Įvadas
Dirbtinis apvaisinimas - tai medicinos technologija, leidžianti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Tačiau ši technologija kelia daug bioetinių klausimų, susijusių su žmogaus gyvybės pradžia, embrionų likimu ir pačių dirbtinio apvaisinimo procedūrų poveikiu žmogaus orumui. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai bioetikos aspektai, susiję su dirbtiniu apvaisinimu, remiantis Bažnyčios mokymu, moksliniais tyrimais ir visuomenės nuomone.
Žmogaus orumas nuo prasidėjimo
Vienas iš pamatinių bioetikos principų yra kiekvieno žmogaus orumo pripažinimas nuo pat prasidėjimo iki natūralios mirties. Šis principas grindžiamas įsitikinimu, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama, todėl jai turi būti rodoma besąlygiška pagarba. Bažnyčios magisteriumas nuolat pabrėžia šį principą savo pareiškimuose, kuriuose siekiama paaiškinti ir išspręsti moralinius klausimus, susijusius su biomedicininiais tyrimais ir technologijomis.
Instrukcijoje "Donum vitae" nurodoma, kad pradėtam žmogiškajam vaisiui nuo pat pirmojo jo egzistencijos momento, t. y. nuo tada, kai susiformuoja zigota, rodytina besąlygiška pagarba, morališkai priderama žmogui kaip kūno ir dvasios visumai. Šis etinis principas, kurį protas geba suvokti kaip teisingą ir atitinkantį prigimtinį moralinį įstatymą, turėtų būti visų įstatymų šioje srityje pagrindas.
Nors dvasinės sielos neįmanoma stebėti eksperimentiškai, mokslo išvados dėl žmogaus embriono yra vertinga nuoroda į tai, kad naudojantis protu įmanoma įžvelgti asmens buvimą žmogaus gyvybės pirmojo pasirodymo momentu. Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia mums postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo, nes jai būdingas visas antropologinis bei etinis statusas.
Santuokos ir šeimos svarba
Autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra santuoka ir šeima, kur ji pradedama abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu. Santuoka, gyvuojanti visais laikais ir visose kultūrose, išties yra išmintingai ir apvaizdingai įsteigta Dievo Kūrėjo savo meilės kupinam planui tarp žmonių įgyvendinti. Todėl vyras ir žmona, vienas kitam save dovanodami - o toks dovanojimasis yra jiems būdingas ir išskirtinis - pasiekia asmenų bendrystę, kuria jie vienas kitą tobulina, ir pradėdami bei augindami naują gyvybę bendradarbiauja su Dievu.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Vaisinga santuokine meile vyras ir moteris parodo, kad jų santuokinis gyvenimas tikrai kyla iš nuoširdaus, viešai ištarto, abipusiškai įgyvendinamo ir gyvybei visados atviro "taip". Prigimtinis dorovės įstatymas, sudarantis tikros asmenų ir tautų lygybės pripažinimo pagrindą, vertas būti pripažintas versme, iš kurios išplaukia ir sutuoktinių priedermė gimdyti vaikus.
Bažnyčia įsitikinusi, jog tai, kas žmogiška, tikėjimo ne tik priimama bei gerbiama, bet ir apvaloma, sukilninama ir ištobulinama. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, apibūdino savo kūrinį kaip "labai gerą" ir vėliau prisiėmė jį savo Sūnuje. Įsikūnijimo slėpiniu Dievo Sūnus patvirtino žmogų sudarančių kūno ir sielos kilnumą. Tapdamas vienu iš mūsų Sūnus leidžia mums tapti "Dievo vaikais", "dieviškosios prigimties dalininkais".
Proto reikalaujama pagarba individualiam žmogui šių tikėjimo tiesų dar labiau padidinama ir sustiprinama: tad matome, kad teigti kilnumą ir teigti žmogaus gyvybės kilnumą neprieštaringa. Ši vertė būdinga visiems be išimties. Kiekvienas žmogus visiškai gerbtinas tiesiog vien dėl to, kad egzistuoja. Biologine, psichologine ar edukacine raida ar su sveikata susijusiais kriterijais grindžiama diskriminacija žmogaus kilnumo atžvilgiu atmestina. Kiekviename savo egzistencijos tarpsnyje žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atspindi "Dievo viengimio Sūnaus veidą".
Etiniai nevaisingumo gydymo aspektai
Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; santuokos vienybės, t. y. abipusės pagarbos teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tiktai kartu su kitu sutuoktiniu; žmogui būdingų lytiškumo vertybių, reikalaujančių, kad žmogaus asmens prokreacija būtų sutuoktinių meilei būdingo santuokinio akto vaisius.
Technikos, prisidedančios prie prokreacijos, neturi būti atmetamos remiantis tuo, kad jos dirbtinės. Kaip tokios, jos liudija medicinos meno galimybes. Vadovaujantis šiuo principu, atmestinos visos heterologinio dirbtinio apvaisinimo ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, leistinos. Gydytojas tarnauja asmenims ir žmogiškajai prokreacijai. Jam nesuteikta galia jais atsikratyti ar spręsti jų likimą. Medicininiu įsikišimu paisoma asmenų kilnumo tada, kai siekiama prisidėti prie santuokinio akto, stengiantis padėti jį atlikti arba leisti jam pasiekti savo tikslą jį normaliai atlikus.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas dirbtinio apvaisinimo metu
Technikos, kuriomis siekiama pašalinti natūralaus apvaisinimo kliūtis, kaip antai, hormoninis nevaisingumo gydymas, chirurginė operacija esant ribotai endometriozei, kiaušintakių deblokavimas ar jų chirurginis gydymas, neabejotinai leistinos. Visas šias technikas galima laikyti autentišku gydymu, nes, pašalinus nevaisingumą keliančią problemą, sutuoktinių pora geba atlikti santuokinius aktus, pasibaigiančius pradėjimu be gydytojo tiesioginio kišimosi į patį aktą. Siekiant padėti daugybei turėti vaikų trokštančių nevaisingų porų, skatintinas ir atitinkamais įstatymais palengvintinas įvaikinimas, idant kuo daugiau tėvų neturinčių vaikų įgytų namus, prisidedančius prie jų žmogiškojo brendimo.
Problemos, susijusios su in vitro apvaisinimu
Tai, kad in vitro procesas labai dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu, pažymėta jau instrukcijoje Donum vitae. Būta balsų, tvirtinusių, jog taip yra dėl kol kas kažkiek netobulų technikų. Tiesa, kad maždaug trečdaliui moterų, pasinaudojusių dirbtine prokreacija, pavyko susilaukti kūdikio. Tačiau būtina pripažinti, jog, turint prieš akis visų pagamintų embrionų ir galiausiai gimusiųjų santykį, paaukotų embrionų itin daug. In vitro apvaisinimo praktikuotojai šias netektis laiko kaina, mokėtina už teigiamus rezultatus.
Dažnai prikišama, kad embrionai dažniausiai prarandami to sąmoningai nesiekiant arba kad tai išties nutinka prieš tėvų ir gydytojų valią. Sakoma, jog tokia rizika niekuo nesiskiria nuo natūralios prokreacijos keliamos rizikos, jog siekti pradėti naują gyvybę be jokios rizikos reikštų išvis nieko nedaryti, kad ji būtų perduota. Tiesa, kad embrionai in vitro apvaisinimo metu ne visada prarandami įsitraukusiems į procedūrą to norint. Trūkumų turinčių in vitro pagamintų embrionų atsikratoma tiesiogiai. Daugėja atvejų, kai poros, neturinčios vaisingumo problemų, naudojasi dirbtinėmis prokreacijos priemonėmis siekdamos savo atžalos genetinės atrankos.
Daugelyje šalių šiandien įprasta stimuliuoti ovuliaciją, kad būtų gauta kuo daugiau kiaušialąsčių, kurios tada apvaisinamos. Iš jų vienos perkeliamos į moters gimdą, tuo tarpu kitos užšaldomos, kad būtų panaudotos ateityje. Daugeriopo perkėlimo priežastis - padidinti tikimybę, kad bent vienas embrionas įsitvirtins gimdoje. Tad naudojantis šia technika embrionų įkeliama daugiau negu reikia vienam vaikui, numatant, kad kai kurie embrionai žus ir daugeriopo nėštumo nebus. Todėl daugeriopu embrionų perkėlimu suponuojamas grynai utilitarinis embrionų traktavimas. Nuostabą kelia tai, kad bet kurioje kitoje medicinos srityje įprastinė profesinė etika ir sveikatos apsaugos institucijos niekada neleistų taikyti medicininės procedūros, susijusios su tokia daugybe nesėkmių ir fatališkų atvejų.
Prokreacijos atskyrimas nuo santuokinio akto
Bažnyčia laikosi nuomonės, jog etiškai nepriimta prokreaciją atsieti nuo santuokinio akto integraliai asmeninio konteksto: žmogaus prokreacija yra asmeninis vyro ir žmonos aktas, kurio niekas negali pamainyti. Nerūpestingas taikstymasis su milžiniška abortų, susijusių su in vitro apvaisinimu, gausa gyvai liudija, kad santuokinio akto pamainymas technine procedūra - maža to, dar ir prieštaraujančia pagarbai, priderančiai prokreacijai kaip dalykui, kurio nevalia nužeminti iki vien reprodukcijos, - silpnina pagarbą, rodytiną kiekvienam žmogui.
Taip pat skaitykite: Kaip vyksta dirbtinis apvaisinimas
Bažnyčia pripažįsta, kad trokšti vaiko teisėta, ir supranta porų, besigrumiančių su vaisingumo problemomis, kančias. Tačiau toks troškimas neturėtų absoliučiai nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo. Atrodo, jog kai kurie tyrinėtojai, neturėdami etinio atramos taško ir regėdami technologinėje pažangoje glūdinčias galimybes, iš tikrųjų pasiduoda grynai subjektyvių troškimų logikai ir šioje srityje tokiam stipriam ekonominiam spaudimui. Manipuliacijų žmogumi embrioniniame būvyje akivaizdoje būtina pakartoti, kad Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)
Tarp naujų dirbtinio apvaisinimo technikų ypatingą reikšmę pamažu įgijo intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Kaip apskritai in vitro apvaisinimas, kuris yra įvairių rūšių, taip ir ICSI yra pati savaime neleistina: ji visiškai perskiria prokreaciją ir santuokinį aktą. ISCI, tiesą sakant, vyksta "už poros kūnų dalyvaujant tretiesiems asmenims, kurių kompetencija ir techninė veikla lemia procedūros sėkmę. Taip apvaisinant embriono gyvybė ir tapatybė patikima gydytojų ir biologų galiai, technologijai vyraujant žmogaus asmens ištakų bei likimo atžvilgiu. Toks vyravimas pats savaime priešingas tėvų ir vaikų kilnumui ir lygybei. Pradėjimas in vitro yra techninės veiklos, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo apvaisinant, vaisius.
Embrionų užšaldymas ir jų likimas
Vienas iš metodų in vitro apvaisinimo technikų sėkmei padidinti yra mėginimų pagausinimas. Siekiant išvengti pakartotinio kiaušialąsčių iš moters kūno paėmimo, vienu metu paimamos kelios kiaušialąstės, ir po to gana daug in vitro pradėtų embrionų užšaldoma. Tada jei iš pirmo karto pastoti nepavyktų, procedūrą galima būtų pakartoti arba papildomo nėštumo siekti vėliau. Didžiuma nepanaudotų embrionų lieka "našlaičiais". Jų tėvams jų nereikia, o kartais nebėra likę nė jokio tėvų pėdsako.
Turint prieš akis gausybę jau dabar egzistuojančių užšaldytų embrionų, kyla klausimas, ką su jais daryti. Vieni iš tų, kurie tokį klausimą kelia, nesuvokia jo etinio pobūdžio ir vadovaujasi kai kuriose šalyse priimtais įstatymais, reikalaujančiais iš užšaldymo centrų kartkartėmis ištuštinti savo talpyklas. Siūlymai panaudoti šiuos embrionus tyrimams ar ligų gydymui akivaizdžiai nepriimtini, nes embrionai tada traktuojami kaip vien "biologinė medžiaga" ir galiausiai sunaikinami.
Bioetikos debatai Lietuvoje
Lietuvoje taip pat vyksta aktyvios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo. Seimo komitetuose svarstomas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) naujos redakcijos projektas, kuriuo siūloma susiaurinti negimusio kūdikio teisinę apsaugą. Nuo 1996 m. ši nuostata turi užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Kartu ji leidžia kvestionuoti Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos nėštumo nutraukimo tvarkos ir kitokių intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą.
Seimo komitetai vėl pradėjo svarstyti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Projekto pirminis variantas numato adekvačią gyvybės iki gimimo apsaugą: embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdą; embrionų redukcija (sunaikinimas po įsodinimo į gimdą) draudžiama. Tačiau Vyriausybė pateikė išvadą, kurioje siūlo šių nuostatų atsisakyti ir leisti perteklinių embrionų kūrimą bei jų šaldymą, nes taip dirbtinio apvaisinimo procedūros esą būtų efektyvesnės. Deja, Vyriausybės siūlomas "efektyvumas" reikštų didelės dalies pradėtų žmogiškų gyvybių nutraukimą.
Seimo narių grupė taip pat pateikė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisas, paminančias pagarbos gyvybei principą. Apibendrinant šią iniciatyvą galima pasakyti, kad siūloma prioritetą teikti ne dirbtinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko, bet nevaisingos poros interesams. Priimant sprendimus dėl dirbtinio apvasinimo įstatymo projekto nuostatų svarbu atsižvelgti į tai, kad nevaisingos poros didžiulis noras turėti vaiką ar utilitaristiniai argumentai (efektyvumas, patogumas, finansinė nauda, taupymas) negali užgožti svarbiausios ir didžiausios įmanomos vertybės - žmogaus gyvybės.
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #bioetika