Nėštumas yra ypatingas laikotarpis moters gyvenime, tačiau jį gali apkartinti įvairios infekcijos. Makšties infekcijos nėštumo metu yra dažnos ir gali kelti nerimą būsimoms mamoms. Svarbu žinoti, kad kai kurios iš šių infekcijų gali būti perduotos kūdikiui gimdymo metu, todėl būtina laiku diagnozuoti ir gydyti infekcijas.
Makšties infekcijos nėštumo metu: dažniausios ir pavojingiausios
Lytinių organų infekcijomis moterys nėštumo metu dažnai serga dėl pasikeitusios lytinių hormonų pusiausvyros, susilpnėjusio imuniteto (ypač trečiajame nėštumo trimestre) bei dažnesnio šlapinimosi.
Anot gydytojos L. Čiaplinskienės, dažniausiai praktikoje pasitaikantys makšties uždegimai yra:
- Bakterinė vaginozė
- Kandidozė (pienligė)
- Chlamidiozė
- Trichomonozė
- Herpes infekcija
- B grupės streptokoko sukeltas makšties uždegimas
„Pajutus nerimą keliančius simptomus, gydytis privalo kiekviena. Makšties uždegimas gali sukelti tiek pasikartojančių savaiminių persileidimų, tiek priešlaikinį gimdymą ar šlapimo takų uždegimų. Visos nėščiosios pirmojo apsilankymo pas akušerį-ginekologą metu tiriamos dėl galimo makšties uždegimo, o moterims, kurios nėštumo metu jau skundžiasi pagausėjusiomis ar nemalonaus kvapo išskyromis, infekcija turi būti diagnozuojama ir privalomai gydoma“, - įspėja gydytoja L. Čiaplinskienė.
Paprastai į makštį patekus infekcijai, pajuntami gana aiškūs simptomai - pasikeičia išskyrų kiekis, konsistencija, kvapas, atsiranda vulvos niežėjimas, ima perštėti, deginti, lytiniai santykiai su partneriu tampa skausmingi, atsiranda skausmas šlapinantis, skausmas pilvo apačioje, makštis gali patinti ar išsausėti.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Makšties uždegimas nėštumo metu dažnai painiojamas su vaisiaus vandenų tekėjimu, tačiau svarbu suprasti, kad makšties uždegimui būdingos nemalonaus kvapo ir pobūdžio gausios išskyros. Tuo metu vaisiaus vandenų tekėjimo metu išskyros būna bekvapės, skaidrios, o skysčiai teka ypač gausiai.
Bakterinė vaginozė
Bakterinė vaginozė - viena dažniausiai užklumpančių vaginalinių infekcijų nėštumo metu ir diagnozuojama maždaug 25 proc. nėščiųjų moterų. Prasideda tuomet, kai makštyje sumažėja laktobacilų ir padaugėja kitų bakterijų. Kadangi ši infekcija didina persileidimo ir naujagimio sveikatos komplikacijų riziką, į ją nevertėtų žiūrėti aplaidžiai. Dažniausias bakterinės vaginozės simptomas yra nemalonaus kvapo makšties išskyros. Diagnozavus bakterinę vagionozę, gydytojas skiria gydymą žvakutėmis, kremu į makštį arba geriamosiomis tabletėmis, priklausomai nuo nėštumo laikotarpio. Partnerio gydyti nereikia, nebent liga kartojasi.
Grybelinė infekcija (makšties kandidozė arba pienligė)
Nėštumo metu padidėjęs hormonų estrogeno ir progesterono kiekis sudaro palankias sąlygas grybeliams daugintis. Grybelinė infekcija nėštumo laikotarpiu maždaug nuo 2 iki 10 kartų dažnesnė nei įprastai. Dažniausi grybelinės infekcijos simptomai yra šie: deginimo ir niežėjimo pojūtis vaginoje, makšties paraudimas ir patinimas, tirštos, gelsvai balkšvos spalvos makšties išskyros, kurių kvapas gali priminti kepamą duoną. Liga diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir makšties tepinėliu. Paprastai ši infekcija gydoma kremais arba makšties žvakutėmis. Gydytojas taip pat gali skirti priešgrybelinių vaistų. Partnerį rekomenduojama gydyti tik esant pasikartojančiai makšties grybelinei infekcijai.
B grupės streptokokai
Tai viena iš naujagimiams pavojingiausių infekcijų, galinti padaryti daug žalos ir pačiai motinai. Daugumai nėščiųjų infekcija gali sukelti šlapimo pūslės uždegimą, endometritą (gimdos gleivinės uždegimą) ir pražudyti naujagimį. Dažniausiai ši infekcija nėščiosioms nesukelia jokių simptomų, todėl 35-37 nėštumo savaitę visos moterys profilaktiškai tikrinamos dėl šių bakterijų. Jei tyrimo rezultatai teigiami, nėščioji gimdymo metu gydoma antibiotikais. Gali būti, kad jūsų organizme yra B grupės streptokokų, jei jums prasidėjo priešlaikinis gimdymas, anksti nubėgo vaisiaus vandenys ar gimdymo metu pradėjote karščiuoti.
Chlamidiozė
Chlamidiozė - lytiniu keliu plintanti infekcija, kuri nėštumo metu gali sukelti daug komplikacijų. Chlamidijos nėščiosioms gali sukelti cervicitą (gimdos kaklelio uždegimą), pogimdinį endometritą ir kraujavimą nėštumo metu. Antruoju gimdymo etapu chlamidijomis gali užsikrėsti ir vaisius. Dažniausi chlamidiozės simptomai - žalsvai gelsvos ir nemalonaus kvapo makšties išskyros, skausmas ir deginimas lytinių santykių metu. Skiriamas gydymas antibiotikais tiek moteriai, tiek jos partneriui.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Trichomonozė
Trichomonozė yra lytiniu keliu plintanti infekcija, kurią būtina gydyti nėštumo metu. Skiriamas gydymas antibiotikais abiem partneriams.
Herpetinė infekcija (pūslelinė arba herpes)
Lyties organų infekciją (apie 80 proc.) sukelia antrojo tipo Herpes simplex virusas (HSV). Užsikrečiama tiesioginio kontakto metu, lytinių santykių metu. Vaisius gali būti užkrėstas ir gimdant. Liga pasireiškia niežuliu ir graužimu lyties organų srityje, pūslelių pavidalo herpetiniu bėrimu išorinių lytinių organų, makšties, gimdos kaklelio srityje. Gali būti padidėję kirkšnies limfmazgiai, pakilti temperatūra, galite pradėti jausti skausmą šlapininantis. HSV infekcija gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus vystymosi gimdoje atsilikimą ir net žūtį, yra rizika, jog naujagimis gims infekuotas šiuo virusu. Naujagimių, užsikrėtusių šia infekcija gimstant, mirštamumas - net 60 proc., todėl, atsiradus šios ligos požymiams, labai svarbu kreiptis į gydytoją.
Kaip infekcijos gali paveikti kūdikį gimdymo metu?
Gimdymo metu kūdikis gali užsikrėsti infekcija, eidamas per gimdymo takus. Infekcijos gali sukelti įvairių komplikacijų naujagimiui, tokių kaip:
- Pneumonija
- Meningitas
- Sepsis
- Odos ir akių infekcijos
- Sunkiais atvejais - mirtis
Kaip sumažinti riziką?
- Reguliariai lankykitės pas gydytoją: Nėštumo metu svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją ir atlikti visus reikiamus tyrimus, įskaitant makšties tepinėlį.
- Laikykitės gydytojo nurodymų: Jei jums diagnozuota makšties infekcija, svarbu laikytis gydytojo nurodymų ir vartoti paskirtus vaistus.
- Informuokite gydytoją apie simptomus: Jei jaučiate bet kokius nerimą keliančius simptomus, tokius kaip neįprastos išskyros, niežulys ar skausmas, nedelsdama kreipkitės į gydytoją.
- Tinkama higiena: Laikykitės tinkamos intymios higienos, kad sumažintumėte infekcijos riziką.
Profilaktika: telktis į natūralumą
„Galiu drąsiai teigti, kad nėščiosios dažnai nežino, kaip tinkamai rūpintis intymia higiena nėštumo metu. Praktikoje dažniausiai susiduriu su moterimis, kurias infekcijos puola dėl kasdienių įklotų naudojimo. Tai sutrikdo oro cirkuliaciją, skatina bakterijų dauginimąsi ir neigiamai veikia makšties mikroflorą“, - patirtimi dalijasi Lina Čiaplinskienė.
Norint išvengti ištiso sąrašo pavojingų ligų, akušerė-ginekologė pataria atsigręžti į natūralumą - dėvėti orui laidžius apatinius, vengti ankštų kelnių ar pėdkelnių, nenaudoti aromatizuotų muilų, skalbimo priemonių, higienos priemonių, pastarąsias įsigyti tik vaistinėse. Nėštumo metu rekomenduojama vengti ir ilgų maudynių baseinuose, sūkurinių vonių, stengtis ilgai nevilkėti šlapio maudymosi kostiumėlio, nes tai skatina makšties uždegimų vystymąsi.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
„Mityba - taip pat ne paskutinėje vietoje. Reikėtų vengti saldžių, mielinių produktų, kuriuose gausu angliavandenių, nes šie neigiamai veikia makšties pH ir sudaro puikias sąlygas grybeliui vystytis. Valgykite jogurtus, kurių sudėtyje yra Lactobacillus acidophilus bakterijų, kadangi jos gali padėti atkurti natūralią makšties mikroflorą, vartokite gerąsias bakterijas - tiek vietiškai, tiek geriamąsias, nėščiajai skirtus vitaminus“, - primena klinikos „Motina ir vaikas“ akušerė-ginekologė, o užklupus infekcijai pataria nepamiršti ir natūralių kovos būdų - plauti makštį antiuždegiminių savybių turinčių medetkų ar ramunėlių nuoviru.
ŽIV infekcija ir nėštumas
Epidemijos mastą siekianti žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija kasmet nustatoma ne tik dideliam suaugusių, bet taip ir paauglių bei vaikų skaičiui. Remiantis 2018 metų duomenimis, pasaulyje ŽIV sirgo 3 mln. nepilnamečių asmenų (iš kurių apie 1,8 mln. sudarė jaunuoliai nuo 10 iki 19 metų). Kasmet daugiau nei 400 tūkst. vaikų ir paauglių užsikrečia šia infekcija ir daugiau nei 100 tūkst. miršta nuo su įgytojo imunodeficito sindromu (AIDS) susijusių priežasčių. Dauguma (apie 90 proc.) ŽIV sergančių vaikų gyvena pietiniuose Afrikos regionuose - gyventojų populiacija žemo ir vidutinio išsivystymo šalyse auga greičiau, nei spėja vystytis prevencinės programos ir gyventojų švietimas. Ši problema išlieka opi kalbant apie paaugles merginas ir rizikos grupes (vyrus, turinčius lytinių santykių su vyrais; intraveninių narkotinių medžiagų vartotojai; seksualiai išnaudojami jaunuoliai ar paaugliai, identifikuojantys save kaip homoseksualius, biseksualius, translyčius ar interseksualius žmones). Šių grupių atstovai ne tik turi didelę riziką užsikrėsti ŽIV infekcija, bet ir dažniausiai neturi galimybės laiku gauti reikiamos medicininės pagalbos.
Siekiant užkirsti kelią AIDS epidemijai plisti, parengtos tarptautinės infekcijos gydymo ir prevencijos gairės. Jose nurodoma, kad norint sumažinti sergamumą ŽIV vaikų ir jaunimo populiacijoje svarbiausia: užkirsti kelią infekcijos perdavimui iš mamos vaikui; suteikti galimybę visiems vaikams laiku gauti efektyvų gydymą; užkirsti kelią infekcijai plisti tarp paauglių.
ŽIV perdavimo būdai
Infekcijos šaltinis - ŽIV užsikrėtęs žmogus. ŽIV-1 ir ŽIV-2 virusai, sukeliantys ŽIV infekciją, į žmogaus organizmą gali patekti įvairiais keliais - per gleivines ar, pažeidus apsauginį odos barjerą, tiesiogiai į kraują. Didžiausia viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Naujagimių, vaikų ir paauglių užsikrėtimui aktualiausi yra šie būdai:
- Vertikalus perdavimas iš mamos vaisiui. Moterys, sergančios ŽIV infekcija ir turinčios didelį viruso kiekį kraujyje (esant aktyviai ligai), yra didelės rizikos grupėje perduoti šią infekciją vaisiui nėštumo metu. Per placentą vykstant medžiagų apykaitai tarp motinos ir vaisiaus, choriono gaurelius skalaujantis motinos kraujas virusą gali tiesiogiai perduoti besivystančiam vaisiui, todėl gimęs naujagimis organizme jau turės viruso dalelių. Tokiu būdu virusas patenka 1/10-1/20 vaisių. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 0,5 mln. visų sergančių žmonių
- Viruso perdavimas moteriai gimdant. Naujagimiui gimstant natūraliais takais, jei gimdyvės organizme yra didelis viruso kiekis, yra tikimybė užsikrėsti per motinos kraują ar gimdymo takų išskyras. Joms patekus į naujagimio organizmą, užsikrečiama 1/5-1/10 atvejų. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 1 mln. visų sergančių žmonių. Nors nėra bendro sutarimo, kad Cezario pjūvio operacija visiškai apsaugo nuo naujagimio užsikrėtimo ŽIV infekcija, vis dėlto rizika yra mažesnė, palyginti su gimdymu natūraliais takais.
- Viruso perdavimas per motinos pieną. Esant dideliam viruso dalelių skaičiui motinos kraujyje, dalis jų patenka ir į pieną. Naujagimį maitinant krūtimi, virusas patenka į jo virškinimo traktą ir per gleivines gali mažylį užkrėsti. Tikimybė virusui patekti šiuo keliu yra 1/5-1/10. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 1 mln. visų sergančių žmonių
- Viruso perdavimas lytinių santykių metu. Šis viruso perdavimo kelias tampa vis aktualesnis paauglystėje, taip pat pasitaiko esant vaikų seksualiniam išnaudojimui.
- Merginoms, turinčioms lytinius santykius su aktyvia liga sergančiu žmogumi ir nenaudojančioms barjerinių apsaugos priemonių, išlieka didelė rizika užsikrėsti, kai virusas į organizmą patenka per makšties ar gimdos kaklelio gleivinę. Tikimybė užsikrėsti šiuo keliu yra 1/200-1/2 000 atvejų.
- Vaikinams, turintiems lytinių santykių su ŽIV infekcija sergančiu žmogumi ir nenaudojantiems barjerinių apsaugos priemonių, yra tikimybė, kad virusas į organizmą gali patekti per apyvarpės ar šlaplės gleivinę. Rizika užsikrėsti šiuo keliu yra 1/700-1/3 000 atvejų.
- Užsikrėtimo galimybė merginoms bei vaikinams išlieka didelė ir sergančio vyro spermai patekus į tiesiąją žarną ar virškinimo traktą.
- Viruso patekimas tiesiogiai į kraują. Paauglystėje ir jaunystėje aktualus viruso patekimo būdas yra naudojant intraveninius narkotikus. Šiuo būdu virusą taip pat galima perduoti atliekant įvairias procedūras nesteriliais įrankiais (pvz., tatuiruočių salone). Pasidalijus adatomis ar švirkštais su ŽIV infekcija sergančiu žmogumi ir vėliau naudojant minėtus įrankius, tikimybė virusui patekti tiesiogiai į kraujotaką yra 95/100-1/150 atvejų.
ŽIV infekcijos diagnostika naujagimiams ir vaikams
Naujagimiams, kurie nebuvo maitinami krūtimi ir turėjo perinatalinio užsikrėtimo riziką, ŽIV infekcija gali būti užtikrintai diagnozuota iki 1-2 mėnesių, visiems likusiems - iki 4-6 mėnesių amžiaus. Svarbu atsiminti, kad antikūnų tyrimai naujagimiams nėra tinkami - motinos anti-ŽIV antikūnai gali būti perduodami vaisiui ir kai kurių vaikų organizme randami iki 24 mėnesių amžiaus. Užtikrintai ŽIV infekcijos diagnostikai vaikams naudojami virusologiniai tyrimai. Kadangi išlieka klaidingai teigiamo testo atsakymo tikimybė, vaikams iki 18 mėnesių ŽIV infekcija patvirtinama esant mažiausiai 2 teigiamiems virusologinių tyrimų iš skirtingų kraujo mėginių atsakymams.
Tyrimo atlikimo laikas nustatomas atsižvelgiant į prenatalinės ir perinatalinės užsikrėtimo ŽIV infekcija rizikos tikimybę. Yra išskiriamos 2 rizikos grupės:
- Maža rizika: naujagimiai, kurių motinos, sergančios ŽIV, nėštumo metu buvo gydomos standartine ART ir joms buvo pasiekta viruso supresija; kai nebuvo papildomų rizikos veiksnių;
- Didesnė rizika: naujagimiai, kurių motinos, sergančios ŽIV:
- Negavo tinkamos prenatalinės priežiūros;
- Prenataliniu ar intranataliniu periodu nebuvo gydomos ART;
- ATR gavo TIK intranataliniu periodu;
- ART pradėjo vartoti tik nėštumo pabaigoje (antrojo trimestro pabaigoje ar trečiajame trimestre);
- Nėštumo pabaigoje kraujyje buvo nustatytas didelis viruso kopijų skaičius;
- Gavo tinkamą ART gydymą, tačiau nepasiekė viruso supresijos;
- Taip pat tos motinos, kurioms ūminė ŽIV infekcija buvo nustatyta tik nėštumo metu.
Virusologiniai tyrimai iš karto po gimimo
Nustatyta, kad iš karto po gimimo atliekami virusologiniai tyrimai tuo atveju, kai virusas buvo perduotas nėštumo pabaigoje, diagnozuoja 20-58 proc. naujagimių užsikrėtimo atvejų. Tuo atveju, kai naujagimiai priklauso didesnės rizikos grupei, ankstyvais tyrimais nustatoma daugiau nei 66 proc. užsikrėtimo atvejų. Ankstyvoji ligos diagnostika yra itin svarbi antiretrovirusinės profilaktikos nutraukimui ir ART inicijavimui.
Svarbu paminėti, kad kraujas iš virkštelės šiems tyrimams neturėtų būti naudojamas - išlieka kontaminacijos motinos krauju tikimybė.
Virusologiniai tyrimai 14-21 gyvenimo dienomis
Diagnostinis testo jautrumas iki 2 gyvenimo savaitės gerokai padidėja, todėl šiuo metu gauti teigiami tyrimo rezultatai sudaro sąlygas nutraukti ŽIV profilaktiką ir pradėti ankstyvąjį gydymą ART.
Virusologiniai tyrimai 1-2 gyvenimo mėnesį
Šio amžiaus kūdikiams atliekami tyrimai dar labiau padidina teisingai teigiamo atsakymo tikimybę užsikrėtus ŽIV. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pirmaisiais mėnesiais nustatoma iki 89 proc. visų ŽIV sergančių kūdikių.
Kūdikiams, esantiems didesnės rizikos grupėje, rekomenduojamas papildomas ištyrimas 8-10 gyvenimo savaitėmis (t. y. 2-4 savaitę po antiretrovirusinės profilaktikos pabaigos).
Kūdikis, kurio 2 virusologinių tyrimų (vieno ≥14 dienų amžiaus ir antro ≥4 savaičių amžiaus) rezultatai buvo neigiami ir kuris, būdamas ≥8 savaičių, neturi jokių laboratorinių CD4 supresijos požymių ar klinikinių ŽIV infekcijos simptomų, gali būti laikomas tikėtinai neužkrėstu ŽIV.
Virusologiniai tyrimai 4-6 gyvenimo mėnesiais
Kūdikiai, kurių tyrimų rezultatai 14-21 dieną bei 1-2 mėnesį buvo neigiami ir kurie neturi klinikinių ŽIV simptomų, nėra žindomi, turėtų būti pakartotinai patikrinami sulaukę 4-6 mėnesių, siekiant užtikrintai atmesti ŽIV infekcijos diagnozę.
Antikūnų tyrimai ≥6 mėnesių kūdikiams
Mažiausiai 2 neigiami ŽIV antikūnų tyrimų, atliktų 6 mėnesių ar vyresniems motinos pienu nemaitinamiems kūdikiams, rezultatai taip pat gali būti naudojami patikimai atmesti ŽIV infekciją, jei nebuvo ankstesnių teigiamų virusologinių tyrimų rezultatų ir kūdikis neturi jokių klinikinių ŽIV infekcijos simptomų.
Tyrimai >24 mėnesių kūdikiams
Įtariant ŽIV-1 infekciją kūdikiams, kurie neturėjo perinatalinės ekspozicijos arba yra vyresni nei 24 mėnesių amžiaus, ištyrimas vykdomas dviem etapais. Pirmojo etapo metu vykdomas atrankinis (greitasis) tyrimas - paciento kraujyje ieškoma ŽIV antigeno ir antivirusinių antikūnų. Jei šio atrankinio tyrimo rezultatas būna teigiamas, antrajame etape atliekamas tyrimas, kitais metodais patvirtinantis ŽIV diagnozę, t. y. dažniausiai naudojamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Jei šių tyrimų nepakanka, gali būti atliekamos ŽIV antigeno ir jo neutralizacijos reakcijos, viruso nukleorūgščių (DNR / RNR) nustatymas ar viruso išskyrimas kultūroje.
Klinikiniai ŽIV simptomai ir požymiai
Remiantis Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centro klasifikacija, ŽIV infekcija pagal klinikinius požymius gali būti skirstoma į 3 kategorijas: stebint vaikus, kuriems įtariamas užsikrėtimas šia infekcija, ypatingą dėmesį reikia atkreipti ne tik į laboratorinių tyrimų atsakymus, bet ir į ligos simptomus, kurie padeda papildomai įvertinti imuninės sistemos būklę ir planuoti gydymą (1 lentelė). Šių stadijų stebėjimas yra labai svarbus rodiklis, kuriuo remiantis gali būti pradedamas, nutraukiamas ar keičiamas gydymas ART.
1 lentelė. Vaikų ŽIV infekcijos klinikinės stadijos
| Kategorija | Apibūdinimas |
|---|---|
| A kategorija | Simptomais nepasireiškianti ŽIV infekcija; Nuolatinė generalizuota limfadenopatija |
| B kategorija | Bakterinė angiomatozė; Recidyvuojanti burnos, makšties kandidozė; Gimdos kaklelio displazija ar karcinoma in situ; Konstituciniai simptomai (viduriavimas ≥2 k./d. arba karščiavimas ≥38,5 °C), trunkantys 30 dienų ar ilgiau; Liežuvio plaukuotoji leukoplakija; Juostinės pūslelinės ≥2 epizodai, apimantys daugiau kaip 1 dermatomą; Idiopatinė trombocitopeninė purpura; Listeriozė; Uždegimo sukelta mažojo dubens liga (salpingitas, kiaušidžių abscesas ir kt.); Periferinė neuropatija |
| C kategorija - AIDS apibrėžiančios ligos | Citomegaloviruso liga (išskyrus kepenų, blužnies, limfmazgių pažeidimą); retinitas; Išplitusi arba ekstrapulmoninė kokcidiozė; Ekstrapulmoninė kriptokokozė; Kriptosporidiozė, kai viduriuojama ilgiau kaip 1 mėnesį; Herpes simplex, lėtinės opos, esančios ilgiau kaip 1 mėnesį, ar ezofagitas, bronchitas, pneumonitas; Ekstrapulmoninė išplitusi histoplazmozė; Izosporiozė, kai viduriuojama ilgiau kaip 1 mėnesį; Ekstrapulmoninė ar išplitusi Mycobacterium avium komplekso ar Mycbasterium kansasii infekcija; plaučių, ekstrapulmoninė, išplitusi Mycobacterium tuberculosis infekcija; Pneumocystis jirovecii pneumonija; Bakterinė recidyvuojanti pneumonija (≥2 epizodai per 12 mėnesių); Recidyvuojanti Salmonella septicemija (ne tifoidas); Smegenų, akies, vidaus organų toksoplazmozė; Invazinė gimdos kaklelio karcinoma; ŽIV sukelta encefalopatija (demencija); Kaposi sarkoma; Burkitto, imunoblastinė, pirminė centrinės nervų sistemos limfoma; Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija; Išsekimo sindromas; ŽIV sukeltas išsekimo sindromas: >10 proc. svorio netekimas ir viduriavimas (≥2 k./d. ilgiau kaip 30 dienų) arba karščiavimas be kitos paaiškinamos priežasties ilgiau kaip 30 dienų |
ŽIV infekcijos gydymas vaikams
ŽIV infekcijos gydymui skiriama ART, kurią sudaro bent 3 skirtingi vaistai, priklausantys bent 2 skirtingoms vaistų grupėms. Šie vaistai slopina ŽIV viruso dauginimąsi organizme, tačiau jo visiškai nesunaikina - dėl šios priežasties gydymas tęsiamas visą paciento gyvenimą. Pagrindinis ART tikslas - užtikrinti imuninės sistemos stabilumą ir suteikti pacientui galimybę gyventi maksimaliai kokybišką gyvenimą.
ART pradedama, kai pacientas, jo tėvai ar globėjai yra išsamiai supažindinami su gydymo schema, jo trukme, galimais nepageidaujamais poveikiais ir taisyklėmis, kurių reikia laikytis gaunant gydymą nuo ŽIV. Siekiant sumažinti vaistams atsparių virusų išsivystymo tikimybę, gydymas skiriamas motyvuotiems pacientams, pasiryžusiems griežtai laikytis kasdienio vaistų vartojimo režimo. Siekiant nepakenkti augančio organizmo vystymuisi ir brendimui, nedelsiant gydymą rekomenduojama pradėti:
- Visiems jaunesniems nei 12 mėnesių vaikams, nepaisant klinikinių ligos simptomų, imuninės sistemos būklės ar viruso koncentracijos kraujyje;
- 1-6 metų vaikams, kuriems pasireiškia klinikiniai C kategorijos ŽIV simptomai, ARBA vaikams, kurių CD4 ląstelių skaičius kraujyje <500 ląst./mm3;
- 6 metų ir vyresniems vaikams, kuriems pasireiškia klinikiniai C kategorijos ŽIV simptomai, ARBA vaikams, kurių CD4 ląstelių skaičius kraujyje <200 ląst./mm3.
13 metų ir vyresni vaikai turėtų būti gydomi pagal suaugusiųjų gaires.
Antiretrovirusinių vaistų grupės
- Nukleozidiniai arba nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NATI) - abakaviras, lamivudinas, stavudinas, zidovudinas. Vaistai, konkuruojantys su endogeniniais peptidais ir stabdantys tolesnę viruso baltymų sintezę. Tai yra pirmoji ir pagrindinė ART vaistų grupė.
- Nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NNATI) - efavirenzas, nevirapinas, rilpivirinas. Šie vaistai tiesiogiai jungiasi prie transkriptazės fermento ir stabdo jo veikimą. Skirtingi šios grupės vaistai gali būti naudojami įvairaus amžiaus vaikams gydyti. Nors NNATI patogu vartoti dėl ilgo skilimo pusperiodžio, tačiau atsparumo šiems vaistams genetinis barjeras yra santykinai mažas. Vadinasi, jei viruso replikacija visiškai nenuslopinama, greitai formuojasi mutacijos, lemiančios didelio laipsnio atsparumą.
- Integrazės inhibitoriai (II) - biktegraviras, dolutegraviras, elvitegraviras, reltegraviras. Šios grupės vaistai veikia neleisdami transkribuotai viruso dvigubos vijos DNR integruotis į šeimininko ląstelę. Jie dažnai naudojami suaugusiesiems gydyti dėl gero efektyvumo, sąveikos su kitais vaistais nebuvimo ir nesunkių nepageidaujamų reiškinių. Raltegraviras taip pat gali būti naudojamas vaikams gydyti nuo pat gimimo, kiti šios grupės vaistai - vyresniems vaikams, turintiems didesnį kūno svorį.
- Proteazių inhibitoriai (PI) - atazanaviras / ritonaviras, darunaviras / ritonaviras, lopinaviras / ritonaviras. Šie vaistai inhibuoja viruso polipeptidų gamybą. Yra sintetinami nepilnaverčiai nesubrendę virionai, nepajėgūs infekuoti kitų ląstelių, todėl viruso replikacijos ciklas sutrinka. Kadangi PI yra metabolizuojami kepenyse, išlieka reakcijų su kitais vaistais tikimybė. PI veikia sinergiškai su NNATI.
- Susijungimo (fuzijos) inhibitoriai (FI) - Šios grupės vaistai jungiasi prie viruso koreceptorių ir blokuoja ŽIV ir CD4 ląstelės susijungimą. Dažniausiai jie skiriami, kai jau buvo skirta bent po vieną vaistą iš kitų ART vaistų grupių, bet gydymas…