Šiame straipsnyje prisimename iškilią asmenybę, Stanislovą Kavaliauską, kurio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo lietuviškos dainos, folkloro ir etninės kultūros puoselėjimo. Jo indėlis į Lietuvos kultūrą yra neįkainojamas, o atminimas išliks žiūrovų širdyse kaip ilgametis laidos „Duokim garo“ vedėjas.
Ankstyvasis gyvenimas ir jaunystės pomėgiai
Stanislovas Kavaliauskas gimė 1949 m. liepos 15 d. Jo tėvas buvo valsčiaus agronomas, kuriam vieną 1949-ųjų kovo dieną pašto viršininkas pranešė, kad jo šeima naktį planuojama ištremti. Taip gimė Telšiuose, kur įsikūrė pabėgusi jo šeima. Ten jau gyveno mamos sesuo, tad ir mano tėveliai prisiglaudė.
Nors S. Kavaliauskas buvo muzikalus, kaip pats pasakojo LRT, po mokyklos rinkosi tarp fizikos ir lituanistikos studijų. Muzika jį lydėjo nuo pat vaikystės - grojo mokyklos ir kultūros namų pučiamųjų orkestruose, dainavo choruose, jaunimo estradiniame ansamblyje.
Studijos ir įsitraukimas į folkloro judėjimą
Studijuodamas Vilniaus universitete lituanistiką, 1968 m. įsijungė į tuometinį Vilniaus universiteto folkloro ansamblį (dabar Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“). Būdamas studentu, jis atėjo į Vilniaus universiteto folkloro ansamblį, kuris dabar vadinasi „Ratilio“.
Vėlesniais metais buvo Vilniuje veikusio Mokslų akademijos folkloro ansamblio ir Vilniaus folkloro ansamblio „Ūla“ narys (šiam kolektyvui priklausė iki išėjimo Anapilin). Tai buvo svarbus etapas jo gyvenime, leidęs jam gilintis į lietuvių tautosaką ir tradicijas.
Taip pat skaitykite: Kelias į televiziją
Darbas Vilniaus etninės kultūros centre ir festivalyje „Skamba skamba kankliai“
S. Kavaliauskas keletą metų dirbo Vilniaus etninės kultūros centre, buvo ilgametis folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ projektų vadovas ir renginių vedėjas. Jis ne vienerius metus dirbo Vilniaus etninės kultūros centre, kurį laiką ėjo šio centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. Daug metų buvo Vilniuje vykstančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ projektų vadovas bei renginių vedėjas. Šis darbas leido jam prisidėti prie etninės kultūros išsaugojimo ir populiarinimo Lietuvoje.
Laida „Duokim garo“ - du dešimtmečiai televizijos eteryje
Didžiausio pripažinimo S. Kavaliauskas sulaukė kaip laidos „Duokim garo“ vedėjas. Du dešimtmečius jis sveikinosi su televizijos žiūrovais kaip laidos „Duokim garo“ vedėjas. Dvidešimt metų (iki 2019-ųjų) vedė Lietuvos televizijos laidas „Duokim garo“.
„Tie du dešimtmečiai prabėgo kaip viena diena. Visi tie metai - gražus pasibuvimas su bendraminčiais, su dvasios broliais ir seserimis, nes muzikantams ir dainininkams yra duota daugiau nei visiems kitiems, tai iš tiesų dvasingi žmonės“, - buvo pasakojęs S. Kavaliauskas. Jo charizma, pozityvumas ir nuoširdus bendravimas su žiūrovais padarė laidą itin populiarią ir mėgstamą.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo užuojautoje S. Kavaliausko artimiesiems ir kolegoms 2023 m. gegužės 27 d. rašė: „LRT žiūrovai iki šiol prisimena ilgametį „Duokim garo“ vedėją Stanislovą, kuris du dešimtmečius pažindino žiūrovus su lietuviška daina, folkloro unikalumu, savo pozityvia energija ir visada maloniu žodžiu telkė auditoriją.
Kova su liga ir atminimas
S. Kavaliauskas keletą paskutiniųjų metų galynėjosi su sunkia onkologine liga. Jis mirė 2023 m. Po sunkios ligos amžinybėn iškeliavo buvęs Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas ir ilgametis laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas.
Taip pat skaitykite: Atraskite „Tūkstantmečio Vaikus”
Gegužės 30-ąją, antradienio rytą Vilniaus Arkikatedros Bazilikoje buvo aukojamos Šv. Mišios už mirusį „Duokim garo“ vedėją S. Kavaliauską. Čia rinkosi žmonės, panorusieji paskutinį kartą atsisveikinti su žinomu vyru ir atiduoti pagarbą jo netekusiems artimiesiems. Nuo 12 val. prasidėjo urnos išlydėjimas į Vilniaus Kairėnų kapines.
Atsisveikinimas su S. Kavaliausku vyko gegužės 29-ąją, pirmadienį Vilniaus laidojimo rūmų 1-ojoje salėje. Susirinkusiųjų tarpe buvo galima pastebėti Loretą Sungailienę, Liudą Mikalauską, Astą Stašaitytę.
Po skaudžios ilgamečio „Duokim Garo“ laidos vedėjo S. Kavaliausko mirties jautriai apie kolegą atsiliepė Loreta Sungailienė. Moteris jam dėkojo už kartu praleistus metus ir daug gautų pamokų. „Mūsų Stasiukas. „Skamba kanklių“, „Duokim Garo“ simbolis, legenda. Išlėkė kartu su gervele, kurią vakar apdainavome festivalio koncerte. Didžiulė pagarba, dėkingumas. Už bičiulystę, palaikymą, bendrystę, patirtį, visada laiku ir vietoje įdomiai pateiktas žinias, vertingus ir nuoširdžius pokalbius. Už gražų kartu eitą kelią etninės kultūros pažinimo ir sklaidos baruose. Amžiną atilsį mielam, brangiam kolegai“, - rašė L. Sungailienė.
Stanislovo Kavaliausko atminimas išliks ne tik artimųjų ir kolegų, bet ir daugybės televizijos žiūrovų širdyse. Jo indėlis į lietuviškos dainos ir folkloro populiarinimą yra neįkainojamas.
Netektys Lietuvos kultūroje
Šiemet Vėlinių žvakutės pirmą kartą bus degamos per pastaruosius metus iškeliavusioms iškilioms asmenybėms - politikams, visuomenininkams, akademikams, kultūros ir meno žmonėms, sportininkams ir pedagogams, palikusiems svarų indėlį Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Nuo praėjusių Vėlinių atsisveikinome su ne vienu ryškų pėdsaką palikusiu žmogumi. Apie juos šiandien primena jų paliktos mintys ir nuveikti darbai.
Taip pat skaitykite: Stanislovo Tomo veikla
Šioje publikacijoje prisimename iškeliavusius Anapilin, jų kūrybą ir gyvenimo kelią.
Algimanta Raugienė (1941-2023)
Muziejininkė Algimanta Raugienė - Kriaunų muziejaus kūrėja ir puoselėtoja, istorikė, Lietuvoje žinoma kaip Kriaunų ragana, be kurios ilgus metus neapsieidavo nei spauda, nei įvairiausi leidiniai, nei populiariausios televizijos laidos. A.Raugienė nuo 1959 dirbo kultūrinį darbą, 1964-1967 m. Kazliškio kaimo kultūros namuose, nuo 1967 m. Rokiškio rajoniniuose kultūros namuose metodiste-dailininke, 1972-1974 m. Rokiškio krašto muziejuje moksline bendradarbe. Vėliau 10 metų dirbo Zarasų ekskursijų biuro Rokiškio filiale ekskursijų vadove, neetatine vadove, dėstė Rokiškio kultūros mokykloje. 1980-1982 m. dirbo Rokiškio centrinėje bibliotekoje dailininke apipavidalintoja. 1987-2012 m. buvo Kriaunų istorijos muziejaus vedėja, čia veikė jos kolekcionuotų raganų paroda. Ji taip pat buvo aktyvi kultūrinių ir visuomeninių renginių dalyvė. Domėjosi netradicine medicina, bioenergetika, magija. Rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo tautosaką, paskelbė kraštotyrinių straipsnių, išleido dvi knygas: „Kriaunose ieškokite kriauniečių“ ir „Į purpurinį dangų su šluotražiu“, bendradarbiavo rengiant monografiją „Obeliai. Kriaunos.“
Kostas Dereškevičius (1937-2023)
Dailininkas Kostas Dereškevičius buvo ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, aštuntojo dešimtmečio pradžioje drauge su tapytojais Algimantu Jonu Kuru, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda susibūrę į neformalią „Ketverto“ grupuotę. Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, jų pastangomis ne tik toliau puoselėta tapybos kalba, bet ir įtvirtinti nauji, lig šiol neeksploatuoti kasdieniški motyvai, siužetai, temos. Patį K.Dereškevičių ypač traukė banali sovietmečio žmogaus kasdienybė, buitis, jo dairymasis į vakarietiškos kultūros ženklus ir madą. Ironija ir netgi kičas jo kūryboje pynėsi su nuoširdžiu susižavėjimu. Be figūrinių darbų, dailininkas tapė peizažus, o ilgainiui vis labiau krypo link abstrakčiosios dailės. 2008 m. K.Dereškevičiui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2012 metais išleistas dalininko kūrybai skirtas retrospektyvinis albumas „Kostas Daraškevičius. Tapyba“. Dailininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.
Grigorijus Kanovičius (1929-2023)
Daugybės romanų autorius G.Kanovičius į Lietuvos literatūrą sugrąžino Antrojo pasaulinio karo metais išnaikintą žydų bendruomenę ir šitaip simboliškai įamžino šių žmonių atminimą. G.Kanovičius gimė tradicinėje Lietuvos žydų amatininkų šeimoje Jonavoje 1929 metų birželio18-ą dieną. Karo metais kartu su tėvais jis pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo. 1945 m. šeima grįžo į Vilnių, čia 1948-ais G.Kanovičius debiutavo kaip poetas. 1953 m. baigė VU Istorijos-filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1954 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dirbo Lietuvos Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. G.Kanovičius buvo labai produktyvus rašytojas, rašė rusų kalba ir visos jo knygos buvo leidžiamos Vilniuje. Per gyvenimą parašė daugiau nei dešimt romanų - savotišką sagą - apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Tai - romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“, „Miestelio romansas“. Buvo Sąjūdžio tarybos narys, 1989 m. Lietuvos Sąjūdis iškėlė rašytoją kandidatu į paskutiniosios TSRS AT deputatus. 1988-1993 m. ėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pareigas. 1993-aisiais rašytojas išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Izraelyje, kur ir mirė. Už savo kūrybą rašytojas pelnė daugybę Lietuvos ir Izraelio premijų. 1995 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2010 m. jam paskirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 m. - Nacionalinė kultūros ir meno premija ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius. Nuo 2016 m. Jonavos viešoji biblioteka ir savivaldybė teikia Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją už geriausią prozos metų knygą.
Silvija Sondeckienė (1942-2023)
Garsi violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė, prieš kelerius metus Anapilin iškeliavusi dirigento Sauliaus Sondeckio žmona 1960 metais baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau - Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją. 1974 m. stažavo Brno (Šveicarija), 1977 m. Zagrebo (Kroatija) muzikos akademijose. 1966-1972 metais mokė griežti violončele Vilniaus 1-ojoje, 1966-1974 - J.Tallat Kelpšos muzikos mokyklose. 1960-1962 metais ir 1966-1995 metais buvo Lietuvos kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterė. 1964-1984 m. kaip fortepijoninio trio narė (su H. Radvilaite, E. Digriu, vėliau E. Urbonu) koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1966-2004 metais dėstė Lietuvos Muzikos akademijoje; profesorė (1991 m.). Vienas žymiausių jos mokinių - prof. R. Armonas. Rengė meistriškumo kursus Paryžiaus konservatorijoje, Briuselio, Malmės (Švedija), Zagrebo, Porto (Portugalija) aukštosiose muzikos mokyklose, buvo tarptautinių violončelininkų konkursų žiuri narė.
Kristina Gudonytė (1949-2023)
K.Gudonytė gimė 1949 metais Kaune, 1973-iaisiais baigė aktorinį meistriškumą Lietuvos konservatorijoje, vėliau - dokumentinio kino režisūrą S.Gerasimovo kinematografijos institute Maskvoje. 1973-1983 metais ji vaidino Lietuvos akademiniame dramos teatre, vėliau buvo Moksleivių rūmų Vilniuje vyriausioji režisierė ir meno vadovė, 1997-1998 metais dirbo laidų vaikams prodiusere LRT. K.Gudonytė yra režisavusi aibę spektaklių vaikams: „Brolius Liūtaširdžius“, „Smarkuolę Gilę Hopkins“, „Alisą Veidrodžio karalystėje“. Kristina Gudonytė buvo labai spalvinga menininkė, daugelyje meno sričių atskleidusi vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Daug kas Kristiną Gudonytę pažinojo iš filmų „Dvynukės“, „Dvynukės ir dvynukai“, kuriuos ji režisavo ir kuriems kūrė scenarijus, taip pat iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ bei „Nemylimi“, kurių buvo scenarijų bendraautorė. Apie savo įvairialypę kūrybą yra sakiusi: „Kurdama viena išties jaučiuosi labai laiminga, atsipalaidavusi ir galiu žaisti. Ir nesvarbu, ar tai bus scenarijai mano filmams, kuriuos visada rašau pati, ar pjesės, inscenizacijos, tapyba, scenografijos eskizai, ar choreografijos užuomazgos - visuomet džiaugiausi, kai viena galiu fantazuoti, rašyti, tapyti, šokti, dainuoti ir klysti“. Vis dėlto, visų pirma, ji buvo teatro ir knygos žmogus, viena ryškiausių paaugliams kūrusių rašytojų. O ir pati gavusi apdovanojimą už metų knygą yra sakiusi: „Jaučiuosi neapsakomai, lyg būčiau svarbų egzaminą išlaikiusi. Tai tikrai skatina rašyti, rašyti, rašyti. Turbūt iš visų mano profesijų - ši sekasi geriausiai “. Jos pirmoji knyga „Gėlių dvaras“ pasirodė 2002-aisiais ir tais pačiais metais buvo išleistas Brailio raštu, o pakartotinai išėjo 2011 m. Vėliau ji parašė dar kelis, labai didelio populiarumo tarp jaunųjų skaitytojų sulaukusius ir kritikų puikiai įvertintus romanus: „Blogos mergaitės dienoraštis“: romanas (2009, 2019), „Su meile Arina“ (2010), „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (2012, 2016, 2019, 2021), „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (Brailio raštu). (2013), „Jie grįžta per pilnatį“: romanas (2015), „Drugeliai virš bedugnės“: romanas (2017). 2009 m. jos romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, 2012 m. romanas „Ida iš šešėlių sodo“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, 2013 m. jai įteiktas LR kultūros ministerijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos diplomas už taisyklingą knygos „Ida iš šešėlių sodo“ kalbą. 2015 m. rašytoja pelnė LR švietimo ir mokslo ministerijos vaikų literatūros premiją už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai (už romaną „Ida iš šešėlių sodo“). 2015 m. jos romanas „Jie grįžta per pilnatį“ nominuotas Metų knygos paaugliams rinkimuose, o 2016 m. už šį romaną jai įteikta Patriotų premija.
Nijolė Kvaraciejūtė (1940-2023)
Nijolė Kvaraciejūtė gimė 1940 m. Biržuose. 1960-1965 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“), „Naujosios Romuvos“, „Gamos“ redakcijose. Nuo 1988 m. iki paskutinių dienų redagavo meno ir literatūros almanachą „Krantai“. Buvo aukštos kompetencijos, atsidavusi savo darbui redaktorė, ugdžiusi ne vieną rašytojų, kritikų ir vertėjų kartą. Redaktorės profesionalumą labai vertino tokie rašytojai kaip R.Granauskas, A.Baltakis, J.Macevičius, O.Baliukonė, R.Skučaitė, V.Daujotytė, A.Juozaitis, vertėjos I.Balčiūnienė ir D.Sirijos Giraitė. Nijolė Kvaraciejūtė išvertė kūrinių iš rusų kalbos, išleido atsiminimų knygą, suredagavo daug reikšmingų mūsų kultūrai knygų, tarp kurių paminėtina V.Daujotytės „Su Jurgiu Baltrušaičiu“, „Kalbos kalbėjimas“, „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“, A.Juozaičio „Šanchajaus istorijos“, „Alsavimas“, „Salomėja - sunkiausi metai“, V.Daunio „Šeštoji diena“, „Kūrybos karalystės šviesa“, R.Granausko „Gyvulėlių dainavimas“, „Kenotafas“, „Išvarytieji“, „Trečias gyvenimas“. Taip pat D.Šabasevičienės „Teatro piligrimas“, D.Krištopaitės „Apie kitus ir save“, H.Šabasevičiaus „Baletas LT: originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX a.-XXI a. pradžioje“, D.Sirijos Giraitės versti iš estų kalbos penki A.H. Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ tomai, J.Kaplinskio eseistika „Šis bei tas“, J.Krosso romanas „Sustingęs skrydis“. 2022-ųjų Nijolė Kvaraciejūtė tapo literatūros redaktoriaus premijos „Auksinė lupa“ laureate.
Kazimieras Pūras (1926-2023)
Kazimiero Pūro talentas skleidėsi įvairiose srityse, o per ilgą gyvenimą jis dirbo žurnalistu, redaktoriumi, vertėju, scenaristu. K.Pūras 1953-1992 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos reporteris, redaktorius, scenaristas, leidinio „Radijo laikraštis“ redaktorius, 1960-1968 m. vadovavo televizijos informacijos bei meninių laidų redakcijoms. 1968-1988 m. kūrybinio susivienijimo „Lietuvos telefilmas“ scenarijų redkolegijos vyriausias redaktorius. Sukūrė originalių radijo ir televizijos žurnalistikos bei dramaturgijos darbų - radijo pjesę „Laimingoji sala“ (past. 1963 m.), 1966-1969 m. Musnicku) ir kt. Taip pat rašė radijo ir televizijos bei dramaturgijos klausimais. Išspausdino eilėraščių, apsakymų, apybraižų. Iš anglų kalbos išvertė grožinės literatūros, mokslo populiarinimo knygų.
Algimantas Žižiūnas (1940-2023)
Fotografas Algimantas Žižiūnas, įsiminęs savo išskirtiniu ciklu „Veidai ir mintys“, buvo žinomas Lietuvoje ir pasaulyje kaip portretų meistras, poetinių fotografijų kūrėjas, fotoreporteris, kurio daugybė nuotraukų publikuotos meninės fotografijos albumuose, skelbtos periodinėje spaudoje, įvairiuose leidiniuose. A.Žižiūnas gimė 1940 m. sausio 10 d. Kaune. 1956 lapkričio 2-ąją, palaikydamas Vengrijos revoliuciją, dalyvavo Vėlinių minėjime ir antisovietinėje demonstracijoje Kaune, buvo suimtas, kalintas ir tardomas. 1963 baigė Kauno maisto pramonės technikumą, 1973 - Vilniaus universitetą (žurnalistiką). 1965-2007 bendradarbiavo su įvairių leidinių ir leidyklų redakcijomis. Fotografija susidomėjo jaunystėje. 1963-1970 m. gyvendamas Anykščiuose pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 1965-1969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju. Dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Vėliau bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“. Surengė daugiau kaip 30 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tarp svarbiausių fotomenininko ciklų „Lietuvos gamta“ (1958-2007), „Anykščiai ir anykštėnai“ (1963-2007), „Žurnalistai, Akimirkos“ (abu 1965-2007), „O, muzika!“ (1969-2007), „Rankos, Ančiškis - Lietuvos vidurys“ (1970-2007), „Ten, kur Uralas, Sibiras“ (1972-1987), „Mano vizijų moterys“ (1977-2007), „Vizijos“ (1977), „Prie jūrų marių“ (1978).
Gediminas Šmitas (1927-2023)
Dainininkas Gediminas Šmitas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ilgus dešimtmečius dainavo pagrindines baritono partijas, o jo skambus, platus, žėrintis, sodraus tembro balsas skambėjo visų Kauno scenoje rodomų muzikinių žanrų spektakliuose ir koncertuose. Per keturis dešimtmečius baritonas sukūrė devyniasdešimt šešis vaidmenis įvairiausių žanrų spektakliuose, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo pedagoginį darbą. Būtent jo dėka į Kauno muzikinį teatrą sugrįžo opera, o Kaune atgimė aukštoji muzikos mokykla. Pirmasis balsingą jaunuolį iš Akmenynų kaimo (Marijampolės apskritis), kuriam vėliau prigijo Maestro apibūdinimas, pastebėjo Kalvarijos vargonininkas J.Stasiukynas ir pakvietė dainuoti bažnyčios chore. Netrukus jis ėmėsi solo partijų, dalyvavo įvairiuose saviveiklinių dainininkų konkursuose. Prasidėjęs karas blaškė šeimą iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal, o praūžus karo audrai jaunasis dainininkas atvyko į Kauną. Čia, 1946 m. konservatorijoje jis pradėjo dainavimo mokslus, o Konservatorijai persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir G.Šmitas. Baigusi mokslus jis buvo nukreipta darbuotis Kauno muzikiniame teatre. Tuo metu operos čia dar nebuvo statomos, tad solistas debiutavo Nasonės vaidmeniu K.Millöckerio operetėje „Gasparonė“. G.Šmitas per ilgą teatralo karjerą, kuri vaidmenų aprėptimi ir skaičiumi gali būti lyginama su pasaulinę šlovę pelniusių baritonų pasiekimais, pasireiškė kaip daugiaplanis atlikėjas, dainavęs ne tik operos, bet ir operečių bei miuziklų spektakliuose. 1965 m. G.Šmitas įžengė į pedagogikos barus. Ilgą laiką jis buvo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus metodinės grupės pirmininku, nuo 1989 m. dėstytojavo Lietuvos …
Viktoras Malinauskas
Praėjusių metų lapkričio 12-ąją Anapilin iškeliavo legendinis dainininkas, ilgametis ansamblio „Žvaigždžių kvartetas“ narys Viktoras Malinauskas. Gerbėjų širdis jo dainos virpino ilgus dešimtmečius - pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje jis žengė dar 1969-aisiais su valstybiniu Filharmonijos instrumentiniu - vokaliniu ansambliu „Vilniaus aidai“.
V. K. Svitojus
Legendinės Jungėnų kaimo kapelos „Gegužio žiedai“ vadovas mirė gruodį, sulaukęs 93-ejų. Ilgus metus dirbęs mokytoju, nuo 1991 m. jis tapo Jungėnų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatoriumi. V. K. Svitojus buvo Jungėnų kaimo kapelos „Gegužio žiedai“ įkūrėjas ir vadovas, 30 metų garsinęs Kalvarijos kraštą liaudiška muzika ir dainomis. Su įkurta kapela daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Adolfas Šleževičius
Praėjusių metų gruodžio 6 d. šalies politinę bendruomenę pasiekė liūdna žinia - eidamas 75-uosius mirė buvęs Lietuvos premjeras Adolfas Šleževičius. Pastaraisiais metais A. Šleževičius buvo pasitraukęs iš aktyvios visuomeninės veiklos, grūmėsi su sunkia liga. A. Šleževičius 1993 m. kovo 10 d. ministro pirmininko poste pakeitė Bronislovą Lubį.
#
tags: #duokim #garo #vedejas #stanislovas #kavaliauskas #gimimo