Įvadas
Ši biografija skirta Juozapui Jakštui, tautodailininkui iš Švenčionių rajono, Jukiškės kaimo. Straipsnyje siekiama atskleisti jo gyvenimą, kūrybą ir indėlį į Lietuvos kultūrą bei tautos dvasią. Remiantis esama informacija, sudaromas menininko portretas, atskleidžiant jo kūrybos temas, įkvėpimo šaltinius ir visuomeninę veiklą.
Iššūkiai Rašant Biografiją
Rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojo nedaug gyvųjų, yra sudėtinga. Prisiminimai blėsta, o archyvinė medžiaga dažnai būna subjektyvi arba fragmentiška. Ypač sudėtinga vertinti asmenis, veikusius sudėtingais istoriniais laikotarpiais, kai ideologijos ir politinės aplinkybės darė didelę įtaką jų gyvenimams ir veiklai. Objektyvumas tampa iššūkiu, kai reikia atsižvelgti į to meto žmonių pasaulėžiūrą ir motyvaciją.
Gimimas ir Jaunystė
Juozapas Jakštas gimė 1940 m. rugpjūčio 21 d. Jukiškės kaime, Švenčionių rajone. Augo ir brendo pokario Lietuvoje, kurioje vyko sudėtingi socialiniai ir politiniai procesai.
Mokslas ir Darbinė Veikla
Mokėsi Reškutėnų mokykloje, 1959 m. baigė Vilniaus statybos technikumą. Po to dirbo Švenčionių rajono statybos organizacijose. 1962 m. studijavo teisę Vilniaus universitete.
Visuomeninė Veikla ir Kūrybos Pradžia
Nuo 1978 m. Juozapas Jakštas savo gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai ir menui. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių atstatinėti koplytstulpius ir kryžius, taip prisidėdamas prie tautos kultūros paveldo išsaugojimo.
Taip pat skaitykite: Jo atributai
Tautodailininko Kūryba
Juozapas Jakštas sukūrė daugiau kaip 200 medžio skulptūrų, antkapinių paminklų, bareljefų, altorių ir dekoratyvinių drožinių. Jo kūrybos temos glaudžiai susijusios su senuoju baltų tikėjimu, tautos istorija, kultūros vertybėmis ir ateities vizija.
Trys Kūrybos Veiksniai
Pasak Juozapo Jakšto, yra trys svarbiausi kūrybos veiksniai: „apšviesta sąžinė“, „tiesos troškulys“ ir „tikėjimas į Dievą“. Šie veiksniai atspindi jo gilų dvasinį pasaulį ir atsidavimą savo kūrybai.
Šv. Eucharistijos Ekumeninė Koplyčia
1989 m. J. Jakštui kilo idėja savo sodyboje Jukiškės kaime pastatyti koplyčią. Ši liaudies meno kūrėjo idėja tapo realybe - dabar ten stovi šv. Eucharistijos ekumeninė koplyčia, skirta krikščionybės 2000 metų jubiliejui paminėti. Menininko sodyba ir šiandien puošiama vis naujomis prasmingomis meno skulptūromis.
Kūrybos Geografija
Daug J. Jakšto darbų yra Švenčionių, Ignalinos, Kauno, Varėnos rajonuose, Zarasuose, Utenoje, Anykščiuose, Panevėžyje, Kryžių kalne, Neringoje, Vilkaviškyje, Prienuose ir kitose Lietuvos vietovėse bei užsienyje. Jo kūriniai puošia ne tik Lietuvą, bet ir kitas šalis.
Atgimimo Laikotarpis
Prasidėjus Atgimimui, J. Jakštas aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, siekdamas puoselėti tautinę savimonę ir kultūrą.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Įspūdžiai iš Susitikimo su Kūrėju
Vasarą vienas bičiulis pranešė, kad Švenčionių rajone, Jukiškių kaime, stovi didžiulis įspūdingas bareljefas. Pamatytas kūrinys paliko neišdildomą įspūdį. Stebino ne tik 3,5 metro aukščio kūrinys, skirtas konkrečiam asmeniui, bet ir tai, kad skulptorius ėmėsi darbo iš karto, kai perskaitė knygą, kuri jam paliko gilų įspūdį.
Skulptūrų Gausa ir Įvairovė
Sodyboje pristatytų medžio kūrinių dydžiai, jų gausa ir įvairovė stebino. Kiekvienas skulptoriaus kūrinys atrodė ypatingas, išskirtinis, spinduliuojantis sakralumu (šventumu). Nors yra matyta daug išskaptuotų medžio kompozicijų, atskirus personažus ar įvykius ženklinančių paminklų, tačiau anų, anksčiau regėtų, mūsų laikais sukurtų skulptūrų, net jų parkų įspūdžiai nublanko prieš maestro Juozapo Jakšto Kūriniją.
Dviaukštė Koplyčia
Vienas išskirtinumu alsuojantis kūrinys yra dviejų aukštų koplyčia, stovinti šalia maestro gyvenamojo namo, puošta gausybe skulptūrų, skulptūrėlių ir jų kompozicijų.
Edukacinė Kūrybos Vertė
Juozapo Jakšto skulptūrų parkas turi didelę edukacinę vertę. Apsilankius šioje sodyboje, galima pasikrauti moralinių vertybių, praplėsti savo esatį, savo dvasinę regą. Galima išsivežti platesnį supratimą apie savo protėvius ir ypač apie jų rankomis mediniais kūriniais puoštus piliakalnius. Dauguma jo sodybą aplankančių svečių - moksleiviai.
Oficialaus Dėmesio Stoka
Liūdna, kad pats šeimininkas dovanoms neturi net paprasčiausių lankstinukų. Tai lyg ir papildomas įrodymas apie oficialaus dėmesio kūrėjui aiškų stygių.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Sodyba - Lankytina Vieta
Juozapo Jakšto sodyba turėtų būti be diskusijų įrašyta į lankytinų vietų (objektų) sąvadą, kaip reprezentuojanti mūsų tautos istoriją ir jos protėvių kultūros specifiškumą. Tačiau jokių ženklų ar menkiausios rodyklėlės, nurodančios kryptį į lankytiną parką, nėra.
Kryžius Popiežiui
Kai buvo sužinota, jog popiežius Jonas Paulius II (Voitila) aplankys Lietuvą, Romos nuncijus (reziduojantis mūsų šalyje) paprašė skulptoriaus J. Jakšto padirbti kryžių. Paminklas turėjo būti pastatytas nuncijato teritorijoje. Skulptorius ėmėsi darbo. Kryžius tokiai progai turėjo būti išimtiniu kūriniu. Jam buvo paaukota (meistro žodžiais tariant) devyni mėnesiai nuoseklaus darbo.
Lietuvių Tautos Kultūros Bruožas
Juozapo Jakšto darbai akivaizdžiai reprezentuoja būtent lietuvių tautos kultūros išskirtinį bruožą - medžio kūriniją.
Monografija-Albumas „Ąžuolų Kalbėjimas Lietuvai“
„Diemedžio“ leidykla, pasitelkusi talentingą autorių Valdą Striužą, dar 2006 metais išleido išmaniai, išradingai sudarytą monografiją-albumą „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“ apie neeilinio talento meno kūrėją Juozapą Jakštą. Knyga publikuota tokiam žanrui gana įspūdingu tiražu - 3000 egz. Čia buvo surinkta jau tada po mūsų šalį (ir už jos ribų) daugybė išsibarsčiusių įspūdingų skulptoriaus kūrinių. Šis leidinys reikšmingas tuo, kad kaip ir visa J.
Medžio Skulptūros Kaimyninėse Šalyse
Apsidairykime po Lietuvos kaimynų: lenkų, baltarusių, rusų ir brolių latvių žemes. Tik retomis išimtimis pastebėsime medžio skulptūras. Ir tos pačios savimi byloja, kad ne viena iš jų skaptuota formaliai, pagal užsakymą. Aplamai įspūdis toks, tarsi betonas ar metalas mūsų kaimynams būtų labiau prie širdies pažymint istorinį įvykį ar atskiros asmenybės atminimą. Tai suprantama. Amžiškumo siekis.
Tautos Dvasia Medyje
Prakalbta apie žmogaus ranka medyje išreiškiamą tautos dvasią; apie pagautą jos savitumą. Vargu ar galime abejoti, kad ši išraiškos forma, kaip jau minėta, turi ypač gilias istorines šaknis. Jos eina toli gražu ne vien iš istorinių laikų vadinamu pagonybe.
Krikščionybės Įtaka
Įvedus krikščionybę, tos šaknys buvo pakirstos (bet vėliau, natūralu, davė atžalas). Nesunku įsivaizduoti mūsų protėvius, kurie matė, kaip grubia jėga buvo naikinama iki to egzistavusi, pilnakraujiškumu alsavusi kultūra. Tarsi velnio dalgiu buvo naikinamos, nušluojamos įvairių paskirčių (religinių ir pasaulietinių) skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai (jie galėjo būti). Tikėtina, kad mūsų protėviai praktikavo ir kitokią natūralia etnografine dvasia alsuojančią mažąją architektūrą.
Rūpintojėlio Skulptūra
Nėra tiksliai nustatyta, kada pasaulį išvydo Rūpintojėlio skulptūra. Kai kas tą įvykį datuoja XVII -XVIII amžiais. Toji skulptūrėlė sunkiai, tarsi iš pogrindžio veržėsi į dienos šviesą ir plito po visą Lietuvą. Dera pastebėti, kad Rūpintojėlio skulptūrėlė atliko lietuvių tautos vienijimo, dvasinio subūrimo vaidmenį. Sustabdyti Rūpintojėlio populiarumą buvo nebeįmanoma. Gal įsikišus Lietuvoje įsikūrusiems jėzuitams (kurie stengėsi pagonybės formoms suteikti krikščioniškąjį rūbą) Rūpintojėlis pasipuošė erškėčių vainiku ir tapo polonizuotos katalikų bažnyčios pripažintu Kristaus įvaizdžiu.
Šventųjų Įvaizdžiai
Galima daryti atsargią prielaidą, kad būtent Rūpintojėlis praplėtė (o gal ir atvėrė) kelią iš medžio skobtų įvairių šventųjų įvaizdžiams. Jie įsikūrė ne tik bažnyčiose ar vienuolynuose. Tarsi įveikus užtvanką, jie plito pakelėse, pamiškėse liaudies meistrų sumeistruotose koplytėlėse ir su išmone įvairiose vietose pastatytuose koplytstulpiuose. Paplito šventosios Agotos, Onos, Juozapotos; šventieji Juozapai, Izidoriai, Florijonai ir kt… Bet tik šventieji. Medžio skulptoriams draudžiama riba buvo gerai žinoma. Jos peržengti buvo nevalia.
Kentėjimai ir Talentai
Išgyventos kančios, individualios ar bendruomeniškos, negali dingti nepalikdamos pėdsako. Jos turi gimdyti (ir pagimdo) talentus ir - dvasios turtus. Taip, mūsų Tėvynėje kančių, užsitęsusių sunkių kančių buvo per daug. Aukų dar daugiau. Lietuvių išgyventos kančios pagimdė ne viena pasaulinio masto ir originalumo meno kūrėją.
Tautos Pasionarijai
Juos, tarsi, pačios sąlygos ar prigimtinis šauksmas apdovanojo gilesne pajauta, skaidresniu sielos spinduliavimu. Juos galima vadinti kenčiančios, o gal ir nunykimui pasmerktos tautos pasionarijais (gyvybingaisiais). Tai asmenybės, kurie iš prigimties, be oficialių pripažinimų siekė stiprinti savo genties, savo tautos dvasią; siekė palikti ženklus saviesiems ainiams.
Medžio Skulptūrų Paplitimas
Medžio skulptorių ir skulptūrų palyginus staigus paplitimas (žvelgiant istoriniais masteliais) rodo aiškų atavizmą. Piliakalniai (apeiginės paskirties), jų klestėjimo laikais, negalėjo būti nuogi. Ir piliakalniai, ir alkakalniai, kitos šventvietės, išskirtinių įvykių vietos galėjo būti papuoštos bei paženklintos mažąja architektūra.
Etnokultūrinis Genocidas
Mes neturime duomenų tvirtinti, kad trumpas tarpukario Lietuvos istorijos tarpsnis bylotų apie platesnį skulptūrų, apart šventųjų plitimą. Tai įvyko įsitvirtinus ateizmui. Turime atvirai pasakyti: bažnyčios ir aplamai kultūros diktatas, kad kitokių skulptūrų apart šventųjų sklaidos negali būti, pasibaigė.
Sovietinis Laikotarpis
Nedrąsiai bet po truputį ėmė atsirasti mitologiniams siužetams skirtos skulptūros, jų grupės vis drąsiau plėtėsi jų paletė, liesdama jau atskirus istorinius įvykius ir įžymesnes asmenybes. Taigi, turėtume pripažinti, kad sovietinis laikotarpis sustiprino susitelkimą peržengti sukrikščionintų skulptūrų diktatą. Skulptoriaus mintis ir ranka įgavo laisvę, kuri - pabrėžiu - ženkliai buvo nukreipta tautiniam atsparumui ir atgimimui.
Visuotinumas ir Etnokultūrinė Dvasia
Pasaulio politinis landšaftas byloja apie tai, kad didesne dalimi integralumą ir gyvybingumą rodo tos tautos, kurių socialinė organizacija šalia visuotinumo, grindžiama dar ir aiškesne etnokultūrine dvasia, padedančia vienyti visuomenę, įvairioms jos struktūroms suteikti aiškesnį kryptingumą. Žmogus, sąmoningai susivokdamas ar ne, gyvena apgaubtas tautojauta, protėvių dvasia. Vienas apsuptas tuo jausmu gyvena nuo pat prigimties. Tas jausmas anksčiau ar vėliau atsišaukia ženkliais tą asmenį išreikštais darbais.
Juozapas Jakštas - Tautokūros Kūrėjas
Juozapas Jakštas - menininkas, kurį prigimtis tarsi savaime verčia kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą darbuotis nesiblaškant, nuosekliai viena, būtent, tautokūros kryptimi… Tai, ką jis yra nuveikęs, kokia gausybė kūrinių išvydo pasaulį ir po jį pasklido, sunku įsivaizduoti, kad tai padaryta vieno žmogaus. Kiekvienas jo kūrinys turi savitumu pasižyminčią ir spinduliuojančią dvasią. Esama pagrindo teigti, kad skulptorius Juozapas Jakštas savo kūriniais yra pasiekęs medžio skulptūrų meistrystės viršūnę.
Liberalizmas ir Tautiškumas
Deja, šis procesas Valdžios ir kitų dominuojančių politinių jėgų nėra deramai suvokiamas, todėl ir nestabdomas. Liberalizmas tapo naująja religija, kuri tyliai ir taikiai keičia ne tik krikščionybę, bet ir tautiškumą… Šiai ideologijai ypač sekasi Lietuvoje - šalyje su istorijos suluošintu stuburu.
Abejingumas Talentams
Apibendrinant, ką parašyta, norisi atskirai pastebėti, kad mūsų šalyje, deja, susiklosčiusi praktika nepastebėti liaudies talentų ir jų kūrinijos. Šį priekaištą adresuojama ne vien valdžią turintiems, o iš dalies ir oficialiai žiniasklaidai. Beje, abejingumas talentams būdingas ir daugeliui eilinių piliečių.
Išgirsti Žodžiai
Klausyti, ką tau sako žmonės. Klausyti ir išgirsti kas pasakoma, toli gražu geba ne kiekvienas. Išgirstam žodžiui ieškoti paralelių savo žiniose - jau pretenzija į gebėjimą mąstyti.
Juozapas Stakauskas
Kažkaip nesąmoningai taip nutiko. Ilgametė kirpėja gražuolė auksarankė Vlada Kuodienė, išėjus trečiai knygai, pasakojo ir apie savo dėdę Benediktą (Benių), kuris esąs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas ir rašąs knygą apie jos antros eilės dėdę kunigą Juozapą Stakauską nuo Mielagėnų.
Kunigas Juozapas Kukta
Tai tęsėsi visą B. Stakausko „augimo“ laiką. Jis tarpininkavo, kad Vilniuje jaunuolis patektų į lietuvių gimnazijos 5 klasę. Būdamas 19 metų 1919 m. pavasarį baigė ją su pagyrimu.
Marijonų Būrelis
Tuo metu Vilniuje pradėjo veikti vienuolių marijonų būrelis. Jie Vilniaus krašte ieškojo gabių studentų, siųsdavo į Marijampolę baigti gimnazijos, o vėliau į seminariją. J. Stakauskas jau buvo mokytas karo skurdo „mokykloje“, tad ieškojo būdų kaip išvengti tokios patirties neramiame Vilniuje. Nors ir nenorėjo ateityje tapti kunigu, bet, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, pasirinko materialiąją religijos paramą, susipažino su marijonais ir išvyko gimnazijos baigti į Marijampolę. Čia ypatingai išryškėjo J. Stakausko susidomėjimas ne vienuolių praktikomis ir maldomis, bet vienuolyno bibliotekos vertybėmis.
Teologijos Studijos
J. Stakauskas prašėsi į užsienį teologijos studijoms su pasižadėjimu įsišvęsti į kunigus… Administratorius net finansiškai jį parėmė. „Siuntimas“ užtikrino stipendiją pragyvenimui Austrijos Insbruke.
Įšventinimas į Kunigus
J. Stakauskas 1926 m. liepos 26 d. Nuo 1919 iki 1939 m. su trumpa 1920-ųjų pertrauka gimtasis Juozapo kraštas priklausė Lenkijai. Visi jau kunigo J. Stakausko giminės, tėvai dar buvo gyvi, tad savo primicijas (pirmas mišias) J. Stakauskas laikė gimto Mielagėnų krašto bažnyčioje prie veikliojo kun. K. Gumbaragio. Visiems buvo įdomu kas įvyks, nes mišias laikys užsienyje aukštus mokslus baigęs studentas…
Studijos Vienoje
Pasižadėjimus kun. J.Kuktai jautėsi įvykdęs, tad vyko į Vienos universitetą kur žinojo esant Karališką biblioteką, turtingus archyvus, girdėjo apie plačias istorijos mokslų studijas. Pagrindinėms studijoms pasirinko istorijos mokslus, šalutinėms -filosofiją ir senąją lotynų kalbą. Jis gyveno moterų vienuolyne, ten buvo kapelionu, vedė religines praktikas, sekmadieniais koplyčioje vedė pamaldas.
Mokslinė Disertacija
Studijas Vienoje baigė 1930 m. Vokiškai parašė mokslinę disertaciją apie mūsų Mindaugo krikštą 1251, išlaikė egzaminus, gavo daktaro laipsnį.
Petras Jakštas
Nevienodai susiklosto žmonių gyvenimai: vieni savo amžių praleidžia gimtinėje, kitus įvairios aplinkybės nubloškia toli nuo tėviškės. Apsigyvenę naujoje vietoje, pamilsta šį kraštą ir jam skiria savo jėgas. Toks buvo rokiškėnas, aukštaitis Petras Jakštas, likimo keliu atvykęs į Mažąją Lietuvą, ir čia tapęs puikiu šio krašto kultūros ir istorijos tyrinėtoju.
Gimtinė ir Šeima
Petras Jakštas gimė 1899 m spalio 16 dieną valstiečių šeimoje, Stramilių kaime, Rokiškio valsčiuje. Nuo Rokiškio iki tėviškės vos 8 km. Petras Jakštas gimė senojoje sėlių žemėje.
Stramilių Kaimo Istorija
Kad Stramilių apylinkėse gyventa seniai, liudija Moškėnų piliakalnis, kurį apie 1910- uosius metus tyrinėjo lenkų archeologas Kšywickis. Kultūriniame sluoksnyje rasti akmens, kaulo ir žalvario, geležies dirbinių, liudijančių, kad piliakalnio kultūros pradžia siekia pirmąjį tūkstantmetį prieš Kristų. Petras Jakštas atsiminimuose pateikia Moškėnų piliakalnio, kuris yra greta Stramilių, jaunimo tradicijas, Sekminių šventes.
Lobis Stramiliuose
Piemenukas per Šv. Jono atlaidų mišias pamatė molinio puodo ąsą ir ją pakrapštęs rado lobį. Piemenukas apie radinį pranešė šeimininkei, kuri visus pinigėlius supylė į geldą ir kartu su gyva žąsim liepė užkasti į žemę, nes buvo toks prietaras, jei neužkasi su gyvu guvūnu, atsitiks lobio radėjui nelaimė. Įdomu, kad visą lobį savo akimis matė Petro Jakšto mama Emilija Tučiūtė, kuri buvo tos šeimininkės sesuo.
Atsiminimai apie Aukštaitijos Gyvenimą
Petras Jakštas savo atsiminimuose suteikia daug informacijos ir žinių apie Aukštaitijos gyvenimą 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Autorius atskleidžia Šiaurės Lietuvos gyventojų charakterį, gyvenimo būdą, etnografiją, kultūrą, švietimą, ūkio padėtį. Petras Jakštas pateikia daug informacijos apie vietovardžius, Stramilių kaimo, Laukupės upelio vardo kilmę. Šio kaimo istorija dėka Jakšto yra viena iš labiausiai žinomų Rokiškio krašte.
Jakštų Sodyba
Su didele meile Petras Jakštas rašo apie savo tėviškę: „ kaimo trobesiai buvo abiem pusėm vieškelio, kuris eina iš Rokiškio į Pandėlį. Tik Jakštų sodyba buvo atitraukta nuo kelio maždaug 120 metrų, kad arčiau būtų prie upės. Tai buvo pati gražioji vieta. Protingas žmogus buvo, kuris pasirinko tą vietą. Jakštų sodyba stovėjo prie pat upės“.
Laukupės Upelis
Neįtikėtinai vaizdingas Laukupės upelio, tekančio ir per Rokiškį, potvynio aprašymas. Kaip rašo Jakštas- tada Stramilai tapdavo sala. Būdavo gražu, didinga ir įspūdinga. O kiek vandens augmenijos ir gyvūnijos Jakštas atpažįsta ir įvardijęs palieka mums savo prisiminimuose.
Jakštų Pavardės Kilmė
Su pagarba Petras Jakštas nagrinėja Jakštų pavardės kilmę, o tai yra vertinga informacija ir kitiems regionams, nes Jakštų pavardė Lietuvoje populiari. Gi Šiaurės Lietuvoje Jakštai atsirado Panemunio apylinkėje apie 1598 metus. Atsiminimų autorius pateikė ir daug žinių apie Stramilių ir aplinkinių kaimų gyventojus, jų giminystę, santuokas, užsiėmimus. Įdomi istoriškai ir etnografiškai medžiaga. Randame ir pačio Jakšto šeimos geneologijos užuomazgas.
Rusų Sentikiai
Nagrinėjant šių teritorijų gyventojų sudėtį, randame žinių, kad šalia Stramilių gyveno rusų sentikiai, kaip nurodo Jakštas, suskilę į tris sektas.
Jonas Katelė
Jakštas nepamiršo žymiųjų to krašto žmonių. Tai pirmiausia - kunigas švietėjas Jonas Katelė, kuris dirbo Panemunėlyje. Jakšto prisiminimuose skaitome unikalią medžiagą apie Rokiškio bažnyčios statybą, inventorių, parapijų steigimą.
tags: #juozapas #jakstas #gime #svencionys