Jonas Audėjaitis - žymus profesorius, autoritetingai vadovavęs įvairioms vertinimo komisijoms, reikšmingai prisidėjęs prie kultūros paveldo išsaugojimo ir jaunimo ugdymo. Jo veikla apima ne tik akademinę sferą, bet ir aktyvų dalyvavimą kultūriniuose projektuose, meno konkursuose ir istorinio paveldo puoselėjime. Šiame straipsnyje apžvelgiama Jono Audėjaičio biografija, jo indėlis į švietimą, kultūrą ir paveldo išsaugojimą.
Indėlis į švietimą ir jaunimo ugdymą
Jonas Audėjaitis aktyviai dalyvauja jaunimo ugdymo veiklose, skatindamas kūrybiškumą ir novatoriškumą. Vienas iš pavyzdžių - jo dalyvavimas respublikiniame 7-12 klasių mokinių tarpdisciplininiame dailės-technologijų sričių piešinio/idėjos konkurse „Dizainas ateičiai: saulė, vėjas ir vanduo“, kuris vyko Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
„Dizainas ateičiai: saulė, vėjas ir vanduo“
Šis konkursas, organizuotas kartu su Kauno pedagogų kvalifikacijos centru, subūrė 67 mokinius, iš kurių 12 tapo laureatais. Moksleiviai monochrominiuose piešiniuose vaizdavo dizaino objektus, naudodami atsinaujinančius energetikos šaltinius - saulę, vėją ar vandenį. Konkurso dalyviai turėjo tris valandas kūrybinei užduočiai atlikti ir galėjo laisvai rinktis atlikimo techniką. Darbų vertinimo kriterijai buvo kūrybiškumas, novatoriškumas ir estetiškumas.
Vertinimo komisiją, kuriai priklausė Jonas Audėjaitis, nustebino mokinių gebėjimas laisvai interpretuoti temą ir išpildyti ją ne tik piešiant objektus, bet ir kuriant situacijas. Konkurso metu moksleivius lydintys mokytojai dalyvavo atskirose užimtumo programose ir paskaitose, kurias vedė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojai. Jiems buvo pasiūlyta aplankyti VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėjos tapytojos doc. Aušros Vaitkūnienės dirbtuves paskaitoje „Menininko biografija - aplinkybės kūriniui“. Grafikos katedra mokytojams pristatė ir praktiškai supažindino su „Tradicinėmis grafikos spaudos galimybėmis šiandien“. Dalis mokytojų dalyvavo užsiėmimuose, kuriuose kūrė aksesuarus - „Segės kūrimas pertvarinės emalės technika“ arba „Šilko aksesuaro marginimas“.
Konkurso laureatų kūrybinių darbų paroda ir apdovanojimai vyko Kauno rotušėje.
Taip pat skaitykite: J. Vailokaičio veikla
Dėmesys kultūros paveldui
Jonas Audėjaitis aktyviai dalyvauja kultūros paveldo išsaugojimo iniciatyvose, ypač Kauno miesto istorinių objektų atgaivinime. Jo dėmesys kultūros paveldui apima ne tik teorinius tyrimus, bet ir praktinį dalyvavimą restauravimo projektuose.
Seniausi Kauno pastatai ir jų istorijos
Kaunas, turtingas istorija, gali pasigirti senais pastatais, kurie mena skirtingus istorijos etapus. Seniausi išlikę pastatai yra XV amžiuje iškilusios bažnyčios bei vienuolynai. Tačiau ne mažiau įdomūs ir kitos paskirties pastatai, kurie prilygsta jiems savo amžiumi ir slepia primirštas istorijas. Tai - gyvenamieji namai, tokie kaip daugiabutis L. Zamenhofo gatvėje ir vienai šeimai statytas namas, taip pat atgimstantis pastatas Muitinės gatvėje, kurio sienos mena kunigaikščių laikus.
Daug senųjų Kauno pastatų neišliko, nes jie buvo mediniai ir sudegė per XV amžiaus gaisrus. Šie gaisrai paskatino miesto gatvių formavimąsi, kuriomis žingsniuojame ir šiandien.
Seniausias Kauno gyvenamasis namas
Seniausias Kauno gyvenamasis namas stovi L. Zamenhofo gatvėje 5A. Tai įdomus gotikos stiliaus pastatas, kuriame įrengti keli butai. Prie šio daugiabučio yra prišlietas vėliau pastatytas statinys. Antrajame pastate savo dirbtuvę turi architektė Violeta Beigienė. Ji pasakojo, kad seniausiame Kauno daugiabutyje, kuris galėjo būti pastatytas XVI amžiuje, sovietmečiu gyveno ir namo restauravimu rūpinosi architektė restauratorė Stefanija Čerškutė.
Pasak V. Beigienės, seniausias Kauno gyvenamasis namas, kaip ir daugelis senosios Kauno miesto dalies pastatų, sovietmečiu buvo apleistas. S. Čerškutė, garsi architektė restauratorė, prisidėjo prie namo restauravimo. Po pastatu ir dabar yra išlikę seni skliautuoti rūsiai. Dabartiniai gyventojai rūpinasi abiem sujungtais namais.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
Istorikė Raimonda Rickevičienė, tyrinėjusi daugiabučio istoriją, nustatė, kad mūrinis pastatas stovi prie XVI amžiaus pradžioje susiformavusios gatvelės, kuri iki XIX amžiaus pradžios vadinta Papinigio vardu. M. Papinigis buvo XVI amžiuje čia gyvenęs Kauno pilietis. Gotiška mūro technika rodo, kad pastatas statytas XVI amžiuje, tačiau tikslių rašytinių žinių apie jo pastatymo metus nėra. Šio sklypo ir pastato egzistavimas minimas kalbant apie gretimą valdą - 1610 metų sausio 19 dieną paminėtas kaimynystėje stovintis Motiejaus Jokūbonio namas.
XVII amžiaus viduryje sklypą ir pastatus įsigijo Kauno magistrato suolininkas Petras Dvilevičius su žmona Darata Daujotaite, kurie atstatė po 1655-1661 metų karo sugriautus pastatus. XVIII amžiaus pabaigoje didelė valda su pastatais priklausė karališkajam gydytojui Jonui Adolfui Esenui ir jo žmonai Kristinai. Po jos mirties nekilnojamąjį turtą paveldėjo vaikai: žandarų papulkininkis Henrikas, dragūnų kapitonas Jonas, dragūnų štabskapitonas Simonas ir dukra Karolina.
1828 metais paveldėtojai sklypą su mūriniu apleistu namu L. Zamenhofo gatvėje 5A pardavė Lenkijos Karalystės valdiniui, pirkliui Karlui Gerlei. Šis buvusį gyvenamąjį namą rekonstravo į sandėlį, užstatė trečiąjį aukštą. 1856 metais kilo gaisras ir sandėlis apdegė. Remontuojamas po gaisro pastatas buvo pailgintas į kiemo pusę, iki pat vakarinės sklypo ribos. 1857 metais buvo parengtas sandėlio rekonstrukcijos projektas ir pastatytas trijų aukštų priestatas. Mūriniame, trijų aukštų čerpėmis dengtame priestate per visus tris aukštus numatytos sandėliavimo patalpos.
Apie prie gatvės esančią triaukščio sandėlio pusę, statytą XVI amžiuje, rašoma, jog yra skliautuotas, iš 2 dalių susidedantis rūsys, į kurį veda 2 įėjimai. Įdomu, kad gaisro metu nesudegusios statybinės medžiagos buvo suskaičiuotos: raudonų plytų sienose, skliautuose, krosnyse ir dūmtraukiuose buvo likę 423 tūkstančiai 460 vienetų, akmenų pamatuose - 18,9 kubinio sieksnio (1 sieksnis - 2,13 m).
Nuo XIX amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo pastatas nebuvo remontuotas. Karo metu jis buvo smarkiai apgriautas, išliko tik rūsiai ir dalis sienų. 1961-1965 metais pagal architektės S. Čerškutės projektą atliktas kapitalinis remontas. Pastatas buvo fragmentiškai restauruotas ir pritaikytas butams.
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus kūryba
Pastatas formavosi trimis etapais: pirmame etape - XVI amžiuje - pastatyta vidurinė dalis ir rūsys. Čia dar likę gotikinio plytų rišimo pavyzdžių. Antrame etape, po 1655-1661 metų sugriovimo, pristatyta rytinė dalis prie L. Zamenhofo gatvės. Šios dalies rytinis fasadas tinkuotas, išlikę autentiškų detalių. Vertingiausi - fragmentiškai restauruoti fasadai. Trečiajame etape - 1856 metais - pristatytas vakarinis mūrinis trijų aukštų priestatas.
Architektė V. Beigienė džiaugėsi, kad pavyko išgelbėti S. Čerškutės palikimą. Kai ji mirė, jos turto paveldėtojai samdė darbininkus, kad išmestų visus dokumentus, bylas ir brėžinius, kuriuos buvo sukūrusi garsi architektė restauratorė. V. Beigienė išgelbėjo archyvą ir saugo jį savo dirbtuvėje.
S. Čerškutė labai prisidėjo prie daugelio senų ir vertingų Kauno pastatų atgimimo. Pagal jos projektus sovietmečiu buvo restauruota Kauno pilis ir gynybinė siena, Vytauto bažnyčios bokštai, fasadai ir presbiterijos skliautai, restauruotas ir pritaikytas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijai Pažaislio ansamblis bei nemažai kitų Lietuvoje esančių vertingų objektų. Taip pat su kitais specialistais ji rengė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčių regeneravimo projektus.
Perkūno namas
Kitas žinomas gotikinės architektūros paminklas - Perkūno namas, stovintis Aleksoto gatvėje. Jis pastatytas XV amžiaus II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.
Dabar Perkūno namas priklauso jėzuitams, jame įrengta poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, rengiamos parodos, vyksta teatralizuotos ekskursijos, tradicinių amatų dirbtuvės. Paskutinį kartą pastatas buvo remontuotas pernai - atnaujintas stogas, lietvamzdžiai, pamatų hidroizoliacija. Prieš keletą metų viesulas nuvertė du gotikinius bokštelius, kuriuos planuojama atstatyti.
Perkūno namo programų koordinatorė ir edukatorė Ramunė Gecaitė teigė, kad pastate dažniausiai lankosi turistai iš Lenkijos ir lietuviai, kurie atvyksta į edukacijas. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis - viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita - tokių pat gabaritų sandėlis, nugriautas XVIII amžiuje. Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena. Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.
Ilgą laiką tikroji namo paskirtis nebuvo žinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia buvusią šventyklą. Tačiau tyrinėtojų surasta radinių kolekcija bylojo, kad namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau. 1985 metais Maskvos centriniame senųjų aktų archyve buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas - lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris 1546 metais namą pardavė. XVII amžiuje namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui, kuris 1643 metais jį pardavė jėzuitams. 1843 metais, Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. XIX amžiaus antroje pusėje Perkūno name įrengti stačiatikių dvasininkų butai. 1928 metais pastatas vėl atiteko jėzuitams, jie čia įrengė mokyklos klases. Vėliau pastate buvo sandėliai, dirbtuvės. 1965 metais pradėta Perkūno namą restauruoti, patalpos pritaikytos Kauno miesto muziejui. 1991 metais jis sugrąžintas jėzuitams.
Architektai teigia, kad senesnis už Perkūno namą yra seserų bernardinių vienuolyno pastatas, tačiau jis buvo religinės bendruomenės namai, o Perkūno namas - seniausias gyvenamasis vienos šeimos namas.
Muitinės gatvės pastatas
Dar vienas įspūdingas pastatas, šiuo metu restauruojamas, yra Muitinės gatvėje 2. Jame šeimininkavo kunigaikščiai, vėliau - psichikos ligoniai. Dabar pastatą valdo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultetas. Manoma, kad Muitinės gatvės 2-uoju numeriu pažymėtas namas buvo pastatytas XV amžiuje. Dėl jo geografinės padėties - dviejų magistralinių gatvių - Aleksoto ir Muitinės bei Rotušės aikštės sankryžos - istorikai daro išvadą, kad šis statinys anuomet buvo vienas svarbiausių visame mieste.
1994 metais jame rasti renesansiniai keraminiai langų apvadai, kurie yra unikalūs ne vien Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jie liudija, kad šioje vietoje anuomet buvo karališkoji rezidencija. XIX amžiaus istoriniai šaltiniai užsimena, kad galbūt šiame pastate 1562 metais Kaune Žygimantas Augustas priėmė Suomijos kunigaikštį Joną Vazą, vėliau tapusį Švedijos karaliumi Jonu III. Rašytiniuose šaltiniuose šis namas pirmą kartą paminėtas 1589 metais. XVII amžiaus pabaigoje čia buvo įsikūręs Kauno pavieto bajorų teismas. Istorikai spėlioja, kad šis pastatas galėjo būti pirmoji Kauno rotušė.
Per savo ilgą istoriją šis statinys buvo ir gyvenamasis namas, muitinė, policijos nuovada bei seniausia Kauno ligoninė. Sovietmečiu čia veikė psichiatrijos ligoninė, kuri buvo iškelta tik 2007 metais. Dabar dalis pastato jau restauruota ir jame paskaitas lanko VDA Kauno fakulteto studentai, kitoje dalyje dirba statybininkai.
Jonas Audėjaitis, būdamas VDA Kauno fakulteto dekanu, aktyviai dalyvauja pastato restauravimo procese, siekiant išsaugoti jo istorinę vertę ir pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.
Kauno žydų kapinių išsaugojimas
Jonas Audėjaitis taip pat atkreipia dėmesį į Kauno žydų kapinių išsaugojimą. Prieš kelerius metus Kauno savivaldybė ėmėsi veiksmų, kad senąsias žydų kapines įtrauktų į bendrą Kauno istorinio paveldo kontekstą. Talkinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams, imtasi fotofiksavimo darbų - įamžinta beveik 6 tūkst. antkapių. Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turima keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri padės tęsti senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą.
Senųjų žydų kapinių tvarkymą inicijavo ir vienais pagrindinių pagalbininkų šiuose darbuose tapo viešoji įstaiga „Maceva“, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Inventorizuoti Kauno Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta stengiantis išsaugoti istorinį žydų paveldą. Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus.
Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas nesiimama kilnoti antkapių. Stengiamasi atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Tikslas - išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę ką nors imituojant. Siekiama, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų.
Holokausto atminimo įamžinimas
Jonas Audėjaitis aktyviai dalyvauja renginiuose, skirtuose Holokausto atminimo įamžinimui. Jis nuoširdžiai kalbėjo Kauno žydų genocido dienos minėjime IX forte, mėgindamas kuo labiau paliesti jaunosios kartos atstovų širdis. Jo dalyvavimas šiuose renginiuose rodo jo įsipareigojimą istorinei atsakomybei ir atminimo svarbai.
Minėjime dalyvavo ir iš Izraelio p. Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 - visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą tvyrojo Lietuvoje 75 metus.
Lietuvos žydų bendruomenės veikla
Jonas Audėjaitis palaiko ryšius su Lietuvos žydų bendruomene ir dalyvauja jų organizuojamuose renginiuose. Minėjime Kauno IX forte dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kuris pasidalino asmenine patirtimi ir pabrėžė atminimo svarbą.
Šiandien Lietuvos žydai apsijungę į 28 nevyriausybines organizacijas, kurias savo ruožtu vienija asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Paveldas - nors ir labai svarbi, bet tik viena iš daugelio Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės veikos sričių. Grįžtant prie paveldo, Lietuvos žydų paveldas - tai reliktai kultūrinio kraštovaizdžio, kurį per daugiau nei 6…
tags: #jonas #audejaitis #gime