Įvadas
Gyvybės tema yra vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos svarsto įvairios religijos ir visuomenės. Šiame straipsnyje nagrinėsime Graikų apeigų katalikų požiūrį į abortą, remdamiesi Bažnyčios mokymu ir enciklikomis.
Gyvybės Evangelija
Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11). Šio „didžio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau kartu Kalėdos atskleidžia visą kiekvieno žmogaus gimties reikšmę, todėl džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas džiaugsmo dėl kiekvieno kūdikio gimimo pasauliui pamatu ir išsipildymu. Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Iš tikrųjų jis kalba apie „naują“ ir „amžiną“ gyvenimą, sukuriamą komunijos su Tėvu, kuriai kiekvieną žmogų laisvai kviečia Sūnus Šventosios Dvasios galia.
Žmogaus pašaukimas ir gyvybės vertė
Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė - tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Iš tikrųjų gyvenimas laike - tai viso vieningo žmogiškosios egzistencijos proceso pamatinė sąlyga, pradinis etapas ir sudėtinė dalis. Tai procesas, kurį netikėtai ir ne dėl žmogaus nuopelnų nušviečia pažadas ir atnaujina dieviškojo gyvenimo, visiškai įvyksiančio amžinybėje, dovana. Drauge kaip tik šis antgamtinis pašaukimas nušviečia kiekvieno individualaus žemiškojo gyvenimo santykinį pobūdį. Bažnyčia žino, kad ši gyvybės Evangelija, kurią ji gavo iš savo Viešpaties [1], giliu ir įtikinamu aidu atsiliepia kiekvieno asmens - ir tikinčio, ir netikinčio - širdyje, nes ji nuostabiai įgyvendina visus širdies lūkesčius, drauge juos be galo pranokdama. Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2,14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei. Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa, priminta Vatikano II Susirinkime: „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [2]. Bažnyčia, uoliai svarstydama Atpirkimo slėpinį, su vis nauja nuostaba pripažįsta šią vertybę [3]. Ji jaučia esanti pašaukta visų laikų žmonėms skelbti šią „evangeliją“, nenugalimos vilties ir tikro džiaugsmo šaltinį visais istorijos etapais.
Bažnyčios globa ir grėsmės žmogaus gyvybei
Kaip tik dėl kūnu tapusio Dievo Žodžio slėpinio (plg. Jn 1, 14) kiekvienas žmogus patikėtas motiniškai Bažnyčios globai. Todėl bet kokia grėsmė žmogaus orumui ir gyvybei turi būtinai atsiliepti pačioje Bažnyčios širdyje; ji neišvengiamai paveikia pačią jos tikėjimo atperkamuoju Dievo Sūnaus Įsikūnijimu šerdį ir skatina imtis savo misijos - eiti skelbti Gyvybės Evangeliją visam pasauliui, visai kūrinijai (plg. Šiandien šis skelbimas dar būtinesnis, nes nepaprastai išaugo ir sustiprėjo grėsmė individų bei tautų gyvybei, labiausiai ten, kur gyvybė silpna ir beginklė. Vatikano II Susirinkimas dokumentuose, nemažiau svarbiuose ir šiomis dienomis, griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę. Po trisdešimties metų su ta pačia įtaiga cituodamas Susirinkimo žodžius, aš kartoju šį pasmerkimą visos Bažnyčios vardu ir esu tikras, kad išreiškiu visų grynos sąžinės žmonių nuoširdžius jausmus: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, - visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius.
Kultūros krizė ir moralinis nuosmukis
Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu nenyksta, o tik dar labiau plečiasi: mokslo ir technologijos pažangai atsiveria naujos perspektyvos, o su jomis - ir naujos kėsinimosi į žmogaus orumą formos. Visa tai iš esmės keičia būdą, kuriuo žvelgiama į gyvybę ir žmonių santykius. Faktas, kad daugelio šalių įstatymų leidėjai, gal net nutoldami nuo pagrindinių savo šalių konstitucijų principų, nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisinti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga rimto moralės nuosmukio priežastis. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Šitaip pati medikų profesija iškreipia savo esmę, ima sau prieštarauti ir žeminti savo atstovų orumą.
Taip pat skaitykite: Nuo gimimo iki valdymo: Graikų dievai
Bažnyčios pozicija aborto klausimu
Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) Kijevo-Haličo didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas sureagavo į pirmadienį paskelbtas popiežiaus Pranciškaus mintis apie Rusiją. Žodžiai apie „Petro I, Jekaterinos II, didžios Rusijos imperijos - didingos, apsišvietusios, didžios kultūros ir didžio žmoniškumo šalį” reiškia blogiausią imperializmo ir kraštutinio rusiškojo nacionalizmo pavyzdį. Kaip Bažnyčia norime atkreipti dėmesį, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste tokie išsireiškimai įkvepia šalies agresorės neokolonijines ambicijas, užuot pasmerkus ir pasmerkus tokį „rusiškumo” būdą. Kad Šventojo Tėvo žodžiais ir ketinimais nebūtų manipuliuojama, laukiame Šventojo Sosto paaiškinimo. Ukrainos graikų katalikų bažnyčia kartu su visa Ukrainos pilietine visuomene smerkia „rusų pasaulio” ideologiją ir visą nusikalstamą „buvimo rusu” būdą. Tikimės, kad Šventasis Tėvas išgirs mūsų balsą.
Katalikų Bažnyčios katekizmas ir žmogžudystė
Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kaino įvykdytos jo brolio Abelio žmogžudystės aprašymu Šventasis Raštas atskleidžia pykčio ir pavydo egzistavimą žmoguje - pirmapradės nuodėmės, nuo pat žmogaus istorijos pradžios, padarinius. Brolis užmuša brolį. Kiekvienas nužudymas, kaip ir pirmoji brolžudystė, pažeidžia „dvasinę“ giminystę, jungiančią žmoniją į vieną didelę šeimą [11], kurioje visi dalijamės ta pačia pamatine gėrybe: vienodu asmens orumu. Kiekvieno smurtinio veiksmo prieš savo artimą šaknyse esama pasidavimo „logikai“ to piktojo, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44). Apaštalas Jonas mums primena: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jn 3, 11-12).
Nuodėmės, šaukiančios dangaus bausmės
Iš šio teksto Bažnyčia paėmė posakį apie „nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus bausmės“, ir pirmoji jų yra tyčinė žmogžudystė [12]. Žydų tautai, kaip daugumai senovės tautų, kraujas yra gyvybės šaltinis. Kainą prakeikia Dievas ir pati žemė, kuri jam nebeduos savo derliaus (plg. Pr 4, 11-12). Jis nubaudžiamas: turės gyventi dykvietėse ir tyruose. Smurtas ir žudymas iš pamatų pakeičia žmogaus aplinką. Žemė, užuot buvusi „Edeno sodu“ (plg. Pr 2, 15), pertekliaus, harmoningų asmeninių santykių ir draugystės su Dievu vieta, tampa „Nodo kraštu“ (plg. Pr 4, 16), trūkumo, vienatvės ir atskyrimo nuo Dievo vieta. Kainas nuo šiol bus „bėglys bei klajūnas žemėje“ (plg.
Pasikėsinimai prieš žmogaus gyvybę
Tačiau čia ypač sutelksime dėmesį į kitos rūšies pasikėsinimus, nukreiptus prieš ankstyviausią ir vėlyviausią žmogaus gyvenimo etapus; pasikėsinimus, kurie atskleidžia naujus, praeityje nežinotus atžvilgius ir kelia ypač rimtus klausimus. Svarbu ne tik tai, kad bendra viešoji nuomonė liaujasi šiuos pasikėsinimus laikyti „nusikaltimais“; paradoksalu, tačiau jie pradeda įgyti „teisių“ prigimtį tokiu laipsniu, kad valstybė raginama legaliai juos pripažinti ir paversti pasiekiamus sveikatos apsaugos darbuotojų nemokamų paslaugų dėka. Tokie pasikėsinimai žeidžia žmogaus gyvybę tada, kai ji ypač trapi ir neturi jokių savigynos būdų. Kaip susidarė tokia padėtis? Turime atsižvelgti į daug įvairių veiksnių. Foną sudaro gili kultūros krizė, formuojanti skepticizmą svarbiausių pažinimo ir etikos pamatų atžvilgiu ir vis labiau apsunkinanti aiškų žmogaus būties, jo teisių ir jo pareigų reikšmės suvokimą. Be to, yra įvairaus pobūdžio egzistencinių ir tarpasmeninių sunkumų; juos išryškina sudėtinga visuomenė, kurioje individai, poros ir šeimos dažnai paliekami vieniši spręsti savo problemas.
Išplitęs moralinis netikrumas
Išplitusio moralinio netikrumo klimatą gali šiek tiek paaiškinti šiandienos socialinių problemų gausa bei sudėtingumas, tai kartais sušvelnina subjektyvią individų atsakomybę; tačiau ne mažiau teisinga tai, kad susiduriame su dar platesne tikrove, kurią galime pavadinti tikra nuodėmės struktūra.
Taip pat skaitykite: Dirbtinis apvaisinimas ir Bažnyčia
Aborto legitimumo problema
Aborto legitimumo problemos atsiradimas šiuolaikinėje visuomenėje siejamas su žmogaus gyvybės neįkainojamu vertingumu ir su jo įteisinimu XX amžiaus antrojoje pusėje beveik visose Europos valstybėse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jį bando spręsti politikai, filosofai, mokslininkai ir kiti suinteresuoti asmenys. Vis daugiau svaris argumentais girdima prieš abortus. Ar tokia praktika atsispindi šalies įstatymuose? Ko gero ne, nes tik vos keletas Vakarų Europos valstybių yra užėmusios abortų draudimo pozicijas. Ar įstatymų leidėjai nenori paisyti jų nuomonės? Ar tai moters pasirinkimo laisvė, kūno nuosavybės teisė ir pan.? Taigi, visų pirma, aborto legitimumo problemos gvildenimas yra aktualus įstatymų leidėjams. Galiausiai visuomenė, suvokdama šios temos svarbą šiandienos pasaulyje, gali būti dalimi šios problemos sprendėjo.
Skirtingos pozicijos aborto klausimu
Kaip žinoma, aborto legitimumo problema gvildenama remiantis skirtingomis pozicijomis. Šios atstovai, teisininkai, medikai, mokslininkai. Jų požiūriai šia tema yra skirtingi. Šios pasekėjams, filosofams, kurie teisę į gyvybę pripažįsta nuo pradėjimo momento. Tuo tarpu teisininkai, medikai, mokslininkai, kaip matysime, yra kiek atsargesni, sakydami „ne“. Jie pateisina abortus esant tam tikroms sąlygoms. Todėl šiame darbe ir bus bandoma atsakyti į klausimą - ar galima suderinti šias skirtingas pozicijas ir pateisinti aborto teisėtumą? Šio reiškinio, problema. Jis konkretizuojamas išskiriant kūrinio dalyką - aborto teisėtumo prieštaringumą.
Tyrimo metodologija
Darbo rašymas grindžiamas fenomenologinės krypties teorijomis, tokiomis, kaip hermeneutika, holizmas, humanizmas. Remiantis hermeneutika šiam darbui yra svarbus teorijos, įvykio interpretavimas, aiškinimas, supratimas. Tai yra apie žmogaus gyvybės vertę. Remiantis prigimtinės teisės teorija bus grindžiamas žmogaus teisės į gyvybę neatimamumas. Mintos teorijos įpareigojo mus atlikti kokybinį tyrimą, kuris yra tinkamesnis šio darbo rašymui, kadangi tokios rūšies tyrimui būdingas lankstumas, kuriamasis žinis pobūdis, holistinė analizė, paaškinimai, sistemingumas, reikšmingumas ir kt. Reiktų pridurti, kad neapsieita ir be kiekybinio tyrimo vykdant interviu.
Termino "abortas" samprata
Pažymėtina, kad pats „aborto“ (lot. abortus < aborior - sunykstu, apmirštu) terminas, atsižvelgiant į nagrinėjamas pozicijas yra daugiaaspektis. Šios požiūriu tai traktuojama kaip negimusio žmogaus nužudymas. Teisiniu, medicininiu požiūriu nagrinėjant šią temą „aborto“ terminas bus vartojamas įprastine reikšme. Terminas „legitimumas“ - tai tarptautinis žodis. Žodis „legitimuoti“ reiškia „pagrįsti“, kai normos galiojimas yra paremtas visuotinai argumentuotu akceptavimu.
Darbo struktūra
Atsižvelgiant į suformuluotus uždavinius, šį mokslinį kūrinį sudaro įvadas, dėstomoji dalis, kurią sudaro 8 dalys, suskirstytos į poskyrius. Be aborto sampratos ir atsiradimo istorijos atskirose dalyse bus analizuojami ir apibendrinami skirtingi požiūriai į abortą, atsižvelgiant į moralės, mokslo pozicijas, teikiant prioritetą žmogaus gyvybės vertei ar privatumui. Šios atstovų mintimis, filosofinėmis doktrinomis, moksliniais tyrimų duomenimis ar atskirs šiuolaikinės visuomenės nariais nuomonėmis. Teisiniu aspektu aborto teisėtumo problema bus nagrinėjama apžvelgiant užsienio ir Lietuvos šalis teisinę praktiką. Šia bus analizuojami ir apibendrinami įvairūs įstatymai, įstatymų projektai, teismų sprendimai, susiję su šia problema. Darbo išvadose pateikiamas viso tyrimo apibendrinimas, su tam tikrais pasiklymais. Darbo pabaigoje pateikiamas naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių bei užsienio kalbomis ir priedai.
Taip pat skaitykite: Judaizmo požiūris į abortą
Aborto apibrėžimas
Bevartant žodynus, beveik visur terminas abortas [lot. abortus < aborior - nunykstu, apmirštu] apibūdinamas panašiai - kaip persileidimas, priešlaikinis nėštumo nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites arba dirbtinis jo nutraukimas. Pastebėta, kad šiam terminui suteikiama platesnė reikšmė nei mes įpratę. Daugeliui šiais laikais „abortas“ asocijuojasi tik su dirbtiniu nėštumo nutraukimu. Šiai ir išsamiai, pabrėžiant jo žalą moters sveikatai. Šis). Atskirai apibrėžiamas savaiminis abortas, skirstant jį į gresiantį, prasidedantį, progresuojantį, dalinį, visišką, neįvykusį. Kita abortų rūšis - dirbtinis abortas. Minėtoje enciklopedijoje jis apibūdinamas kaip sąmoningas nėštumo nutraukimas pagal medicinines, socialines ar asmenines indikacijas. Šios moters gimdoje sunaikinimas chirurginiu būdu ar kitomis priemonėmis. Pažymėtinas toks pateiktasis aborto apibrėžimas, kuomet minimas ne gemalo ar vaisiaus, kaip įprasta, bet gyvybės sunaikinimas. Toliau nurodomos aborto priežastys, kurios skirstomos į medicinines, socialines bei asmenines. Šia pabrėžiama ne tik fizinė, bet ir dvasinė aborto žala moters sveikatai. Pastebėta, jog 2001 m. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateiktas aborto sąvokos apibrėžimas beveik identiškas 1976 m. Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje pateiktam aborto apibūdinimui: „Abortas apibūdinamas kaip nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės (Tarybinėje enciklopedijoje - iki 28 sav.)…“ Kita vertus, 1953 m. lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistoje Lietuvių enciklopedijoje aborto reikšmė nėra žinoma. Vartant medicinos enciklopedijas abortas apibūdinamas panašiai: kaip nesudėtinga medicininė operacija, nėštumo nutraukimas ir t. t.
Aborto taikymo praktikos istorija
Abortų taikymo praktikos istorija siekia seniausius laikus. „Aborto sukėlimas žolelėmis ar medicinos pagalba buvo naudojamas gimimų kontrolei dar senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir net vėlesniais laikais“. Soranas - 2-ojo amžiaus graikų gydytojas savo veikale „Ginekologija“ pateikė pasiklymus, kad moteris, norinti iššaukti savo vaisiui abortą, galinti tai padaryti stipria mankšta, energingu šokinėjimu, sunkių daiktų kilnojimu ar jodinėjimu gyvuliais. Jis aprašė įvairias rūšis žolelių vonių, pesarų, taip pat kraujo nuleidimą, kaip geresnius būdus nei aštrių įrankių naudojimą, kurie gali sukelti persileidimą ryšium su organo perforacijos rizika. Šių kontraceptines savybes. Lietuvių liaudies medicinoje buvo žinomas rūtų nuoviras, kaip itin veiksminga priemonė, galinti sukelti abortą. Senolės pasakojo, kad kartais padėdavo ir karšta pirtis, ant pilvo buvo dedamas sunkus kubilas su tešla ar pan. Šiau negalima teigti, kad vyravo vien tik nebaudžiamas požiūris į dirbtinį nėštumo nutraukimą. Įstatymas gynė negimusį vaiką ir senovėje. Šia padarytą abortą. Nusikaltusi motina turėjo būti pasmeigta ant mieto, o paskui be jokios pagarbos užkasta. Šiai moteriai abortą. Apie negimusio kūdikio apsaugą kalbama ir Hamurabio įstatyme: „§ 209. Jei žmogus smogs žmogaus dukrai ir dėl to ji išmes savo vaisių, jis turi sumokėti už jos vaisių 10 sekelis sidabro“. Šiau, negu jis gaus vardą, ir tai bus įrodyta, priteisiama sumokėti 4000 dinarsų, tai sudaro 100 solidų. Maždaug nuo 19 amžiaus ima keistis požiūris į abortus griežtesnių bausmių už juos skyrimo linkme. Šia buvo itin aktuali problema abortų legalumo klausimu, nes iki 1973 metų jie legalizuoti nebuvo. Šia buvo atlikta apie 2 mln. Šis moters atliekamas nėštumo nutraukimas naudojant tam įvairius aštrius daiktus, nuodus ir pan. Daugelis tokis abortų tapo sunkių susirgimų ir mirties priežastimi. Šis gausėjimo situacijai 1973 m. abortai JAV buvo legalizuoti. Sovietų Rusija buvo pirmoji šalis, 1920 metais leidusi daryti abortus. Taigi, kodėl tiek amžių saugota negimusio kūdikio gyvybė tapo laisvu moters pasirinkimo objektu?
Žmogaus gyvybės vertė
Žmogaus gyvybė - yra didžiausia žmogiška vertybė, visuotinai pripažinta visame pasaulyje. Šiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šias vertybes gynimą ir gerbimą. Šiai valstybei. Šis veiksnis. O didžiausia problema kyla tuomet, kada bandoma aiškintis nuo kurio momento žmogaus gyvybė prasideda ir nuo kada ji turi būti ginama bei saugoma. Šios atstovai. `Šios religijos atstovai, išsivadavę iš gausybės prietarų ir užbaigę inkvizicijos laikotarpį (XIX a.) visą dėmesį sutelkia žmogui kaip atskiram individui. Šios katekizme yra teigiama, kad „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios <
Popiežiaus Jono Pauliaus II kritika ir Lietuvos vyskupų pozicija
Griežta Popiežiaus Jono Pauliaus II kritika apima ir kontracepciją: „Galbūt daug žmonių naudoja kontracepciją tam, kad vėliau išvengtų aborto pagundos… Lietuvos vyskupai savo laiške Pasaulinės gyvybės dienos proga yra pateikę tokį teiginį, kuris gali tapti gyvybės pagarbos pavyzdžiu net ir netikintiems: „Žmogaus gyvybė yra išskirtinė todėl, kad tik žmogus yra asmuo, kad jis yra vienintelis kūrinys, Dievo norėtas dėl jo paties. Būti asmeniu - tai, nepriklausomai nuo fizinės ar psichinės būklės, nuo amžiaus tarpsnio, būti žmogumi. Todėl nuo pat prasidėjimo momento iki pat mirties žmogus yra asmuo su visomis asmens teisėmis ir visų pirma su prigimtine teise į gyvenimą. Jau pats buvimas žmogumi suteikia jam orumą ir nepažeidžiamumą. Tai tik keletas pateikts pavyzdžių iš katalikiškojo požiūrio šia tema. Ne kiekvienas katalikas laikosi tokios griežtos pozicijos šia tema. Šios savo pozicijas. Pavyzdžiui, judėjimas „Katalikai už pasirinkimą“ pritaria legaliems abortams. Jie pateikia įvairius apklausos duomenis, kuriuose teigiama, kad pvz., „82 % JAV katalikų nurodo, kad abortas turi būti legalus. Šis. Šis) nesutinka su nuomone, kad abortas yra amoralus bet kuriuo atveju, 80 % katalikų mano, jog galima nesutikti su Popiežiaus oficialia pozicija dėl moralės ir vis tiek likti geru kataliku. Šiose prašo melstis už negimusius kūdikius. 1995 metais Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Jungtinės Tauts būstinės tribūnoje Niujorke pasakė: „Abortai yra karas prieš negimusius kūdikius“. Šio gyvybės gynimo akcijos koordinavimui JAV vyskupų konferencijoje, žodžiuose „Abortas - niekad daugiau“. Šio kūdikio.
Vyskupų pozicija ir bausmės už abortą
Kitas žymus JAV vyskupas Viljamas Veigandas pareiškė, „ jog bet kuris katalikas politikas, kuris remia abortų teisėtumą, negali priimti Komunijos, kol nepakeis šios savo nuostatos“. Šiamumo „netiesiogiai dalyvauja nekaltos gyvybės naikinime“. V. Šios veiksmus šios problemos sprendimo link, galime teigti, kad pas mus žengti tik pirmieji žingsniai, girdėti tik negarsūs pasisakymai abortų legitimumo paneigimo link. Šiuo paliko gilius pėdsakus sprendžiant ir kitas problemas. Negalima išskirti vien tik katalikų pozicijos gyvybės, kaip didžiausios vertybės, tema. Pavyzdžiui, budizmo atstovai, nors ir netiesiogiai, kalba apie gyvybės vertę, teigdami jog „pirmiausia stengiamės žiūrėti į visas būtybes kaip lygias. Šiau kiek kitokia nei katalikų: „musulmonų teisininkai vieningai sutaria, kad po to, kai embrionas yra galutinai susiformavęs ir jam buvo suteikta siela, abortas yra haram (draudžiamas). Tai taip pat yra nusikaltimas, įvykdymas to, kas yra musulmonams uždrausta, nes tai nusižengimas prieš užbaigtą gyvą žmogų. Šia yra abejotinai pateiktas gyvybės pradžios momentas, bei skirtingo dydžio baudos tuomet, „jei kūdikis buvo abortuotas gyvas ir tada mirė, tuo tarpu mažesnio kiekio bauda turi būti sumokėta, jei jis buvo abortuotas miręs“. Šiau pateikts pavyzdžiais, vienokiu ar kitokiu būdu ir kits tauts religijose puoselėjama negimusio žmogaus gyvybės vertybė. Šiausią poziciją šia tema.
Imanuelis Kantas ir žmogaus orumas
Dar Imanuelis Kantas teigė, kad žmogus turi būti laikomas tikslu, bet niekuomet priemone. „Nors žmogus savaime nėra šventas, bet žmogiškumas jo asmenyje turi būti jam šventas. Visame pasaulyje visa, ko norima, turi tik priemonės reikšmę, bet žmogus yra savaime tikslas“. Juk kiekvienu laikotarpiu, pradedant nuo pirmojo žmogaus atsiradimo istorijos, pagrindinis individo tikslas buvo ir yra išgyventi. Šiamumas ir yra tas pradinis taškas, į kurį nukreipiami visi tikslai. Šiau grįžkime prie gamtinės žmogaus situacijos. Šia formavosi visi jo įgūdžiai. Šia jis nesiskiria nuo kits gyvūns savo instinktais, t.y. šiuo taip išgyventi.
Žano Žako Ruso požiūris
Taigi, noras gyventi būdingas tiek žmogui, tiek gyvūnui. Žanas Žakas Ruso nesureikšmina proto ir teigia, kad „specifinis žmogaus bruožas, išskiriantis jį iš kits gyvūns, yra ne tiek protas, kiek jo sugebėjimas laisvai veikti. Gamta įsakinėja bet kokiai gyvai būtybei, ir gyvūnas paklūsta. Žmogus patiria tą patį poveikį, bet laiko save laisvu paklusti ar priešintis, ir kaip tik šios laisvės suvokime labiausiai pasireiškia jo sielos dvasinė prigimtis“. Šiau ar gi ne proto dėka žmogus suvokia, kad galima gamtai ir nepaklusti? Ž. Ž. Šiau jo veiksmui stimulą sudaro <…> ne protas, bet palinkimai, norai ir geismai. Savo prigimtimi žmogus, kaip ir kiti gyvuliai, siekia savo gyvybę apsaugoti. Visi jo reikalai yra su juo susieti, iš jo kyla ir jame koncentruojasi; visos pagundos veikti turi pirmiausia tikslą save apsaugoti, toliau - kitus valdyti“. Žinoma, reikia pripažinti, jog visi mes trokstame išgyventi - ir tai yra žemiausia žmogaus poreikių piramidės pakopa.