Šiame straipsnyje aptariami svarbiausi aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį auginant vaiką, siekiant užtikrinti jo gerovę ir sveiką raidą. Straipsnyje remiamasi naujausiomis mokslo įžvalgomis, psichologijos teorijomis ir praktiniais pavyzdžiais, kurie padės tėvams ir globėjams suprasti vaiko poreikius, atpažinti galimus sunkumus ir laiku suteikti reikiamą pagalbą.
Psichinės higienos svarba vaiko priežiūroje
D. M. PATS pabrėžia, kad svarbiausias vaiko priežiūros uždavinys yra perkelti dėmesio centrą nuo fizinės higienos prie psichinės higienos. Vaikas vystosi pereidamas tam tikras plėtros pakopas, kurios yra labai skirtingos viena nuo kitos. Šie dalykai yra ypač svarbūs tuoj po gimimo. Anksčiau manyta, kad kūdikis iki dvejų metų neturi dvasinio gyvenimo žymių, tačiau šiandien įrodyta, kad ignoruojant šį faktą, vėliau gali išsivystyti įvairios ligos ir nukrypimai.
Vaiko psichinės sveikatos sritis vis dar yra neištirta. Tie, kurie tyrinėja vaiko dvasinį gyvenimą, dar ne visada atkreipia dėmesį į gamtą, kuri yra neklaidinga mokytoja, ir dėl to nukrypsta į šunkelius, taikydami psichologinius dėsnius vaikui, o ne kurdami vaiko psichologiją iš jo sielos apraiškų.
Naujagimio priežiūros ypatumai
Gamtos mokslai mums nurodo, kad svarbiausia yra izoliuoti naujagimį pirmosiomis jo gyvenimo dienomis. Vienas svarbiausių dalykų yra užtikrinti, kad naujagimis nepajustų atstūmimo ar pasibaisėjimo, nes iš to vystosi regresiniai polinkiai, t. y. vaikas nori grįžti ten, iš kur atėjo - į motinos įsčias. Pritaikyta, paruošta ir saugi aplinka, su rafinuotai švelniu suaugusiojo apsiėjimu, palengvina kūdikiui prie aplinkos priprasti. Nuo to priklauso fizinis ir dvasinis jo sveikatingumas ir nuolatinė intensyvi pažanga.
Pirmasis laikotarpis yra trumpas ir dramatiškas epizodas vaiko gyvenime. Pirmomis dienomis po gimimo vaikas turi būti nuolatiniame kontakte su motina, nes tarp jų išlieka ypatingas vieningumo ryšys, kuris tartum magnetas traukia vieną prie kito. Be to, iš motinos spinduliuoja nematomos jėgos, su kuriomis vaikas yra susigyvenęs. Taip pat neturi būti didelio skirtumo šilumos, šviesos ir triukšmo atžvilgiu, nes prieš gimimą jis buvo supamas tylos, tamsos ir lygios temperatūros. Reikėtų stengtis be reikalo vaiko neliesti. Kuo mažiau jis liečiamas, tuo geriau.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Tokios griežtos izoliacijos laikotarpis yra trumpas, po to motina su kūdikiu gali grįžti į normalų gyvenimą. Svarbu įsidėmėti, kad vaiko socialinė problema skiriasi nuo suaugusiųjų. Kaip suaugęs kenčia tarp neturtingųjų, taip vaikas kenčia tarp turtingųjų, kurie kenčia nuo specialios aprangos, visuomeninių papročių, nuolatinių vizitų. Turtingosios klasės motina dažniausiai paveda savo vaiką auklės priežiūrai, o moderni miestietė atiduoda vaiką į lopšelį.
Socialinė reikšmė ir adaptacijos svarba
Į apsiėjimą su vaikais reikėtų žiūrėti kaip į didžiausios socialinės reikšmės turintį reikalą. Eibės socialinių klausimų kyla iš to, kad individui trūksta prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų. Tai pagrindinė problema, kuri turėtų atkreipti dėmesį į kūdikio priežiūros mokslo svarbą, kuris turėtų būti kiekvienos civilizuotos bendruomenės susirūpinimo centras.
Tačiau, pasak tingios dvasios žmonių: "Žmonija jau egzistuoja tūkstančius metų, milijonai žmonių gyveno ir pragyveno be šitų naujoviškų auklėjimo teorijų. Aš taip pat išaugau padoriu žmogumi, nors mano motina nežinojo jokių Montessori. Nieko nepadarysi, kad šiandien tokie baisūs laikai, baisūs žmonės, baisūs ir vaikai". Tačiau ne laikai formuoja žmones, bet žmonės sukuria laikus.
Niekur pasaulyje su vaiku nėra elgiamasi taip jo prigimčiai priešingai, kaip moderniausiuose kraštuose. Žemesnės civilizacijos kraštuose vaikas visuomet yra drauge su savo motina. Juodu yra neperskiriami, nes motina pati maitina savo vaiką. Motinos pienas ir meilė tampriai sujungia šias dvi būtybes, ir jų susipynimas lengvai ir natūraliai išsprendžia sunkią vaiko prisitaikymo problemą prie išorinio pasaulio. Visur, kur civilizacija dar nesutrypė šio švento papročio, motina ir vaikas yra viena. Ji niekam kitam jo nepatiki. Vaikas iš pat pradžios dalyvauja motinos gyvenime, jos darbuose ir kalbose. Vaikai niekados nenešiojami rankose, kaip yra daroma civilizuotuose kraštuose. Šiandien nepatenkinti ir nuolat verkšleną vaikai yra vakarų pasaulio problema.
Dvasinis ir protinis badas
Modernioji psichologija teigia, kad vaikas verkia, darosi irzlus, ima šaukti iki uždusimo ar pamėlynavimo dėl to, kad jis kenčia nuo dvasinio ar protinio bado. Jį graužia nuobodulys nuo įkalinimo kambaryje ar kieme, kur jis nieko daugiau negali veikti, kaip tuščiai eikvoti savo jėgas.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Pateikiami pavyzdžiai, kurie padės geriau orientuotis santykiuose su vaikais ir įneš daugiau aiškumo, padėdami susirasti teisingą kelią ar kryptį elgesy su vaikais. Paprastai mes nesame pratę stebėti vaiko, jo išraiškos, jo judesių, jo reagavimo į aplinką ir daiktus bei į jo paties kūno dalis. Neretas atvejis, kad gražiausias vaiko sielos apraiškas, vykstančias prieš mūsų akis, sutrypiame, lyg akli vešlius rožių pumpurus, sunaikiname neprotingais savo veiksmais ir netikusiomis kalbomis.
Vidinės jėgos ir tikrasis veiklumas
Išoriniai vaiko inteligencijos pasireiškimai arba veiksmo intensyvumas aiškiai parodo didelę vidinę jėgą, kuri stumia vaiką palaipsniui lavinti visas funkcijas. Tikrasis vaiko veiklumas yra labai švelnus ir subtilus, todėl jis yra labai greitai iškreipiamas ar visai užgniaužiamas. Kūdikio žvilgsnis visuomet ramus, gilus, susikaupęs, tiriantis, pilnas švelnumo ir malonumo. Fiziškai ir dvasiškai sveikas vaikas yra patenkintas, meilus, tvarkingai judrus. Jeigu vaikas yra perdaug ramus, nejudrus, daug miega, tai šitokiais reiškiniais nereikia džiaugtis, bet susirūpinti. Antra vertus, jei vaikas yra perdaug drąsus, labai gyvų ir smarkių judesių, niekur nesusikaupiąs, bet kaip skersvėjis daužosi nuo vieno prie kito daikto, tai žinokite, kad šitoji vaiko energija jau yra iškrypusi iš normalios plėtros kelio.
Vaiko stebėjimo pavyzdžiai
Trijų mėnesių mažytė pastebėjo savo rankutes. Labai stengėsi jas gerai įsižiūrėti, bet kadangi jos buvo per trumpos, tai jai teko žvairakiuoti. Nežiūrint nepatogumo, ji nuo savo stebėjimo neatsisakė, nors jis reikalavo gana didelių pastangų. Kambaryje buvo nemaža daiktų, ir kaip tik jos regėjimo lauke, kuriuos ji galėjo lengvai stebėti. Tačiau ji nesidomėjo jais, o savo mažytėmis rankutėmis. Iš jos dedamų pastangų aiškiai buvo matyti, kad ji aukojo savo patogumą ir save vargino, bet jos veidukas rodė aiškų vidinį pasitenkinimą savo užsiėmimu. Kiek vėliau šiai mažytei buvo bandoma į rankutes šį bei tą paduoti. Ji tą daiktą paliesdavo, palaikydavo, bet buvo aišku, kad tam daiktui pasilikdavo abejinga.
Penkių mėnesių amžiaus mergytė ėmė bandyti čiupti daiktus, esančius arti ir toli. Labai dažnai šis veiksmas jai nepasisekdavo, bet jos veidelyje pasirodydavo labai protinga išraiška. Ji vėl iš naujo tiriamai apžiūrėdavo savo rankutę, lyg norėdama atspėti, kodėl vieną kartą jai pasiseka paimti daiktą, o kitą kartą ne. Aišku, kad jos dėmesį žadino rankos pirštų veikimo problema.
Kai mūsų mažytei sukako šeši mėnesiai, ji gavo žaisliuką su sidabriniu skambučiu. Jis buvo jai paduotas, mandagiai parodant, kaip jį laikyti ir kaip skambinti. Po kelių minučių mergytė jį paleido iš savo rankutės. Žaisliukas buvo pakeltas ir vėl jai paduotas, nes šį kartą ji jo laukė. Bet ir vėl ji jį išmetė. Šis veiksmas kartojosi daugybę kartų. Vieną dieną, kai motina jai vėl padavė žaisliuką, tai šį kartą, užuot vėl paleidusi jį kristi žemėn, smalsiai žiūrėdama į savo rankutę, ji pradėjo atlenkti po vieną pirščiuką. Atlenkus visus pirščiukus, žaisliukas iškrito. Po to vėl prašo žaisliuko, kurs jai tuoj buvo paduotas. Vėl prasidėjo to paties pratimo kartojimas, kurs tęsėsi ilgą laiką. Vaiką domino ne pats daiktas, bet pirštų žaidimas. Mergytė studijavo pirštų funkcijas, kurie vienu atveju laikė daiktą, o kitu jį išmesdavo. Išmintinga motina apsiribojo tik kantriu skambučio padavinėjimu. Tokiu būdu ji aktyviai dalyvavo savo dukrelės veikloje, žinodama, kokią didelę reikšmę turi pratimo kartojimas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
Šitas pavyzdys parodo, kokie paprasti yra kūdikio dvasiniai reikalavimai. Bet jeigu šitoji motina nebūtų žinojusi, kad reikia vaiką stebėti, arba, ir žinodama, nebūtų buvusi pakankamai pastabi ir, kai pamatė, kad vaikas vargina akutes, būtų jos rankutes pakišusi po antklode, arba vėliau, kai mergytė pradėjo mėtyti skambutį, būtų jį piktai atėmusi ir daugiau nedavusi, arba būtų reikalavusi, kad juo skambintų pagal pačios motinos nurodymus, tai visas tas gražus vaiko inteligencijos vystymasis būtų likęs užgniaužtas. Vaikas, užuot nuoširdžiai džiaugęsis, gal būtų prapliupęs graudžiu verksmu, vadinamuoju "be priežasties", dėl kurio mes per daug nesisielojome. Arba dažnai tokiu atveju motina imasi ne verksmo priežasties ieškoti, bet vaiką užliūliuoti.
Pabandykime išmokti suprasti besiformuojančio vaiko sielos kalbą taip, kaip mes mokomės bet kokios svetimos kalbos. Tik tada mes pažinsime žmogiškuosius kūdikių reikalavimus ir tik tada įsitikinsime, kokios nepaprastos reikšmės turi kiekvienas mūsų žodis bei elgesys naujai besiskleidžiančiam gyvenimui.
Vaiko veiksmų prasmės supratimas
Maždaug vienerių metų amžiaus berniukas kartą atidžiai apžiūrinėjo paveikslus, motinos padovanotus jam gimtadienio proga. Mažajam berniukui buvo labai patrauklūs vaikų atvaizdai, ir jis juos bučiavo. Pamatęs gėles, jis laikė jas prieš savo veiduką, lyg uostydamas. Ten pat esantiems toks vaiko elgesys pasirodė labai juokingas, ir jie ėmė jam kišti bučiuoti bei uostyti visokiausius daiktus, be jokios tvarkos. Šitam vaiko veiksmui jie nepriskyrė jokios prasmės ar reikšmės. Jie jam davė uostyti spalvotus pieštukus ir bučiuoti popierių. Mažasis visai sumišo, ir pamažu protinga jo veido išraiška išnyko. Pirma jo sielutė džiaugėsi, galėdama atskirti daiktus ir bandydama tai išreikšti skirtingais veiksmais. Šitos pratybos rodo jo inteligencijos pažangumą. Išmintingas ir sąmoningas veiklumas jį darė laimingą. Pagaliau jis nebedarė jokio skirtumo, ką uostyti ir ką bučiuoti. Vaikas uostė ir bučiavo viską, juokdamasis, kai visi juokėsi. Dabar jis juokėsi drauge su tais žmonėmis, kurie sutrukdė jo dvasinį darbą, užkirsdami kelią į savarankišką vystymąsi.
Toks elgesys yra nenuolatinis su mūsų mažaisiais. Mes tiesiog užgniaužiame tai, kas natūralu, kas žmogiška, kas veda prie dvasinių laimėjimų. Užuot jam padėję, mes sukeliame nereikalingą susijaudinimą, kuris dažniausiai baigiasi ašaromis. Mes tas ašaras vadiname vaikiškomis, neturinčiomis jokio pagrindo, tačiau labai klystame. Pačioje dvasinio gyvenimo pradžioje prasideda įkyrus grūmimasis suaugusiojo su vaiku, nes tikrojo vaiko veiklumo požymiai yra labai švelnūs ir nežymūs dvasinio gyvenimo pasireiškimai. Tad pagrindinė taisyklė yra ši: budriai stebėdami vaiką, supraskime ir pagerbkime kiekvieną jo išmintingą veiksmą ar norą ką nors sužinoti.
Bendravimo su vaikais rekomendacijos
Visos kalbos su vaikais turi būti aiškios, trumpos, apie konkrečius daiktus ir konkrečius gyvenimo įvykius. Jeigu kas manytų, kad melagiai užgimsta, tai būtų netiesa. Juos mes patys išauklėjame.
Šeimos svarba ir neigiami socialiniai reiškiniai
Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą nei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti - šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas mes žinome kur kas daugiau nei ankščiau. Šeima yra laikoma vaiko gerovės sala, kurioje jis turi rasti užuovėją, meilę ir supratimą. Čia jam turi būti sudaromos sąlygos, kad jis galėtų augti saugus ir galėtų tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Deja, pasaulyje vykstančios permainos keičia ankščiau visuomenėje nusistovėjusias normas bei moralines vertybes. Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai, nuolatinė kova už išgyvenimą, radikalios moralinių vertybių permainos, sudaro nepalankias sąlygas šeimai išlaikyti tvirtus tarpusavio ryšius, pagarbą bei atsakomybę. Yra daugybė vaikų, gyvenančių šalia, lankančių kasdien mokyklą, pagaliau yra vaikų draugai ir bendraklasiai, kurie bene kasdien išgyveną skausmą nesulaukdami jokios pagalbos. Tai vaikai, patiriantys psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, seksualinė prievarta, tėvų globos praradimas - jiems skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą ar išgyventi krizę, ir nuo to, kokia pagalba jam bus suteikta iš suaugusiųjų, specialistų, priklausys, ar greitai ir sėkmingai vaikas įveiks krizę. Vieniems patirtą traumą užgydys laikas, kitus jos persekios visą likusį gyvenimą, palikdamos nusivylimą suaugusių pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti džiaugsmingas, įdomus ir geras.
Smurtas prieš vaikus ir jo pasekmės
Smurtas - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Tačiau jis yra neginčijama priežastis, dėl ko vaikas tampa seksualinio ar kitokio išnaudojimo auka, yra įtraukiamas į prostituciją, nelegalų narkotikų platinimą, prekybą žmonėmis. Smurtas prieš vaiką pats savaime yra netoleruotinas reiškinys. Tačiau jo pašalinti be visuomenės geranoriško noro padėti aukai, be specialistų, dirbančių nukentėjusių vaikų labui, praktiškai neįmanoma. Sprendžiant prievartos, nusikaltimų prieš vaikus visuomenėje problemą, svarbus mūsų visų įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas. Norėdami efektyviai padėti skriaudą patyrusiems vaikams ir nepakartoti juos traumuojančio patyrimo, turime suvokti patirtos traumos padarinius, svarbu pažinti psichologinės krizės požymius.
Reikia įveikti labai paplitusį ir iš pirmo žvilgsnio nekenksmingą “neturiu laiko” sindromą, suvokti, jog negalima likti abejingiems vaiko skausmui, kad reikia imtis priemonių galinčių nors “per mažytį plauką” padėti vaikams, patyrusiems skaudžių išgyvenimų.
Pagrindinės vaiko teisės
Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų. Kas atsitiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto, prievartos, nusikaltimų prieš vaikus bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų, ką daryti? Kur slypi agresijos protrūkio šaknys? Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialiniais reiškiniais.
Svarbu žinoti ir gerbti pagrindines vaiko teises:
- Teisė į gyvybę.
- Identiškumas. Privalu gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, neleisti neteisėto kišimosi. Vaiko teisę į vardą ir pavardę, į šeimos ryšius reglamentuoja LR santuokos ir šeimos kodeksas, teisę į tautybę - LR etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, LR tautinių mažumų įstatymas, teisę į pilietybę - LR pilietybės įstatymas.
- Teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis.
- Teisė reikšti savo pažiūras ir nuomonę. Vaikui turi būti garantuojama teisė laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusias klausimais. Teisė laisvai reikšti savo nuomonę apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas.
- Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Valstybė turi gerbti tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui ir įgyvendinti jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.
- Teisė mokytis. Valstybė pripažįsta vaiko teisę mokytis.
- Teisė į asociaciją ir taikių susirinkimų laisvę. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų, išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės ar visuomenės saugumo, siekiant apsaugoti viešąją tvarką, gyventojų sveikatą, dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
- Teisė į poilsį ir laisvalaikį. Vaikas turi teisę į poilsį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Turi būti užtikrinta vaiko galimybė žaisti ir sudarytos tam sąlygos.
- Turtinės teisės. Vaikas turi teisę į nuosavybę, turi civilines teises ir pareigas. Piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.
- Pareigos. Kiekviena žmogaus teisė yra susijusi su pareiga. Pareigų įgyvendinimas garantuoja kitų žmonių teises. Ugdyti pareigos ir atsakomybės jausmą yra tiek pat svarbu, kaip ir žinoti savo teises.
Vaiko žalojantis elgesys
Vaiką žalojantis elgesys apima:
- Nepriežiūra: Dažnas sistemingas arba visiškas nesirūpinimas vaiku, kuris žaloja vaiko sveikatą, stabdo jo augimą, padaro jį pedagogiškai apleistu.
- Fizinė prievarta: Fizinis vaiko žalojimas: mušimas, traumavimas, vertimas dirbti sunkius darbus ne pagal jėgas, nenormuotas fizinis darbas, darbas nepatenkinamose sąlygose ir su nepritaikytomis priemonėmis ir pan., kai smurtininkas (tėvai, giminės, darbdavys, ugdytojas) supranta ką darąs arba žino apie vaiko žalojimą, bet neužkerta tam kelio.
- Emocinė prievarta: Dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrikdyti vaiko elgesį ir jo psichikos raidą. Vaiko psichikos žalojimas: bauginimas, gąsdinimas, laikymas nuolatinėje baimėje, vaiko protinių gebėjimų neigimas ir kitoks psichinis smurtas, ypač tada, kai jis atsilieka mokymesi, žaidimuose ar nepritaria suaugusiųjų diktatui ir pan. Bet koks vaiko skriaudimas yra ir emocinis traumavimas.
- Seksualinė prievarta: Priklausomų, vystymosi požiūriu nesubrendusių vaikų ir paauglių išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan.
- Komercinis seksualinis išnaudojimas ir prekyba vaikais: Tai vaikų, paauglių išvežimas į kitą šalies regioną ar kitą šalį, su jų sutikimu ar be sutikimo, siekiant, kad jie teiktų seksualines paslaugas, tokias kaip striptizas, darbas viešnamiuose, gatvių prostitucija, filmavimasis pornografiniuose filmuose ar fotografavimas ir kt.
- Nusikaltimai prieš vaikus internete.
Vaiką žalojančio elgesio skalė apima veiksmus nuo smurto (mušimo ranka, įvairiais daiktais, spardymo, smogimo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo) iki aplaidumo ir nepriežiūros, nesugebėjimo tenkinti pagrindinių vaiko poreikių. Fizinė, emocinė, seksualinė prievarta, aplaidumas ir nesirūpinimas gali sukelti žymius fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. Tai toli gražu nėra vien tik asocialių šeimų reiškinys. Vaikai žalojami ir atrodytų „teisingose“ šeimose.
Prievartos esmė yra ta, kad ji kyla ne dėl vaiko elgesio, dažniausiai ją iššaukia suaugusio asmeninės savybės, jo savijauta ar nuotaikos. Smurtautojo elgesys neprognozuojamas ir nėra jokio „teisingo“ vaiko elgesio, kuris padėtų išvengti smurto. Dažnai tokie suaugę patys yra patyrę ar patiria prievartą. Žalojami vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, nemyli savęs, jaučiasi esą kitokie - blogesni, negražesni, nesėkmingesni, neverti meilės, neturi draugų ir yra vieniši. Skriaudžiami vaikai moka tik du vaidmenis - aukos arba skriaudėjo.
Vaikus turėtumėm išmokyti skųstis, kai juos skriaudžia suaugę. Dažnas skriaudžiamas vaikas galvoja, kad tai vyksta visuose namuose ir net neįsivaizduoja, kad toli gražu ne visi mušami ir vadinami visokiausiais vardais. Turėtumėm išaiškinti vaikam, kad tai yra neteisinga ir neteisėta. Ne kiekvienas suaugęs gali ir randa raktą į kiekvieno vaiko širdį. Bet kiekvienas gali ir turi pastebėti, kad su vaiku kažkas darosi. Nesupaprastinkime situacijos sakydami, esą vaikas nenori mokytis ir jam niekas nerūpi, išskyrus drabužius muziką ir pan. Nesumenkinkime, nesupaprastinkime problemos.
Vaikų nepriežiūra
Ši tema mažai tyrinėta. Šiai sričiai skirta labai mažai dėmesio dėl to, kad nepriežiūrą, nesirūpinimą sunkiau nustatyti nei vaiko fizinį ar seksualinį išnaudojimą, taip pat dėl to, kad mažai tikėtina, jog vaikas žinos, kad juo nesirūpina, jo neprižiūri, ir prašys pagalbos. Tačiau nesirūpinimo padariniai labai rimti, ir tie, kurie išryškėja greitai, ir atsiskleidžiantys po ilgesnio laiko. Jie gadina fizinę sveikatą, mažina savigarbą, o nuolatinis nesirūpinimas gali baigtis mirtimi. Dabar į nesirūpinimo apibrėžimą pakliūva ir negalėjimas klestėti.
Vaikų nepriežiūrą galima apibrėžti kaip netinkamą elgesį su vaiku, nepatenkinant jo poreikių: pastogės, maisto, aprangos, mokymo, priežiūros, medicininės priežiūros ar kitų svarbių reikmių, būtinų fizinių, emocinių ir intelektualinių gebėjimų raidai. Vaikų nepriežiūra ir apleistumas sudaro net 54 procentus visų prievartos prieš vaikus atvejų. Tai labiausiai paplitusi netinkamo elgesio su vaikais forma. Kaip ir fizinės bei seksualinės prievartos atvejais nepriežiūra paprastai stebima iš artimų vaikui žmonių.
Pediatrai, seselės, dienos centrų personalo darbuotojai, giminaičiai ir kaimynai yra tie, kurie gali pastebėti ir pranešti apie neprižiūrimus kūdikius, mažylius ir ikimokyklinio amžiaus vaikus.
- Fizinė nepriežiūra - pasitaiko daugumoje atveju. Apibrėžimas apima atsisakymą suteikti skubią medicininę pagalbą ekstra atveju, vaiko palikimą, neadekvačią priežiūrą, vaiko atmetimą ar net išvarymą iš namų ir nesugebėjimą tinkamai pasirūpinti vaiko saugumo, fiziniais ir emociniais poreikiais. Fizine nepriežiūra gali paveikti normalią vaiko raidą ir sukelti rimtus sutrikimus ir ligas dėl prasto maitinimo. Taip pat neprižiūrimas vaikas gali patirti rimtų fizinių susižalojimų (įsipjovimai, mėlynės, nudegimai).
- Pedagoginis apleistumas - kai mokyklinio amžiaus vaikui leidžiama chroniškai praleidinėti pamokas, vaikas neįsitraukia į mokyklos gyvenimą ar negauna jam reikalingo specialaus mokymo.
- Emocinė nepriežiūra ir apleistumas - chroniški ir ekstremalūs tėvų barniai vaiko akivaizdoje, leidimas vaikui vartoti alkoholį ar narkotikus, atsisakymas ar nesugebėjimas suteikti reikiamą psichologinę atmosferą, pastovus vaiko menkinimas ir meilės bei dėmesio stoka. Toks elgesys su vaiku formuoja klaidingą savęs vaizdą, veda prie alkoholio ir narkotikų vartojimo, destruktyvaus elgesio ar net savižudybės.
- Medicininė nepriežiūra - tai nesugebėjimas suteikti vaikui reikiamos medicininės priežiūros net tuomet, kai nėra jokių finansinių trukdžių tai daryti. Kai kuriais atvejais tėvai ar vaiko globėjai gali atsisakyti tradicinės medicininės pagalbos dėl religinių įsitikinimų. Tokie atvejai paprastai nepriskiriami prie medicininės nepriežiūros, tačiau kai kuriose valstybėse teismai nagrinėja tokias bylas ir priverčia vaikui suteikti reikiamą medicininę pagalbą tuomet, kai vaikui gresia mirtis ar rimti sveikatos sutrikimai dėl laiku nesuteikto gydymo ar jo stokos.
Kadangi vaikus, kuriais gali būti nesirūpinama, pastebėti sunku, sveikatos ir socialinio darbo agentūros susirūpina tik tais, kurių sveikata ir raida rodo jų patiriamą deprivaciją. Tokiai grupei priskiriami negalintys klestėti vaikai.
tags: #didziause #susirupinima #del #vaiko