Jonas Basanavičius - iškiliausia XIX a. pabaigos tautinio atgimimo asmenybė, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių valstybės nepriklausomybės siekėjų, gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuvių tautos patriarchas. Šis straipsnis nušviečia jo gyvenimą ir veiklą, pradedant gimimu ir studijomis, baigiant indėliu į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir kultūros puoselėjimą.
Ankstyvieji Metai ir Studijos
Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių vietos ūkininkų Jurgio (1826-1879) ir Marijos (Birštonaitės, 1826-1890) šeimoje. Šeimoje užaugo du sūnūs: Jonas ir Vincas (1861-1910).
Pradžioje Joną mokė kaimo mokytojas - daraktorius. Vėliau jis lankė Lukšių pradinę mokyklą. Po pusmečio tėvai pamėgino sūnų leisti į Marijampolės apskrities mokyklą, tačiau šis neišlaikė aritmetikos egzamino ir grįžo dar metams į Lukšius. 1866 m. Jonas buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą, kuri po metų reorganizuota į klasikinę gimnaziją. Dar besimokant IV-V klasėje, tėvai ragino sūnų pereiti mokytis į Seinų kunigų seminariją, tačiau jo netraukė dvasininko kelias, nes jau buvo pradėjęs domėtis pasaulietiniais mokslais.
1873 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, J. Basanavičius norėjo siekti aukštojo mokslo, tačiau Lietuvoje tai buvo neįmanoma, nes Vilniaus universitetas buvo uždarytas dar 1832 metais. Tuo metu dauguma lietuvių mokytis vyko į Maskvą. Atvykęs į Maskvą, J. Basanavičius įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kuriame 1873-1874 m. klausėsi viduramžių, naujųjų amžių bei Rusijos istorijos, rusų literatūros istorijos, lyginamosios kalbotyros ir kt. paskaitų. Supratęs, jog savame krašte mokytojauti negalės, 1874 metų rudens semestro pradžioje perėjo mokytis į medicinos fakultetą ir 1879 m. baigė mokslus, įgydamas gydytojo specialybę.
Studijų metu aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Jau tada J. Basanavičius paniro į lietuvių kultūros tyrimus. Jo mokslines pažiūras įtakojo mitologinė mokykla, kuri teigė, kad liaudies dainos, tikėjimai, papročiai yra kilę iš pirmykščių kosminių mitų, kuriuose dangaus kūnai laikomi dievais, bei klasikinė teorinė etnografijos kryptis - evoliucionizmas. Tiriamajai mokslinei veiklai buvo ypač palankios sąlygos, kadangi XIX amžiaus antrojoje pusėje sparčiai plėtoti tautinių ir etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros tyrimai, t.y. būtent tada padėti etnografijos mokslo pamatai. Tuo metu Europoje jaustas kultūrinis pakilimas: imta kurti pirmąsias etnografines draugijas, muziejus, pradėta leisti šios pakraipos žurnalus.
Taip pat skaitykite: Jonas Basanavičius ir Lietuva
Gydytojo Karjera Bulgarijoje
1879 m. baigęs universitetą, J. Basanavičius darbo Maskvoje negavo, o mėginimas verstis privačia praktika nepavyko, teko bristi į skolas. Dėl to ir ėmus šlubuoti sveikatai, J. Basanavičius 1880 metais išvyko į Bulgariją. Apsistojo Lome, kur pradėjo dirbti ligoninės vadovu bei apygardos gydytoju. Turėdamas pastovų pragyvenimo šaltinį, ėmė rūpintis lietuvybės reikalais. Vedamas šio tikslo, palaikė glaudžius ryšius su tautiečiais, išsibarsčiusiais po visą Europą. Pradėjo rašyti straipsnius į Mažojoje Lietuvoje leistus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ bei „Naująjį Keleivį“.
1891 m. J. Basanavičius oficialiai tapo Bulgarijos piliečiu. 1893 m. jam pasisekė dar labiau, nes tapo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju Varnos mieste.
Išsamios gydytojo publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. Jonas Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. Lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, ten kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje.
„Aušra“ ir Tautinio Atgimimo Pradžia
Būdamas Bulgarijoje, J. Basanavičius aktyviai įsitraukė į kultūrinę ir politinę veiklą. 1882 metais trumpam grįžęs į Lietuvą, inicijavo lietuviško laikraščio „Aušra“ pasirodymą ir netrukus išvyko į Prahą.
1883 m. Jono Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“, jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius. Jis kovojo su carine valdžia neigdamas lietuviškos spaudos uždraudimo naudą, pasiuntė carui peticiją, kurioje buvo raginama legalizuoti „Aušrą“.
Taip pat skaitykite: Aikštės istorija ir reikšmė Marijampolėje
Prahoje Jonas Basanavičius susipažino su Gabriele Eleonora Mohl (1861-1889), kurią 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje vedė. Kartu jie pragyveno tik penkerius metus. Žmonos netektis Joną Basanavičių labai sukrėtė.
Istoriniai Tyrinėjimai ir Trakų Teorija
Gyvendamas Bulgarijoje, J. Basanavičius susidomėjo istoriniais tyrimais, todėl lankydamasis Bulgarijos miesteliuose kopijavo romėniškus užrašus, kasinėjo Romos laikų griuvėsius. Be to, užrašinėjo bulgarų tautosaką, rinko etnografinę medžiagą, savo mokslines įžvalgas skelbdamas ne tik bulgarų, bet ir užsienio spaudoje.
Aptikęs daug panašumų su lietuvių kultūra, ėmė domėtis baltų ir trakų tautų santykiais, ir tai tapo didžiausiu jo gyvenimo darbu. 1889 m. parašė monografiją apie Lomo krašto kultūrą, kuri netrukus buvo išleista ir sulaukė palankių visuomenės vertinimų. 1891 m. J. Basanavičius keliavo po Europos miestus ir rinko medžiagą plėtojamai trakalogijos teorijai.
Kazys Grinius yra rašęs, kad J.Basanavičių buvo tiesiog pakerėjusi mintis ir noras parodyti, kad lietuviai esantys labai sena ir itin autentiškas šaknis turinti tauta. Mykola Biržiška rašė labai paprastai: kad šį Basanavičiaus hobį toleravo, nors jį laikė užsispyrusio senuko pomėgiu. Šiaip moksliniu aspektu jo teorija nėra bevaisė, nors ir neįėjo į lietuviškosios tapatybės struktūrą.
Grįžimas į Lietuvą ir Veikla Vilniuje
Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius išvyko į tėvynę. 1905 m. rugpjūčio 14 d. pasiekė Vilnių. Įsikūręs šiame mieste, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Vilnius J. Basanavičiui grįžus iš Bulgarijos tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru.
Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo šiam 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Subūrė liberalius lietuvių politikus į Tautiškąją demokratų partiją, veikusią 1905-1907 m.
1907 m. J.Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija. J.Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 m. tapęs jos pirmininku - draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898-1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų.
1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.
Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko skyrė darbui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915-1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju.
Gindamas lietuvių teises, Vilniuje dalyvavo daugelyje susitikimų su rusų, vėliau vokiečių, vėliau sovietų ir lenkų valdininkais. 1916 m. gruodžio mėn. trumpam suimtas, jo bute atlikta krata.
Nepriklausomybės Aktas ir Paskutinieji Gyvenimo Metai
Jonas Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba).
1917 m. buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuriai jis pakviestas pirmininkauti. Renginio metu priimtas nutarimas sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis.
1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo - plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J.Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą J.Basanavičius pasiliko Vilniuje. Čia jis aktyviai kovojo už lietuvybę: dalyvavo „Ryto“ švietimo draugijos veikloje, inspektavo lietuviškas mokyklas, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos valdybos posėdžiuose, redagavo „Lietuvių tautą“, rašė straipsnius. Už nuopelnus Steigiamasis seimas 1921 m. jam paskyrė pensiją. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko J. Basanavičių garbės nariu ir profesoriumi.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 dieną. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Jis palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Kūryba ir Mokslinė Veikla
Jonas Basanavičius savo veikaluose daugiausiai tyrinėjo lietuvių tautos praeitį. Tai buvo esminė jo kūrybos tema, kurioje jis pareiškė savo nuomonę ir tam tikras tezes. Negana to, jis domėjosi ir kitais dalykais. Yra išspausdinęs ir archeologijos, etnografijos, kultūros istorijos bei kt. temų straipsnių bei rinkinių, kurie byloja apie Jono Basanavičiaus erudiciją bei kompetetingumą ugdyti Lietuvą bei jos visuomenę, rodyti jai šviesų kelią, kuriuo ji turi sekti.
J. Basanavičius tyrinėjo Lietuvos istoriją, tautosaką, išleido mokslinių veikalų. Parašė studiją „Vilnius lietuvių dainose”, kurioje teigė, kad „lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. < … > Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. < … > Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.
Ypač reikšmingi J. Basanavičiaus surinkti ir paskelbti lietuvių tautosakos rinkiniai Lietuviškos pasakos (2 dalys 1898-1902); Ožkabalių dainos (2 tomai 1902); Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903); Lietuviškos pasakos įvairios (4 dalys 1903-05). 1993-2004 išleista Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos 15 tomų.
Atminimo Įamžinimas
Jono Basanavičiaus atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- 1967 m. J. Basanavičiaus atminimui įamžinti Vilniuje, prie Domaševičiaus g. 9 (Naujamiesčio seniūnija)namo pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta. Čia J. Basanavičius gyveno 1920−1927 m.
- 1972 m. memorialinė lenta pritvirtinta Vilniuje prie Latako g. 1/2 (Senamiesčio seniūnija) namo pagrindinio fasado. Šiame name J. Basanavičius su pertraukomis gyveno 1905-1915 m.
- Kaip rašoma ant pastato Lydos g. 6 / Pranciškonų g. 3 („Senamiesčio seniūnija”) esančioje memorialinėje lentoje, J. Basanavičius yra kurį laiką gyvenęs čia 1908-1917 m.
- J. Basanavičiaus mirties vieta − namas Vilniaus g.
- 1997 m. Jono Basanavičiaus vardas suteiktas Vilniaus miesto vidurinei mokyklai, įsikūrusiai S. Konarskio g. 27. Mokykloje įkurtas dr. J. Basanavičiaus Atminimo kambarys (vėliau pertvarkytas į Etnokultūrinio ugdymo centrą), kuriame sukaupta daug medžiagos apie J. Basanavičiaus veiklą Vilniaus krašte.
- 2001 m. lapkričio 20 d. minint J. Basanavičiaus 150-ąsias gimimo metines Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme atidengtas paminklinis akmuo J. Basanavičiui pagerbti. Paminklinis akmuo savo kontūrais primena Lietuvos žemėlapį.
- 2001 m. Vilniuje, prie Santariškių klinikų (Santariškių g. 2, Verkių seniūnija) buvo pastatytas paminklas − koplytstulpis J.
- J. Basanavičius pavardė iškalta Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minimos 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m.
- 2005 m. gruodžio 5 d. minint Didžiojo Vilniaus Seimo 100-ąsias metines Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmuose atidengtas skulptoriaus G. Jokūbonio sukurtas J. Basanavičiaus kamerinės skulptūros paminklas − ant aukšto granitinio postamento stovinti bronzinė skulptūra.
- 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją (Aušros Vartų g. 5), buvo iškilmingai atidengtas paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, jo 167-ojo gimtadienio proga. Paminklo autoriai - skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis.
- Vilniaus Naujamiesčio ir Senamiesčio mikrorajonuose Jono Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė.
- Nuo 1997 m. Vilniuje veikia J.
- 2015 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido pirmąją dalį leidinio „Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė”. Jį sudarė Jadvyga Kulikauskienė.
tags: #jono #basanaviciaus #gimimo #metai