Kinas visada buvo neatsiejama miesto dalis, pradedant keliaujančiais komersantais, rodančiais filmus apleistose pašiūrėse, ir baigiant moderniais kino teatrais po atviru dangumi. Šiame straipsnyje panagrinėsime kino raidą miestuose, apžvelgsime svarbiausius etapus ir atskleisime, kodėl kinas išlieka toks svarbus miesto kultūrai.
Kino gimimas ir pirmieji kino teatrai
Kino istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, o vienas iš pirmųjų miestų, kuriame įsitvirtino kinas Europoje, buvo Paryžius. Broliai Liumjerai, laikomi kino išradėjais, 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiuje surengė pirmąjį viešą kino seansą. Šis seansas, kuriame buvo parodyta 10 trumpametražių filmų, laikomas kino gimimo data.
Lietuva taip pat neatsiliko nuo pasaulinių tendencijų. Vilnius ir Kaunas buvo vieni pirmųjų pasaulio miestų, kuriuose buvo pastatyti specialūs pastatai kinui - pirmieji kino teatrai. Pirmasis toks pastatas Vilniuje duris atvėrė 1905 m. ir vadinosi „…“.
Kino aukso amžius ir vidiakai
Kino aukso amžius buvo laikotarpis, kai kinas buvo populiariausia pramoga. Tarpukario Vilniuje veikė 12 kino teatrų, kuriuos kasmet aplankydavo daugiau kaip 2 mln. žiūrovų. Tačiau labiausiai miesto atributu kinas buvo tada, kai atsirado vidiakai, ir, norint pažiūrėti filmą, iš namų eiti nebereikėjo, užtekdavo išsinuomoti vaizdo kasetę.
Kinas kaip nuotykis ir romantika
Eiti į kiną visada buvo kažkas daugiau nei tiesiog ketinimas pasižiūrėti filmą. Eiti į kiną nebuvo taip komplikuota, kaip eiti į teatrą - nereikėjo šventinių drabužių ar pasiimti batelių persiauti. Ir daug romantiškesnė. Nes į kiną eidavo visų pirma jaunimas, ir, kaip jau minėta, filmo žiūrėjimas buvo tikrai ne pirmoji priežastis, dėl kurios į jį būdavo einama. Ėjimas į kiną buvo nuotykis, ir jau vien dėl to labai romantiškas užsiėmimas.
Taip pat skaitykite: EHIC kortelė nėštumo metu: svarbi informacija
Lauko kinas: vasaros naktų romantika
Suderinti vasaros nakties romantiką su kino filmų demonstravimu sugalvojo praktiškieji vokiečiai. Pirmieji kino seansai po atviru dangumi įvyko apie 1916 m. Berlyne. Nieko keista, kad ši vasariška pramoga paplito visame pasaulyje - jai reikia tik projektoriaus, ekrano ir įgarsinimo sistemos, o nenorintieji sėdėti ant žemės gali atsinešti savo kėdes. Komfortą dievinantys amerikiečiai ėjo dar toliau: 1933 m. Naujajame Džersyje pradėjo veikti pirmasis drive-in kinas, kuriame filmus buvo galima žiūrėti neišlipus iš automobilio. Naujoji mada išplito po visas Valstijas, o senų kadilakų minia priešais didžiulį kino ekraną tapo autentišku 7-ojo deš. Ši mada atkeliavo ir į Europą. Pirmasis toks kino teatras atsirado Frankfurte, jis veikia ir šiandien. Paprastų lauko kino teatrų skaičius irgi nuolat augo - pavyzdžiui, Atėnuose 7-ajame deš.
Nors susižavėjimas lauko kinu niekada nebuvo dingęs iš kino pasaulio, naują gyvybę šiai vasaros tendencijai įkvėpė 9-ajame deš. atsiradę pripučiami ekranai. Tai, kad kinas po žvaigždėmis yra miesto reginys, patvirtina ir gražiausių atvirų kino erdvių sąrašai, kurių viršūnėse - turtingą kultūros istoriją turintys miestai: Bolonija (Piazza Maggiore aikštėje vykstanti „Cineteca di Bologna“), Barselona (erdvė prie Montžuiko pilies Sala Montjuic), Paryžius (parke La Villette vykstantis „Cinéma en Plein Air“), Lokarnas (Didžiojoje miesto aikštėje Piazza Grande vykstantis filmų festivalis), Viena (Karlsplatz aikštės „Kinas po žvaigždėmis“), Bukareštas („Gradina cu Filme“ atviroje miesto sodo terasoje) ir daugybė kitų. Vietos prie vandens - taip pat populiarios. Na, o Londonas visko pertekusiems savo miestiečiams siūlo filmus žiūrėti ant stogo. Kino entuziastai gali rinktis net iš penkių skirtingų „Rooftop Film Club“ erdvių: „Bussey Building“, „The Roof East“, „Queen of Hoxton“, „Kensington Roof Gardens“ bei „Tobacco Dock“ (beje, klubas „Rooftop Film“ veikia ir JAV - jei vyksite į Niujorką ar Los Andželą, galite ten apsilankyti).
Dalis įspūdingiausiais tituluojamų kino teatrų įsikūrę ne mieste, o greta jo, ir žiūrovus vilioja savo išvaizda, lokacija ar originalia koncepcija. Kaip vieną įdomiausių galima minėti Graikijos Santorino saloje prie pat Kamarijo miestelio įsikūrusį „Cine Kamari“, veikiantį nuo 1987 metų. Nuostabi aplinka ir atmosfera, A klasės filmai bei pagarba architektūrinėms salos tradicijoms kuria unikalią erdvę, puikiai vertinamą tarptautinės bendruomenės. „Shooting Star RV Resort“ Denveryje, Kolorado valstijoje, leidžia patirti tikrąją amerikietiško kino po atviru dangumi dvasią. Čia kiekvieną antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį iškart po saulėlydžio į „kino salę“ išrieda klasikiniai 7-ojo deš. automobiliai, kuriuose įsitaiso tradicinio Holivudo kino entuziastai. Tokios „ložės“ nuomos kaina - 20 dolerių vakarui, bet galima atsinešti ir savo kėdę bei pledą.
Nuostabiausių kino teatrų po atviru dangumi sąrašuose galima rasti ir viešbučių ar restoranų, dažnai pasiekiamų tik juose viešintiems svečiams. Iš restoraninių lauko kino teatrų išsiskiria restoranas „Amante“ Ispanijos Ibisoje, kuriame vyksta filmų naktys. Aukštai ant uolų tarp žaliuojančios augalijos įsikūręs restoranas kino žiūrovams siūlo ne tik puikų maistą ir nuostabius vaizdus, bet ir žmogaus ūgio sėdmaišius, šiltus pledus, taurę puikaus putojančio cava ir neribotą kiekį spragėsių. Tačiau yra ir tokių egzotiškų lauko kino teatrų, kurie prieinami visiems. Vienas įdomiausių - „Hot Tub Cinema London“, arba Karštų kubilų kino teatras. Jo formulė paprasta: puikūs filmai, nuostabios erdvės ir daugybė karšto vandens kubilų. Į kubilą telpa 6-7 žmonės, jį galima užsisakyti visą ar tik kelias vietas. Verslo idėja kilo po vieno gerai pavykusio asmeninio vakarėlio, ir štai jau aštuonerius metus filmų žiūrėjimu karštuose kubiluose gali džiaugtis daugybė londoniečių. Šiemet unikalaus kino teatro idėja pasiekė ir Niujorką bei Sidnėjų, taigi užsukite, jei būsite netoliese.
Na, o Holivude veikiančio kino teatro po atviru dangumi „Cinespia“ koncepcija iš pažiūros gana makabriška. Ši kino erdvė įsikūrusi kapinėse „Forever“, kuriose ilsisi Holivudo kino legendos, todėl žiūrovai, nesutelpantys į jiems skirtą aikštę, dažnai turi įsitaisyti tiesiai tarp antkapių. Prasidėjęs kaip išskirtinė draugų grupės, mėgusios senąją Holivudo klasiką, pramoga, per 16 metų renginys tapo masiniu: savaitgalio naktimis kapinės „Forever“ virsta milžiniška svetaine, kurioje filmus žiūri, pramogauja ir iškylauja 4 tūkst. žmonių minia. Filmai rodomi ant didžiulės baltos kapinėse esančio mauzoliejaus sienos - argi ne puikus būdas atiduoti pagarbą praeities kino legendoms?
Taip pat skaitykite: Kelionė tarp žemynų
Vis dėlto reikia pripažinti, kad labiausiai kvapą gniaužiančius išgyvenimus siūlo kinas po atviru dangumi, kuris nėra įsikūręs mieste. Čia galima paminėti Ledo viešbučio kino salę Jukasjervio kaimelyje Švedijoje, 200 km už poliarinio rato (tačiau nepamirškime, kad Ledo viešbutis yra kasmet statomas iš naujo ir kino salė ten būna ne visada). Arba amfiteatrą „Red Rocks“ šalia Denverio miesto Kolorado valstijoje, JAV, (natūraliai susiformavusį uolinį amfiteatrą Raudonųjų Uolų parke, kuriame telpa daugiau nei 9500 žiūrovų). Na, o absoliučiai pirmą vietą egzotiškų kino teatrų sąraše be konkurencijos užima Plūduriuojantis kino teatras, kurį 2012 m. įgyvendino vokiečių architektas Ole Scheerenas kartu su Tailando „Yao Noi“ fondu. „Archipelago kinas“ buvo įkurtas Nai Pi Lae lagūnoje netoli Kudu salos Tailande. Natūralių vertikalių uolų suformuotoje įstabaus grožio įlankėlėje ant vandens buvo įrengtas mobilus ekranas su garso sistema, o žiūrovams pastatyta atskira plūduriuojanti platforma, įrengta ant perdirbtų vietinės žaliavos plaustų, ant kurių čiabuviai žvejai augina omarus. Surišus keletą tokių parengtų plaustų modulių, buvo pagaminta mobili plokštuma, ant kurios buvo sustatyti sėdmaišiai kino žiūrovams.
Lietuviškas kinas po atviru dangumi
Lietuviškas kinas po atviru dangumi iš esmės neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų ir beveik nenusileidžia garsiausioms lauko kino salėms. Galbūt dar neišbandėme filmo žiūrėjimo ant vandens, tačiau galime pasigirti, kad esame surengę tokį koncertą - turint valtį, jį buvo galima išgirsti 2016 m. Kaune, kur Lampėdžio ežero viduryje įrengtoje scenoje dainavo L. Adomaitis ir V. Lietuvoje turime ir patogius krėslus (ar labiau gultus) siūlančią lauko kino salę („Romuva“ Kaune), ir restoraną su kino sale (taip bendradarbiauja kino teatras „Pasaka“ ir restoranas „La Boheme“ Vilniuje). Atvirose erdvėse demonstruojamus filmus galima stebėti nuo savo pledo ar sulankstomos kėdutės, einant į kiną Valdovų rūmuose galima neštis savo apklotą ar pirkti brangesnį bilietą su įskaičiuotu pledu ir patogiu sėdmaišiu. Įdomiausia tai, kad, nepaisant permainingų ir visiškai tokio pobūdžio veiklai nepalankių Lietuvos orų (didžiausią pavojų kelia lietus ir audros - šią vasarą nepavyko pamatyti net keleto filmų Valdovų rūmuose, nes seansai buvo atšaukti dėl audros arba liūties), žiūrovų „Kine po žvaigždėmis“ netrūksta.
Kino reikšmė miestui ir bendruomenei
Kinas išlieka svarbus miestų gyvenime: Vakaruose daug diskutuojama apie kino centrų įtaką bendruomenei formuoti miesto rajonuose. Lietuvoje taip pat vis dažniau kalbama apie tai, kad kino filmų demonstravimas padeda suburti bendruomenę. Miestas yra bendruomenė. Kinas po žvaigždėmis mums primena, ką tai reiškia, o kartu leidžia išlįsti iš kasdienio savo kiauto ir svetima istorija atveria mums bendrabūvio, kaimynystės žavesį. Kaip sako „Cinespia“ įkūrėjas Johnas Wyattas: „Filmai namuose niekada nepakeis kino. Kinas pergyveno televizijos ir namų kino iššūkius, pergyvens ir parsisiunčiamų filmų erą.
Odesa - kino tėvynė Ukrainoje
Važiuoju į kino tėvynę. „Į Prancūziją, į Paryžių“, - pagalvojote. Ne, į Ukrainą, į Odesą. Negali būti: Odesa - kino tėvynė? Taip! Josifas Timčenka, kurio palaikai ilsisi Odesos antrose krikščionių kapinėse, pirmasis pasaulyje išrado kino aparatą. J. Timčenka buvo Odesos universiteto mokomųjų dirbtuvių vyriausiasis mechanikas. 1893 m. vasarą savo rankomis sukonstravo neregėtą aparatą ir nufilmavo juo dvi juostas: „Šuoliuojantis raitelis“ („Скачущий всадник“) bei „Ieties metikas“ („Копьеметатель“). O 1894 m. sausio 9-ąją pademonstravo tuos filmukus ekrane, naudodamas tą patį aparatą, Rusijos gydytojų ir gamtos tyrinėtojų IX suvažiavimo fizikų sekcijos posėdyje. Yra išlikę ir dokumentai apie šį įvykį. Taigi J. Timčenka išrado kino aparatą beveik dvejais metais anksčiau už Lumière’us, bet… jo neužpatentavo.
O kinas Odesoje įsitvirtino 1907 m., kai fotografas Mironas Grossmanas nupirko prancūzišką kino aparatą ir pradėjo filmuoti dokumentinius kadrus „Pathé“ užsakymu. Netrukus M. Grossmanas pasistatė savo kino ateljė Prancūzų bulvare (Francuzskij bulvar) Nr. 14 - tiesiai prieš dabar ten įsikūrusią Odesos kino studiją. O ten, kur dabar stovi studija (Prancūzų bulvaras Nr. Odesos kino studijos įkūrimo data laikoma 1919 m. gegužės 23 d., kai po bolševikų revoliucijos buvo nutarta atidaryti šalyje pirmą valstybinę kino gamybos įmonę. Abi kino ateljė buvo nacionalizuotos, ir jų bazėje įkurta VUFKU (Всеукраинское фото кино управление) - paviljonai, cechai, administracija. Iš pradžių Odesoje įkurta studija rėmėsi ikirevoliucinių kino veikėjų J. Bauerio, D. Charitonovo, M. Grossmano ir kitų patirtimi, bet naujo gyvenimo vėjai atnešė ir naujus vardus.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namų iniciatyvos: kalbų diena
1926 m. į Odesą atvyksta dailininkas Aleksandras Dovženka ir po pirmų nelabai vykusių komedijų - „Reformatorius Vasia“, „Meilės uogelė“, „Diplomatinio kurjerio krepšys“ - pastato savo garsiuosius filmus „Zvenigora“ (1928) ir „Arsenalas“ (1928 ). Čia taip pat pradeda dirbti skulptorius Ivanas Kavaleridzė, tapęs garsiu Ukrainos kino režisieriumi, teatro režisierius ir aktorius Lesius Kurbasas, fotografas Daniilas Demuckis, vėliau - daugelio A. Odesoje statomiems filmams scenarijus rašė Vladimiras Majakovskis, Isakas Babelis ir daugiau žinomų literatų. Prie studijos įsikūrė kino technikumas, kuriame buvo ruošiami įvairių specialybių kino profesionalai.
1928 m. 1929 m. kino studija pagaliau buvo įkurta ir Kijeve, bet Odesos kino studija dar ilgai neužleido lyderio pozicijų. 1933 m. režisierius I. Kavaleridzė čia sukūrė pirmą ukrainiečių garsinę juostą „Koliivščina“ apie 1768 m. valstiečių sukilimą. 1937-1939 m. Antrojo pasaulinio karo metais studija buvo evakuota į Taškentą ir Almatą. Studijos specialistai dirbo ten Sergejui Eizenšteinui statant „Ivaną Rūstųjį“, filmuojant kitas juostas. O po karo Odesos kino studija tapo pamėgta „Mosfilmo“ vasaros filmavimų vieta, kur dirbo ir Vsevolodas Pudovkinas, ir Michailas Romas, ir daugelis kitų. 1951-1955 m. ji net nebesivadino Odesos kino studija, o „Mosfilmo“ filialu. Tik 1955 m. vėl atgavo savarankišką statusą. Joje atsirado toks keistas žanras - marinistiniai filmai, pamėgti pokariniame tarybiniame kine. Taip pat studija garsėjo meistriškais kombinuotais filmavimais (pvz., „Sadko“, rež.
Studiją atgaivino jos vadovu tapęs Aleksandras Gorskis, ėmęs kviesti į Odesą VGIK’o absolventus. Odesos kino studija tapo jaunų kino žmonių debiutų vieta. Čia buvo sukurti garsūs filmai: „Pavasaris Užupio gatvėje“ („Весна на Заречной улице“, 1956, rež. Marlenas Chucijevas ir Feliksas Mironeris), šio filmo operatoriaus Piotro Todorovskio režisuota „Ištikimybė“ („Верность“, 1965) pelnė Venecijos festivalio prizą už geriausią debiutą. Į Odesą atvažiavo dirbti režisierė Kira Muratova, čia sukurti jos ankstyvieji šedevrai „Trumpi susitikimai“ („Короткие встречи“, 1967), „Ilgos palydos“ („Долгие проводы“, 1971). Žinomi operatoriai Jurijus Klimenka, Leonidas Burlaka, Vadimas Kostromenka, Genadijus Kariukas (daugelio K. Šalia studijos įsikūręs tarnybinis viešbutis buvo pramintas „Kuriažu“ - kaip mažamečių nusikaltėlių kolonija „pedagoginėje“ A. Makarenkos knygoje. Manau, be šelmiškų išdaigų, pastūmėtų puikaus Odesos vyno, saulės, jūros ir kūrybinių aistrų, čia neapsieita. Aštuntąjį ir devintąjį deimtmečiais Odesos kino studijoje buvo sukurta daug televizijos filmų bei serialų: „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Место встречи изменить нельзя“, rež. S. Govoruchinas), „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“ („Д’Aртаньян и три мушкетёра“, rež. G. Jungvaldas- Chilkevičius), „Burtininkai“ („Чародеи“, rež. Konstantinas Brombergas), „Žalias furgonas“ („Зеленый фургон“), „Trestas, kuris žlugo“ („Трест который лопнул“, abiejų rež. Aleksandras Pavlovskis). Dabar Odesos kino studija, tapusi akcine bendrove, išgyvena ne pačius geriausius laikus.