Dirbtinis apvaisinimas - tai pagalbinio apvaisinimo technologija, suteikianti galimybę susilaukti vaikų poroms, kurios patiria nevaisingumo problemų. Tačiau šis metodas kelia daug etinių klausimų, ypač religiniu požiūriu. Katalikų Bažnyčia, turinti tvirtą poziciją žmogaus gyvybės klausimais, atidžiai stebi dirbtinio apvaisinimo raidą ir reiškia savo nuomonę dėl šio metodo moralinių aspektų. Šiame straipsnyje aptariama Katalikų Bažnyčios pozicija dirbtinio apvaisinimo klausimu, nagrinėjami įvairūs dirbtinio apvaisinimo metodai ir jų etiniai aspektai, taip pat pateikiamos kitų krikščionių teologų nuomonės.
Dirbtinio apvaisinimo metodai
Šiuo metu yra keletas dirbtinio apvaisinimo metodų, kurie skiriasi savo technika ir etiniais vertinimais:
- Intrauterinė inseminacija (IUI): Sperma patalpinama tiesiai į gimdos ertmę. Jei naudojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine inseminacija, o jei svetima - heterologine.
- In vitro fertilizacija (IVF): Kiaušialąstė apvaisinama laboratorijoje („mėgintuvėlyje“), o po kelių dienų embrionas perkeliamas į moters gimdą. Jei naudojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine IVF, o jei donoro - heterologine. Taip pat gali būti naudojama kiaušialąsčių arba embrionų donorystė, o kai kuriais atvejais - surogatinė motinystė.
- Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT): Kiaušialąstė ir sperma patalpinamos į kiaušintakį, kur įvyksta apvaisinimas.
- Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT): Kiaušialąstė apvaisinama laboratorijoje, o zigota (apvaisinta kiaušialąstė) perkeliamas į kiaušintakį.
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI): Tai IVF technika, kai vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę.
Lietuvoje leidžiama taikyti visus šiuos metodus, tačiau numatytas tik ištekėjusios moters dirbtinis apvaisinimas jos sutuoktinio sperma, tad negalimas trečios šalies dalyvavimas.
Katalikų Bažnyčios pozicija
Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad nevaisingumas yra sunki našta šeimoms ir pritaria pagalbai nevaisingoms poroms. Tačiau Bažnyčia pabrėžia, kad pagalba nevaisingumo atveju neturi peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų.
Oficiali Romos katalikų Bažnyčios pozicija yra kategoriška: reikia griežtai pasmerkti technines priemones, kuriomis, įsiterpiant svetimam asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė. Bažnyčia taip pat teigia, kad pačių sutuoktinių vartojamos techninės priemonės (dirbtinis vyro sėklos įvedimas ir dirbtinis žmonos apvaisinimas) tikriausiai esti mažiau smerktinos, bet doriniu požiūriu vis tiek nepriimtinos.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Bažnyčios požiūriu, dirbtiniam apvaisinimui galima pritarti, jei įvykdomos trys sąlygos:
- Apvaisinimui turi būti naudojamos sutuoktinių poros, tai yra vyro ir žmonos, lytinės ląstelės.
- Apvaisinimas turi įvykti moters organizme.
- Gyvybės užmezgimas neturėtų būti atsietas nuo santuokinio akto, nuo meilės perdavimo.
Pagrindiniai Bažnyčios argumentai
- Žmogaus gyvybės apsauga nuo pat prasidėjimo. Bažnyčia tiki, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, todėl embrionas turi būti gerbiamas ir saugomas.
- Santuokos sakralumas. Bažnyčia pabrėžia, kad santuoka yra Dievo įsteigta institucija, o vaikai turėtų gimti santuokoje ir augti šeimoje, kurioje yra mama ir tėtis.
- Moraliniai klausimai, susiję su embrionų likimu. Dirbtinio apvaisinimo metu dažnai sukuriama daugiau embrionų, nei reikia, o likę embrionai užšaldomi, sunaikinami arba naudojami moksliniams tyrimams. Bažnyčia griežtai nepritaria embrionų sunaikinimui ar naudojimui tyrimams.
- Heterologinio apvaisinimo nepriimtinumas. Bažnyčia nepritaria apvaisinimui naudojant donoro spermą ar kiaušialąstes, nes tai pažeidžia santuokos vienybę, sutuoktinių orumą, tėvystės pašaukimą ir vaiko teisę būti pradėtam ir gimti santuokoje.
Alternatyvos, kurias siūlo Bažnyčia
Bažnyčia pripažįsta, kad dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, o tik būdas susilaukti vaiko. Todėl Bažnyčia ragina ieškoti fiziologinių nevaisingumo priežasčių ir bandyti jas pašalinti. Taip pat Bažnyčia siūlo apsvarstyti įvaikinimo galimybę, nes yra daug kūdikių, kurie laukia savo šeimos.
Krikščionių teologų pozicijos
Katalikų ir evangelikų teologai sutaria, kad žmogaus embrionas yra absoliučiai saugotinas. Visuotinai atmetama IVF, iš esmės dėl daugelio bandymų ir „atliekamų” embrionų, kurie yra užšaldomi, naudojami tyrimo tikslais arba sunaikinami.
Evangelikai daug kur pritaria Vatikano tikėjimo kongregacijos instrukcijai „Donum vitae”, kurioje teigiama, kad heterologinis dirbtinis apvaisinimas prieštarauja santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, tėvystės pašaukimui ir vaiko teisėms būti pradėtam ir gimti santuokoje.
Tačiau kai kurie protestantų teologai mano, kad iš biblinės perspektyvos nėra jokių moralinių priežasčių prieš homologinę ar heterologinę inseminaciją.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas dirbtinio apvaisinimo metu
Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai Lietuvoje
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo klausimas yra politiškai jautrus ir kelia daug diskusijų. Seime buvo pateikti keli įstatymo projektai, kurie skiriasi savo nuostatomis dėl lytinių ląstelių donorystės, embrionų šaldymo ir kitų klausimų.
Vienas iš projektų, parengtas Algirdo Čapliko, siūlė leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą. Šis projektas buvo pavadintas „liberaliu“. Alternatyvų projektą parengė Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys, kuriame aiškiai reglamentuota embrionų apsauga ir vadovaujamasi nuostata, kad embrionas jau yra žmogus, turintis orumą, ir su juo negali būti tvarkomasi kaip su statybine medžiaga.
Katalikų Bažnyčia remia konservatyvesnį įstatymo projektą, kuris draudžia lytinių ląstelių donorystę bei embrionų šaldymą. Bažnyčia mano, kad toks įstatymas sumažintų moralinę žalą, kurią sukelia dirbtinis apvaisinimas.
Taip pat skaitykite: Dirbtinis apvaisinimas: etiniai iššūkiai
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #kataliku