Šiame straipsnyje aptariamas tragiškas lietuvių inteligentų likimas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Lietuva XX amžiaus viduryje patyrė dvejopą okupaciją - nacių ir bolševikų, abu totalitariniai režimai siekė sunaikinti lietuvių tautą. Adolfo Hitlerio planuose lietuviai tebuvo „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, o Josifo Stalino - turėjo tapti bespalve, rusiškai kalbančia „tarybine liaudimi“. Lietuvių tautos naikinimo geografija driekėsi per visą Eurazijos žemyną. Lietuvių kančios ir žūties pėdsakų galima rasti atokiausiuose Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių kampeliuose. Amžinai bus minimi Rainiai, Červenė, Pravieniškės, Pirčiupiai, Štuthofas. Šios aukos palaikė Nepriklausomybės dvasią ir viltį.
Pasipriešinimas okupacijai ir represijos
Sovietams 1940 m. okupavus ir aneksavus Lietuvą, didelė tautos dalis nesusitaikė su vergo likimu ir pradėjo rengtis antisovietinei rezistencijai bei sukilimui. Pogrindyje steigėsi antisovietinės organizacijos ir grupės, tokios kaip Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Viltys atgauti Nepriklausomybę buvo siejamos su būsimuoju Sovietų Sąjungos - Vokietijos karu ir lietuvių sukilimu.
1941 m. birželio 23 d. prasidėjęs karas ir sėkmingas Birželio sukilimas neatnešė Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija įvedė nacių okupaciją, palikdama bolševikų sukurtą ekonominę sistemą - nacionalizuotą pramonę, prekybą, namus, valstybinius ūkius. Beveik visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta Reicho karo grobiu. Naciai nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, o Lietuvą traktavo kaip Reicho okupuotą SSRS dalį. Jie uždraudė partijų veiklą, nuginklavo lietuvių sukilėlius ir įvedė griežtą cenzūrą. Gestapas ėmė persekioti nacių režimui nepalankius asmenis, prasidėjo masiniai žydų ir komunistų šaudymai. Nuo 1941 m. liepos pabaigos Lietuvoje veikė okupacinė civilinė vokiečių valdžia - civilfervaltungas. 1941 m. rugpjūčio 5 d. naciai nutraukė Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, o rugsėjo 22 d. uždraudė LAF’ą.
Lietuvių nepasitenkinimas okupacine vokiečių valdžia nuolat didėjo. Iš pradžių bandyta protestuoti legaliais būdais. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF’o įgaliotinis Kaune Leonas Prapuolenis per karo lauko komendantūrą Reicho vyriausybei Berlyne įteikė LAF’o memorandumą, kuriame buvo išdėstytos civilinės vokiečių valdžios skriaudos lietuvių tautai ir pabrėžta, kad „memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti, jeigu būtų pripažinta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava Vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas“. Memorandumą pasirašė 30 LAF’o ir buvusios Laikinosios vyriausybės narių. Naciai reagavo žaibiškai, kitą dieną gestapas išvežė L. Prapuolenį į Dachau koncentracijos stovyklą.
Patriotinės orientacijos lietuvių politikams paaiškėjo nacių tikslai ir veiklos metodai. Legali opozicija okupaciniam režimui pasirodė esanti neįmanoma - visas patriotines organizacijas ir institucijas naciai išvaikė. Tautinis lietuvių pasipriešinimas nuėjo į pogrindį. 1941-1942 m. steigėsi naujos pasipriešinimo organizacijos ir sąjūdžiai: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kt. Svarbiausias šių organizacijų tikslas buvo atsikratyti okupacijos ir atkurti Lietuvos valstybę.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Lietuvių visuomenė ir pasipriešinimo judėjimas greitai sulaukė nacių represijų - pirmo rimto smūgio už tai, kad sužlugdė idėją įsteigti lietuvių SS legioną. Vokietijai pralaimint Rytų fronte, okupacinė valdžia pradėjo suvokti, jog vien savo jėgomis neįstengs laimėti. Dėl šios priežasties 1943 m. sausio pabaigoje pasklido pirmos žinios apie lietuvių SS legiono organizavimą. SS ir policijos vado Lietuvoje vardu buvo išspausdinta apie 40 000 mobilizacinių šaukimų į SS.
Lietuvių SS legiono organizavimo žlugimas ir represijos
1943 m. vasario 19 d. reicho komisaras Rytų kraštui Hinrichas Lohse nusiuntė Lietuvos generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui potvarkį dėl Lietuvos vyrų mobilizavimo totaliniam karui. Pradėti parengiamieji lietuvių SS legiono formavimo darbai. Nacių okupuotuose Vakarų Europos kraštuose veikė tautiniai SS daliniai.
1942-1943 m. Iniciatyvos organizuoti lietuvių SS legioną ėmėsi SS ir policijos vadovas Lietuvoje generolas majoras Lucianas Vysockis. 1943 m. vasario 19 d. jis įsakė policijos skyriams iki kovo 1 d. surašyti visus 1919-1924 m. gimusius vyrus. Kitą dieną Kaune buvo įsteigtas mobilizacijos vykdymo štabas, kurio viršininku paskirtas Generalinio komisariato Darbo politikos ir socialinės priežiūros poskyrio vedėjas Giunteris Dammeris. Tvarkos policijos vadas prie SS ir policijos vadas Kaune pulkininkas leitenantas Valteris Muzilis 1943 m. vasario 26 d. išleido instrukcijas „Dėl savanorių registravimo į SS legioną“. Tą pačią dieną Kauno laikraštis „Kauener Zeitung“ paskelbė atsišaukimą „Organizuojamas lietuvių legionas“. Naciai pradėjo agituoti lietuvius į SS legioną. Už jo organizavimą buvo atsakingas SS ir policijos vadas Lietuvoje policijos generolas majoras L. Vysockis. Naciai planavo sukurti SS kariuomenei pavaldų didelį karinį dalinį, kuriame veiktų visos ginkluotės rūšys. Į lietuvių SS legioną turėjo būti priimami 17-45 metų amžiaus tinkami karinei tarnybai vyrai. Registracija į SS legioną prasidėjo 1943 m. kovo 1 d.
Lietuvių pogrindžio spauda nedelsdama ėmė agituoti prieš šią vokiečių akciją. Pogrindiniame laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ buvo paskelbtas Vyriausiojo lietuvių komiteto atsišaukimas „Į lietuvių tautą“. Jame išdėstytas tautinio pogrindžio požiūris į vokiečių organizuojamą mobilizaciją: „Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvos generalinių tarėjų padėtis tapo komplikuota: spaudė ir vokiečių okupacinė valdžia, ir lietuvių visuomenės bei pogrindžio antinacinė opinija. 1943 m. vasario 28 d. visi generaliniai tarėjai buvo pakviesti pas generalinį komisarą Adrianą Teodorą fon Rentelną, kuris primygtinai ragino paskelbti Lietuvos vyrų mobilizaciją kovai Rytų fronte. Teisingumo reikalų generalinis tarėjas Mečislovas Mackevičius pareiškė, jog Lietuva yra okupuotas kraštas, neturintis suverenių institucijų, ir dėl to generaliniai tarėjai negali skelbti ir vykdyti mobilizacijos. Tokie veiksmai prieštarautų tarptautinei teisei, kuri draudžia okupuoto krašto gyventojus imti į okupacinę kariuomenę. Prieš vokiečių kultūros ir švietimo politiką Lietuvoje griežtai pasisakė švietimo reikalų generalinis tarėjas Pranas Germantas.
Legiono organizavimo metu lietuvių visuomenė parodė nepaprastą vienybę ir ryžtą: mobilizacijai priešinosi ir generaliniai tarėjai, ir inteligentai, ir paprasti miesto bei kaimo jaunuoliai. Į tikrinimo komisijas beveik niekas nėjo arba ėjo tik tie, kurie žinojo, kad dėl savo fizinių trūkumų nebus priimti. Pavyzdžiui, Kaune iš 77 jaunuolių, atvykusių į komisiją, net 68 buvo pripažinti netinkamais mobilizacijai, taigi į SS legioną buvo užrašyti tik 9 kauniečiai. Okupacinė valdžia tokio ryžtingo lietuvių nusistatymo nesitikėjo. 1943 m. kovo 12 d. generalinis komisaras A. von Rentelnas buvo iškviestas į Rygą. Kitą dieną jis susitiko su į Rygą atvykusiu Vokietijos SS ir policijos vadu Heinrichu Himmleriu. Buvo nuspręsta lietuvių tautai atkeršyti už tai, kad sužlugdė legiono steigimo darbą.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Įkalinimas Štuthofo koncentracijos stovykloje
1943 m. kovo 16-17 d. prasidėjo represijos. Vilniuje buvo suimti 23 asmenys, Kaune - 17, Marijampolėje - 5 ir Šiauliuose - 1. Dauguma suimtųjų - žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai, tarp jų keturi generaliniai tarėjai, penki profesoriai, keturi gimnazijų direktoriai, trys advokatai, du kunigai, mokytojai, žurnalistai, diplomatas ir kt. Jie buvo suimti be kaltinimo, be tardymo ir be teismo. Iš pradžių daugelis jų buvo trumpam įkalinti Kauno gestapo rūmų požemyje, o paskui per Marijampolę, Tilžę, Karaliaučių, Marienburgą išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Vėliau visiems buvo paskelbtas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė SS štandartenfiureris, Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris: „[…] vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“.
1943 m. kovo 17 d. buvo konstatuota, kad „Pašauktųjų registracijos vykdymas Lietuvoje dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos buvo neigiamai paveiktas. Tuo metu, kai estai ir latviai, savaime suprasdami savo pareigą, įsijungė į kovą su bolševizmu - ar tai fronte, ar tai savo tėviškėj, - šios valandos reikalavimas Lietuvoje nebuvo lygiai suprastas. Todėl nuo lietuvių legiono steigimo atsisakoma. Registracija ateity vyks jau tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui. 1. Universitetas su visais savo skyriais uždaromas. 2.“
1943 m. kovo 17-18 d. naciai uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus ir dar kelias aukštąsias mokyklas.
1943 m. kovo 23 d. 46 suimti lietuviai pasiekė Štuthofą. Jie buvo įregistruoti koncentracijos stovyklos politiniame skyriuje, pažymėti 21309-21249 numeriais ir gavo raudonus politinių kalinių trikampius su raide „L“ viduryje. Prasidėjo kasdienis kalinio gyvenimas - nuolatinės grumtynės su mirtimi: mušimai, žudynės, badas, sekinantis darbas ir ligos.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Štuthofo koncentracijos stovykla: istorija ir struktūra
Štuthofo žvejų miestelis buvo įsikūręs buvusios Laisvojo Dancigo pakraštyje, 35 km į rytus nuo Gdansko, 3 km nuo Baltijos jūros, tarp Vyslos ir jos atšakos Nogato, iš visų pusių apsuptas vandenų ir pelkių. Nuo seno čia gyveno prūsų gentys, kurias kryžiuočių ordinas XIII amžiuje nukariavo. Vokietijai 1939 m. okupavus Lenkiją, Dancigo valstybėlė buvo prijungta prie Reicho kaip Dancigo-Vakarų Prūsijos reicho apygarda.
Pirmieji kaliniai į Štuthofą (apie 200 Dancige suimtų lenkų) buvo atvežti jau antrą karo dieną, 1939 m. rugsėjo 2-ąją, ir nuo tada prasidėjo Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija. Iš pradžių stovykla oficialiai vadinta Štuthofo civilių belaisvių stovykla. 1940 m. sausio pabaigoje Štuthofas jau turėjo 4 500 kalinių, į čia persikėlė komendantūra ir visas centrinės administracijos personalas.
Nuo 1940 m. balandžio 1 d. iki 1941 m. rugsėjo 30 d. Štuthofas Trečiojo reicho nomenklatūros buvo laikomas pereinamąja stovykla, nors iš tiesų jis beveik nesiskyrė nuo tikrų Vokietijos koncentracijos stovyklų. 1941 m. spalio 1 d. Štuthofas oficialiai pavadintas Auklėjamojo darbo stovykla. Ji buvo Dancigo gestapo žinioje. 1941 m. lapkričio 23 d. Štuthofo stovyklą vizitavo pats H. Himmleris su savo štabu. Po šio vizito buvo nuspręsta pakelti Štuthofo rangą ir stovyklą išplėsti iki 20 000 kalinių. 1942 m. sausio 7 d. Štuthofas buvo pavadintas Valstybine koncentracijos stovykla ir įtrauktas į Koncentracijos stovyklų inspektorato tinklą. 1942 m. rugpjūčio mėn. Štuthofui buvo suteiktas II laipsnio rangas.
1942 m. pradžioje galutinai susiformavo tokia Štuthofo koncentracijos stovyklos struktūra: stovyklos komendantas ir pirmas skyrius - komendantūra, antras skyrius - politinis, trečias skyrius - stovykla, ketvirtas skyrius - administracija, penktas skyrius - stovyklos gydykla, šeštas skyrius - mokymas, apsaugos įgula, dirbtuvės. Štuthofo stovyklos personalą 1942 m. pradžioje sudarė 12 SS karininkų ir 491 SS puskarininkis bei eilinis. Daugėjant kalinių, plėtėsi ir stovyklos personalas: 1943 m. jo buvo per 600, o 1944 m. rugsėjo mėn.
Štuthofas nuolatos plėtėsi. Nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. iki 1940 m. gegužės mėn. keturių hektarų plote buvo pastatyta 10 barakų (vėliau ši stovykla vadinta senąja). 1941 m. lapkričio mėn. buvo įvesta barakų (blokų) numeracija. Senosios stovyklos blokai buvo pažymėti romėniškai nuo I iki VIII. Buvo statomi ir administraciniai pastatai, dirbtuvės, sandėliai. 1941 m. spalio mėn. pastatytas didelis stovyklos komendantūros pastatas. Stovyklą apjuosė spygliuotoji viela, iškilo ir sargybinių bokšteliai. Senoji stovykla galutinai įrengta 1942 m. Tais pačiais metais į šiaurę nuo senosios stovyklos pradėta statyti ir naująją. 1942-1943 m. buvo pastatyta 30 naujosios stovyklos barakų. Šioje stovykloje turėjo kalėti 10 000 kalinių. Pagal nerašytas stovyklos taisykles visi naujokai (Zugang) …