Jonas Basanavičius - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, tautinio atgimimo veikėjas, mokslininkas, gydytojas, Vasario 16-osios Akto signataras. Jo gimimo metai - 1851-ieji - žymi reikšmingo žmogaus, kuris numatė Lietuvos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti, pradžią. Šis straipsnis skirtas apžvelgti J. Basanavičiaus gyvenimą, jo veiklą ir indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (Bartninkų valsčiuje), pasiturinčių valstiečių Jurgio (1826-1879) ir Marijos (Birštonaitės, 1826-1890) Basanavičių šeimoje. Šeimoje augo keturi vaikai, tačiau užaugo tik du sūnūs: Jonas ir Vincas (1861-1910), V. Basanavičiaus brolis.
Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, Jonas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė 1873 m. su sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo iš pradžių Istorijos ir filologijos, o vėliau - Medicinos fakultete. Studijų metais domėjosi Lietuvos istorija ir archeologija, rinko lietuvių tautosaką.
Veikla Bulgarijoje (1879-1905)
Baigęs studijas 1879 m. ir įgijęs gydytojo specialybę, Jonas Basanavičius priėmė Bulgarijos vadžios kvietimą ir išvyko į šią šalį, kur praleido 25-erius metus. 1879-1882 m. ir 1885-1892 m. dirbo Lom Palankos (dabar - Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju, rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1882-1884 m. tobulinosi Prahoje. Grįžęs į Bulgariją, 1884-1885 m. dirbo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje, o 1892-1905 m. - Varnoje, kunigaikščio Ferdinando I rūmų gydytoju. 1891 m. suteikta Bulgarijos pilietybė.
Aktyviai dalyvavo Bulgarijos visuomenės, politiniame ir kultūros gyvenime. Bendradarbiavo su Tirnovo konstitucijos šalininkais - liberalų partija. Nuo 1894 m. buvo aktyvus Bulgarijos demokratų partijos, įvairių mokslinių draugijų narys.
Taip pat skaitykite: Apie Joną Basanavičių
J. Basanavičius ne tik gydė žmones, bet ir rūpinosi visuomenės sveikata. Jis rado sprendimus - patarė valdžiai nusausinti netoli Varnos esantį ežerą ir pelkę, iš kurios plito maliariją pernešantys uodai, pasodinti medžių, kurie saugotų miestą nuo atpučiamo smėlio ir dulkių. Taip pat patarė apmokestinti atvykstančius turistus. Jo išsamios publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. 1891 m. Bulgarijoje išleistas jo didžiausias veikalas šioje srityje - „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga. Lomo apygarda“. J. Basanavičius laikomas antropologijos mokslo pradininku Bulgarijoje.
Tautinė veikla ir „Aušra“
Jonas Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. 1883 m. jo rūpesčiu pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“. Jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius. „Aušra“ tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu, skatinusiu tautinę savimonę ir kultūros puoselėjimą.
J. Basanavičius straipsniuose propagavo lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, skatino lietuvių tautinės savimonės formavimąsi. Straipsnyje „Priedėlis prie lietuviško klausimo“ (Apšvieta 1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją; Lietuvos ir Lenkijos uniją ir 1863-1864 m. sukilimą laikė klaidomis, ragino atsisakyti unijinių tradicijų (pirmiausia lenkų kalbos). Rusijai siūlė kompromisą - lietuviai atsisako sąjungos su Lenkija idėjos ir paklūsta imperijai, o ši nebevaržo lietuvių tautinės kultūros plėtros ir panaikina lietuvių spaudos draudimą (tai buvo lietuvių tautinio judėjimo atsakas į lenkų nacionalizmo pavojų lietuvių kultūrai).
Grįžimas į Lietuvą ir veikla Vilniuje (1905-1927)
Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius 1905 m. rugpjūčio 14 d. grįžo į Vilnių. Jis tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Vilnius J. Basanavičiui grįžus iš Bulgarijos tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru.
J. Basanavičius dalyvavo visose svarbiausiose akcijose, kur buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams, ir atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1905 m. su kitais parengė memorandumą dėl Lietuvos autonomijos (įteiktas Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui S. Vittei). Buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų. Per seimą derino konservatyvių ir radikalių politikų pozicijas, jo pastangomis buvo priimti nutarimai dėl Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose ir lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
J. Basanavičiaus iniciatyva 1905 m. įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija (sukūrė partijos programos projektą), 1906 m. Kaune suorganizavo partijos kuopą, koordinavusią lietuvių atstovų rinkimus į I Rusijos Valstybės Dūmą, pats juose dalyvavo. 1906 m. su kitais parengė Memorandumą popiežiui Pijui X, kuriame reikalavo įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, atskirą nuo Lenkijos. Po 1905-1907 m. revoliucinių įvykių rėmė viltininkus. Buvo vienas 1907 m. įsteigtos Sąjungos grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiose kūrėjų ir įstatų autorius.
Lietuvių mokslo draugija
Jonas Basanavičius rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos steigimu, kuri įkurta 1907 m. Tapęs jos pirmininku, jis inicijavo draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidybą. 1898-1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. 1911 m. įsteigė Vilniaus pramonininkų lietuvių bendrovę „Vilija“. Dalyvavo daugelio kitų lietuvių draugijų bei organizacijų darbe.
Gedimino bokšto išsaugojimas
J. Basanavičius nuo sunaikinimo išgelbėjo Vilniaus simbolį - Gedimino bokštą. J. Basanavičiaus iniciatyva Lietuvių mokslo draugija kreipėsi į rusų valdžią, prašydama neleisti ardyti Gedimino pilies. Nepavykus susitarti su vietos valdžia, J. Basanavičius nuvyko į tuometinę Rusijos sostinę Peterburgą, kur, siekdamas apsaugoti Gedimino pilį nuo sugriovimo, susitiko su aukštais valdžios pareigūnais.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
J. Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo - plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis.
Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Paskutinieji gyvenimo metai
Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, J. Basanavičius nepasitraukė į Kauną, kaip daugelis lietuvių veikėjų. Jis iki pat savo mirties gyveno Vilniuje. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Tą pačią dieną, 1889 metais, mirė ir jo žmona Gabriela Eleonora Mohl. Jis buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse su ypatinga pagarba.
Atminimo įamžinimas
J. Basanavičiaus atminimas įamžintas įvairiais būdais Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose:
- 1929 m. ant J. Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse pastatytas skulptoriaus R. Biknerio sukurtas antkapinis paminklas.
- 1967 m. ir 1972 m. Vilniuje pritvirtintos memorialinės lentos prie namų, kuriuose jis gyveno.
- 1997 m. Jono Basanavičiaus vardas suteiktas Vilniaus miesto vidurinei mokyklai.
- 2001 m. Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme atidengtas paminklinis akmuo.
- 2005 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmuose atidengtas J. Basanavičiaus kamerinės skulptūros paminklas.
- 2018 m. Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, atidengtas paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui.
- J. Basanavičiaus pavardė iškalta Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis”.
- Lietuvoje yra 103 gyvenvietės, turinčios miesto statusą. Net 41-oje iš jų yra J.Basanavičiaus gatvės. Be to, dar dvi J.Basanavičiaus gatves galima rasti miestuose, esančiuose už Lietuvos ribų - Bulgarijoje. Tie miestai yra Varna ir Lomas.
Bibliografija
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2015 m. išleido leidinį „Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė”, sudarytą Jadvygos Kulikauskienės. Bibliografijoje suregistruoti J. Basanavičiaus gyventu laikotarpiu ir vėlesniais metais išleisti darbai: istorinės ir folkloro studijos, tautosakos rinkiniai, straipsniai, dokumentai, laiškai bei smulkesnės publikacijos. Iš viso − 2456 anotuoti aprašai, suteikiantys žinių apie 1875-2013 m. paskelbtus įvairios apimties J. Basanavičiaus tekstus.
Darbų apžvalga
J. Basanavičius tyrinėjo Lietuvos istoriją, tautosaką, išleido mokslinių veikalų. Parašė studiją „Vilnius lietuvių dainose”. Pasak J. Basanavičiaus, „lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. <…> Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. <…> Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.
Gyvenimo datos
- 1851 m. lapkričio 23 d. - gimė Ožkabalių kaime.
- 1873 m. - baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą.
- 1879 m. - baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą.
- 1879-1905 m. - dirbo gydytoju Bulgarijoje.
- 1883 m. - pradėjo leisti žurnalą „Aušra“.
- 1905 m. - grįžo į Vilnių ir vadovavo Didžiajam Vilniaus Seimui.
- 1907 m. - įkūrė Lietuvių mokslo draugiją.
- 1918 m. vasario 16 d. - pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
- 1927 m. vasario 16 d. - mirė Vilniuje.
Asmeninės kovos ir iššūkiai
J. Basanavičius ne tik kovojo už tautos laisvę, bet ir pats susidūrė su asmeniniais iššūkiais. Didelę gyvenimo dalį jį kankino nervų liga. Autobiografijoje J. Basanavičius rašė: „Šita kulipka drauge su kitomis nelaimėmis, apie kurias jau anksčiau kalbėta, davė pradžią sunkiai neurastenijai, kuri, kaip toliau matysime, ilgus metus tęsėsi ir dabar dar mane vargina. O kad tai neurastenijai jau nuo pat gimimo buvo dirva dalinai prirengta, kaipo iš hysteriškos motinos ir džiovininko tėvo gimusiam, galima prirodyti dar ir kitais faktais, jog mano nervų systemoj buvo jau tam tikra praedispozicija“.