Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Jono Navicko biografiją, apimant jo gyvenimo kelią, kūrybinį palikimą ir atminimą, kuris išlieka svarbus Lietuvos kultūrai. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant publikacijas ir archyvinius duomenis, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų portretą.
Įvadas
Jonas Navickas - tai ne tik vardas, bet ir simbolis žmogaus, kuris savo gyvenimu ir kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Ši biografija siekia atskleisti įvairius jo gyvenimo aspektus, pradedant ankstyvaisiais metais ir baigiant kūrybiniu palikimu, kuris įkvepia ir šiandien.
Ankstyvieji Metai ir Šeima
Alfonsas Jonas Navickas gimė 1936 m. kovo 19 d. Sablauskių kaime, Naujosios Akmenės seniūnijoje. Anksti netekęs tėvų, vaikystę praleido Šemetaičių kaime (Papilės seniūnija).
- Mokslai: Lankė Žilių pradinę ir septynmetę mokyklą, 1954 m. baigė amatų mokyklą Klaipėdoje, o 1967 m. - Klaipėdos politechnikumą.
Darbo Patirtis
Nuo 1954 m. dirbo Klaipėdoje statybų darbininku, techniku, meistru, inžinieriumi. Nuo 1977 m. - Klaipėdos paveikslų galerijos vyr. inžinierius, nuo 1980 m. - inžinierius įvairiose Klaipėdos įmonėse, 1983-1997 m. - vandens tiekimo įmonės specialistas.
Literatūrinė Veikla
Nuo 1997 m. atsidėjo vien literatūrinei kūrybai. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1998 m. Buvo literatų būrelio prie Klaipėdos miesto laikraščio redakcijos, Lietuvos rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas, vadovavo Žemaitijos rašytojų bendrijai.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
Eilėraščių Rinkiniai
- „Vieversio namai“ (1990)
- „Dūzgia vėjo akmuo“ (1997)
- „Pasirinkimas“ (2010)
- „Vieninteliam laikui“ (2011)
- „Donelaičio kelyje“ (2013)
- „Pagautas buvau kelionėj“ (2015)
Knygos Vaikams
- „Skruzdės metai“ (1990)
- „Gudrusis šamas“ (1992)
- „Grybų lietus“ (1993)
- „Vaikų knygelė“ (2003)
Kita Kūryba
- Parengė P. Drevinio kūrybos ir atsiminimų apie jį knygą „Nekrisk, žvaigždele“ (1995).
- Paskelbė rusų poezijos vertimų.
- Eilėraščiai spausdinti Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“.
Įvertinimas ir Apdovanojimai
2016 m. suteikta vardinė Klaipėdos I. Simonaitytės premija.
Kūrybos Bruožai ir Temos
Alfonso Jono Navicko kūryboje atsiveria įvairiaspalvis poezijos pasaulis, kuriame dominuoja gimtinės vaizdai, meilė ir viltis, žmogaus ateities vizija, ištikimybė savo idealams, filosofinis pasaulio suvokimas. Dalis eilėraščių skirta Klaipėdai, pajūrio gamtai, jūrai, atskiroje dalyje - paskyrimai poetams. Knygoje „Pagautas buvau kelionėje“ poetas grįžta prie ištakų, pirmųjų versmių; susitaikymo ir neišbandytos atminties. Autorius ir toliau lieka ištikimas klasikinei poezijos krypčiai.
Vertimai
Knygoje pateikiami žymiausi autoriaus vertimai nuo 2006 m. Juose atsiveria įvairiaspalvis poezijos pasaulis skirtingų tautų poetų kūryboje. Tai pažintis su žymių autorių kūrybos ypatybėmis, tautų likimu įvairiais laikotarpiais, meno formomis, jų savybėmis ir poezijos grožiu.
Visuomeninė Veikla
Alfonsas Jonas Navickas aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Buvo literatų būrelio prie Klaipėdos miesto laikraščio redakcijos, Lietuvos rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas, vadovavo Žemaitijos rašytojų bendrijai.
Atminimas
Alfonsas Jonas Navickas mirė 2025 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdoje. Jo kūryba ir atminimas išlieka svarbus Lietuvos kultūrai.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
Kitas Kunigas Jonas Navickas
Auštantis pavasaris žada Lietuvai daug liūdnų, tačiau iškiliai minėtinų sukakčių. Minėsime 80 metų, kai surengtas pirmas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas; 80 metų, kai prasidėjo visa kas gyva alinantis Vokietijos - SSRS karas. Bus ir mažesnių, lokalinio pobūdžio, bet ne mažiau prasmingų ir liūdnų sukakčių, deja, nuožmių ir skausmingų. Lietuvos katalikų bažnyčia melsis už karo pradžioje besitraukiančių sovietinių kolaborantų nužudytus 15 kunigų. Tarp jų buvo ir mūsų kaimynų: Viekšnių parapijos klebonas kanauninkas Jonas Navickas, Kuršėnų klebonas, garbės kanauninkas Vaclovas Dambrauskas, Joniškio gimnazijos kapelionas kunigas Povilas Racevičius. Bet neverskime visų piktadarybių vien iš baimės apdujusiems sovietinės santvarkos aktyvistams. Viename berods Dzūkijos miestelyje pirmą karo dieną pilna bažnyčia meldėsi. Per miestelį judant vokiečių kolonai, nuo bažnyčios pasigirdo šūvis. Vokiečių karininkas sustabdė koloną, įsiveržęs į bažnyčią pareikalavo išduoti šovusįjį. Gal ir nežinojo besimeldžiantieji, gal ir dvasininkai nežinojo, jog po altoriumi kažkas slepiasi Naujieji vaduotojai nedelsdami išsivedė kleboną su vikaru ir čia pat, šventoriuje, sušaudė. Deja, yra dar vienas būdas sunaikinti neįtikusį režimui asmenį. Tai užmarštis. Ar ne užmarštimi bandyta visiškai sunaikinti tūstančius partizanų, ištrinti iš gyvųjų atminties jų vardus bei likimus. Šiame kontekste reikia paminėti dar vieną su mūsų kraštu susijusį ir nepelnytai užmirštą kunigą, buvusį Vegerių šv. Jurgio parapijos kleboną Antaną Krencių. Jau aštuoni dešimtmečiai, o jo biografija dar neparašyta.
Kito Kunigo Antano Krenciaus Biografija
Antanas Krencius buvo gimęs 1909 metais Šilalės krašte, Kaltinėnų valsčiaus Kalnėnų kaime. Dievą mylinčioje šeimoje su Antanuku augo dar 3 broliai ir 5 seserys. Gausi šeima matyt sėkmingai pragyveno iš valdomų 30 hektarų, laikė 3 arklius, 6 karves. Antanui pasirinkus studijas Telšių kunigų seminarijoje, tėvas jo kelią į mokslus matyt rėmė nešykštėdamas. Baigus 1935 metais seminariją, vienas kitą į amžinybę išsivedė tėvai, o jaunam kunigui Antanui prasidėjo kelionės po Žemaitijos parapijas. Krencių bręstančio karo verpetas įsuko 1941 metų birželio 9 dieną, kai iš Mažeikių apskrities atvažiavę saugumo ir milicijos pareigūnai jį suėmė ir išsivežė į Mažeikius, iš ten persiuntė į Šiaulių kalėjimą. O suimtas buvo už prievolių nevykdymą arba mokesčių nemokėjimą. Vegerių parapijos klebonui vadinamaisiais Smetonos laikais buvo skiriama 30 hektarų žemės, už ją reikėjo valstybei pristatyti 6 centnerius grūdų. Kunigas dievagojosi negalįs prievolės atlikti, nes grūdus pardavęs dar 1940 metų rudenį, o mokesčių įstatymas paskelbtas 1941 metais pavasariop. Prasidėjus karui ir vokiečių armijai veržiantis į Lietuvos gilumą, Telšių kalėjimo kaliniai buvo nukankinti Rainiuose. Šiaulių pareigūnai net ir menkai prasižengusius suimtuosius išvežė Rusijos gilumon. Nuo tos bausmės ir prasidėjo nuotykiai. Praėjo mėnuo, kitas, jau įpusėjo žiema, o kuo prasikaltęs tas kunigu prisistatantis vyriškis, vis neaišku. Mat evakuacijos sumaištyje dingo daugybė dokumentų, su jais ir kunigo Krenciaus baudžiamoji byla. Kalėjimo prokurorams tolimame Rusijos kalėjime dilema: kaip formuluoti kaltinimą, kaip tuos šešis maišelius grūdų sujungti su Rusijos įstatymais, numatančiais tik gulagus ir sušaudymus? Kaip tyčia ir pats kalinys savo prasižengimo neneigia. Liudininkų iš vokiečių okupuotos Lietuvos juk neprisišauksi. Teko pasikliauti kaltinamojo parodymais: neva piktybiškai nemokėjo mokesčių. Byla buvo sukurpta labai nekvalifikuotai, net vadinamoji trijulė nustebo: pagal tokius kaltinimus nėra kaip bausti, nes nėra tokių įstatymų. Kurpdami baudžiamąją bylą, šį kartą prokurorai buvo gudresni. Jeigu nesumokėtų mokesčių mažai, pridėkime priešsovietinę propagandą. Juk dvasininkas negalėjo nekoneveikti tarybų vadžios. Nors kunigas A. Dėl tokio pasmerkimo nei pykti, nei juoktis. Tūkstančiai niekuo neprasikaltusių vyrų ir moterų, iškilių mokslininkų, nuoširdžiai mylėjusių savo tėvynę ir tikėjusių Stalinu, buvo žiauriai nukankinti. Nuostabą kelia ir pati imperijos politinė sistema. Tą žiemą gindami ranka pasiekiamą Maskvą nuo vokiečių, šalo ir žuvo šimtai tūkstančių sovietinių karių bei savanorių. Saugumo byloje kelis kartus kartojamoms Antano Krenciaus nebūtoms kaltėms suregistruoti įrašai nutrūksta 1945 metų pabaigoje ar 1946-ųjų pradžioje, kai baigėsi jam skirtoji bausmė. Tikėkimės, jog tuomet nenutrūko A. Krenciaus gyvenimas. Kaip paleistas ir kur išvyko, baudėjams jau neberūpėjo. Byla 1963 ir 1967 metais buvo revizuota, gal tuomet būta kokių reikšmingesnių įvykių? Kur grįžęs prisiglaudė kunigas Krencius? Į Vegerius ir norėdamas negalėjo grįžti, nes kautynėse 1944 metų vasarą buvo sugriauta bažnyčia ir sudegintos daug sodybų. Deja, duomenų neturi ir Telšių vyskupijos kurija, taip pat ne kartą kratyta ir tikrinta. Kaltinėnų parapijos klebonas N. Petrikas sako girdėjęs apie kažkur gyvenančią kunigo Krenciaus giminaitę. Galop 1989 metams baigiantis dar sovietinės Lietuvos prokuratūra persiuntė kunigo Antano Krenciaus tardymų bylą anuomet dar sovietiniam saugumui, kad reabilituotų.
Didžiosios Kovos Rinktinės (DKR) Istorija ir Ryšys su Pasipriešinimu
Straipsnyje pateikiama informacija apie Didžiosios Kovos Rinktinės (DKR) partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacijai Lietuvoje 1944-1946 m. laikotarpiu. DKR buvo LLA Didžiosios Kovos rinktinė, iki 1945 m. Lietuvos Laisvės Armijos Vilniaus apygardos 5 rajonas, iki 1945 m. d. Kovos apygarda, vėliau tik DKA.
Pasipriešinimo Organizavimas ir Veikla
Dar 1944 m. rytinėse Kauno m. apylinkėse buvo organizuotas partizaninis pasipriešinimas okupantams. 1944 07 mėn. pradžioje Žaslių vlsč. Kaugonių k. prasidėjo pasipriešinimas. Tarp pasipriešinimo dalyvių buvo ir Jonas Misiūnas. 1944 07 mėn. Musninkų vlsč., Ukmergės apskr., NKVD ir KGB užfiksuotas Žalio Velnio būrys. 1944 08 pradžioje išplėstą Didžiosios Kovos būrio (rinktinės) vadovybę sudarė 12 partizanų: J. Misiūnas-Žalias Velnias, J. Norkus-Kerštas, J. Urbonavičius-Svajūnas, E. Kavaliauskas-Klajūnas, P. Petkevičius-Kariūnas, A. Matačiūnas-Diemedis, J. Žvirblis-Dagilis, Z. Kacevičius-Genijus, A. Galinis-Juodoji Kaukė, S. Misiūnas-Senis, K. Surmilavičius-Klevelis, J. Naraškevičius-Šernas. 1944 08 Didžiosios Kovos partizanų būrys tapo LLA DKR, vadas Žalias Velnias.
Kovos ir Susirėmimai
1944 08 17 Martinonių pr. būrys užpuolė Musninkų areštinę, išvadavo suimtuosius ir nušovė du milicininkus. 1944 08 29 Žaslių vlsč. Skėrių k. nušautas apyl. daržinė, paimta 20 šaukimų į sovietinę armija, paliktas DKA perspėjimas. 1944 09 04 Apšaudyta Gelvonų vlsč. grupė grūdų ruošėjų ir milicininkų. 1944 10 04 400 partizanų dalinys. Sovietinę Ukmergės apskr. valdžią apėmė panika. 1944 10 06 Kazokiškėse, Vievio vlsč., užpulti sovietinės armijos kareiviai. 1944 10 18 Prienų k., Musninkų vlsč., per mūšį žuvo 8 partizanai, du buvo sužeisti. 1944 11 02 kareivių bei milicininkų buvo užpulti Kaimynų ir Viršuliškių k., Musninkų vlsč. Žuvo 3 partizanai.
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus kūryba
DKR Struktūra ir Vadovybė
1945 01 10 Į Skėrių k., Žaslių vlsč., atvyksta LLA štabo narys vyr. Kestenis, pasivadinęs Mykolu Karecku-Serbentu. Jis paskiriamas apygardos 5-os apylinkės vadu. 1945 01 15 LLA rajoną priskirta atkuriamam LLA Vilniaus apyg. štabui. Vado M. įsakymu DKA štabo sudėtį įėjo: vadas ir oper. skyriaus viršininkas J. Velnias, štabo ir organizacinio skyriaus viršininkas S. ginkluotės - Jonas Urbonavičius-Svajūnas, žvalgybos -E. ūkio - Daminas Matačiūnas-Jazminas.
DKR Žlugimas
DKR organizuotas pasipriešinimas buvo palaužtas dar 1947-1948 m. MGB agentų įsifiltravus į apygardos vadovybę jų agentus, kol 1950 m. sunaikino.