Po gimdymo daugelis moterų susiduria su estetine ir fizine problema - likusiu pūpsančiu ar nukarusiu pilvuku. Noras kuo greičiau atgauti buvusias kūno linijas yra visiškai suprantamas, tačiau kartais net subalansuota mityba ir sportas nepadeda. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias pilvo pūpsėjimo priežastis nėštumo metu ir po jo, galimus sprendimo būdus bei kitas nėštumo metu kylančias problemas.
Pilvo raumenų diastazė: kas tai?
Pilvo raumenų diastazė - tai tiesiųjų pilvo raumenų išsiskyrimas nėštumo metu, suardantis pilvo sienos vientisumą. Kairės ir dešinės pusės raumenys atsiskiria viduryje ties baltąja linija. Ši būklė būdinga maždaug 30-70% moterų. Paskutinįjį nėštumo trimestrą pilvo raumenų atsiskyrimas būdingas beveik visoms nėščiosioms: sparčiai augantis vaisius, didėjanti placenta tempia ir pilvo raumenis. Daugeliui moterų, turinčių didesnį pilvą po nėštumo, pradeda kompleksuoti, slepia jį po laisvesniais drabužiais ir pan., todėl visų pirma tai - estetinė problema.
Pilvo raumenys ir nėštumas:
Nėštumo metu augantis vaisius tempia pilvo raumenis, kurie gali būti pertempiami. Tikrai ne visoms moterims po gimdymo pasireiškia diastazė ir tai tikrai nėra neišvengiamas dalykas. Yra labai daug veiksnių, nuo ko tai priklauso. Kai kurie veiksniai nepriklauso ir nuo pačių moterų, nesvarbu, jos sportavo, ar nesportavo. Jei pilvo raumenys pertempiami ir jų elastingumas mažas, jie išsitampo ir negrįžta į pirminę savo padėtį: baltoji linija prasiplečia, raumenys nebesugeba iki gali susitraukti ir po nėštumo pilvas atrodo kaip papūstas.
Ar diastazė susijusi su nėštumo metu priaugtais kilogramais?
Tiesioginio ryšio tikrai nėra. Ne dėl svorio diastazė įvyksta, o dėl vaisiaus didumo. Tiksliau dėl vaisiaus ir pačios moters kūno proporcijų. Būna moterys stambesnio kūno sudėjimo, o vaisius mažas, tai pilvo raumenys nėra taip ištempiami. Bet yra daug veiksnių, lemiančių diastazę, nėra vienos priežasties, vienareikšmiško atsakymo. Tikrai ne moters svoris yra lemiama priežastis.
Ar diastazė aktuali tik pagimdžiusioms moterims?
Nebūtinai, bet ji dažniausiai atsiranda po gimdymo. Diastazę lemia labai didelis vidinis pilvo raumenų tempimas. Yra kelių lygių: maža nieko tokio, didesnė diastazė jau estetiškai nelabai gerai atrodo, o didelė gali pereiti į baltosios linijos išvaržą. Tokiu atveju padėtis darosi sudėtinga.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie guzus
Kaip žinoti, kad formuojasi diastazė, kada reikėtų ieškoti pagalbos?
Į specialistus reikia kreiptis tada, kai moteris pastebi, jog yra kažkas ne taip. O kas gali būti ne taip? Kai pilvas tarsi išpūstas, kai įtrauki, atrodo viskas gerai, bet kai atsipalaiduoji, vėl jis tarsi iškrenta. Tokiu atveju reikia kreiptis į specialistą, ir geriausia kreiptis į tą, kuris turi diplomą, o ne moka labai gerai naršyti google.
Ar sportas gali padėti siekiant pilvuką „grąžinti“ į vietą?
Sportas visuomet padeda, nors kaip mano draugas juokauja - sportas sveikam nereikalingas, o ligoniui kenkia. Šiuo atveju, kai yra raumenų diastazė, iš tiesų sportas gali tik pakenkti. Sportas lemia raumenų tonusą, bet diastazės jis nemažina. Kuo didesnis raumenims spaudimas, tuo diastazė gali tik didėti. Bet čia jei yra diastazė. Jei jos nėra, o tik susilpnėjęs raumenų tonusas po gimdymo, tada taip, sportas gali padėti atstatyti raumenų tonusą.
Galimos komplikacijos ignoruojant diastazę:
Tiesiųjų pilvo raumenų išsiskyrimas (diastazė) - beveik trečdaliui nėščiųjų pasitaikanti būklė, kuri gali turėti didelę įtaką gyvenimo kokybei, pasunkinanti atsistatymą po gimdymo ar sukelti rimtų sveikatos problemų. Nuolatinis nepasitenkinimas savo išvaizda ir atsikišusio pilvuko slėpimas po laisvais drabužiais - tai tik ledkalnio viršūnė. Didelio laipsnio diastazė dažnai susijusi su varginančiu juosmeninės nugaros dalies skausmu, dubens dugno silpnumu, netaisyklinga laikysena, šlapimo nelaikymu, nuolatiniu vidurių užkietėjimu ar net išvaržų susidarymu. Dėl susilpnėjusios pilvo apsaugos ir esant dideliam išsiskyrimui kyla pavojus patirti vidaus organų sužeidimų. Paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais pilvo raumenų išsiskyrimas lydi kone kiekvieną nėščiąją. Šis reiškinys laikomas įprastu, nes didėjantis vaisius ir placenta tempia visus pilvo raumenis. Tačiau, jei praėjus ilgesniam laikui po gimdymo moteris vis dar jaučia tarpą pilve, vertėtų kreiptis į specialistus ir pasitikrinti - gali būti, kad yra vienokio ar kitokio laipsnio diastazė.
Diastazės gydymo būdai:
- Korseto nešiojimas: Profilaktinė priemonė mažinant pilvo raumenų diastazę gali būti korsetas, suveržiantis pilvą. Tačiau korsetų reikia vengti nuo trečiojo nėštumo trimestro iki 6 sav. po gimdymo.
- Kineziterapija: Bene dažniausiai pilvo raumenų padėtis koreguojama specialiais pratimais - treniruojami gilieji pilvo raumenys, vengiant pratimų, apkraunančių tiesiuosius pilvo raumenis.
- Chirurginis gydymas: Kai būklė - įsisenėjusi ar kitais metodais įveikti pilvo raumenų diastazės neįmanoma, gydoma chirurginiu būdu - operuojant. Operaciją reikėtų atlikti tik toms moterims, kurios daugiau gimdyti nebeplanuoja.
Kaip gydoma diastazė?
Yra kelios metodikos, populiariausia - pilvo sienos plastika. Pakeliamas odos riebalų lopas, prieinama prie raumenų, pamatome diastazę, raumenys yra suartinami, susiuvami, nes operacijos metu yra leidžiami relaksantai, kurie atpalaiduoja raumenis, galima lengvai juos sutraukti. Dedamos specialios siūlės, tam yra sukurti specialūs siūlai. Jei matome, kad formavosi išvarža, kartais dedamas ir specialus tinklelis, kuris sutvirtina tą pilvo sieną. Na, o vėliau galima atlikti ir pilvo plastiką. Jei yra per daug odos ir riebalų, galima ir juos pašalinti. Ši metodika jau yra laiko patikrinta, daug metų egzistuoja ir ji yra populiariausia. Pati operacija, sakyčiau, priskiriama prie tokių ilgesnių. Pjūvis daromas bikinio linijoje, kad jį vėliau būtų galima paslėpti. Pačios operacijos apimtis yra didelė, todėl ji gali trukti iki 2-2,5 val. Ji atliekama bendrinėje neutroje, žmogus miega, tikrai nieko nejaučia. Po jos paprastai ligoninėje liekama dar parai. Vėliau 3-4 savaites reikia nešioti specialų diržą. Pooperacinis laikotarpis, kaip ir po kiekvienos operacijos, turėtų trukti mažiausiai dvi savaites, per kurias žmogus turėtų nieko labai neplanuoti. Bet šis terminas ir gijimo terminas priklauso nuo to, kokio dydžio ta diastazė, kaip žmogus reaguoja į skausmą ir panašiai. Kai tu sutrauki raumenis, pašalinus kažkiek riebalų, nėra skausminga, didžiausia problema tai, kad kai yra diastazė, kai sutrauki raumenis, yra ir tempimas, ir skausmas, negali pilvo įtempti.
Kaip pasiruošti operacijai? Ką pacientei reikia žinoti prieš ją?
Nėra jokių specialių reikalavimų, yra bendri reikalavimai, kaip ir prieš bet kurią kitą operaciją. Pavyzdžiui, gali sportuot iki paskutinės dienos.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pokyčiai: krūtys nėštumo metu
Kokią įtaką ši operacija turi kitiems nėštumams?
Jokios. Ši operacija netrukdo nei pastoti, nei išnešioti kūdikį, nei jį pagimdyti, nei vėliau jį maitinti. Bet po nėštumo raumenys vėl gali persitempti, nėra garantijos, kad vėl nebus diastazės.
Ar populiarėja tokios operacijos? Ar moterys vis dažniau kreipiasi dėl diastazės?
Sunku pasakyti, moterys kreipdavosi ir kreipiasi, kažkokio ypatingo pacienčių padidėjimo nejaučiu, darbo niekada netrūko. Manau, tas švietimas, publikacijos žiniasklaidoje, kurie paaiškina moterims, kas joms gali nutikti, duoda savo. Asmeniškai nepastebėjau, kad pastaruoju metu būtų staigus tokių operacijų padidėjimas. Pačių plastikos chirurgų gretos auga, vieni mažiau, kiti daugiau, bet darbo turi, moterys kreipiasi, galiu daryti prielaidą, kad tokių operacijų bent jau nemažėja. Bet taip ir turėtų būti. Žinote, prieš 15 metų būdavo gėda darytis plastinę operaciją, o dabar nelabai ką nustebinsi, keičiasi požiūris į plastines operacijas.
Nuo ko priklauso diastazės operacijos kainos?
Kainų diapazonas platus. Yra įvairių veiksnių, pavyzdžiui, kokio dydžio yra pati diastazė, ar reikės tinklelį dėti, ar nereikės, ar žmogus turi viršsvorį, ar nori padaryti riebalų siurbimą. Taip pat, kurioje vietoje diastazė, ar aukščiau, ar žemiau pilvo srities. Tad nuo to ir varijuoja ta kaina.
Pilvo sienos išvaržos
Be diastazės, po nėštumo gali atsirasti ir pilvo sienos išvaržos.
Kokios būna išvaržos?
Pilvo sienos išvaržos būna įvairios. Gali būti įgytos (dažniausia kirkšnies ar bambos išvaržos) ir įgimtos. Gali būti pirminės ir pooperacinės. Pirminės atsiranda dėl nuolatinio per didelio fizinio krūvio, padidėjusio slėgio pilvaplėvės ertmėje nėštumo metu ar esant kai kurioms ligoms (nutukimui, ascitui, kepenų cirozei), esant struktūriniams pilvo sienos pokyčiams. Pirminės pilvo išvaržos gali atsirasti esant kai kurioms genetinėms ligoms, kai sumažėja elastinių skaidulų kiekis pilvo sienoje ar sutrinka jungiamojo audinio apykaita. Taip pat pirminės pilvo sienos išvaržos gali atsirasti vartojant hormonus, badaujant ar vyresniame amžiuje.
Taip pat skaitykite: Kaip sustabdyti plaukų slinkimą po gimdymo?
Kaip atsiranda pooperacinės pilvo sienos išvaržos?
Jos formuojasi pacientams po buvusių operacijų pilvo sienoje. Dažniausia pooperacinės pilvo sienos išvaržos formuojasi po vidurinių laparotomijų. Vidurinėje pilvo sienos linijoje raumens nėra. Toje vietoje susikryžiuoja iš abiejų pusių ateinantys tiesiojo pilvo raumens išorinis ir vidinis aponeurozės lapeliai, todėl dažniausiai toje vietoje ir daromi operaciniai pjūviai operuojant ligonius dėl įvairiausių ligų.
Kokios išvaržų susidarymo priežastys?
Kirkšnies išvaržos dažniausiai formuojasi vyrams. Dėl tam tikrų anatominių ypatumų, vyrų kirkšnies kanalas yra kiek platesnis ir silpnesnis nei moterų. Moterims dažniau formuojasi šlaunies išvaržos. Pirminės ir pooperacinės vidurinės pilvo sienos išvaržos formuojasi vienodai tiek moterims, tiek vyrams. Dažniausiai išvaržos formuojasi per ilgą laiką, tik pradžioje žmonės nieko nejaučia. Dėl struktūrinių pokyčių pilvo sienoje ši pradeda plonėti, tačiau žmogus nieko nejaučia ir nepastebi jokio išsigaubimo pilvo sienoje. Vėliau ji išplonėja iki tiek, kad žmonės pradeda pastebėti nedidelį išsigaubimą ar asimetriją vienoje ar kitoje pilvo sienos vietoje. Kai kurie net ir nekreipia į tai jokio dėmesio. Kai išvarža išdidėja iki tiek, kad ji yra akivaizdžiai matoma ir atsiranda skausmai ar diskomfortas išvaržos vietoje, tuomet jie kreipiasi į gydytojus. Tiems pacientams, kuriems susiformuoja pooperacinė pilvo sienos išvarža po vidurinių laparotomijų, išvarža formuojasi greičiau. Paparstai ji susiformuoja per 3 - 6 mėnesius po buvusios operacijos. Pooperacinių pilvo sienos išvaržų susiformavimo priežastys yra įvairios: pūlingos pooperacinės žaizdų komplikacijos (išvaržų atvejų gali padidėti iki 30%), pakartotinos pilvo sienos operacijos dėl komplikacijų, išsekusiems ligoniams, nutukusiems, senesniems ligoniams, vartojantiems gliukokortikoidus, sergantiems vėžiniais susirgimams ar cukriniu diabetu ir t.t. Pilvo sienos išvaržos gali atsirasti ir staiga po ilgalaikio ir didelio fizinio krūvio, sportuojant ar traumos metu, kai įplyšta pilvo sienos aponeurozė ir/ar raumuo ir atsiranda sienoje defektas.
Kokiame amžiuje išvaržos yra dažniausios?
Amžius įvairus. Kirkšnies išvaržos vyrams gali formuotis ir jauniems, ir seniems. Jauniems vyrams kirkšnies išvaržos formuojasi dėl per didelio fizinio aktyvumo ar traumų. Vyresniems vyrams kirkšnies išvaržų formavimuisi labiau įtakos turi senatviniai struktūriniai pokyčiai pilvo sienoje. Yra pastebėta, kad vyresnės moterys (ypač postmenopauziniame periode) taip pat turi nemažą kirkšnies išvaržų formavimosį riziką. Moterų hormoniniai pokyčiai silpnina pilvo sienos jungiamąjį audinį bei keičia tam tikrų baltymų aktyvumą šiame audinyje. Pirminės vidurinės pilvo sienos išvaržos formuojasi vyresniems pacientams dėl senatvinių pakitimų. Tačiau gali formuotis ir jauniems žmonėms. Pvz. moterims pirminė vidurinė pilvo sienos išvarža (dar vadinama raumenų diastazė) gali formuotis nėštumo metu, kai išdidėjęs pilvas tempia į šonus tiesųjį pilvo raumenį ir vidurinė pilvo linija išplatėja ir išplonėja. Tai labai pasimato po gimdymo. Paprastai kartu formuojasi ir bambos išvarža. Jauniems vyrams ši išvarža formuojasi dėl per didelio ir neapskaičiuoto fizinio krūvio. Pooperacinės pilvo sienos išvaržos gali formuotis įvairiame amžiuje jei buvo atliktos operacijos. Senesniems žmonėms formuojasi dažniau dėl senatvinių pilvo sienos struktūrinių pokyčių.
Ar vaikams jos pavojingesnės nei suaugusiems?
Vaikams dažniausia būna įgimtos išvaržos. Berniukams būna įgimtos kirkšnies išvaržos, kurios operuojamos. Įgimtos kirkšnies išvaržos anatominės struktūros yra kiek kitokios nei suaugusiems vyrams, tačiau vaikams jos vadinamos įgimtomis kirkšnies išvaržomis. Įgimtos bambos išvaržos būna tiek berniukams, tiek mergaitėms. Iki 5 metų bambos išvaržos vaikams neoperuojamos. Daugelyje atveju jos užsitraukia savaime. Jei išvarža neužsitraukia, rekomenduojama jas operuoti. Kadangi vaikams išvaržos yra nedidelės, tai didelio pavojaus jos nesukelia. Išskyrus tais atvejais, kai berniukams yra įgimta kirkšnies išvarža su kartu nenusileidusia ar nepilnai nusileidusia sėklide į kapšelį. Tokiu atveju reikia būtinai operuoti nuleidžiant sėklidę į kapšelį ir kartu suplastikuojant išvaržą, nes priešingu atveju, jei nebus nuleista sėklidė, suaugusiems vyrams gali būti nevaisingumo priežastis, o nenuleistoje į kapšelį sėklidėje gali išsivystyti sėklidės vėžys.
Koks išvaržų gydymo procesas?
Išvaržos yra operuojamos. Plastikos metodai yra įvairūs. Pradžioje išvaržos buvo plastikuojamos savais audiniais, tačiau pastebėta, kad išvaržų atkryčių dažnis kai kuriais atvejais siekė iki 50%. Dabar didžioji dauguma išvaržos plastikų atliekama naudojant specialius tinklelius. Tinkleliai išvaržų plastikai yra pagaminti iš specialių medžiagų, kurios įauga į audinius ir sutvirtina pilvo sieną. Pradėjus naudoti išvaržų plastikai tinklelius, išvaržų atkričių dažnis sumažėjo nuo 1 iki 15 proc. Skirtingas išvaržų atkryčių dažnis priklauso nuo to, kokia išvarža yra operuojama.
Ar visada išvaržos operuojamos?
Pati savaime išvarža neišnyks. Rekomenduotina operuoti visas išvaržas. Priešingu atveju jos gali didėti, atsirasti skausmai ar diskomfortas išvaržos vietoje, ribojantis pilnavertį gyvenimą ir fizinį aktyvumą. Taip pat išvarža gali įstrigti, kas reikalauja skubios operacijos. Kai kada pacientai, nesant įstrigusiai išvaržai, nenori operuotis (chirurgai visada siūlo operuotis). Tokiu atveju galima pasiūlyti specialius pilvo sienos įtvarus, kad sumažintų išvaržų padidėjimo riziką ir dalinai apsaugotų nuo išvaržos įstrigimo.
Kaip pajusti išvaržą? Kokie simptomai pasireiškia?
Vienas iš pirmųjų išvaržos simptomų yra skausmas išvaržos vietoje. Jei išvarža yra labai maža ir jos neapčiuopiama, pirmasis simptomas yra skausmas. Be abejo, jei nėra kitos pilvo skausmų priežasties. Paprastai pacientai teigia, kad prieš atsirandant skausmams buvo pasitempę skaudamą vietą ar sunkiai fiziškai dirbo, sportavo. Jei išvarža yra didesnė, ją paprastai nesunku klinikškai apžiūrint pacientą diagnozuoti. Atsiradus išvaržai, pacientas gali pats apčiuopti iškilimą vienoje ar kitoje pilvo sienos srityje, kurį pirštu lengvai grąžina į vidų. Atsigulus „guzas“ sukrenta ir jo nesimato, o atsisėdus ar atsistojus „guzas“ išlenda į išorę. Jei išvarža įstringa, tai atsiranda pastovus stiprus skausmas iškilimo vietoje, gali susilaikyti dujos ir išmatos, atsirasti raižantys pilvo skausmai. Pilvo sienos iškilimas nesukrenta ir neiškyla tiek atsigulus, tiek atsistojus, o pirštu nesugrąžinamas į vidų. Pačiam ir nereikia stengtis tai padaryti. Tokiu atveju reikia kuo skubiai kreiptis į ligoninę chirurgo apžiūrai ir operacijai. Išvarža dažniausiai įstringa dėl slėgio pilvaplėvės ertmėje padidėjimo, kurį gali sąlygoti sunkus fizinis darbas, stiprus ir ilgalaikis kosulys (lėtinis bronchitas, astma), vidurių užkietėjimas, nėštumas, skysčių kaupimasis pilve (ascitas) ir nutukimas.
Ar gali būti per vėlai diagnozuojama išvarža ir kokios tokių atvejų pasekmės?
Daugeliu atvejų pilvo sienos išvaržos operuojamos planine tvarka. Jos gali įstrigti iki 1 - 5 proc. Išvaržos paprastai diagnozuojamos klinikinės apžiūros metu. Diagnostikos sudėtingumo nėra. Retesniais atvejais (pvz. nutukusiems pacientams ar esant labai mažai išvaržai) reikalinga atlikti pilvo sienos ultragarsinį tyrimą. Per vėlai diagnozuojama įstrigusi išvarža gali būti iš pacientų pusės. Pagrindinė problema ta, kad didelė dalis pacientų, pastebėję įstrigusią išvaržą, per vėlai kreipiasi į gydymo įstaigą. Esant išvaržos įstrigimui reikia kuo skubiau kreiptis į ligoninę. Ligonis kuo skubiau turi būti operuojamas. Į išvaržos maišą gali įstrigti plonosios ar storosios žarnos kilpa. Ir jei laiku nebus suteikta pagalba, žarna gali nekrotizuoti, parakiurti ir sukelti pilvaplėvės ertmės uždegimą. Tokiu atveju tenka atlikti vidurinę laparotomiją, šalinti pažeistą žarnos dalį. Pooperaciniame laikotarpyje gali būti didesnė pooperacinių komplikacijų rizika, ypatingai vyresniems pacientams. Retesniais atvejais, ypač jei ligoniai su įstrigusia išvarža nelaiku kreipiasi į ligoninę, gali būti ir mirties priežastis dėl įvairių komplikacijų. Todėl, norint išvengti šių nepageidaujamų įvykių, rekomenduotina išvaržas operuotis planine tvarka, o nelaukti, kol jos įstrigs.
Kokios chirurgų rekomendacijos po išvaržos operacijos?
Išoperavus išvaržą, rekomenduotina kurį laiką vengti fizinio aktyvumo ir staigių judesių. Priklausomai nuo išvaržos lokalizacijos, dydžio ir amžiaus rekomenduotina vengti didesnio fizinio krūvio nuo 2 savaičių iki 1 mėnesio. Kai kada rekomenduojami po didesnių išvaržų operacijų apie 2 savaites nešioti fizinio krūvio metu specialius pilvo sienos įtvarus. Specialių rekomendacijų mitybai nėra. Rekomenduotina keletą savaičių vengti maisto, kuris kietina vidurius ar dėl kurio padaugėja dujų žarnyne.
Kitos nėštumo metu kylančios problemos
Nėštumas - tai laikotarpis, kai moters organizme vyksta daugybė pokyčių, todėl gali kilti įvairių sveikatos problemų. Aptarsime kai kurias iš jų.
1. Pykinimas ir vėmimas:
- Lengvas: pykina ne nuolat, vemiama 3-4 kartus per dieną.
- Vidutinis: vėmimas vargina beveik nuolat, vemiama apie 10 kartų per dieną, nuolat teka seilės (ptializmas), krinta svoris (netenkama apie 5 proc.).
- Sunkus: vemiama ne mažiau kaip 10 kartų per parą ir dienomis, ir naktimis, net nevalgius, nuolatinis pykinimas ir seilėtekis (seilės tąsios, tirštos), nėra apetito, netenka daugiau nei 5 proc. iki nėštumo buvusio svorio (gali netekti ir daugiau kaip 10 proc.), vystosi ketozė. Elektrolitų disbalansas (netenkama elektrolitų: kalio, natrio, chloro, magnio), dehidratacija (oda sausa, šerpetoja, liežuvis apsinešęs), sutrinka medžiagų apykaita (metabolinė acidozė). Temperatūra padidėja iki 38 °C, dažnas pulsas (iki 110 k./min.), ryški hipotonija, oligurija, šlapime randama baltymo, iš burnos jaučiamas acetono kvapas. Nėščioji blogai miega, yra vangi ir apatiška. Jei SNV užsitęsia: išsekimas, lėtėja vaisiaus augimas ir vystymasis. Kartais pasireiškia: gelta, kepenų srities skausmas, traukuliai, odos, gleivinių, tinklainės kraujosruvos, žarnyno nepraeinamumas, psichikos pokyčiai (euforija, kliedesys).
2. Hipertenzinės būklės:
Jeigu šie požymiai pasireiškia nėščiai moteriai, kuriai iki nėštumo ar nėštumo metu nustatyta hipertenzija (nėščiųjų hipertezija (po 20 nėštumo sav. du kartus išmatuojamas ≥ 140/40 mm Hg AKS), lėtinė hipertenzija (prieš nėštumą, iki 20 nėštumo sav., ilgiau kaip 6 sav. Lengva preeklampsija. Sunki preeklampsija (užtenka vieno kriterijaus). Eklampsija. Svarbiausias ir pavojingiausias simptomas - padidėjęs kraujospūdis. Jis gali būti vienintelis simptomas, o gali ir nurodyti kitas, sunkesnes ligas (pvz. preeklampsiją, eklampsiją). Šios ligos yra itin pavojingos moteriai ir vaisiui, todėl nėštumo metu rekomenduojama nuolat matuotis kraujospūdį.
3. Negimdinis nėštumas:
Negimdinis nėštumas (1-2 nėštumo mėnesį) fiksuojamas tada, kai apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi ir auga už gimdos ertmės ribų (kiaušintakiuose, kiaušidėse, pilvo ertmėje, gimdos kaklelyje). Moterys esant tokiam pastojimui skundžiasi kraujingomis išskyromis, įvairaus intesyvumo pilvo skausmais. Kai negimdinis nėštumas vystosi, pvz., kiaušintakyje, jis plyšdamas sukelia moteriai labai stiprius spazminius skausmus, dažniausiai vienoje pusėje. Skausmą lydi sumažėjęs kraujospūdis, pila šaltas prakaitas, pykina. Reikalinga skubi medikų pagalba.
4. Virškinimo problemos:
Meteorizmas. Dirgliosios žarnos sindromas. Pilvo skausmas su tempimo jausmu apatinėjė pilvo dalyje, spazminis, maudžiantis, kartais panašus į sąrėmį, užeinantis pavalgius, praeinantis pasituštinus ar dujoms išėjus, skausmas pasireiškia kairiojoje klubinėje srityje (gali nebūti taip aiškiai juntama skausmo vieta), sutrikęs tuštinimasis: vidurių užkietėjimas (pasituštinus lieka nevisiško pasituštinimo jausmas), viduriavimas (nedidelis vandeningų išmatų kiekis, kelis kartus per parą, dažniau rytais, tuoj po valgio, susijaudinus) arba abu pakaitomis, daug dujų ir gleivių; taip pat migreninis galvos skausmas, labilus pulsas, nepastovus AKS, prakaitavimas, nuovargis, sutrikęs šlapinimasis, fibromialgijos sindromas (išplitęs viso kūno - sąnarių, raumenų ir nugaros - lėtinis skausmas), sutrikęs miegas. Gali būti Gastritas. Apetito netekimas, pykinimas, vėmimas, raugėjimas, spaudimo pojūtis pilvo viršutinėje dalyje, nemalonus skonis burnoje, dehidratacija ir elektrolitų disbalansas, oda ir gleivinės sausos, blauzdų raumenų skausmas, traukuliai, bendras silpnumas.
5. Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC):
Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC) - kepenų liga, pasireiškianti odos niežuliu be pirminio odos pažeidimo požymių, paprastai be geltos (reta, dažnis: 0,5 proc.). Nuolatinis, vis stiprėjantis niežėjimas gali būti pirmasis INC simptomas, todėl ėmus intensyviai niežėti odą (delnai, padai, galūnės, mažiau veidas ir kaklas), ypač naktį, reikia pasirodyti gydytojui. Liga išryškėja 20-35 nėštumo savaitę (per kitus gimdymus pasikartoja iki 70 proc., šeiminis paveldėjimas apie 36 proc.). Fiziologiškai padidėjusi progesterono koncentracija nėščioios organizme sumažina tulžies latakų tonusą ir taip padidina cholestazę. Odos niežėjimo priežastis - sutrikęs tulžies rūgščių metabolizmas kepenyse ir sulėtėjęs tulžies tekėjimas tulžies latakais. Kepenys nepajėgia pašalinti tulžies rūgščių dėl pakitusio kepenų ląstelių ir tulžies latakėlių ląstelių laidumo. Nepašalintos tulžies rūgštys kaupiasi kepenyse ir sukelia tulžies sąstovį (cholestazę), dideliais kiekiais išsiskiria į kraują, jų koncentracija kraujyje padidėja 10-100 kartų. Per kraują tulžis patenka į odą ir dirgina periferinius nervus sukeldama niežėjimą. INC sergančios nėščiosios dažniau gimdo prieš laiką ir po gimdymo kraujuoja. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis svarbu stebėti vaisiaus būklę, nes galima vaisiaus žūtis (dažnis: nuo 1 iki 10 proc.).
6. Priešlaikinis gimdymas:
Iki 22 sav. 22-37 sav. priešlaikinis gimdymas, kurio priežastys: motinos ligos, patologiniai pokyčiai, pažeidimai, placentos kraujavimas, neurohormoniniai moters sutrikimai, amžius (iki 16 m.).