Jelena Kutkauskienė - teisės mokslų daktarė, docentė, nuo praėjusių metų liepos 31-osios vadovaujanti Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL). Jos kelias į šį postą buvo ilgas ir kupinas iššūkių, pradedant nuo svajonės būti gydytoja, baigiant teisiniais ginčais ir sudėtinga situacija šalies sveikatos sistemoje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kelias į Mediciną
J. Kutkauskienė yra lazdynietė, augusi netoli dabartinės RVUL teritorijos. Kaip ji pati prisimena, vaikystėje toje vietoje buvo dykynė, kurioje ji su draugais žaisdavo, o su tėvais - slidinėdavo. Ligoninės statybos pradžia atėmė šią žaidimų aikštelę ir slidinėjimo takus.
Nuo pirmos klasės J. Kutkauskienė tvirtai žinojo, kad nori būti gydytoja. Ji baigė mediciną Vilniaus universitete, tačiau praktinio darbo su pacientais neturėjo. Nors svajojo tapti endokrinologe, nepriklausomybės pradžioje galimybės gauti tretinę profesinę rezidentūrą buvo neaiškios.
Darbo Patirtis ir Karjeros Posūkis
Į RVUL J. Kutkauskienė atėjo su nuostata, kad čia yra susiformavęs kolektyvas ir ji turi pritapti. Todėl pasirinko mažiau rizikingą variantą - sveikatos priežiūros įstaigų valdymo ir administravimo rezidentūrą. Tokiu būdu ji atsidūrė sveikatos sistemos valdymo srityje ir pradėjo realizuoti savo kompetenciją iš pradžių dirbdama Valstybinėje akreditavimo tarnyboje, vėliau - Valstybinėje ligonių kasoje.
Po 15 metų karjeros šioje srityje J. Kutkauskienė pradėjo vadovauti Karoliniškių poliklinikai, kur praleido beveik 10 metų. Ji didžiuojasi savo pasiekimais šioje įstaigoje, ypač žinant, kad prieš dešimtmetį ji buvo vertinama prastai ir net norėta ją atiduoti koncesijai. J. Kutkauskienės iniciatyvumas ir suburta puiki, profesionali, inovatyvi, jaunatviška komanda padėjo poliklinikai užimti tvirtą poziciją Vilniaus miesto sveikatos įstaigų tinkle.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Konkursas į RVUL Direktoriaus Postą ir Iššūkiai
Konkursą RVUL direktoriaus vietai užimti Jelena Kutkauskienė laimėjo praėjusių metų liepos 31-ąją. Tąkart dalyvauti konkurse dokumentus buvo pateikę 12 pretendentų, iš jų 7 atvyko į konkursą. Tačiau savo pranašumą įrodžiusiai J.Kutkauskienei iš tikrųjų pasimatuoti ligoninės vadovės krėslą teko laukti beveik metus. Iš pradžių pagalius į ratus kišo buvęs įstaigos vadovas Algimantas Pamerneckas.
Be to, Karoliniškių poliklinikai beveik dešimtmetį vadovavusi J.Kutkauskienė atsidūrė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) akiratyje. Pastarosios dėmesį patraukė milijoniniai Karoliniškių poliklinikos sandoriai su bendrove „Limeta“, iš kurios poliklinika pirko prekes ir paslaugas. Minėta įmonė priklauso J.Kutkauskienės sutuoktiniui. VTEK vienbalsiai nusprendė, kad J.Kutkauskienė pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.
Tačiau tokį sprendimą J.Kutkauskienė apskundė ir sulaukė palankaus teismo sprendimo. Pastarasis ir atvėrė moteriai duris į vadovaujamas pareigas ligoninėje. „Baigiau ne tik mediciną, bet ir teisę. Tikiu, kad Lietuva yra teisinė valstybė, ir, kai kyla ginčai, jie turi būti sprendžiami teisme“, - interviu 15min kalbėjo J.Kutkauskienė, bent penkeriems metams perėmusi RVUL vairą.
Po įsidarbinimo RVUL J. Kutkauskienė informavo Sveikatos apsaugos ministrą apie aplinkybes, kurios gali sukelti konfliktą. Lygiai tą patį ji buvo padariusi ir užimdama Karoliniškių poliklinikos vadovės pareigas. Visada stengėsi užbėgti įvykiams už akių, dar neatsidūrusi interesų konflikto situacijoje steigėją informuodavo apie aplinkybes, kurios galėtų susiklostyti ir dėl kurių galėtų atsirasti interesų konfliktas. Tačiau VTEK tai interpretavo kaip pažeidimą, esą jos proaktyvi veikla buvo atlikta pagal netinkamas procedūras.
Emocine prasme laikotarpis buvo labai įtemptas, teko išplėsti savo akiratį, įsigilinti į daugelį dalykų ir išmanyti juos iki panagių. Be to, J. Kutkauskienė buvo labai nemaloniai nustebinta, kai po laimėto konkurso prasidėjo begalė įvairių patikrinimų. Ji patyrė didžiulį spaudimą - ir ne tik dėl paskyrimo į naują vietą, bet ir dėl gerų santykių su Karoliniškių poliklinikos steigėju. Jautė neobjektyvumą, dėl to ir skundė VTEK išvadą - negalėjo su ja sutikti. Tačiau kiekviena sėkmė ir nesėkmė yra pamoka, ir J. Kutkauskienė stengiasi mokytis iš visokių patirčių.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Prioritetai Vadovaujant RVUL
Dalyvaudama konkurse J. Kutkauskienė pristatė kelias pagrindines savo programos kryptis. Visų pirma jai labai svarbus paciento - kaip centrinės figūros - lūkesčių tenkinimas. Iš čia išplaukia daugybė uždavinių, susijusių su paslaugų kokybe, sveikatos priežiūros tęstinumu, veiklos organizavimu ir dėl to gerėjančiu paslaugų prieinamumu.
Antra kryptis - darbuotojų lūkesčių tenkinimas. Nes ligoninė, deja, labiau nei medicinos pasiekimais garsėja pacientų skundais ir viešojoje erdvėje išsakytomis darbuotojų pretenzijomis, išlietu nepasitenkinu dėl darbo sąlygų ir administracijos požiūrio į žmogų. Todėl programoje daug dėmesio skyrė galimoms priemonėms personalo lūkesčiams tenkinti.
J. Kutkauskienė pabrėžia tinkamos vidinės komunikacijos svarbą, kurią būtina gerinti. Pirmą darbo dieną ji susitiko su dviem profsąjungomis, su trečiąja susitikimas įvyko ne taip seniai. Susipažino su jų problemomis, vizijomis ir matymu, bando pradėti komunikuoti, kad priartintų vieni kitų supratimą apie situaciją. Turime artėti prie bendros vizijos, kad išspręstume tam tikrus klausimus įstaigos viduje.
Iš profsąjungų J. Kutkauskienė išgirdo tik vieną pageidavimą: kad apmokėjimo sistema būtų labiau diferencijuota, atsižvelgiant į darbo krūvį, sudėtingumą. Todėl diskutuojama, pagal kokius kriterijus galėtume skirstyti lėšas. Dialogas būtinas, kad profsąjungos suprastų, kaip mes dirbame, kad sveikatos apsaugos sistema yra labai reguliuojama, yra tam tikros pajamų gavimo taisyklės, kurios palyginti nelanksčios. Yra vadinamoji plaukiojančio balo sistema, kai negalime tikėtis pilno apmokėjimo už savo suteiktas paslaugas. Todėl turime ieškoti galimybių daugiau uždirbti, pritraukti lėšų dalyvaudami moksliniuose tyrimuose, investiciniuose projektuose. J. Kutkauskienės siekiamybė - glaudesnis bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu.
J. Kutkauskienė pabrėžia, kad autokratinių vadovų laikai baigėsi. Tai - ne jos vadovavimo stilius. Jai labai svarbu įtraukti darbuotojus į įstaigos valdymą. Nori sudaryti jiems galimybių kurti strategiją, nori išgirsti centrų vadovų viziją, kaip jie mato savo kuruojamą sritį ir jos vystymosi perspektyvą. Ji norėtų įgalinti darbuotojus, kad kasdieniai buitiniai sprendimai būtų priimami kuo žemesniame lygmenyje, o administracija galėtų užsiimti strateginiu planavimu ir vizijos įgyvendinimu.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Iššūkiai ir Ateities Vizija
J. Kutkauskienė sau kelia tris pagrindinius uždavinius, kurie vienodai svarbūs ir persipynę. Pirmiausia reikia normalizuoti ne tik darbo santykius, bet ir mikroklimatą įstaigoje, reikia pasiekti tam tikrą bendradarbiavimo ir bendravimo kultūros lygį. Ugdyti darbuotojų požiūrį į pacientą ir kolegą, plėsti akiratį, mokyti ir ugdyti gebėjimus valdyti konfliktus. Be to, reikia nemažai investuoti, kad įstaigoje veiktų lanksti, patogi, darbuotojų poreikius atitinkanti integrali informacinė sistema.
Labai svarbu, kaip mus mato pacientai, steigėjas, kaip save pozicionuojame visoje sveikatos sistemoje. Svarbu nubrėžti strategiją, ar eisime dabartine kryptimi, ar ją koreguosime. Kokios mūsų stiprybės, o kur galėtume tobulėti ir plėstis, kokias technologines naujoves įsileisti. Kaip minėta, norisi glaudžiau bendradarbiauti su Vilniaus universitetu. Esame viena iš rezidentūros bazių, todėl turime išsigryninti, kiek aktyviai dalyvaujame mokymo procese, kokia apimtimi, kur esame stiprūs ir galime parodyti tai, ką turime geriausio Lietuvoje.
Su būtinosios pagalbos srautu mes susitvarkome ir susitvarkysime. Problemos kyla su tuo srautu, kuris nepriskirtas būtinajai pagalbai. Šiuo aspektu reikia dirbti su pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir šeimos gydytojais, šviesti pacientus, kurti socialines reklamas, kad žmonės suvoktų, kur ir kokiais pagrindais gali kreiptis.
Prognozuoti pacientų srautų neįmanoma, garantuoti, kad laukimo eilių nebus, negaliu. Tačiau galiu užtikrinti, kad jos bus tinkamai administruojamos, o pacientų paskirstymas vyks pagal aiškius kriterijus ir pacientai, kuriems iš tikrųjų reikalinga būtinoji pagalba, ją gautų nedelsiant. Svarbiausia, kad visi procesai vyktų atvirai ir skaidriai. Turi būti sudaryti aiškūs operacijų grafikai, kad pacientai suvoktų, kodėl vienas operuojamas šiandien, o kitas - tik po mėnesio. Atvirumo ir skaidrumo politika užkerta erdvę atsirasti korupcijai.
J. Kutkauskienė tiki, kad būsime konkurencingi, geranoriški, besidalijantys, žinantys, ko nori, turintys viziją, palaikantys savo darbuotojus ir juos ugdantys, per juos kuriantys teigiamą įstaigos įvaizdį ir reputaciją. Įgyvendinant šiuos tikslus norėtųsi atlikti platų šuolį, tačiau gali būti, kad eisime žingsnis po žingsnio. Jei per penkerius metus pavyks įgyvendinti tai, ką esu nusimačiusi programoje, būsiu labai laiminga.
Situacija Ligoninėje Pandemijos ir Reformų Kontekste
„Ligoninė visą laiką buvo pozicionuojama, kas išlieka ir dabar ruošiamos reformos kontekste, kaip atsparumą grėsmėms užtikrinanti ligoninė. Apie tai, kokiu ritmu darbas šiuo metu verda vienoje didžiausių ligoninių Lietuvoje, - naujienų portalo tv3.lt pokalbis su įstaigos direktore J. Kutkauskiene. Įtemptas ir dabar laikotarpis, nes toliau tęsiame darbus. Kaip buvome, taip likome ir, matyt, daug metų būsime pirmaujanti ligoninė, kuri priima didžiulį skubiosios pagalbos srautą iš viso Vilniaus regiono. Į mus dėl būtinosios pagalbos pacientas kreipiasi kas 5 minutes, kas 15 minučių atvažiuoja greitoji. Per dieną per skubiosios pagalbos skyrių į ligoninę paguldome nuo 30 iki 50 pacientų, atliekame apie 80 operacijų.
Labai džiaugiuosi, kad pandemija mus tik trumpam pristabdė, bet niekada nebuvome sustoję ir visada užtikrinome būtinąją pagalbą. Jei kalbėtume apie šį laikotarpį, labai džiaugiamės epidemiologinio režimo švelnėjimu, kuris leidžia grįžti prie daugiau įprasto ritmo ir darbo sąlygų. Norėčiau pasidžiaugti, kad esame ta ligoninė, kuri praėjusiais metais dirbo intensyviausiai Lietuvoje. Pagal savo suteiktų paslaugų skaičius mes uždirbome metinę sutartinę sumą. Iš esmės į savo ritmą grįžome dar 2020 m. birželio mėnesį, realiai buvome tik trumpam, pandemijos pradžioje keliems mėnesiams sustabdę visą planinę pagalbą, nes buvo toks reguliavimas.
Taip, 2021 m. irgi buvo kupini iššūkių, bet jie buvo susiję su COVID-19 infekcijos valdymu ir protrūkiais, kurių neišvengė dažna įstaiga. Galbūt tai kiek pakoregavo mūsų terapinio profilio veiklos apimtis, kadangi turėjome net iki 120 lovų, skirtų kovidiniams pacientams. Taigi ta apimtimi mūsų paslaugų buvo suteikta mažiau. Kita vertus, negaliu nepripažinti, kad pas mus buvo ir yra eilės. Tai yra susiję su tuo, kad esame viena didžiausių įstaigų, kuri atlieka endoprotezavimo operacijas, ir esame itin paklausūs. Labai didžiuojamės, kad turime kvalifikuotą, patyrusį kolektyvą, kurį renkasi pacientai.
Kitose įstaigose jie tas paslaugas gali gauti per mėnesį, o pas mus tenka laukti metus, o kartais - ir ilgiau. Deja, bet dabartiniai infrastruktūriniai pajėgumai, kaip minėjau, tos pačios operacinės, kurios reikalauja neatidėliotino remonto, riboja mūsų galimybes teikti paslaugas. Dalis žmonių per pandemiją sąmoningai ribojo vizitus pas gydytojus. Jei įprastai skubiosios pagalbos skyriuje vidutiniškai sulaukiame apie 300 pacientų, tuo laikotarpiu jų buvo 200. Ir tai mus labai stebino. Tačiau nors, atrodytų, apimčių prasme dirbome laisvesniu režimu, reikia nepamiršti, kad turėjome labai daug epidemiologinių suvaržymų, kas irgi reikalavo papildomo laiko.
Tad kažkokio poilsio mes nepajutome. Aišku, džiaugiamės prasidedančia vasara, šiek tiek gerėjančiais orais, bet tai kartu mums ženklas, kad, viena vertus, daugėja šiam laikui būdingų traumų, kita vertus, kolegos poliklinikose išeina atostogauti ir srautas į ligoninės priėmimo skyrių didėja. Pasitaikė tokių atvejų, kadangi tarp tų pacientų, kurie nesikreipė, buvo dalis tokių, kuriems tikrai reikėjo pagalbos. Galbūt įtakos turėjo ir apsunkintas patekimas pas šeimos gydytojus ar kitus specialistus. Be to, pandeminiu laikotarpiu intensyviai teko koordinuoti savo veiksmus su mūsų kolegomis, kitomis ligoninėmis - ir stambiomis kaip Santaros klinikomis, ir rajoninėmis, kurios taip pat prisidėjo prie situacijos suvaldymo.
Joms nutraukus tam tikro profilio paslaugų teikimą, mes turėjome didesnį išorinį srautą priimant skubios pagalbos reikalaujančius pacientus. Kita vertus, yra ir šviesioji pusė - priėmimo-skubios pagalbos skyriuje sumažėjo ne visai dėl skubiosios pagalbos besikreipiančių, dažniau neurasteniškų pacientų srautas. Buvo atlikti „Eurobarometro“ tyrimai, kurie vertino, kiek skirtingų šalių, tarp jų - ir Lietuvos, gyventojų linkę keliauti tam, kad gautų sveikatos priežiūros paslaugas, kitaip sakant, vertintas pacientų mobilumas. Lietuvoje jis yra gana aukštas - virš 50 proc. pacientų atsakė, kad sutiktų keliauti į užsienį tam, kad gautų sveikatos paslaugas. Ir, reikia pažymėti, priežastis, kodėl žmonės būtų sutikę keliauti, tai yra pripažintas, aukštos kvalifikacijos specialistas.
„Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba.“ Ir Lietuva čia nėra išimtis, tai nėra kažkoks Rytų Europos fenomenas, tokios kultūrinės tradicijos egzistuoja visose šalyse. Kita vertus, mes turime suprasti, kad kiekvienas gydytojas iš esmės ir suformuoja tą pripažinimą savo gebėjimais, įgūdžiais, mokėjimu bendrauti su pacientu, suteikti jam pasitikėjimą.
Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba. Natūralu, kad šiuo atžvilgiu mes nesame patrauklus darbdavys. Vien dėl šios priežasties tenka pripažinti, kad nors mūsų atlyginimai, palyginus su Vilniaus miestu, regionu, į ką lygiuojamės, tikrai nėra prasti, ta našta, darbo intensyvumas neatperka galimo atlyginimo skirtumo. Pastebėjome, kad šiandien didėjant priėmimo-skubios pagalbos skyriaus veiklos apimtims kai kurie darbuotojai neatlaiko.
tags: #jelena #kutkauskiene #gimimo #data