Šiuolaikinės biologijos ir medicinos technologijos sritys kelia svarbių moralinių dilemų. Dirbtinis apvaisinimas, kaip viena iš tokių technologijų, taip pat sulaukia dėmesio ir diskusijų, ypač krikščioniškoje aplinkoje. Šiame straipsnyje nagrinėsime dirbtinio apvaisinimo metodus, jų etinius aspektus ir krikščionišką požiūrį į juos.
Šiuolaikinės medicinos iššūkiai ir moralinės dilemos
Šiuolaikinės biologijos ir medicinos technologijos, tokios kaip abortų atlikimas naudojant RU?486 piliulę, embrionų klonavimas, genetinės inžinerijos perspektyvos, kūdikio lyties atranka ir organų persodinimas, kelia svarbių moralinių dilemų. Kontracepcijos technologijos leidžia reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę, o organų persodinimas verčia apibrėžti mirtį. Danieliaus Callahano teigimu, pagrindinis medicinos klausimas yra mirties atitolinimas ar išvadavimas iš kentėjimo. Biotechnologijos sritis, arba genetinė inžinerija, siekia nustatyti ir pašalinti genetinių ligų priežastis bei dirbtiniu būdu sukurti naujas gyvybės formas. Tai kelia baimę, nes mokslininkai gali būti abejingi dorovinėms vertybėms ir modifikuoti genetinę žmogaus sandarą. Genetikos inžinerija įgalina žmogų perkurti save patį, o tai skiriasi nuo ankstesnių technologijų, kurios tik gerino žmogaus gyvenimo būvį.
Dirbtinio apvaisinimo metodai
Dirbtinis apvaisinimas - tai dauginimosi technologijų visuma, apimanti įvairius metodus, kuriais siekiama padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Šie metodai skiriasi savo invazyvumu, techninėmis detalėmis ir etiniais aspektais.
- Intrauterinė inseminacija (IUI): Šis metodas apima spermos patalpinimą tiesiai į gimdos ertmę (in vivo). Jei naudojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine inseminacija, o jei svetima, anoniminio donoro sperma - heterologine inseminacija. IUI metodas naudojamas nuo XIX a. pabaigos.
- In vitro fertilizacija (IVF): Šio metodo metu kiaušialąstė apvaisinama ne moters kūne, o laboratorijoje (mėgintuvėlyje). Po dviejų parų embrionas perkeliamas į moters gimdą. Norint padidinti IVF sėkmės tikimybę, apvaisinama keletas kiaušialąsčių. Jei naudojama sutuoktinio sperma, tai vadinama homologine IVF, o jei donoro sperma - heterologine IVF. Taip pat galimas kiaušialąsčių donorystė, jei moters kiaušialąstės nėra vaisingos, arba embrionų donorystė, jei abu sutuoktiniai yra nevaisingi. Surogatinė motinystė taip pat priskiriama IVF, kai moteris išnešioja kitos poros embrioną. Pirmasis kūdikis, pradėtas IVF metodu, gimė 1978 m.
- Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT): GIFT metodo metu gametos (kiaušialąstė ir spermatozoidai) patalpinamos į kiaušintakį, kur įvyksta apvaisinimas.
- Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT): ZIFT metodo metu apvaisinimas įvyksta laboratorijoje, o zigota (apvaisinta kiaušialąstė) patalpinama į kiaušintakį.
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI): ICSI yra IVF metodas, kai vienas spermatozoidas paimamas iš sėklinio latako ir įšvirkščiamas į kiaušialąstę. Šis metodas leidžia vyrams, kurių ejakuliate nėra judrių spermatozoidų, susilaukti palikuonių. ICSI pradėtas taikyti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje.
Lietuvoje leidžiama taikyti visus šiuos metodus. Tačiau numatytas tik ištekėjusios moters dirbtinis apvaisinimas jos sutuoktinio sperma, tad negalimas trečios šalies dalyvavimas.
Krikščioniškas požiūris į dirbtinį apvaisinimą
Krikščioniškas požiūris į dirbtinį apvaisinimą yra nevienareikšmis ir priklauso nuo konkrečios konfesijos, teologinių įsitikinimų ir individualių pažiūrų. Katalikų ir evangelikų teologai sutaria, kad žmogaus embrionas yra saugotinas.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Katalikų Bažnyčios pozicija
Katalikų Bažnyčia griežtai pasisako prieš daugelį dirbtinio apvaisinimo metodų. 1987 m. Vatikano tikėjimo kongregacijos instrukcijoje „Donum vitae” teigiama, kad nuo pat apvaisinimo pradžios žmogus yra gerbtinas ir priimtinas kaip asmuo, todėl jo teisės turi būti pripažintos nuo to momento. Bažnyčia visuotinai atmeta IVF, nes šio metodo metu sukuriami „atliekami” embrionai, kurie yra užšaldomi, naudojami tyrimo tikslais arba sunaikinami. Bažnyčia teigia, kad kiekvienas žmogus yra gerbtinas ir negali būti nuvertintas iki priemonės, kuri naudojama tam, kad kiti turėtų privalumų. Todėl in vitro apvaisinimu žmogaus embrionai sąmoningai atiduodami mirčiai, o tai nesuderinama su moralės įstatymu.
Oficiali Romos katalikų Bažnyčios pozicija yra kategoriška ir apima homologinį metodą: reikia pasmerkti technines priemones, kuriomis, įsiterpiant svetimam asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė. Pačių sutuoktinių vartojamos techninės priemonės (dirbtinis vyro sėklos įvedimas ir dirbtinis žmonos apvaisinimas) galbūt esti mažiau smerktinos, bet doriniu požiūriu vis tiek nepriimtinos.
Protestantų požiūris
Protestantų požiūris į dirbtinį apvaisinimą yra įvairesnis. Dalis protestantų vertina įvairias inseminacijos technikas teigiamai. Evangelikai daug kur pritaria „Donum vitae” teiginiams, kad heterologinis dirbtinis apvaisinimas prieštarauja santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, tėvystės pašaukimui ir vaiko teisėms būti pradėtam ir gimti santuokoje. Kai kurie protestantai, pavyzdžiui, Gilbertas Meilaenderis, abejoja svetimos sėklos ar kiaušialąstės donorystės etika.
Anglikonas Davidas Atkinsonas teigia, kad IVF praktika dažnai remiasi prielaida, kad poros turi teisę į biologinius vaikus, kad moterys turi teisę į nėštumą, tačiau tradicinis krikščioniškas mąstymas teigia, kad vaikai nėra tėvų nuosavybė, tėvai neturi jokios teisės turėti vaikų. Pastojimas yra Dievo dovana, ne grynai žmogaus pasirinkimas.
Anglikono Johno Stotto žodžiais tariant, net tais atvejais, kai svetimo sėklos donoro nėra, žmogaus dauginimosi šventumas iš miegamojo perkeliamas į laboratoriją, Dievo sumanytas procesas virsta žmogaus technika.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas dirbtinio apvaisinimo metu
Argumentai už ir prieš dirbtinį apvaisinimą
Argumentai už dirbtinį apvaisinimą:
- Suteikia galimybę nevaisingoms poroms susilaukti vaikų.
- Gali padėti išvengti genetinių ligų perdavimo vaikams.
- Suteikia galimybę vienišoms moterims susilaukti vaikų.
Argumentai prieš dirbtinį apvaisinimą:
- Pažeidžia santuokos sakramentą (heterologinė inseminacija).
- Embrionų sunaikinimas (IVF).
- Žmogaus gyvybės „sukūrimas” laboratorijoje.
- Komercializacija ir galimas piktnaudžiavimas.
- Psichologinės problemos vaikams, gimusiems po dirbtinio apvaisinimo.
Alternatyvos dirbtiniam apvaisinimui
Krikščioniškos vertybės besivadovaujančioms poroms, kurios negali susilaukti vaikų, yra ir kitų alternatyvų, pavyzdžiui:
- Įvaikinimas.
- Globos suteikimas.
- Naprotechnologijos.
Naprotechnologija - tai natūrali prokreacinė technologija, kuri remiasi vaisingumo pažinimu bei jo vertinimu iš ligos gydymo perspektyvos. Pacientai aktyviai dalyvauja gydyme, mokomi sekti savo organizmo vaisingumo ženklus. Remiantis jų užpildytomis lentelėmis ir papildomais tyrimais, bandoma nustatyti galimas nevaisingumo priežastis ir atstatyti natūralų organizmo funkcionavimą. Šis gydymo metodas atitinka krikščioniškas vertybes ir gali būti siūlomas kaip alternatyva pagalbiniam dirbtiniam apvaisinimui, kadangi išlaikoma visiška pagarba žmogaus gyvybei nuo ankstyviausių jo vystymosi etapų.
Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje: įstatyminiai ir visuomeniniai aspektai
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo klausimas yra itin aktualus ir kelia daug diskusijų. Nors Lietuvoje leidžiama taikyti įvairius dirbtinio apvaisinimo metodus, tačiau iki šiol nėra priimtas įstatymas, kuris reglamentuotų pagalbinį apvaisinimą. Tai reiškia, kad nevaisingos šeimos negali tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo iš valstybės.
Taip pat skaitykite: Dirbtinis apvaisinimas: etiniai iššūkiai
Seime svarstomi įvairūs pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau jie kelia aršias diskusijas. Vieni siūlo leisti embrionų šaldymą, kiti - ne. Diskusijos vyksta ne tik tarp politikų, bet ir tarp medikų, teisininkų, dvasininkų ir visuomenės atstovų.
Visuomenėje taip pat vyrauja skirtingos nuomonės dėl dirbtinio apvaisinimo. Vieni palaiko šį metodą, nes jis suteikia galimybę nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, kiti pasisako prieš, remdamiesi moraliniais ir religiniais įsitikinimais.
Psichologiniai dirbtinio apvaisinimo aspektai
Svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dirbtinio apvaisinimo aspektus. Didžiausia rizika yra kuriamo vaikučio atžvilgiu. Tik ateitis parodys, kas pavyko. Dabar galime tik hipotezes kelti. Tokie užaugę žmonės turės gydymo įstaigose pateikti anamnestinius duomenis, kad jie yra pradėti megintuvėlyje. Tai, be abejonės, bus veiksnys, svarstytinas diagnozuojant ligas bei modeliuojant jų gydymą.
Per savo klinikinę psichiatrinę praktiką iš įvairių savo pacientų - tiek vyrų, tiek moterų - esu ne kartą išgirdusi klausimą: ” Kaip manote, daktare, ar mano tėvai mane darydami mylėjosi, ar tik seksu užsiiminėjo?” Žmonės labai sąmoningi, ypač tie, kurie apdovanoti jautria siela.
Psichiatrijoje labai daug neįmintų mįslių, daug hipotezių, taigi ir labai daug įvairių rizikų.
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #ir #kriksciontbe