Įvadas
Dirbtinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, suteikianti galimybę poroms susilaukti vaikų, kai natūralus pastojimas yra sudėtingas arba neįmanomas. Ši technologija apima įvairius metodus, padedančius pastoti, ir pasaulyje jau gimė daugiau nei milijonas vaikų, pasitelkus šiuos būdus. Lietuvoje pagalbinis apvaisinimas yra reglamentuojamas įstatymais, kurie numato tam tikras sąlygas ir apribojimus, siekiant užtikrinti tiek poros, tiek būsimo vaiko interesus.
Pagalbinis apvaisinimas: kas tai?
Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.
Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai
Yra keletas pagrindinių pagalbinio apvaisinimo metodų, kurie skiriasi savo sudėtingumu ir taikymo sritimis:
Intrauterininė inseminacija (IUI): Tai pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Jos metu specialiai paruošta vyro sperma sušvirkščiama tiesiai į moters gimdą.
Taip pat skaitykite: Konstituciniai dirbtinio apvaisinimo klausimai
In vitro fertilizacija (IVF): Tai vienas iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, suteikiantis galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.
Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?
Pagalbinio apvaisinimo procesas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos.
Intrauterininė inseminacija (IUI):
- Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma.
- Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje.
- Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
In vitro fertilizacija (IVF):
- Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
- Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas.
- Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių.
- Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos).
- Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas.
- Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę.
- Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Sėkmės faktoriai
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje
Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko.
Taip pat skaitykite: Nauja gyvūnų laikymo redakcija
Finansavimas
Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos. Mokamų paslaugų teikimo tvarka (žr.
Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą
Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai.
Etiniai apribojimai
Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.
Susitarimas su medicinos įstaiga
Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra.
Valstybės finansavimas
Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkante, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Taip pat skaitykite: Kontroversijos dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo
Konfidencialumas
Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui.
Duomenų registras
Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijs registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.
Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pagalbinio apvaisinimo
Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus.
Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.
Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str.
Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17).
Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui.
Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str.
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą.
Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“.
Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv].
Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.
Svarbios išvados
- Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
- Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
- Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.
- Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. Dr. Vaidotas A.
tags: #istatymas #del #dirbtinio #apvaisinimo