išnagrinėjo italai F. Giunta F. ir A. Grillone (1991) ir to teksto vertimą į ispanų kalbą padarė profesorius José María Sánchez Martín (2001)6. Taigi vadinamoji Heidelbergensis (H) kopija yra ta, kurią išskaitė ir 1882 metais savo didžiame veikale „Monumenta Germaniae Historicae“ paskelbė vokiečių latinistas Theodor Mommsen (1817-1903), 1902 metų Nobelio laureatas. Šios kopijos tekstą išvertė į vokiečių kalbą latinistas Wilhelm Martens 1884 metais, ir vertimas vėliau buvo atkartotas 1912 metų ir 1986 metų laidose7.
Skandza ir Gudų Kilmė
Jordanis rašo, kad Skandija yra Kodano įlankoje: Codanus sinus. Codanus yra lotyniškas prūsiško žodžio godian, reiškiančio „gudas“ (n.), tarimas. Tuo Praitorius sutinka su kitu, irgi vietiniu liudininku, Dancige gimusiu geografu, Leideno universiteto profesoriumi, istorinės geografijos pradininku Philippus Cluverius (1580-1623). „Taigi Kluverijus yra iš čia, iš Kodano ar Godano įlankos, (iš) pagarsėjusio ir karaliaus verto prūsų miesto Genaro, kurį liaudis vadina Dantisku, t. y. Dancigu. Taip yra todėl, kad senovėje jį vadino Gydonijumi, tuomi nurodant jo kilmę.“ (Cluverius ab hoc Codano seu Godano sinu, celeberrimam Regalis Prussiae Urbem Gedarum dictam, vulgo Dantiscum, seu Danzig.
Šventasis Jeronimas, miręs 420 metais, gimė Dalmatijoj maždaug 340 metais. Savo gimtajame mieste Estridone 392 metais išgyveno gudų okupaciją, kai gudai veržėsi į Panonę. Vėliau šv. Hidacijus (Hidacio, 400-469) - Akva Flavijos vyskupas, buvo tiesioginis suevų invazijos Portugalijoj liudininkas ir aprašė jos žiaurumus, ypač smulkiai išdėstydamas savo metraštyje vietiniams gyventojams daromą skriaudą. Išskyrus Šventąjį Jeronimą, kuris turėjo iš tolo susidariusį vaizdą apie gudus ir išlaikė jų atžvilgiu pagiežą iš jaunystės laikų, kiti to meto svarbūs kronikininkai Orosijus ir Hidacijus nuolat pabrėžia savo raštuose kontrastą tarp suevų ir gudų. Apie ją kalbėjo Šventasis Izidorius iš Sevilijos (San Isidoro de Sevilla, 560-636) savo knygoje apie gudus, vandalus ir suevus „De regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum“. Lygiai kaip ir Jordanis įtraukia plačią ir seną gudų tautos praeitį į savo istoriją. Jo sakinys „jie yra tie, kurių Aleksandras patarė nejudinti, Pyrus irgi jų bijojo, Cezaris vengė minėti“ (enim sunt quos etiam Alexander vitandos pronuntiavit, Pyrrhus pertimuit, Caesar exhorruit) buvo vėliau gudų plačiai su pasididžiavimu kartojamas Ispanijoje (žiūr.
Šv. Izidorius pradeda savo istoriją nuo Julijaus Cezario laikų ir tuomet prasidėjusių gudų susirėmimų su Roma. Baigia istoriją su vizigotų karalijos įvykiais Ispanijoje iki 624 metų. Kalbėdamas apie gudų kilmės vietą, šv. Izidorius tepasako, kad jie išvyko iš šiaurės, „ten, kur šiaurinis šaltis nuolat supa Skitijos karalystę“ (Septentrionis glacialia juga inhabitantes circa Scythica regna) ir prideda, kad iš ten nusileido gudai iki Dunojaus19. Ne mažiau svarbus už Izidorių buvo Toledo arkivykupas Rodrigo Jiménez de Rada (1170-1247), vadinamas El Toledano ir svarbios „Historia Gótica“20 autorius. Fernández Valverde išvardina veikalus, kuriais atrodo daugiausiai naudojosi arkivyskupas, rašydamas pirmuosius „Gudų istorijos“ (Historia de los Godos) skyrius. Valverdes nuomone, tai buvo Izidoro ir Jordanio istorijos, tačiau „kalbant apie tuos pirmuosius skyrius, reikia turėti omeny, kad Jiménez de Rada naudojasi šaltiniais savo nuožiūra.
Skyrius, kuriame arkivyskupas kalba apie gudų kilmės vietą, prasideda asmenišku paaiškinimu. Jiménez de Rada sako tyręs gudų kilmės ir darbų klausimą pas įvairius autorius, panaudojęs dar ir tai, ką savo laikais pats surinkęs ir perrašęs. „Vandenyne yra didelė sala, vadinama Skancia, apie kurią Pompėjus Mela sako, kad ji yra vandenyno Kodano įlankoje, kad ji yra vingiuotais kraštais, tęsiasi į ilgį ir ant savęs užsibaigia. Ir kad ji driekiasi į rytus nuo Instulos upės, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų, ir ten, kur matosi Skancia, trimis šakomis įteka į šiaurės vandenyną ir skiria Skitiją nuo Germanijos.“ (in Occeani solo esse magnam insulam nomine Schanciam, quam Pompeius Mela dicit esse positam in Codono Occeani maris sinu, lateribus pandis per longum ducta sese concludens. Taigi Jiménez de Rada rašo, kad sala Schancia yra į rytus nuo „Instulos“ žiočių (Vysla tuomet buvo vadinama Įstula), Codono įlankoje, ir kad ten, kur upė įteka į įlanką, matosi Skancios sala.
Taip pat skaitykite: Monetų vertė Romoje
Karalius Alfonsas X Išminčius (Alfonso X el Sabio, 1221-1284) gudų istoriją įtraukė į Ispanijos „Didžiąją visuotinę istoriją“ (Grande e general estoria). Šiame sąraše, kuris prasideda su Rodrigo Jiménez de Rada ir minima istorija, kurią Toledo arkivyskupas parašė karaliaus Fernando III Šventojo laikais, atsiranda dar vienas don Jordan, greičiausiai Jordanis, nors nėra žinoma, kad „Getikos“ autorius būtų kada nors buvęs popiežiaus kancleris. Aišku yra tai, kad, nors Alfonsas X Išmintingasis ir naudojo Rodrigo tekstą, gal lygindamas jį su Jordaniu, karaliui buvo visai aišku, iš kokio krašto kilo gudai.
„…ir Šiaurės vandenyno jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“ Originale: …en el suelo del mar Océano de septentrión a una grand ysla que dicen Scancia. Et desta ysla cuenta un sabio, que ouo nombre Pomponio Mela que es assentada en el seno del mar Océano que es llamado Codano que cerca toda la tierra, et a las costas aduchas cuemo en arco, et es luenga et encierra se en si, et en si misma se acaba.
Romos Respublika ir Julijaus Cezario Kilmė
Julijus Cezaris gimė 100 m. pr. Kr. Romoje, Italijoje. Jo šeima priklausė patricijų Julijų giminei, kuri buvo garsi ir turtinga. Šeima priklausė patricijų luomui buvo garsi ir turtinga. Romos respublika tuo metu buvo galinga valstybė, o Cezario kilmė jam suteikė pranašumų politinėje karjeroje. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Giminė pagal motinos Aurelijos liniją siekia imperatorius, o tėvo - deivę Venerą.
Julijaus Cezario Politinė Karjera
84m. šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Merginą turėjo rinktis taip pat iš patricijų giminės. Tais pačiais metais vedė Korneliją Ciną. Bet naudotis šios giminystės privelegijomis, kaip ir atlikti nesudėtingas, bet varžančias Jupiterio žynio pareigas Cezariui teko neilgai. Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Pareikalauta išsiskirti su Kornelija. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Kornelijos kraitis buvo konfiskuotas, o Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. Pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis turėjęs meilės santykius su karaliumi Nikomedu, ir tai, pasak Svetonijaus, jo reputaciją sutepė nenuplaunama dėme.
Cezaris buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, kiek pilnoko veido, šviesios odos. Akys juodos, gyvos. Pasižymėjo puikia sveikata, tik gyvenimo pabaigoje kartais netikėtai nualpdavo. Du kartus buvo ištikęs epilepsijos priepuolis. Cezaris plaukus ne tik kirpdavo, skusdavo, bet ir pešiodavo; sielojosi dėl jį bjaurojančios plikės ir todėl su malonumu naudojosi jam suteikta teise nuolat nešioti laurų vainiką. Dėvėjo lengvai sujuostą senatoriaus tuniką su kutais ant rankovių. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu. Labiausiai mylėjo Bruto motiną Serviliją, o meiluže, šalia Kleopatros buvo ir Eunoja, Mauritanijos karaliaus Bogudo žmona. Cezario biografija, kurią parašė Svetonijus, skirstoma į 4 rubrikas: imperatoriaus gyvenimas iki atėjimo į valdžią, valstybinė veikla, privatus gyvenimas, mirtis ir laidojimas. Pereinant nuo jo valstybinės veiklos prie privataus gyvenimo aprašymo, pateikiama išplėstinė charakteristika į kurią įeina šie punktai: 1) išvaizda, sveikata ir apranga; 2) aistra prabangai, išlaidumas; 3) meilės istorijos; 4) kokį maistą ir gėrimus mėgo (pvz.: vyną); 5) savanaudiškumas ir gobšumas; 6) oratoriaus menas; 7) literatūros studijos; 8) karo veikėjo, karvedžio bruožai; 9) santykiai su klientais ir draugais; 10) jo minkštaširdiškumas; 11) valstybės veikėjo savybės.
Galų Karai ir Cezario Populiarumas
59m. sausio 1d. buvo paskirtas konsulu į Galiją. 58m. pr. Kr. 32 metų Julijus buvo paskirtas valdyti 3 užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (šiaurės Italija), Ilziką (šiand. Jugoslavijos pakrantės regionas) ir pietų Prancūzijos pakrantę. 58 - 51m. pr. Kr. Cezaris su maždaug 20 tūkst. vyrų užkariavo regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis ir prisijungti minėtus regionus. 54m. jis surengė 2 žygius į Britaniją, nors ilgalaikių pergalių ten nepasiekė. Galijos užkariavimas Cezarį padarė gal net pernelyg populiaru ir įtakingu didvyriu Romoje.
Pilietinis Karas ir Cezario Diktatūra
Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo, kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49m. sausio 10 - 11d. naktį atvirai nepaklusdamas senatui, Cezaris pervedė savo kariuomenę per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo 4 metus trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi visiška Cezario pergale.
Cezaris buvo padaręs išvadą, jog nedideliu despotu, kurio reikėjo Romai gali tapti jis pats. 45m. pr. Kr. jis tapo diktatoriumi, o 44m. vasario 14d. jam buvo pasiūlyta karūna, bet Cezaris atsisakė. Aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų.
Cezario Reformos ir Mirtis
Paskutiniais savo gyvenimo metais Cezaris vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei Romos neturtingųjų apgyvendinimą naujose savo imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą dar kelioms grupėms žmonių; planavo įsteigti vieningą Italijos miestų valdymo sistemą. Planavo didžiulę statybų programą.
Cezario reformas, jo pastangas “atkurti valstybinę santvarką” netrukus nutraukė skubus išvykimas į naują karo veiksmų teatrą - į Ispaniją. Šį kartą Cezaris toli gražu nesistengė palikti Romą. Išvykimas buvo visai ne laiku ir dėl asmeninių priežasčių: Romoje, ir net pačiuose Cezario namuose buvo Kleopatra, atsivežusi naujagimį sūnų. Ji vadino jį Cezario sūnum ir norėjo gauti Cezario leidimą duoti vaikui jo vardą. Tai, kad Cezaris priėmė Kleopatrą savo namuose, turėdamas sveiką ir gyvą žmoną, sukėlė Romoje nepalankų įspūdį ir diduomenės paskalas. Kai Cezaris grįžo į Romą, įsiplieskė žinomas vergų sukilimas, kuriam vadovavo Spartakas. Italija virto kovos arena. Vienu metu buvo kilusi grėsmė, kad Spartakas žygiuos į Romą. Ir čia ne be pagrindo buvo prisimintas Hanibalo antplūdis. Lemtingai datai artėjant apie nelaimę bylojantys reiškiniai padažnėjo: kartu su savo svečiais valgydamas paskutinę vakarienę Cezaris kalbėjo apie tai, kaip geriausia būtų numirti ir pasirinko netikėtą mirtį. Paskutinę naktį pats Cezaris sapnavo, kad skraido debesyse, spaudžia ranką Jupiteriui, o jo žmona Kalpurnija sapnavo, kad jų namas sugriuvo ir vyras guli ant jos rankų, durklais subadytas. Ryte pabudusi ji paprašė vyro atšaukti senato susirinkimą ir Cezaris nusprendė jos paklausyti. Jis pasišaukė savo draugą ir pasakė atšaukiantis susirinkimą. Visa tai girdėjo Brutas, kurį Cezaris vadino savo sūnumi ir kuris priklausė sąmokslininkams. Jam įsiterpus, diktatorius nusprendė nekeisti savo planų. Senato salėje Cezaris ramiai atsisėdo į savo krėslą. Netrukus prie jo priėjo vienas senatorius ir paprašė grąžinti iš tremties jo brolį. Cezaris atsisakė. 22 senatoriaus draugai paprašė to paties. Cezaris vėl nesutiko. Senatoriai jį apsupa glaudžiu ratu. Vienas iš senatorių nutraukė Cezario togą. Tai buvo sutartinis ženklas. Maištininkai išsitraukė už juostų paslėptus kardus ir visi smogė Cezariui po mirtiną smūgį. 44m. pr. Kr. kovo 15 dieną 23 kardo kirčiais buvo atimta Romos valdovo gyvybė.