Visuomet kildavo klausimas: nuo ko mes vaikus giname? Dabar suprantu, kad nuo suaugusiųjų sukurto pasaulio, kuris jau ir suaugusiems darosi pernelyg sudėtingas. Šaltas pinigų pasaulis gimdo vartotojišką požiūrį į žmogų: valstybiniu mastu auginami vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Iš praeities patirties, iš inercijos ar skubėjimo, dar vis darome nemažai klaidų, auklėdami savo vaikus.
Vaikų pasaulis ir suaugusiųjų atsakomybė
Suaugusieji į sudėtingą pasaulį reaguoja neurozėmis, depresijomis, o vaikai lyg kempinėlės sugeria mūsų būsenas. Teigiama, kad kiekviena karta gimsta su vis platesnėmis dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis - tai rodo ir technikos pažanga bei didėjantis informacinis srautas. Kokia pasaulėžiūra mes perduodame vaikams? Ar suteikiame jiems galimybę skleistis dvasiškai, ar padedame jiems išugdyti savo geriausias savybes ir talentus? Ar lieka tame bėgime laiko, jėgų ir kantrybės dovanoti savo vaikams tai, ko nenupirksime už jokius pinigus - savo nuoširdų dėmesį ir meilę?
Taip norėtųsi, kad tai būtų tiesiog Tarptautinė vaikų diena. Kai pasidžiaugtume savo talentingais, kūrybingais, išradingais vaikais. Kai paklaustume jų, kokį ateities pasaulį jie nori kurti ir išklausytume palinkėjimų suaugusiems ta tema. Kai žiūrėtume į juos kaip į ateities žmones, kurių valdomame pasaulyje teks gyventi ir mums.
Mažasis princas ir vaiko pasaulio tyrumas
Antoine de Saint-Exupery buvo ne tik rašytojas ir žurnalistas, bet ir profesionalus lakūnas. „Koks gražus, koks idealiai tvarkingas atrodo mūsų pasaulis iš aukštai!“ - rašė jis vienoje iš savo knygų - „Namai, kanalai, keliai, upės, ežerai ir jūros.. tvarkingais kvadratais suskirstyti sklypai ir laukai.. miesteliai ir miestai, sodri miškų žaluma“. Rašytojas parašė ne vieną knygą, bet garsiausia, žinoma, yra jo alegorinė pasaka „Mažasis princas“. Kiekvienam ji sukelia skirtingų jausmų, bet kiekvieną stebuklingai sugrąžina į vaiko pasaulį ir kviečia pažiūrėti į gyvenimą kitaip. Juk ir knyga skirta „.. suaugusiam…mano geriausiam draugui pasaulyje.. vaikui, kuriuo kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (tik nedaugelis tai prisimena)“.
Trumpam sugrįžkime į šią nuostabią pasaką. „Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti…. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei sakote jiems, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: “O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?“ Jie klausia: Kiek jam metų? Ar daug jis turi seserų ir brolių? Koks jo svoris? Jeigu suaugusiems sakote: “Mačiau rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo…“, - jie neįstengia įsivaizduoti to namo. „Mažasis princas nežinojo, kad karaliams pasaulis - labai paprastas. „Daug sunkiau teisti save nei kitus. „Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. „Žmonės grūdasi į greituosius traukinius, bet jie nežino, ko ieško. „Bet akys aklos. „Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei ji jos nesuėdė… Pažvelkit į dangų.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Nuostabus ir tyras vaiko pasaulis ir sudėtingas ir keistas suaugusiojo pasaulis, kaip tų keistuolių suaugusiųjų iš asteroidų, kuriuos aplankė mažasis princas. Turbūt, verta kartais žvilgtelėti į vaiką, kurį kiekvienas turime savo širdyje ir prisiminti, kad pasaulis yra nuostabus, idealus - toks, kokį pamatome jį iš aukštai. Sudėtingą ir keistą jį padarome mes patys.
Ko galime pasimokyti iš vaikų?
Teigiama, kad tik nuolat tobulėjantis ir atviras naujovėms auklėtojas gali išugdyti kūrybingus vaikus ir tuo pačiu pasimokyti iš jų. Rytuose yra patarlė: "Tikrasis mokytojas - tas, kuris pasiryžęs mokytis iš kiekvieno sutiktojo. O tikrasis mokinys - tas, kuris kiekviename mato savo mokytoją".
Vaikų auklėjimas - nelengvas, bet įdomus procesas. Kaip teigia psichoterapeutas S.Avakov, iš vaikų pirmiausia galime pasimokyti gyventi dabartimi, būti "čia ir dabar". Suaugusieji didelę dalį savo laiko skiria praeities apmąstymams ir ateities planavimui. Kai kurie plaukioja visą gyvenimą tuose apmąstymuose, prarasdami dabarties akimirkos pojūtį. O juk laimingi galime būti tik tuomet, kai tą laimę suvokiame. Vaikai, atvirkščiai, gyvena pagal principą: gyvenu akimirkoje, kuri yra tarp praeities ir ateities - būtent tai ir yra gyvenimas. Tuo ir paaiškinama tai, kad vaikai praktiškai bet kokiose sąlygose jaučiasi laimingi.
Iš vaikų taip pat galime mokytis ir besąlygiškos meilės, ypač iš mažiausiųjų. Vaikai myli ne už kažką, o tiesiog myli, nes… Galime iš vaikų pasimokyti ir fizinio bei psichologinio lankstumo. Jie labai greitai randa sprendimus ir veikia, neužstrigdami abejonėse ar ilguose svarstymuose. Dar viena labai svarbi savybė, kurią praranda suaugusieji - atvirumas pasauliui. Vaikas atviras pasauliui, o pasaulis atviras jam. Daugelis suaugusiųjų, atvirkščiai, yra užsidarę.
Iš mūsų mažųjų galime pasimokyti ir nuoširdaus sugebėjimo stebėtis. Suaugę dažnai su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų jau niekuo negalima nustebinti. Deja, bet tai toli gražu nereiškia, kad žmogus yra viską matęs ir labai išmintingas. Vaikai mus gali išmokyti ir natūralumo, betarpiškumo bei paprastumo. Suaugusio žmogaus elgesys dažnai suvaržytas ir nenatūralus, apribotas įpročiais ir taisyklėmis, kurie dažnai yra primesti ir priešingi žmogaus prigimčiai. Dar viena vaikų pamoka - besąlygiškas džiaugsmas. Suaugusiųjų džiaugsmas dažniausiai sąlygotas ir priklausomas nuo įvykių ir aplinkybių.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Vaikai yra drąsūs, jie neturi stereotipų, šablonų ir apribojimų, todėl jiems nėra neįmanomų dalykų! Vaikai lengvai priima naujoves, jie smalsūs. Suaugę dažnai riboja save ir stabdo, baiminasi ir abejoja. Galime iš vaikų pasimokyti drąsos ir atvirumo naujovėms. Vaikai kūrybingi - tai pastovi jų būsena. Deja, kaip teisingai pastebėjo G.K.Čestertonas: "Visi mes genijai, kol mums nesukanka 10 metų". Neatsiejama visų vaikų savybė - sugebėjimas fantazuoti. Ne tuščiai svajoti, atitrūkus nuo realybės, o būtent fantazuoti! Juk tai vizualizacija, kuri taikoma daugelyje psichologinių technikų. Ir dar viena svarbi pamoka, kurią mums dovanoja mūsų vaikai - laimės būsena. Vaikai intuityviai jaučia, kad laimė - vidinė būsena ir yra laimingi nuolat, be priežasčių, tiesiog todėl, kad gyvena - prisiminkite jų degančias akutes ir šypsenas - juk jie beveik nuolat šypsosi. Žvelgdami į mūsų mažuosius, galime pamatyti, kokia iš tiesų yra žmogaus prigimtis. Mes esame gimę džiaugsmui ir laimei. Išoriniai apribojimai ir sąlygos, dėl kurių kartais jaučiamės nelaimingi, yra sugalvoti mūsų pačių, suaugusiųjų.
Mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime
Visiems labai svarbūs žmonės gyvenime - Mokytojai. Kokie gi jie - Mokytojai, kuriuos prisimename visą gyvenimą? Tie, kurie parodo kelią, nušviečia jį ir atveria geriausias kiekvieno žmogaus savybes. Kiekvieno mūsų gyvenime yra tokie žmonės ir visada juos prisimename su didžiausia šiluma. Tai Mokytojai, kurie pažadino labai svarbias savybes - smalsumą, domėjimąsi, pasitikėjimą savimi. Labai svarbūs mūsų gyvenime žmonės, nes dažnai nuo jų priklauso, kokie mes tampame. Vaikas, jaunas žmogus - švarus ir tyras, imlus aplinkai ir informacijai. Jei pažadinamas jo kūrybingumas, smalsumas, tuomet jis auga savarankiškas ir kūrybingas, o suaugęs tampa pilnaverčiu žmogumi.
Šia proga norėčiau pacituoti prancūzų humanisto M.Montenio pamąstymus iš jo "Esė". Apie vaikų auklėjimą: " .. … Jei mokytojai, kaip pas mus daroma, lavina daugelį savo mokinių, kartodami jiems visiems tą pačią pamoką ir reikalaudami iš jų gerai mokytis, nors jų gabumai anaiptol nevienodi, tai nėra ko stebėtis, kad iš didelio vaikų būrio atsiranda du trys mokiniai, kurie iš tokio mokymo turi šiokios tokios naudos. … Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško. Sunkios taisyklės, tušti ir bekūniai žodžiai neaudrina proto. Nauda, kurią duoda lavinimas, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni.
Nepasitikėjimo savimi šaknys ir įveikimas
Visi žinome, kad gimstame su pilnu dvasiniu potencialu - drąsūs, smalsūs, kūrybingi ir laisvi. Visi skirtingi, visi unikalūs ir nepakartojami. Paskui mus formuoja, t.y., palengva spraudžia į visuomenei pageidaujamus rėmus. Nesakau, kad tai blogai - juk gyvename visuomenėje ir tam, kad optimaliai, taikiai gyvuotume, turbūt, turi būti tam tikros taisyklės. Toks žmogaus formavimas prasideda šeimoje, paskui ugdymo įstaigose ir vyksta visą gyvenimą per informavimo - formavimo priemones: žiniasklaidą, televiziją, spaudą. Informacinis srautas dabar toks didelis, kad bukina žmogų ir blokuoja mąstymą, kelia apatiją. Dažnai žmogus tiesiog nespėja "atsirūšiuoti" informacijos ir priima viską už gryną pinigą. Tame didelė blogybė ir paradoksas - turėdami begalę informacijos, mes bunkame, atprantame mąstyti, nes "viskas paduota".
Bet pradėkime nuo pradžių - šeimos. Tėvai su geriausiais norais ir pagal savo supratimą ugdo mus. Svarbu tai suprasti, nes dažnai tie geri norai virsta paskui suaugusiam žmogui ribojančiais barjerais. Vaikas yra atviras pasauliui, smalsus, judrus. Tėvai bijodami, kad vaikas nesusižeistų, neišsiteptų ir tiesiog norėdami, kad būtų paklusnus, formuoja pirmuosius apribojimus (su geriausiais norais). "Nelipk, nugriūsi, atsargiai, nelįsk, negalima.." - tai mažo vaiko ribojimai, kartais reikalingi. "Nelįsk, palik ramybėje, neturiu laiko, daryk kaip sakoma, nesiginčyk.." - vyresnių ribojimai, jau panašūs į komandas. "Man nesvarbi tavo nuomonė, čia mano tvarka, tau visuomet rūpi tik tavo norai, užsičiaupk ir daryk kas pasakyta, kai rūpės tavo nuomonė, paklausiu, tinginys, tu niekada nedarai, kas sakoma.." - paaugliams.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Taip pat visi prisimename ir matome, kaip tėvai, norėdami pagelbėti vaikui, daugelį darbų daro už jį. Kūdikystėje, kai jau gali daug ką savarankiškai daryti - daro už vaiką. Toliau, dar daugiau - taupydami laiką ar tiesiog norėdami greičiau ir geriau padaryti, daug ką padaro už vaiką. Tokiu būdu galutinai užslopinama vaiko iniciatyva ir labai daug šansų, kad toks žmogus bus nesavarankiškas, nepasitikintis savimi, be iniciatyvos, tingus ir vangus. Visos tos auklėjamosios frazės ir veiksmai labai giliai įsirėžia vaiko pasąmonėje. Jis yra lyg švarus popieriaus lapas, o vaikystės įspūdžiai ir įgūdžiai - pirmieji jo gyvenime, todėl stipriausi ir labiausiai veikiantys žmogų visą gyvenimą.
Kaip jau sakiau, genetiškai yra griežtai apibrėžti rėmai tam tikriems įgūdžiams formuotis. Susiformavusius galima performuoti, bet tam reikia sąmoningumo ir asmeninių pastangų. Vaikystės psichologinės traumos - deja, pagrindinis psichologų ir psichoterapeutų darbas. Vaiko iniciatyvos ribojimas, frazės, apibūdinimai, žeminantys vaiko asmenybę, palengva formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi. Tas nepasitikėjimas gali lydėti visą gyvenimą. Nekaltinu tėvų, bet dažnai nežinojimas padaro daug bėdos. Dar viena klaida - tėvai nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų. Turiu omenyje, kai su kūdikiu elgiasi lyg su suaugusiu ar su paaugliu šnekasi kaip su mažyliu. Svarbu suprasti, kad visada galime keistis, kad tie apribojimai yra suformuoti aplinkinių ir aplinkos, dažnai iš geriausių norų. Tai nėra tikrosios mūsų savybės ir mes galime jas keisti. Lygiai taip, kaip kažkada jos buvo suformuotos, lygiai taip pat galime jas performuoti. Dažniau imtis iniciatyvos, drąsiau elgtis - palengva vaduotis iš to nepasitikėjimo, veikti. Pasidžiaugti savo nuveiktų darbų rezultatais, t.y., "užfiksuoti" juos - tai labai motyvuoja. Kai tik pamatysime pirmuosius savo veikos rezultatus, ateis ir pasitikėjimas savimi, ir laisvumas bendravime.
Sudėtingos šeimos situacijos: vaiko akimis
Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką, skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Santykių pradžioje visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius - kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau "įgelti" sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai.
Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų. Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką - tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką - labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant…
Patarlės ir posakiai apie vaikų auklėjimą
- Didelė bausmė tam, kuris pameta kelią; kas nekenčia įspėjimo, miršta.
- Vaikai, klausykite tėvo pamokymo.
- Įsigyk išminties, įsigyk supratimo.
- Vertink ją, ir ji išaukštins tave.
- Nepasuk nei dešinėn, nei kairėn.
- Klausykitės mano įspėjimų!
- Meilė nedaro blogo artimui.
- Kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra.
- Kai nubaudžiamas niekintojas, neišmanėlis tampa išmintingas.
- Viešpaties baimė-nekęsti pikto.
- Aš myliu tuos, kurie mane myli.
- Dabar, vaikai, klausykite manęs.
- Kas nusideda prieš mane, tas kenkia pats sau.
Džiaugsmas kaip svarbiausia vertybė
Džiaugtis gali tik tas, kuris teikia džiaugsmą kitiems. Linksmumas - tai savybė, kuri labiausia apibūdina kitą žmogų. Kas myli žmones, tas ir jų džiaugsmą myli. Artimo žmogaus džiaugsmui sunku atsispirti. Vargšai yra tie žmonės, kuriems netrykšta džiaugsmo ašaros. Ir džiaugsmas, ir meilė yra sparnai į didžius darbus. Nėra pasaulyje didesnio, tikresnio džiaugsmo, kaip matyti atsiveriant prieš save didelę sielą. Džiaugsmas, kuri mes teikiame kitiems, yra žavus tuo, kad, užuot nublankęs, kaip kiekvienas kitas atspindys, sugrįžta į mus, dar labiau spindėdamas. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas - žinoti, kad mes esame mylimi. Tikruoju džiaugsmu žmogus visada stengiasi dalytis su kitais. Kai per ilgai lauki, džiaugsmas pavirsta lyg ir liūdesiu. Didis džiaugsmas nuvargina, kaip ir didi kančia. Žmogus privalo stverti džiaugsmo mirksnį. Ilgai mąstant apie prarastus džiaugsmus, jie atrodo žavesni ir mielesni. Džiaugsmą pažinsi tada, kai žinosi, kas yra ašaros. Pasaulyje yra daug džiaugsmų, ir tai, kad žmogus gali vaikščioti, - tik vienas iš jų. Tam, kurį Dievas palaimino, suteikė ir džiaugsmo, ir skausmo. Skausmo - tam, kad pažintų džiaugsmą, džiaugsmo - kad pažintų skausmą. Juokiamės ne todėl, kad esame laimingi. Kas nemoka rasti džiaugsmo drauguose, tas niekur neras gyvenimo džiaugsmo ir turės kentėti dėl savo atšiaurumo. Kūrybinės kančios - pačios saldžiausios kančios. Kol įmanomas dėkingumas, tol visuomet galimas džiaugsmas. Džiaugtis galima visuomet. Bet kada, tai reiškia - dabar; bet kur, tai reiškia - čia.
Šeima ir santuoka Patarlių knygoje
Patarlių knygoje ištikimybė Dievui, pasišventimas santuokai ir šeimai bei sąžiningumas asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime yra esminės temos. Visapusiška sėkmė priklauso nuo asmeninės širdies būklės. Pamaldus žmogus susilaiko (jei nesusituokęs) ir skiria (jei susituokęs) savo giliausius jausmus ir seksualinį intymumą santuokai. Patarlių knygoje drėkinančio ir gausaus vandens simboliai nusako subtilų malonumą ir pasitenkinimą, kuriuos sutuoktiniai turėtų kartu atrasti savo meilėje. Tai priešpriešinama eikvojimui, kurį nulemia neištikimybė. Posakis - „savo jaunystės žmona“ (Pat 5, 18) rodo, kad net ir porai senstant jų įsipareigojimas tęsiasi. Puolusius žmones seksualiniai instinktai gali nuvilioti nuo dangiškojo sumanymo seksualumui. Tačiau Dievas taip pat suteikė žmonijai galią mąstyti ir apsispręsti. Šios pagundos, jei nuolat neslopinamos, gali tapti nevaldomos. Tvirtas pasišventimas dieviškam santuokos ir seksualumo sumanymui gali užkirsti kelią neteisėtiems seksualiniams santykiams.
Atkreipkite dėmesį į Patarlių knygoje minimas tėvų charakterio savybes, kurios gali turėti ilgalaikį poveikį vaikams: Pat 13, 22; 27, 23-24, Pat 14, 26, Pat 15, 1. Tėvų charakteris tiesiogiai paveikia jų vaikus ir palikimą, kurį jie perduoda. Vaikai žvelgia į savo tėvus dėl paramos, meilės, vedimo ir pavyzdžio. Patarlių knyga giria tuos tėvus, kurie patikimai rūpinasi ir protingai valdo šeimos išteklius. Gobšūs įvairiai „kenkia savo šeimai“ (Pat 15, 27); tėvai turi būti atidūs ir pirmenybę teikti šeimai, o ne darbui. Pamaldūs tėvai siekia būti kantrūs ir valdyti savo emocijas. Jie paiso jų vaikų priklausomybės nuo jų. Jie rūpinasi savo vaikais, tačiau yra atsargūs ir nepiktnaudžiauja savo autoritetu. Galų gale, svarbiausias dalykas, kurį tėvas gali padaryti dėl savo vaikų, tai - mylėti jų motiną.
Drausmė ir pataisymas
Tėvai kartais drausmina savo vaikus, kad jie suprastų, kas yra socialiai nepriimtinas elgesys, bausdami už nepaklusnumą ar netgi išreikšdami savo nepasitenkinimą dėl užtraukimo gėdos. Bet kokie yra Dievo ketinimai dėl drausmės šiems jauniems Jo šeimos nariams? Patarlių knyga apie drausmę kalba vilties dėl ateities kontekste (Pr 19, 18). Pamaldūs tėvai žino, kad vaikų prigimtis nuodėminga. Vienintelė jėga, galinti jiems padėti, yra Kristus. Per Kristų drausmė laikoma ne bausme, ne valdžios išraiška, bet apvalančiu pataisymu. Dievas sumanė, kad mylintys tėvai, žinodami nuodėmės galią, vestų savo vaikus pas Kristų. Po visų pamokymų, tik keletas eilučių pamini „rykštę“ (hebrajiškai - šebet) vaikų drausminimo kontekste. Krikščioniškoje literatūroje tėvams yra populiari sąvoka, kad rykštės naudojimas turėtų būti toks pat, kaip ir dangiškojo Ganytojo, kuris ją naudoja vesdamas savo kaimenę (Ps 23, 4). Kitur Raštas kalba apie kantrų mokymą, nuoseklų pavyzdį, gerą bendravimą ir glaudžius santykius, kad vaikai būtų skatinami keistis (Įst 11, 18-19).
Humoras ir linksma širdis
Patarlių knyga apiberia humoru tam tikrus erzinančius gyvenimo namuose atvejus. Ne viena patarlė atkreipia dėmesį į tai, kaip elgiamės vieni su kitais artimuose santykiuose. Jos savo mintį išreiškia lengvai ir sąmojingai, panašiai kaip tos apie nejautrų draugą, dainuojantį „dainas kenčiančiai širdžiai“ (Pat 25, 20) ar anksti atsikėlusį šeimos narį, garsiai sveikinantį miegančiuosius (Pat 27, 14). Praverčia linksma širdis. Humoro jausmas šeimoje yra geras dalykas. Humoras sutepa gyvenimo mašiną, padėdamas sumažinti stresą ir įtampą. „Linksma širdis - geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Pat 17, 22). Patarlių knyga naudojasi savo pačios vaistais ir suteikia mums leidimą pasijuokti iš tam tikro elgesio, kuris erzina ir dirgina. Jei mes nusišypsojome (ar šiek tiek pakentėme, jei juokas yra susijęs su mumis), tuomet bus lengviau kalbėtis apie įpročius ar elgesį, kurie mus erzina ar dirgina.
Nežymus karščiavimas gali būti chroniškos infekcijos požymis. Ginčijimasis, priekabiavimas ir skundimasis gali parodyti, kad vienas ar daugiau šeimos narių užgniaužia pyktį, galbūt dėl sunkumų tarpusavio santykiuose ar bendravime. Besiskundžiantis partneris gali stengtis kompensuoti pastebėtą galią, kontrolę ir nenorą bendrauti. Infekcijai praėjus, išnyks ir simptomai.
Kilnaus charakterio žmona
Patarlių knyga baigiama mintimis kilnaus charakterio žmonai. Aprašyta moteris yra ypatinga, taip pat ir poezija. Kiekviena eilutė nuo Pat 31, 10 prasideda viena iš 22 hebrajų abėcėlės raidžių. Patarlių knygoje pabrėžiama santuoka su geru partneriu atsispindi rabinų pareiškimuose: „Vyro namai yra jo žmona“. „Sumani žmona - savo vyro vainikas, o apsileidusi žmona - kaip kaulų puvimas“ (Pat 12, 4). Čia, Patarlių knygos pabaigoje, į vieną portretą tobulai įterpti daug įvairių įgūdžių: drabužių siuvimas, nekilnojamojo turto pirkimas, žemės ūkis, namų ir finansų valdymas. Ji rūpinasi savo šeima. Vietoj to, nusakydama šiuos sugebėjimus ir savybes, Patarlių knyga perteikia tai, kas svarbiausia ir visuotinai aktualu moterims, taip pat vyrams: patikimumo, gailestingumo, pasikliaujamumo, ištikimybės, gerumo ir darbštumo bruožai. Pat 31, 10 žodis „sumani“ arba „kilni“ reiškia „jėgą“, „galią“ arba „turtą“. Tikrasis turtas slypi charakteryje, doroje ir Viešpaties baimėje.