Argi šios straipsnio moto pasirinktos Kristijono Donelaičio eilutės yra pasenusios, argi nekalba jos ir apie kiekvieno iš mūsų vaikystę? Prieš 300 metų, 1714 m. sausio 1 d., Karaliaučiaus krašto Lazdynėlių kaime gimė Kristijonas Donelaitis, kuriam buvo lemta tapti lietuvių grožinės literatūros pradininku. Poema „Metai“ atverčia naują mūsų literatūros ir kultūros puslapį. Todėl rūpi įdėmiai pasižiūrėti, kaip pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje vaizduojami vaikai. Kokie vaikai gyvena poeto sukurtame Vyžlaukio kaime, ar jie vadinami vardais? Ar yra ryškesnių vaikų portretų (arba portretų eskizų), kokios siužeto linijos plėtojamos, ką šiais epizodais poetas nori pasakyti, ko pamokyti?
Ši K. Donelaičio poema - tai vienas svarbiausių lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris yra įtrauktas netgi į UNESCO paveldo sąrašą. Didaktinė poema „Metai“ puikiai atskleidžia XVIII a. vidurio Rytų Prūsijos gyvenimą, kuris teka nuolat besikartojančiu ciklu. Būtent todėl poema yra suskirstyta į metų laikus: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Šį amžiną ratą išgyvena tiek gamta, tiek žmogus: gimimas, augimas, branda, mirtis - toks yra kiekvieno gyvenimas. K. Donelaičio kūrinio centre - paprasti žmonės, daugiausiai baudžiauninkai, kurių kasdieniai darbai, rūpesčiai, problemos ir tampa „Metų“ siužetu. Kartu ši knyga yra kultūrinis paveldas, kurį atsivertus galima daug sužinoti apie to meto papročius, šventes, gyvenimo būdą, santykius. Kūrinyje išsiskiria ir vartojama kalba, kuri yra nemažai nutolusi nuo mums įprastos ir šiandien vartojamos lietuvių kalbos. Visgi pats K. Donelaitis kūrinio neišspausdino, 1818 m. jį išleido L. Rėza. Ir nors „Metuose“ yra kalbama apie žmones, gyvenusius prieš daugiau nei 200 metų, aktualumo ir prasmės jis nepraranda ir šiandien. Poema laikoma ne tik literatūriniu, bet ir kalbiniu paminklu, mat tai didelės apimties kūrinys lietuvių kalba, išsaugojęs ypatingai gražią to meto tarmę. Kūrinį ypač įdomu skaityti dabartiniam jaunimui, kurie tokios kalbos, greičiausiai, nė negirdėję gyvai. Kūrinys subtiliai perteikia to meto buitį, taip pat skaitytoją žavi veikėjų įvairove: linksmais, šykščiais, darbščiais ir ypač tingiais. Tai puiki ano meto gyvenimo panorama. Nekyla abejonių, kad Kristijono Donelaičio didaktinė poema „Metai“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių per visą Lietuvos literatūros istoriją. Su laiku klasikos vertė tik auga. Visgi aštuoniolikto amžiaus pabaigoje rašytas kūrinys šiek tiek nutolo nuo dabartinės kalbos ir šių dienų skaitytojams dalis aprašytų dalykų pasidaro neaiškūs.
Vaikai „Metuose“: bendruomenės dalis
„Metuose“ Vyžlaukį matome tarsi iš paukščio skrydžio, o perskaičius kūrinį lieka ryškus visuminis kolektyvinio veikėjo - šio kaimo būrų - vaizdinys. „Minima daug vardų - vyrų ir moterų, bet dauguma jų individualiai neišryškėja, lyg paskęsta būrų bendruomenėje.“ Tačiau vieną kitą būrą, poeto tarsi išvestą į avansceną ir parodomą ryškiau, regime iš arčiau. Pričkus, Krizas, Slunkius, Dočys, Lauras, Selmas ir keletas kitų yra išsiskiriantys, sulaukę nemažo skaitytojų ir tyrinėtojų dėmesio. Toks ryškus kolektyvinio veikėjo portretas sietinas su epine tradicija. „Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. „Metai“ - tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, kurioje aptariami esminiai tautos gyvenimo dalykai <…>.
Visose keturiose „Metų“ dalyse yra po vieną ar du ryškesnius epizodus, kuriuose aprašomi Vyžlaukio vaikai, paaugliai (amžiaus riba slidi, tiksliai nepamatuojama) ar apibendrinamai kalbama vaikystės ir jaunystės, žmogaus amžiaus tarpsnių tema. Beveik visi šie epizodai skirtingo semantinio ir emocinio turinio, dažniausiai pateikiami vis iš kito veikėjo perspektyvos, apie tai toliau šiame straipsnyje ir bus kalbama. Tačiau visų pirma pasakytina, jog visas keturias poemos dalis jungia tai, kad vaikai vaizduojami kaip neatskiriama kaimo bendruomenės, šeimos - visumos - dalis. Antai lakštingalos giesme žavisi visi - ir seni, ir jauni: „Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs, / Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, - / Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą“ (PL 101-103). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaikai dažnai minimi sykiu su moterimis, motinomis (šis, kaip ir vaiko bendruomenės rate, motyvas labai dažnas vėlesnėje XIX a. lietuvių poezijoje). Tai, galima sakyti, paryškina sukurtą bendro kaimo vaizdinio - XVIII a. antrosios pusės Vyžlaukio būrų bendruomenės - patriarchališkumą.
Valstiečiai po saule kruta kiaurus metus, sunkiai pelnosi duonos kąsnį. Būrų bendruomenė vaizduojama įtaigiai, randant tinkamų žodžių, palyginimų, pavyzdžiui: „<…> iš visų pašalių susirinkę būrai / Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo“ (ŽR 387-388). Visi kaimiečiai tarsi vabalėliai skuba, kribžda paskendę darbuose, tad, atrodo, visi yra vienodai ir svarbūs, ir nesvarbūs. Poemos struktūros požiūriu vaikai tikrai nėra svarbūs, jie tėra šalutiniai, epizodiniai veikėjai, tačiau semantinėje plotmėje - gana reikšmingi.
Taip pat skaitykite: „Metai“: paprasta lygybės analizė
Pričkaus pamokymai: apie vaikystės išdaigas ir piemenavimo pavojus
„Pavasario linksmybėse“ apie vaikus ir vaikystės amžiaus tarpsnį pasisako Pričkus, vienas spalvingiausių „Metų“ veikėjų. Pričkus kalba pamokomai, kaip neprastas psichologas pateikia iškalbingų apibendrinimų: „jauns žmogus durnai dūkinėdams / Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja / Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro“ (PL 294-296). Kalbos pradžia labai svarbi - toliau šis teiginys plėtojamas pasiremiant pavyzdžiais. „Iškados“ motyvas labai svarbus šiame epizode, Pričkaus didaktika skirta būrams ir būrų vaikams apsaugoti nuo neapgalvotų poelgių, nuodėmių darymo. Tam pasitelkiama ir Biblijos išmintis (Adomo ir Ievos linija).
Pričkus kalba nuosekliai: iš pradžių pasakoja apie nekaltus vaikystės žaidimus, paskui pereina prie piemenavimo temos ir pasuka ją netikėta linkme. Jis supranta, kad vaikystei būdingas nuotykių, kvailiojimo potroškis: „Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai, / Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm“ (PL 297-298). Kaip tik šiame „Metų“ fragmente Donelaitis Pričkaus lūpomis pažeria daugiausia informacijos apie vaikų subkultūrą XVIII a. lietuvininkų kaime. Aiškiai matyti skurdi ir apranga (tai ne kartą pabrėžiama), ir aplinka (purvina ulyčia), tačiau kartu vaizduojamas smagus, nerūpestingas vaikystės pasaulis: vaikai žaidžia, jiems linksma „glūpai“ elgtis, lakstyti po purvus. Pričkus filosofiškai apibendrina: bėga laikas, viskas keičiasi, ir mylimi žaislai tampa nebereikalingi. Įdomu, kad žodis „lėlė“ šiame epizode vartojamas dvejopa reikšme. Lėlė - ne tik žaislas, bet ir kūdikis.
Kaip minėta, šioje kalboje Pričkus pasakoja ir apie piemenavimo dienas, o tai jau visai „kita prova“ nei ankstyvosios vaikystės žaidimai. Piemenauti - tai nelengvai dirbti: „akėčias reik sekinėti“, „ožkas ir kiaules varinė[ti]“, nors „dargana su lytum pluk nugarą prausia“, o „margis su laukiu nenor rėplinėti“ (PL 355-358). Tačiau piemenavimas teikia ir visokių pagundų, kurios piemenims ir piemenėms kartais baigiasi „gyvomis lėlėmis“. Mislyk tikt! Kaip tik šioje vietoje toliau rašoma apie „išdykusį svietą“, kai Adomas su Ieva „gėrybes uždraustas slapt[a] paragauj[a]“ (PL 365). „Metai“ čia primena konfesinį pamokslą: gyvenimo atsitikimai (pavyzdžiai) interpretuojami pasitelkiant Šventojo Rašto ištarmę. Įdomu, kad toks netikėtas piemenavimo aspektas aprašomas ir XIX a. lietuvių poetų kūryboje, pavyzdžiui, Juliaus Anusavičiaus kūriniuose „Viena pavasario diena“, „Riešutynai“. Šis epizodas sietinas ir su bendrąja Apšvietos epochos problematika, jos įsipareigojimu ugdyti jauną žmogų, keisti pasaulį.
Nors būrų ir ponų socialinė padėtis labai skiriasi (juk „būrkos“ savo lėles tik „skrandgaliais rėdo“ „ir suvystytas į tamsų pašalį kiša“, o „žiuponės savo lėles, margai dabinėtas, / ant šilkų perynų vis į patalą guldo“, PL 325-329), tačiau ir ponų lėlės „klykia nešvankiai“. Įdomu, kad šaltyšius Pričkus yra iš arti matęs tiek ponų, tiek būrų gyvenimą. Jis yra akylas, išmintingas, todėl ir vaikystę vertina kaip brandus, gyvenimo patirties turintis žmogus. Susirūpinimas dėl vaikų, paauglių, jaunuomenės elgesio skatina Pričkų pamokslauti, ir šie didaktiniai pamokymai gražiai dera su jo filosofiniais apibendrinimais.
Lauro ir Krizo patirtys: darbo svarba ir sunki vaikystė
Lauras mąsto panašiai kaip ir Pričkus: jauni „Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta“ (VD 83) ir tik tada, kai „ūsai jau pirmi pradeda želti“ ir reikia stvertis sunkokų darbų, „dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims“ (VD 86). Šioje „Metų“ dalyje svarbi darbo tema. Todėl nestebina, kad kitame fragmente, retrospekcinėje Krizo kalboje, ši linija labai svarbi. Krizas irgi toli gražu ne jaunas žmogus, „kiaušę žilą sulaukęs / Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs“ (VD 318-319). Jis per šienapjūtę pasakoja savo nelengvos vaikystės istoriją. Jo tėvas Krizas mirė ir paliko savo šeimą varge. Tad sūnui teko rūsti dalia, dėl kurios dabar jau senas būdamas ir guodžiasi Vyžlaukio žmonėms: „O našlė moma maitintis ubagais ėjo; / Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui, / Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko“ (VD 322-324).
Taip pat skaitykite: Vaiko teisių apsauga K. Donelaičio gatvėje
Krizas pasigiria, koks jis buvo darbštus, sumanus ir gabus vaikas: „aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau, / O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau“ (VD 328-329). Jis spėriai išmoksta „akėt ir žagrę sekt“, yra gabus medžio meistras: vos tik pamatęs kokią „padarynę“, „štai jau, mislyk tikt, jas išdrožti mokėjau“ (VD 331). Tačiau Krizas taip kalbėdamas nori ne vien apie savo vaikystę ir gabumus papasakoti, bet ir, remdamasis savo pavyzdžiu, paryškinti kitų nedorumą: esą jie prasčiau darbus dirba, nėra tokie sumanūs, o „algos tokie daug dolerių tyko“, užmokesčio nori gauti daug pasėlio (VD 336). Tuo Krizas, „dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams“, daug sykių stebėjosi. Minėtina, kad šioje dalyje aprašomi ir lietuvių etnokultūros papročiai, kur vaikai veikia drauge su suaugusiaisiais: „O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį. Pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje apie vaikystę kalbama retrospektyviai. Turime pirmąjį lietuvių literatūroje personažą, pasakojantį apie savo vaikystę, našlaičio dalią, matome ir tam tikrą charakterio raidą, t. y.
Bužo pastebėjimai ir Dočio šeimos drama: socialiniai kontrastai ir mokymosi svarba
Centrinis „Rudenio gėrybių“ įvykis - Krizo dukters vestuvės. Čia ne tik vaišinamasi, bet ir kalbamasi. Bužas, „vienas viežlybųjų gaspadorių, nors autoriaus neapibūdintas, bet savo kalbos turiniu apie būrų ir ponų santykius artimas savo mintimis ir išvadomis Pričkui. Tik jo žodis - konkretesnis, vulgaresnis, plikesnis.“ Bužas kalba švepluodamas, jam labiausiai rūpi socialiniai aspektai, būrų ir ponų priešprieša. Apie vaikus čia mąstoma bendrame fone, tai tiesiog būrų ar ponų vaikai. Įdomu, kad Bužas, būdamas vestuvėse ir kalbėdamas, galimas daiktas, prie stalo, atsiprašo už savo tiesmuką kalbą - prie stalo tokių dalykų kalbėti nedera: „Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio; juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom“ (RG 449-450) (plg. su P. Naujokaičio citata).
Bužas pabrėžia valstiečio vertę: nors būro vaikas suvystytas guli tamsiame pašalyje ant demblio, o pono - gražiame patale, tačiau kaip tik būras priverčia stebėtis: „kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių?“ (RG 458). Šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo siekis matyti ir kritikuojant Dočio šeimą, jo vaikų gyvenimo sąlygas (nors tiesiogiai apie vaikų padėtį, be abejo, nekalbama). Girtuokliavimas - viena didžiųjų visuomenės rykščių, Apšvietos kontekste Dočys, nevengiantis prisikošti karčemoje, yra tikras nenaudėlis. Liūdnai juokinga, karnavališkai aprašyta vestuvėse kilusių peštynių scena: Kubas, Lauras ir Mikolas „su kitais draugais ant Dočio umaru šoko“ (RG 741). Šiam tai baigėsi blogai: „Ypačiai Dočį taip nesvietiškai pagadino, / Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą“ (RG 745-756). Dočiuką slaugo ne tik žmona Pimė, kaimynės, atnešančios „gatavų tepalėlių“, bet ir vaikai. Bet to dar negana.
Geriau jau vaikai eitų į „šiuilę“ (mokyklą), o ne po karčemas būtų vedžiojami - toks aiškus Donelaičio pamokymas. „Metai“ kaip modernus šviečiamasis tekstas ypač ryškiai iškyla Lauro samprotavimuose apie išsilavinimo, mokyklos reikšmę. „Barzdoti bepročiai“, „smirdai“, „paikiai“ nesupranta, kad vaikų išmokslinimui reikia ir pinigo negailėti („šulmistrams reik kokį pinigą kyštert“, RG 819). Nereikia nė bijoti, kada šulmistras vaikams „iš bėdos per subinę drožia“ (RG 835). Vaikai be mokslo skirti „peklai ant garbės“, užaugs „kaip drimeliai“. Išradingai, humoristiškai aprašyta ir tai, kaip šulmistras ir mokykla niekaip negali įtikti tėvams, - mokytojas tai per senas, tai per jaunas, vienam mokykloj „per šviesu“, kitam - „negana šviesybės“ (RG 840-846).
Apibendrinimas: vaikai kaip bendruomenės atspindys
Regis, Donelaičio „Metuose“ vaikai nėra pavadinami vardais, nėra individualizuoti, kaip nors detaliau vaizduojami. Jie, kaip sakyta, įsilieja į bendrą būrų būrį, tačiau tame knibždančiame skruzdėlyne vaikus tai vienur, tai kitur matome. Galbūt vienas iš galimų vyresniųjų paauglių ar jaunuolių galėtų būti poemoje Durako vardu vadinamas veikėjas? Toliau teisme Durakas nefigūruoja, o teisiamas išradingai ginasi pats Dočys (Durakas ir negalėtų, nes yra „pagadintas“, jį žmonės „bekapanojant ant kiemo <…> rado“, ŽR 308). Gali būti reikšminga ir tai, jog prieš šį epizodą aiškinama, kokių priemonių imasi krašto valdžia, kad būtų išvengta gaisrų ir panašių nelaimių („Vyriausybė tą ketina pakarti“, ŽR 295). Aprašomas neatsargus elgesys su ugnimi, pavyzdžiui, yra pavojinga „Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kop[ti] (ŽR 298); atskirai šiame kontekste paminima ir vaikų priežiūra: „Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji“ (ŽR 299). Žinoma, „paiku vaiku“ gaspadorius gali pavadinti ir suaugusį žmogų, tačiau neatmestina hipotezė, kad Durakas tėra jaunas žmogus, todėl jis ir nemokėdamas „durnai“ šaudė, o nedorėlis Dočys patikėjo „puloką“ tokiam, kuriam dar per anksti turėti rankose ginklą, tad visa atsakomybė tenka suaugusiajam. (Dėl to, kaip minėta, į teismą atitempiamas Dočys, o Durakas, tiesiogiai padegęs trobesius, nekaltinamas.
Taip pat skaitykite: Kūdikio pasiekimai
Tačiau vyresnis žmogus didaktiniame tekste dažniau yra išmintingesnis ir keliamas jaunuomenei pavyzdžiu, liepiama senimo klausyti. Toliau poemoje ir vėl iškyla žmogaus ir augalo paralelė: Selmas jauną žmogų lygina su pumpuru, kuris „auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdamas“. Pagaliau ateina žmogaus žydėjimo metas - „Pumpurs jo prasilukštin. / Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.“ Selmas skaudžiai sako, kad laimės dienos trunka neilgai, tuoj žmogų vargai ima stumdyti… (ŽR 596-604).
Taigi įdėmiai pasižiūrėję matome, kad pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje Donelaitis nenutapė ryškaus atskiro vaiko paveikslo, vaikai patys nekalba, nepasisako, bet jie - neabejotinai svarbi kolektyvinio veikėjo - Vyžlaukio valsčiaus bendruomenės - dalis. Tačiau „Metuose“ pirmąkart lietuvių grožiniame tekste vaikystė aprėpiama retrospektyviu žvilgsniu (Krizo pasakojimas). Dažniausiai vaiko dienos vaizduojamos filosofiškai ir poetiškai - kaip žmogaus gyvenimo pradžia, prasiskleidžiantis pumpuras (Lauro, Selmo pasisakymai). Apčiuopiame jau ir vaikų subkultūros vaizdų: žaislai, žaidimai, apranga, vaikų kasdienybė, dalyvavimas etnokultūriniuose kaimo subuvimuose, šventėse, karčemų klausimo, mokyklos ir mokymosi svarstymai (Pričkaus kalba ir kt.). Matome komiškų (ir dramatiškų) Dočio šeimos vaizdų: vaikai tįsia girtą tėvą namo; apskritai šiame epizode pavaizduota visa šeima: tėvai (Dočys, Pimė) ir vaikai (nedetalizuoti, vardai šiems personažams nesuteikti). Ryškūs socialinio plano vaizdai: ponų ir būrų vaikų opozicija (turto požiūriu), tačiau autorius išmintingai kalba ir apie prigimtinį abiejų grupių vaikų panašumą - visi vienodai „papą žinda“ ir į „patalą meža“. Galime - labai norėdami - įžiūrėti ir pirmą paauglio, jaunuolio vardą - Durakas. Be abejonės, „glūpas“ - dažniausias Donelaičio „Metuose“ vaikams taikomas epitetas.
tags: #donelaicio #metai #vaikai