Dirbtinis apvaisinimas - tai medicinos mokslo pažanga, suteikianti viltį nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Visame pasaulyje jau gimė daugiau nei milijonas vaikų, pradėtų šiuo būdu, kartais vadinamų „vaikais iš mėgintuvėlio“. Tačiau ši technologija sukelia įvairias diskusijas, apimančias medicininius, etinius, religinius ir socialinius aspektus. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiami dirbtinio apvaisinimo metodai, jų taikymo indikacijos, galimos rizikos, etiniai svarstymai ir teisiniai ypatumai Lietuvoje.
Dirbtinio apvaisinimo metodai
Yra du pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo būdai:
- Dirbtinė inseminacija (IUI): Tai paprastesnis metodas, kai specialiai apdorota spermijų suspensija sušvirkščiama tiesiai į moters gimdą. Apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne.
- Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF): Tai sudėtingesnė procedūra, kurios metu kiaušialąstės apvaisinamos su sperma laboratorijoje, o vėliau embrionai perkeliami į moters gimdą.
Intrauterininė Inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Atliekant IUI specialiai paruoštos spermos ląstelės naudojant specialų kateterį yra patalpinamos tiesiai į moters gimdą. Būdas patrauklus, nes nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra. Atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba ovuliaciją stimuliuojant vaistais.
Apvaisinimas Mėgintuvėlyje (IVF)
Geriausiai žinomas pagalbinio apvaisinimo metodas pasaulyje - apvaisinimas mėgintuvėlyje. Šis metodas, dar žinomas kaip IVF (angl. In Vitro Fertilization). Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno, po stimuliacijos vaistais, surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje. IVF reiškia, kad pats apvaisinimas (kiaušialąstės ir spermatozoido susijungimas) įvyksta ne moters lytiniuose takuose, o už organizmo ribų - t.y.
ICSI (Intracitoplazminė Spermos Injekcija)
ICSI (intracitoplazminė spermos injekcija) pirmiausia sprendžia vyrų nevaisingumo problemas, tokias kaip prastas spermatozoidų judrumas, sumažėjęs jų skaičius ir nesugebėjimas prasiskverbti į kiaušialąstę. Taikant šį metodą, moters kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlį, tuomet po vieną spermos ląstelę yra tiesiogiai įšvirkščiama į kiekvieną kiaušialąstę. Ši procedūra reikalauja didelio embriologo meistriškumo ir atsakomybės tam, kad iš tiesų būtų parinktas pats tinkamiausias spermatozoidas. Jei spermos mėginyje nėra spermatozoidų, juos galima paimti tiesiai iš sėklidžių TESA procedūros metu.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
PICSI (Fiziologiškai Atrinktų Spermatozoidų Intracitoplazminė Injekcija)
PICSI procedūra suteikia galimybę atrinkti sveikiausius ir pajėgiausius spermatozoidus naudojantis procesu, kuris yra praktiškai identiškas pastojimui natūraliomis sąlygomis žmogaus organizme. Išgauta paciento sperma yra patalpinama į PICSI lėkštelę, užpildytą hialurono hidrogeliu. Hialuronas yra pagrindinis kiaušialąstę dengiančio dangalo komponentas. Tik subrendusio spermatozoido galvutė turi receptorius, galinčius prie jo prisijungti. Nesubrendęs spermatozoidas nesugeba to padaryti. Tik subrendę, biochemiškai kompetetingi ir pajėgūs spermatozoidai pasižymi didele genetinės medžiagos (DNR) skvarba ir sugebėjimu apvaisinti kiaušialąstę, ir gali prisijungti prie hialurono, kur jie yra izoliuojami. Šis metodas yra identiškas natūraliam apvaisinimo procesui, kai subrendęs spermatozoidas susijungia su kiaušialąste, taip leidžiant tik subrendusiems ir kompetetingiems spermatozoidams įvykdyti apvaisinimą. To pasėkmė - šiuo procesu atrinktas spermatozoidas yra potencialiai identiškas tam, kuris būtų atrinktas reguliaraus pastojimo žmogaus organizme metu. Naudojantis PICSI atrinktais spermatoizoidais, smulkūs skirtumai tarp IVF procedūros ir reguliaraus pastojimo proceso yra sumažinami dar labiau, taip leidžiant tik pačiam gyvybingiausiam spermatozoidui apvaisinti kiaušialąstę.
Kada atliekamas dirbtinis apvaisinimas?
Dirbtinis apvaisinimas atliekamas ne visoms poroms, kurios kreipiasi. Procedūra mėgintuvėlyje atliekama, kai yra kiaušintakių nepraeinamumo sutrikimų arba kai yra blogi spermos tyrimai. Tai yra kraštutinis variantas, siūlomas tuomet, kai jokiais kitais būdais moteris negali pastoti.
Šeima laikoma nevaisinga, kai moteris, gyvendama su vyru reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja. 10-20 proc. visų šeimų yra nevaisingos. 50 proc. atvejų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. abu sutuoktiniai.
Kitos indikacijos dirbtiniam apvaisinimui:
- Gimdos kaklelio gleivių patologija
- Nepakankama spermos kokybė
- Lytinio gyvenimo patologija
- Neaiškios kilmės nevaisingumas
- Endometriozė
Dirbtinio apvaisinimo procesas
Pasiruošimas ir tyrimai
Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Konsultuotis rekomenduojama tiek moteriai, tiek vyrui. Suprasdami šios temos jautrumą, dėmesio skiriame ne tik medicininiams jos aspektams, bet ir poros emocinei bei psichologinei būklei.
Kiaušidžių stimuliacija
Gydyti pradedama medikamentais skatinant kiaušialąsčių brendimą kiaušidėse. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle. Paprastai gydymas užtrunka 2-4 savaites, priklauso nuo organizmo reakcijos.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas dirbtinio apvaisinimo metu
Kiaušialąsčių paėmimas
Tada tam tikrą dieną ir valandą moteris užmigdoma bendrai nejautrai 15-20 minučių ir kiaušialąstės išimamos iš kiaušidžių. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama pro makštį - kontroliuojant ultragarsu specialia adata punktuojamos kiaušidės. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas.
Spermos surinkimas ir paruošimas
Kai masturbacijos ar specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių būdu Medicija klinikoje surenkama sperma, ji yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje jau gali apsivaisinti lytinės ląstelės. Sperma surenkama masturbacijos būdu tik Medicija klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių.
Apvaisinimas ir embrionų auginimas
Jos apsivaisina pačios mėgintuvėlyje, kuris dedamas į inkubatorių. Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos). Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas. Inkubatoriuje sąlygos drėgmės, temperatūros atžvilgiu yra labai panašios į žmogaus organizmą. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Embrionų perkėlimas
Gerai besidalijantys embrionai perkeliami į gimdą praėjus 2-3 paroms po kiaušialąsčių išėmimo. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį. Po embrionų perkėlimo vartojami medikamentai nėštumui gimdoje išlaikyti.
Nėštumo patvirtinimas
Ar moteris pastojo, paaiškėja po 2 savaičių atlikus tyrimus, kurie patvirtintų nėštumą. Embrionų įsitvirtinimas gimdoje priklauso nuo daugybės veiksnių - gimdos būklės, hormonų pusiausvyros, nervų įtampos, embriono kokybės. Embrionai įsitvirtina maždaug trečdaliui moterų. O neįsitvirtinę, kaip ir natūralioje gamtoje, žūsta.
Taip pat skaitykite: Dirbtinis apvaisinimas: etiniai iššūkiai
Dirbtinio apvaisinimo rizikos ir komplikacijos
Nors dirbtinis apvaisinimas yra efektyvus nevaisingumo gydymo būdas, jis gali būti susijęs su tam tikromis rizikomis ir komplikacijomis:
- Medikamentų poveikis: Dirbtiniam apvaisinimui vartojami medikamentai padidina moters kiaušidžių aktyvumą. Taip jose vieno ciklo metu subrandinama ne viena kiaušialąstė, tačiau keletas ar net keliolika. Nuo 1 iki 10 proc. visų dirbtinai stimuliuotų ciklų galima tikėtis kiaušidžių perstimuliavimo sindromo, kuris pasireiškia skysčių kaupimusi pačiose kiaušidėse, pilvo ertmėje, inkstų darbo sutrikimais ir t.t.
- Procedūrų komplikacijos: Imant moters lytines ląsteles iš kiaušidžių tenka atlikti jų punkcijas, kai kada - chirurgines operacijas. Visa tai susiję su galimais kraujavimais, organų pažeidimais, infekcinėmis komplikacijomis bei sąaugų susidarymu.
- Psichologinis - emocinis poveikis porai: Tik kas penktas dirbtinio apvaisinimo ciklas baigiasi vaikelio užsimezgimu ir gimdymu. Tad nepavykus procedūrai šeima išgyvena nerimą, pereinantį į depresiją. Net ir pastojusi moteris jaučia nerimą dėl dažnesnių nėštumo, gimdymo komplikacijų, kūdikio sveikatos.
- Nėštumo ir gimdymo komplikacijos: Po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje į gimdą persodinama keletas žmogaus gemalų. Taip padidinama nėštumo sėkmės tikimybė. Tad nieko keista, kad čia dažniau užsimezga daugiavaisiai nėštumai nei yra įprasta esant natūraliems ciklams. Dažniau būna dvyniai, trynukai, atitinkamai dažniau ir persileidimai bei priešlaikiniai gimdymai, dažniau gimsta mažo svorio naujagimiai. Nėštumo metu dažniau pakyla arterinis kraujospūdis, dažniau tenka daryti cezario pjūvio operacijas. Įrodyta, kad nuo nevaisingumo gydytos moterys dažniau patiria vaiko netektis.
- Apsigimimai: Pastaruoju metu nerimą sukėlė informacija, kad dirbtinio apvaisinimo metu pradėti vaikai dažniau kenčia dėl įgimtų anomalijų. Štai Australijoje paskelbta, kad tokiems vaikams yra dvigubai didesnė rizika gimti su vienu iš 10 stambių apsigimimų: kiškio lūpa, diafragmos išvarža, nenusileidusiomis sėklidėmis, stuburo kanalo anomalijomis ir kt.
- Padidėjusi insulto rizika: Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad moterims, kurios pastojo atlikus nevaisingumo intervencijas, padidėja insulto tikimybė.
Etiniai ir moraliniai aspektai
Dirbtinis apvaisinimas kelia nemažai etinių ir moralinių klausimų, įskaitant:
- Žmogaus gyvybės pradžia: Kontroversijos kyla dėl embriono statuso ir jo teisių. Ar embrionas yra pilnavertis žmogus nuo pat apvaisinimo momento?
- Embrionų sunaikinimas: IVF procedūros metu dažnai sukuriama daugiau embrionų nei perkeliami į gimdą. Kas nutinka su likusiais embrionais? Ar jų sunaikinimas yra etiškai priimtinas?
- Donorystė: Dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas naudojant donoro spermą arba kiaušialąstes. Tai kelia klausimus apie vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir galimą genetinę riziką. Esu tik už dirbtinį apvaisinimą moters vyro sperma, nes apvaisinimas donoro sperma yra neetiškas pirmiausia vaiko atžvilgiu. Juk jis turi žmogišką teisę žinoti, kas yra tėvas.
- Komercializacija: Vaisingumo klinikos yra verslo įmonės, o tai gali lemti interesų konfliktą. Ar visada pacientų interesai yra svarbiausi?
- Santuokinio akto atskyrimas: Kritikai teigia, kad dirbtinis apvaisinimas atskiria santuokinio akto elementus, vaikas traktuojamas kaip objektas, pažeidžiama „kūno kalba” (atstoja santuokinį lytinį aktą).
- Eugenika ir vaisiaus redukcija: Dirbtinis apvaisinimas kartais kritikuojamas dėl perteklinių embrionų sukūrimo ir sunaikinimo, eugenikos, vaisiaus redukcijos.
Teisiniai ypatumai Lietuvoje
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos.
2016 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tų pačių metų vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre pagalbą nevaisingoms poroms teikia jungtinė gydytojų akušerių, ginekologų, urologų, genetikų, psichologų, embriologų, laboratorinės medicinos gydytojų ir kitų medicinos specialistų komanda.
2017 metais Santaros vaisingumo centras tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, atnaujinusia pagalbinio apvaisinimo ir gavusia lytinių ląstelių banko l…
Nevaisingumo statistika
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 6 reprodukcinio amžiaus porų bent kartą gyvenime susiduria su tam tikromis vaisingumo problemomis. 9,0 proc. 20-44 metų moterų negali pastoti bent 1 metus laiko. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, 20-30,0 proc. nevaisingumo atvejų būna dėl vyrų nevaisingumo, 20-35,0 proc. - dėl moterų, 25-40,0 proc. - dėl abiejų partnerių, o 10-20,0 proc. atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški.
Dažniausiai pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos 30-39 metų moterims. Vidutiniškai po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros pastoja ir pagimdo apie 25,2 proc. moterų. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, pasaulyje kasmet įvyksta apie 1,5 mln. apvaisinimo ciklų, iš kurių gimsta apie 350 tūkst. naujagimių.
Bendrojoje šalių gimstamumo statistikoje po pagalbinio apvaisinimo procedūrų gimę naujagimiai Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje sudaro daugiau nei 3,0 proc. visų naujagimių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) - apie 1,0 proc.
Kada verta išsitirti dėl nevaisingumo?
Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei:
- moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau;
- moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė;
- žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai.
Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai ginekologai arba, vyro nevaisingumo atveju, urologai-andrologai. Tiriami abu partneriai.
Vaisingumo centre atliekamos konsultacijos ir tyrimai
- Konsultacijos dėl nevaisingumo: Jos metu gydytojas įvertina abiejų partnerių sveikatos istorijas bei galimas nevaisingumo priežastis ir paskiria reikiamus tyrimus.
- Kiaušintakių pratekamumo tyrimai: Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai ir, jei reikia, parenkamas optimaliausias gydymo kelias - nuo medikamentinės ar chirurginės terapijos iki pagalbinio apvaisinimo.
- Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma): Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę.
- Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų: Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai.
Pagalbinio apvaisinimo istorija
Pagalbinio apvaisinimo istorija prasidėjo XIX a. pabaigoje. XIX a. pabaigoje mokslininkų pradėti eksperimentai reiškė bandymą nuo jo pabėgti. 1890 m. Anglijos gydytojas Walteris Heape’as, atlikęs bandymus su daugybe gyvūnų rūšių, pranešė, kad jam pavyko triušio patelei įsodinti embrioną.
Panašų in vitro metodą su triušio patelėmis išbandęs amerikiečių mokslininkas Gregory G.Pincusas 1934 m. pranešė viltingą žinią, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis. Pirmąjam apvaisinti moters kiaušinėlį mėgintuvėlyje pavyko JAV ginekologui Johnui Rockui.
Po ilgų bandymų 1944 m. kartu su laborante Miriam Menkin jie pirmą kartą sėkmingai atliko apvaisinimą ne moters kūne. Pirmasis etapas dirbtinio apvaisinimo kelyje buvo įveiktas. Pirmąjį sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą 1959 m. pateikė kinų biologas Min Chueh Changas. Jam pirmajam pavyko mėgintuvėlyje apvaisintą žinduolio (triušės) kiaušinėlį įsodinti patelei ir ji atsivedė triušiukų vadą.
1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą.
1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis.
Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise.
2004 m. Louise Joy Brown atšoko savo vestuves, tarp svečių buvo ir R.Edwardsas. 2010 m. Lietuvoje pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje eksperimentus bendradarbiaudama su Londono karališkojo universiteto ligonine 1993 m. pradėjo gydytoja Gražina Bogdanskienė. Anglijoje ji atliko procedūrą, po kurios 1994 m. panevėžietė pagimdė pirmąsias mūsų šalyje dvynukes „iš mėgintuvėlio“.
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #patino #seklos #ileidimas #i