Džordana Butkutė - viena charizmatiškiausių ir mylimiausių Lietuvos popmuzikos atlikėjų, neoficialiai tituluojama pop karaliene. Jos kelias į šlovę prasidėjo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ir tęsiasi iki šiol, paženklintas tiek karjeros pakilimų, tiek asmeninių iššūkių. Posakis „Džordža net Afrikoje Džordža“, nors ir hiperbolizuotas, puikiai iliustruoja atlikėjos populiarumą Lietuvoje. Dž. Butkutė išgarsėjo ne tik dėl savo dainų, bet ir dėl spalvingos bei permainingos biografijos. Jos gyvenimas primena Pelenės istoriją ir Biblijos palyginimą apie sūnų palaidūną, atspindėdamas tiek gailesčio, tiek pasipiktinimo vertus įvykius. Tokia biografija itin svarbi popmuzikos atlikėjams, nes gerbėjai nori ne tik klausytis dainų apie meilę, išsiskyrimą, nesėkmes ir džiugesį, bet ir tapatintis su savo dievaičiais. Šiame straipsnyje panagrinėsime Džordanos Butkutės gyvenimą ir karjerą, nuo ankstyvųjų metų iki dabartinių pasiekimų.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Karjeros Pradžia
Džordana Butkutė-Strasevičienė gimė 1968 m. spalio 3 d. Raseiniuose. Ji augo Šakiuose - nedideliame Lietuvos miestelyje, kilusi iš daugiavaikės šeimos, kurią išlaikė vieniša motina. Muzikinė karjera prasidėjo 1986 m., kai ją pastebėjo populiaraus ansamblio „Nerija“ vadovas Stanislovas Čiapas.
Pirmą kartą Džordana koncertavo 1986 m. festivalyje „Lituanika“ su grupe „Impulsas“. 1987 m. Stanislovas Čiapas pakvietė ją prisijungti prie vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“. Dainuodama šiame kolektyve, ji tapo dar populiaresnė ir pelnė publikos simpatijas bei žaviausios atlikėjos titulą festivalyje „Baltijos jaunystė-87“.
Džordana prisimena: "Baigusi mokyklą dirbau mokytoja Šakių rajone, o tada mane netikėtai susirado S. Čiapas iš „Nerijos“ ansamblio. Neturėjau turtingų dėdžių ar tetų, tuomet nebuvo jokių talentų šou ar „X faktorių“ - ir atrask tu man kažkokią mergaičiukę Šakiuose, kad geras!.. (…) Dainuoti su „Nerija“ buvo labai smagu. Keturiolika vyrų, visi brandūs, su žandenomis ir pilvukais, ir aš - pacankė baltais džinsiukais… Buvau ką tik baigusi mokyklą, be Šakių, nelabai ką mačiusi, tik dainavusi „Dainų dainelėje“ ir su „Impulsu“ dalyvavusi keliuose festivaliuose."
Karjeros Augimas ir Populiarumas
1988 m., 1990 m. ir 1991 m. Dž. Butkutė atstovavo Lietuvai Latvijos festivalyje „Liepajas Dzintars“. Ji gastroliavo su Ivo Fomins ir grupe „Mistika“ Lietuvoje, Latvijoje, Austrijoje ir Danijoje. 1991 m. vyko jos koncertinis turas Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje. Tų pačių metų gegužės 24 d. su grupe „Alibi“ Pop Art festivalyje ji iškovojo Didįjį prizą (Grand prix). Atlikėja patyrė ne vieną karjeros pakilimą ir nuosmukį. XX a. dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje ji buvo tikra muzikos ir stiliaus ikona: laimėdavo prestižinių muzikinių festivalių apdovanojimus, o jos aprangą mėgdžiojo daugelis merginų. Jos, kaip ir Dž. Butkutė, vilkėjo baltus suplėšytus džinsus ar suplėšytas pėdkelnes ir trumpus sijonus, plaukus dažydavo raudonai, gausiai suveldavo ir supurkšdavo laku.
Taip pat skaitykite: Džordanos Butkutės asmeninis gyvenimas
XXI a. pradžioje susidomėjimas dainininke sumažėjo, tačiau jai pavyko vėl užkariauti publikos simpatijas 2003 m. sudalyvavus realybės šou „Akvariumas“. Deja, susigrąžinta šlovė ir dideli honorarai tik sustiprino jau anksčiau susiformavusią priklausomybę nuo alkoholio - Džordana dažnai atšaukdavo koncertus arba į juos visai neatvykdavo.
Muzikiniai Pasiekimai ir Kūryba
Džordanos Butkutės repertuaras apima roko ir pop muzikos kūrinius. Ji yra išleidusi kelias dešimtis muzikinių albumų, kurie sulaukė didelio populiarumo Lietuvoje. 2014 m. muzikos apdovanojimuose Džordanai Butkutei buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai.
Asmeninis Gyvenimas ir Pokyčiai
2003 m. dainininkę kurį laiką persekiojo įvairios negandos ir priklausomybės. Tačiau sutikusi savo gyvenimo meilę, Elegijų Strasevičių, ji sugebėjo atsitiesti ir 2012 m. gruodžio 12 d. už jo ištekėjo. Antrą kartą Dž. Butkutė „atgimė“ 2012 m. Ištekėjusi už Elegijaus Strasevičiaus, ji visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą ir atsisakė svaigalų.
Po ilgo tylėjimo ir nedrąsių pasisakymų apie savo naująją meilę, Džordana laidoje „Gyvenimas pagal moteris“ prisipažino, kad jos gyvenime bręsta rimti pokyčiai. „Per keturiasdešimt metų man piršosi ne vienas vyras. Tačiau kad ir kaip mylėdavau, aš visada būdavau kategoriškai prieš. Tačiau dabar drįstu sakyti, kad būtent Elegijus pakeitė ir sulaužė visus mano principus“, - sakė Džordana.
Laidai „Gyvenimas pagal moteris“ Elegijus ir Džordana atskleidė ir dar vieną didelę paslaptį.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir įkvėpimai
Teisiniai Iššūkiai
Dainininkei Džordanai Butkutei iškilo grėsmė likti be vadybininko ir sutuoktinio Elegijaus Strasevičiaus, kuriam grėsė įkalinimas dėl labai didelio psichotropinių medžiagų kiekio laikymo. 55 metų atlikėjai Dž. Butkutei ir jos koncertinės veiklos organizavimu užsiimančiam sutuoktiniui 56-erių E. Strasevičiui buvo pareikšti kaltinimai pagal itin griežtą Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, už kurį gresia kalėjimas nuo 10 iki 15 metų. Tiesa, teismas galėjo atsižvelgti į aplinkybes. Toje pačioje byloje įtariamąja tapo ir Dž. Butkutė.
Tyrėjų duomenimis, A. Stučinskas neteisėtai veikė iki 2021 m. gegužės, o E. Strasevičius - nuo 2020 m. rugsėjo iki 2021 m. Su Dž. Butkute jis susipažino 2008 m., kai garsi klientė įsėdo į taksi automobilį, kurį vairavo E. Strasevičius.
Portalas kauno.diena.lt rašė, kokiomis aplinkybėmis teisėsaugininkams įkliuvo dainininkės Dž. Butkutės sutuoktinis ir prodiuseris E. Strasevičius, praėjusios liepos pradžioje stojęs prieš Kauno apygardos teismą dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinėms medžiagoms priskiriamų tablečių bei receptų, būtinų jų įsigijimui, klastojimo. Šioje byloje įtariamąja dėl vieno neteisėto tokių tablečių įsigijimo epizodo buvo ir pati Dž. Dž. ir E. Atlikus kratą poros gyvenamoje vietoje, buvo rastas tik nedidelis kiekis psichotropinių medžiagų. Pareigūnams studijuojant šiuos receptus, į akis krito, kad kai kurie asmenys tokius vaistus pirko nuolat. Vienas iš jų buvo - 56-erių E. Jis neneigia per dešimt dauguma į neviltį variusių pandemijos mėnesių, t. y. nuo 2020-ųjų rugsėjo iki 2021-ųjų liepos, ne mažiau kaip 25 kartus įvairiose Kauno vaistinėse pirkęs minėtas psichotropinėms medžiagoms priskiriamas tabletes, nes kitaip tuometinių savo emocijų nesuvaldė. Suskaičiuota, kad tokiu būdu E. Strasevičius neteisėtai įgijo 1500 tokių tablečių, o tai jau laikoma labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Ir už neteisėtą disponavimą jomis gresia laisvės atėmimas iki penkiolikos metų, nors, turint galvoje šiuo metu švarią E.
Įdomūs Faktai iš Biografijos
Knygą rašiusiai Jurgai Baltrukonytei ekstravagantiškoji dainininkė atviravo apie viską. Ji pasakojo apie tai, kaip kovo 8-ąją prarado nekaltybę, kaip kvailiu išvadino nusikaltėlį Henriką Daktarą ir kaip nukrito nuo laiptų, praradusi kūdikį.
Po koncerto „Vilijoje“ Henrikas Daktaras prisikabino prie Džordanos. Ji ne tylėjo: "Kvaily, jeigu tavo juoduose marškiniuose auksinės sagos, dar nereiškia, kad esi labai krūtas. Žiūrėk, ant mano kojų 54 gramai aukso grandinių!" Už tai ji gavo smūgį. Kitą rytą Džordana nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą dėl sumušimo, kurį vėliau atsiėmė. Džordana, būdama nekalta, pirmajai nakčiai su mylimuoju pasipuošė ilgais baltais marškiniais, susagstytais iki pat kaklo ir gausiai puoštais raukiniais.
Taip pat skaitykite: Nostalgiškos šventės dainos
Štai keletas įdomių faktų iš Džordanos Butkutės biografijos:
- Vaikystėje buvau nepataisoma išdaigininkė.
- Esu kilusi iš daugiavaikės šeimos, abu mano broliai ir sesuo turi neįprastus vardus.
- Pirmoji meilė mane aplankė pionierių stovykloje.
- Kadaise dalyvavau konkurse „Dainų dainelė“ Operos ir baleto teatre ir buvau sudirbta komisijos narių.
- Mane nuo vaikystės traukė pramogų pasaulis: norėjau tapti dainininke, laidų vedėja ir aktore.
- Esu pamišusi dėl guminukų.
- Niekada gyvenime nesilaikiau dietų.
- Mano blogoji savybė - naktipiečių valgymas.
- Automobilio nevairavau mažiausiai dešimt metų.
- Turiu mažiausiai milijoną įvairių fobijų.
- Mylėjau kelis kartus gyvenime ir kaskart vis kitaip.
- Paskutinė mano perskaityta knyga - Alleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti“.
- Gėdingiausias mano gyvenimo įvykis - vagystė.
Išpažintys Laidoje "Gimę tą pačią dieną"
„Ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau“, - LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atvirai pripažįsta scenos karalienė Džordana Butkutė. Bet priklausomybė nebuvo vienintelis gyvenimo išbandymas. 1968-ųjų spalio 3-ioji. Į raseiniškių Nijolės ir Danieliaus Butkų šeimą pasibeldė antrasis vaikelis. Šįkart gimė mergaitė ir mama jai suteikė išskirtinį vardą - Džordana.
D. Butkutė nuolat bėgdavo iš darželio. Tėvai jau tada turėjo suprasti, kad šios mergaitės taip lengvai neįsprausi į jokius rėmus. „Policininkas. Grubesni žmonės būna. Jis tiesiog tai numesdavo, tai pastumdavo. Toks cholerikas. Užsimesdavo mane ant stalo, matuodavo sprindžiais. „Kas tau čia tokį vardą davė?“ - pradėdavo kažką tokio. Paskui šast - vėl numesdavo ant lovos. Mama Nijolė su Džordana ir jos vyresniuoju broliu Klaidu persikėlė į Šakius, kur ir prasidėjo tikroji ugninio charakterio mergaitės vaikystė.
Įprasti žaislai D. „Pavyzdžiui, iškirpti paveikslą, nes man reikėjo televizoriaus rėmų. Vaidindavau, kad esu televizoriuje, „Sveikinimų ir pageidavimų koncertas“. Išeidavau dainuoti į laiptinę. Jei gyveni penktame aukšte, kad girdėtų ir pirmas aukštas, nueini tarp antro ir trečio aukštų. Ir pradedi savo valandos koncertą. Tokie žaidimai. Spektaklius kurdavau, sukviesdavau visus kiemo vaikus, atrinkdavau, kas ragana, kas nykštukai, kas velnias. Nuobodu nebuvo ir mokykloje. Didysis D. Butkutės džiaugsmas - uniforminė suknytė, balta apykaklaitė bei mamos iš užuolaidų pasiūti didžiuliai kaspinai. „Gali per pertrauką parbėgti namo, pasiimti kokios bulkos su uogiene. Parbėgdavau pasižiūrėti savo mėgstamo multiko. Vėl per gatvę - mokykloje. Viskas vietoje, parduotuvė sultims nusipirkti. Man labai patiko K raidę rašyti. Mano raštas toks raitytas, iš tikrųjų gražus raštas. Gal su autografais šiek tiek susigadino, bet jei lėčiau rašyčiau, būtų dailyraštis. Visuose sąsiuviniuose, ant knygų puslapių - visur K raidžių prirašinėdavau. Už visus vadovėlius mama turėjo mokėti. Vis tiek kažkokia buvau… Nežinau. Tapau moterimi, tada ir pastojau. Mamai teko raudonuoti ne tik dėl dukros išdaigų mokykloje, bet ir namuose. „Sugalvok tokią nesąmonę. Atrodo, viskas su galva gerai, bet… Aš dažnai sau užduodu klausimą, kaip galėjo taip būti? Gavo man suknytę, labai graži, su gėlytėmis. Atsimenu, buvo kažkoks suaugusiųjų balius ir apsipyliau kažkokiais taukais. Labai bijojau, kad mama pamatys, išsigandau ir iškirpau toje vietoje skylę. Galvoju, ar čia buvo šokas, ar kas? Iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl taip padariau. Kodėl ne po vandeniu kišau? Arba iš viso nieko nesakyti. Buvo instinktyvi baimė ar kas… Ji atėmė iš manęs tą suknelę ir sakė, kad daugiau jos nebegausiu, ji bus Andželitutei, kai paaugs“, - pasakoja D. Andželita - jaunesnioji Džordanos sesuo.
Tapusi spaliuke, pamena laidos herojė, labai didžiavosi - ypač patiko ženkliukas. „Tas kaklaraištis… Eidavau specialiai į universalinę parduotuvę, pereidavau visus Šakius, neva man kažkur reikia. Prie ežero pasivaikščioti, kad tik visi pamatytų, nes norisi rėkti: aš - pionierė! Bet paskui man labai greitai nusibodo, nes jį reikia išlyginti, lygiai susirišti, o man nepatinka. Geriau stodavau į gėdos liniuotę, kad pamiršau, nei jį užsirišdavau. Tuo metu kažkaip man norėjosi būti vyresnei. Tas amžius, kai nori jau panele būti. Tada pionierė - jau ne, nes pasižiūri, kad kiti komjaunuoliai, vyresni bachūrai, kurie į mane dairosi, galvoji: aš tokia mažė, jie į mane nežiūrės. Jokios gėdos liniuotės nesutramdė maištingos D. Butkutės sielos. „Bėgdavome iš pamokų - tai normalu. Mane pakviesdavo atsakinėti prie lentos. Jei aš nepasiruošusi, tai išgirstu savo pavardę, susidedu, ką išsiėmusi ant suolo, į portfelį, tiesiog ignoruoju mokytoją ir išeinu neuždariusi durų. Kaip nori, taip suprask. Nereikia manęs kviesti atsakinėti. Ji puikiai žinojo (buvo mūsų auklėtoja ir chemiją dėstė), kad aš ilgai dainuoju naktį ir mažai miegu. Man mamytė leisdavo neiti į pirmą pamoką, o čia ateini ir dar pakviečia atsakinėti. Kam man eiti prie tos lentos ir mikčioti, jeigu aš tikrai nemoku. Laisvas laikas, net ir tas, kurio atsirasdavo pabėgus iš pamokų, buvo skirtas kūrybai.
D. „Ėjau į filmą „Moteris, kuri dainuoja“. Gal tris kartus ėjau į Šakių kino teatrą žiūrėti to filmo. Atsimenu, kad verkiau ir galvojau: kai užaugsiu, važiuosiu į Gorkio gatvę ir į jos duris prisibelsiu, tikrai su ja pasikalbėsiu. Į Gorkio gatvę D. Butkutė taip ir nenuvažiavo, tačiau pati dar to nežinodama pradėjo savo deivės kelią. Vieną dieną į Šakius atvažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo Stanislovas Čiapas, tuo metu be proto populiaraus estradinės muzikos ansamblio „Nerija“ vadovas. „Mane kažkur pastebėjo, nes tuo metu pakvietė ir Stanislovas Čiapas, ir Mindaugas Tamošiūnas. Buvo pasirinkimas, kur eiti. Galvojau, dar su mamyte pasitarėme, sako: tu geriau eik ten, kur bus visi vyrai; būsi viena mergaitė, gerbiama, mylima, saugojama. Taip 18-metė D. Butkutė atsidūrė Klaipėdoje. Nors ir nebaigusi muzikos mokyklos, mergina vis tiek pabandė paragauti aukštojo mokslo. „Dar stojau į konservatoriją, bet sakė: pastatys tave ir dainuosi kaip choristė. Labai specifinis balsas, geriau nereikia. Kažkodėl jie manęs patys nepriėmė į konservatoriją, sakė: turi Dievo dovaną ir dainuok. O gal aš norėjau mokytis? Kita vertus, mokslams laiko tikriausiai ir nebūtų likę. Gastrolės po gastrolių, apvažiuota visa Lietuva, kiekvienas bažnytkaimis. Tarybų Sąjunga, Lenkija, Vokietija… O vos tik pradėjusios karjerą „Nerijoje“ jos laukė gastrolės Mozambike. Iš Šakių - tiesiai į Afriką!
1990 m. festivalyje Jūrmaloje D. Butkutė susipažino su Ivo Fominu ir jį įsimylėjo. „Jis pakvietė į savo gimtadienį, į Liepoją. Aš atvažiavau, visi išsiskirstė, o aš taip ir likau. Mes likome ir prasidėjo medaus mėnuo. Viską palikau, pamiršau. Pasiėmiau tokias atostogas, nes tapau moterimi. Paskui Latvijoje pasidarėme dviejų dalių koncertą: pusė mano ir jų, grupės „Mistika“… Labai greitai suaugau, suprantate? Labai greitai išėjau iš namų. Vyriškame kolektyve dirbi, grįžti naktį, galvoje tik dainos. Kažką išgyveni, rašai. Aš tame gyvenau. I. Fominas buvo pirmoji didžioji D. Butkutės meilė, vyras, su kuriuo ji tikėjo praleisianti visą gyvenimą. „Tapau moterimi, tada ir pastojau. Gyvenome pas Ivo tėvą. Mamos nebuvo, buvo išsiskyrę. Tai tėvas net nenorėjo girdėti, kad čia lakstys vaikai: turėsite savo namus, tada ir turėkite vaikų, man čia nelakstys. Mes labai verkėme apsikabinę. Aš galėjau kitaip pasielgti, iš ten išvažiuoti, bet neatėjo man į galvą važiuoti pas mamą. Atrodė, kad mes kartu, čia mūsų meilė, mūsų vaikelis. Aišku, kad jo netekau. O jis dabar turi šeimą, sūnų. Sakėme: jei bus sūnus, bus Deividas. Kaip Davidas Coverdale`as iš „Whitesnake“. Mes abudu buvome rokeriai. Jis turi tą Deividą. Atrodo, ir dukrą turi.
Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kaune. Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati - vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. „Savo vertę pajutau anksti ir nieko nepervertindama. Supratau tai kaip savaime suprantamą dalyką, kad mane turbūt pabučiavo Dievas iš viršaus. Turbūt taip lemta, kad aš vaikų neturiu. Kuo toliau, tuo viskas stiprėjo. Turbūt labai egoistiška, bet tai buvo ne sužvaigždėjimas, čia charakterio dalis. Visas stadionas prašo pakartoti, o aš ignoruoju, nes jau padainavau ir einu sau. Nusilenkiau ir viskas, neprivalau jums dainuoti. Man atrodė, aš atidainavau, dabar dainuoja kitas. Nepriėmiau žmonių ašarų, rėkimo. Ploja, ploja, bet dabar kitas turi dainuoti. Aš to žmogaus jausmo neatjausdavau. Populiarumas ir koncertų gausa atsipirko - D. Butkutė tikriausiai net nesuvokė, kiek uždirba. „Dėl finansų buvo lengva. Tas vagnorkes kaip šernui bulvių maišais nešdavo. Parsiveži vagnorkių, visiems išdalydavau: šeimai, draugams - daug kam. Uždarbis būdavo didelis. Buvo lengva gyventi, bet kaip merginai buvo neramu. Atrodo, kad būtų negyvenama sala arba išvis viena mergina, likusi po karantino. Kas antra mašina, jei ne kiekviena, pypindavo. Kaip aš gyva pareidavau namo - nežinau. Visos tos gaujos… Man jie nieko nepadarė, bet būdavo baisu išeiti. Visi auksinėmis grandinėmis, treninguoti, 8-9 žiguliai. Būdavo sunku bet kuriame mieste“, - pasakoja D. Sako nežinojusi, kas tie antidepresantai. Po truputį įsibėgėjo ir nuolatinis šampano skanavimas. O paskui prasidėjo.
Kai buvo beveik išnykusi iš lietuviškosios muzikos žemėlapio, ji gavo dar vieną galimybę. Pamena, tada jautė tokią euforiją, kad sunku ir nupasakoti: „Laikmetis toks, kad 30 tūkst. buvo labai dideli pinigai. Manęs čia, atrodo, nelabai nustebinsi. Atrodo, turėčiau būti milijonierė, jei būčiau taupiusi, nes tiek uždirbta. Bet vienetiniai rūbai, gyvenimas keičiasi, su draugu skiriesi, pradedi nuo naujos šakutės. Tada ir nuėjau į „Akvariumą“, ir iš naujo visomis prasmėmis atsigavau. Išėjau ir iš karto prasidėjo honorarai, vėl salės pilnos, vėl viskas gerai, vėl Amerika, vėl Lietuva. Bet D. Butkutė ir vėl užlipo ant seno gyvenimo grėblio: šlovė, honorarai, alkoholis, antidepresantai, atšaukti koncertai, netesėti pažadai, ne tie žmonės šalia. „Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. Bet tada jos kelyje sustojo taksi. D. Butkutė sutiko vyrą, kuris pats kažkada buvo puolęs, gal net gerokai giliau nei ji. „Mes turime tik vienas kitą. Bet ir Dievas yra. Kai pagalvoju, aš tokia dėkinga mamai, kad ji įtikino, kad neužaugau ateistų šeimoje. Kad mane taip prijaukino. Aš pati prisijaukinau, matyt. Man užteko pasakyti, kad Dievuliukas yra. Nuo to laiko tiesiog vaikštau su Dievu. Tai aš niekada nesu vieniša, aš viena nebūnu, su juo pasikalbu.
Vaikystės išdaigos Džordanos akimis
- Kartą taip išgąsdinau mamą, kad jos širdis nusirito į kulnus. O viskas buvo taip: mamytė tą dieną negalėjo manęs palydėti į darželį, kuris buvo vos už kelių žingsnių nuo mūsų namų. Paleido mane vieną, o aš, užuot ėjusi į darželį, pasukau į mišką. Išsirinkau gražų medį ir atsiguliau pasideginti. Suknelė ant galvos užmesta, balti triusikiukai šviečia…
- Vaikystėje buvau nepataisoma išdaigininkė. Pamenu, mama liepdavo man valgyti lašinius. Raumenuką greitai sušlamšdavau, o riebaliuko labai nemėgdavau. Radau sprendimą: tai, ko nesuvalgydavau, mesdavau už viryklės. Vieną dieną tvarkydamasi mama surado ir suskaičiavo net 17 lašinių gabaliukų. Kita išdaiga, kurią iškrėčiau, - kartą sulaužiau mamos lovą. Vaikystėje neturėjau rogučių. Atėjus žiemai labai norėjau su draugais pavažinėti nuo kalnų. Sugalvojau iš mamos lovos pasidaryti roges. Nusukau kojas ir išnešiau čiužinį į lauką. Ant tokių „rogių“ tilpau aš ir dar aštuoni draugai - labai smagiai čiuožinėjome.
tags: #dziordana #butkute #gimimo #diena #atsisiusti