Didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų - tai dilema, su kuria susiduria daugelis šeimų, planuojančių ar jau turinčių atžalas. Šis klausimas neturi vienareikšmio atsakymo, nes kiekviena situacija yra unikali ir priklauso nuo daugelio faktorių. Straipsnyje apžvelgsime didelio amžiaus skirtumo tarp vaikų privalumus ir trūkumus, remdamiesi ekspertų įžvalgomis ir mamų patirtimi.
Mažo amžiaus skirtumo tarp vaikų privalumai ir trūkumai
Mažas amžiaus skirtumas tarp vaikų turi savų pliusų ir minusų. Vienas iš privalumų - jums nereikės taip ilgai laikyti vežimėlių ir įvairių kitokių kūdikiui reikalingų daiktų, drabužėlių. Vaikai bus panašaus amžiaus, jiems bus įdomūs tie patys žaidimai, jie žiūrės tuos pačius filmukus, skaitys tas pačias knygeles, kartu galės vykti į vasaros stovyklas ir t. t. Dėl amžiaus vaikai visada galės draugauti, būti vienas kitam atrama (tiesa, ne visada taip nutinka). Jie galės miegoti viename kambaryje. Tėvai koncentruočiau išgyvens pirmųjų vaikų metų chaosą, stresą. Bus intensyvu, užtat greičiau ateis kitas etapas.
Tačiau gyvenimas kupinas chaoso (ir sauskelnių su visu jų turiniu) ištisus trejus metus. Auklei teks mokėti dvigubai (jeigu ne patys auginsite vaikus), o ateityje - praktiškai vienu metu mokėti už aukštuosius vaikų mokslus. Moters organizmas gali nespėti atsistatyti per trumpą laikotarpį tarp nėštumų. Ištisus trejus metus moteris bus arba nėščia, arba maitinanti krūtimi. Jei imsite maksimalias motinystės atostogas, ilgam atitrūksite nuo darbo.
Didesnio amžiaus skirtumo tarp vaikų privalumai ir trūkumai
Didesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų taip pat turi savų privalumų ir trūkumų. Pasimiršta gimdymo sunkumai ir nuolatinis neišsimiegojimas. Jeigu vaikus skiria daugiau nei ketveri metai, o vyresnysis jau lanko mokyklą, būrelius ir turi draugų, turėsite daugiau laiko pasidžiaugti mažesniąja atžala. Vaikai ne taip stipriai konkuruos tarpusavyje, taip pat nebus lyginami vienas su kitu mokykloje. Vyresnysis galės padėti mokyti jaunesnįjį prašytis ant puoduko, maitinti, galiausiai pašauks jus, jei kažkas nutiktų, o tėvai tuo metu būtų išėję iš kambario. Mažasis visada turės prieš akis pavyzdį, visada turės iš ko mokytis.
Tačiau sauskelnių, mokymo prašytis ant puoduko, košelių ir pan. laikotarpis išsitęs, bus ilgesnis. Bemiegės naktys tęsis ilgai - priešingai nei esant mažam amžiaus tarpui tarp vaikų, kai sunkus periodas būna intensyvus, bet trumpesnis. Pasibaigus vienam bemiegių naktų laikotarpiui, po kiek laiko bus kitas (užuot prakentėjus vieną intensyvesnį nemiegojimo periodą). Būna sudėtinga suderinti vaikų nuvežimą į mokyklą ir darželį (ką jau kalbėti apie būrelius), ypač kai vaikai paauga. Sunkoka suderinti vaikų užsiėmimus, domėjimosi sferas. Aštuonmetis nori į kiną, tačiau trimečiui dar anksti į kiną. Susilaukus antrojo ar trečiojo vaiko vėlai, dauguma kūdikius auginančių moterų bus apie 10 metų už jus jaunesnės.
Taip pat skaitykite: Čiulptuko naudojimas vyresniame amžiuje
Vienturčiai: privalumai ir mitai
Neretai šeimos renkasi auginti tik vieną vaiką. Tokiu atveju visuomenėje susiformavusi gana tvirta nuomonė, kad jiems būdingos tam tikros savybės: noras dominuoti, negebėjimas dalytis (pradedant žaislais, baigiant darbo užduočių pasiskirstymu suaugus), prastesni, lyginant su vaikais, išaugusiais tarp brolių ir seserų, diplomatiniai įgūdžiai. Tokioms nuostatoms formuotis galėjo turėti įtakos psichologo Alfredo Adlerio teorija. Apie vienturčius Adleris rašė, kad jie nėra patyrę konkurencijos su broliais ar seserimis dėl tėvų dėmesio, todėl gali būti išlepinti, ypač mamų. Kita vertus, nesilygindami ir nekonkuruodami su broliais bei seserimis, vienturčiai ima lygintis su tėvais, iš jų daug išmoksta, tačiau kartu ir suvokia, kad savo gebėjimais ir žiniomis niekada jiems neprilygs. Vienturčiai anksti išmoksta būti savarankiški, pasikliauti tik savimi, jų negąsdina vienatvė. Dažnai vienturčiams šeimoje skiriama visa, kas turima geriausia: dėmesys, meilė, stengiamasi vaiką visapusiškai lavinti.
Vis dėlto tos savybės, kurias priskiriame vienturčiams, gali ir nebūti būdingos vaikui, kuris formaliai auga šeimoje vienas: galbūt jis turi tokio pat ar panašaus amžiaus pusbrolių, pusseserių ar yra tėvų artimų draugų vaikų, ar pagaliau visas būrys vaikų kaimynystėje, su kuriais dažnai susitinka ir mokosi dalytis žaislais ar suaugusiųjų dėmesiu - lygiai taip pat, kaip broliai ir seserys. Vienas vienturtis gali augti džiaugdamasis abiejų tėvų dėmesiu ir rūpinimusi, kitas, augantis su vieniša mama, gali labai anksti išmokti būti savarankiškas ir kartais pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo mama.
Psichologė Susan Newman, knygos „Vienturtis. Vieno vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“ autorė, apžvelgia mitus, susijusius su vienturčiais (pavyzdžiui, kad vienturčiai yra drovūs, agresyvūs, mėgstantys įsakinėti, vieniši, savanaudžiai…) ir kokia iš tikrųjų yra realybė, apžvelgia, dėl kokių priežasčių šeimos renkasi auginti tik vieną vaiką ir kokios priežastys susilaukti daugiau vaikų nėra tinkamos (pavyzdžiui, „vienas vaikas jam, kitas jai“, noras išsaugoti santuoką, vaiko noras turėti broliuką ar sesutę…).
Paauglių reakcija į naują šeimos narį
Didesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų gali lemti skirtingą vyresnėlių reakciją į naują šeimos narį. Paaugliams, kurie jau yra įsitvirtinę savo poziciją šeimoje, kūdikio gimimas gali sukelti įvairių jausmų - nuo džiaugsmo ir susidomėjimo iki pavydo ir baimės.
Viena mama pasidalijo patirtimi, kad jos vienuolikmetė dukra Gabija visą nėštumo laikotarpį gyveno didelėje baimėje, kad mamai kas nors neatsitiktų, nemirčiau gimdydama. Vienuolikametei dukrai rūpėjo, ar mylėsiu ją, kai gims vaikelis. „Filmuose rodo, kad kai šeimose gimsta antras vaikas, tėvai vyresnįjį ne taip myli“, - aiškino ji tokių klausimų priežastį. Sesutės tapo konkurentės. „Tas vardas gražesnis už mano“, - tik po dvejų metų prisipažino Gabija, kodėl nepritarė, kad sesę pavadintume Vėjūnės vardu.
Taip pat skaitykite: Priežastys didelio pilvo naujagimiams
Kita mama pasakojo, kad jos trylikametis sūnus Lukas žinią, kad laukiasi vaikelio, sutiko džiaugsmingai. Berniukui buvo įdomu, kas vyksta nėščios moters organizme. Jis glostė didėjantį pilvą, kalbėdavo su vaikeliu, skaitydavo literatūrą, skirtą nėščiosioms. Reiškė didelę meilę dar negimusiam vaikeliui. Tačiau dabar Lukas griežtai prieštarauja dar vieno vaiko atsiradimui. Jis suprato, kad auginti vaiką nėra žaidimas ar malonumas. Dėl gimusios sesers teko pakeisti gyvenimo būdą. Galbūt padariau klaidą, iš trylikamečio sūnaus reikalavusi nemažos pagalbos auginant sesutę Martą, kuri iki pusės metų buvo labai nerami, dažnai verkdavo. Lukas sesę padėdavo prižiūrėti ne tik dieną, bet ir naktį, kad aš nors šiek tiek pailsėčiau.
Šios patirtys rodo, kad paauglių reakcija į naują šeimos narį gali būti labai įvairi ir priklauso nuo individualių savybių, šeimos santykių ir kitų faktorių. Svarbu atidžiai stebėti vyresnėlio jausmus ir poreikius, skirti jam pakankamai dėmesio ir palaikymo.
Kaip sumažinti konkurenciją tarp vaikų
Konkurencija tarp vaikų - natūralus reiškinys, tačiau ją galima sumažinti. Kuo mažesnis amžiaus tarpas tarp vaikų, tuo jų konkurencija stipresnė. Visi jie beveik tiek pat pajėgūs tose pačiose srityse. Jei ne, tai jaunėliai grėsmingai vystosi vyresnėlių akyse. Jei jaunėlis vienoje ar kitoje srityje stipriai pralenks vyresnėlį, didelė rizika, kad vyresnysis nusivils savimi, tėvais, gyvenimu.
Jei amžiaus skirtumas 2-4 m., vaikai yra vis dar panašaus amžiaus, žaidžia panašius žaidimus, tačiau aiškiai supranta, kuris vyresnis, kuris jaunesnis. Todėl mažiau galimybių, kad jie ,,peršoks” vienas kitą ir kuris nors taps ypač nuskriaustas. Konkurencija vis dar stipri, tačiau ne tokia didelė kaip pametinukų.
Amžiaus skirtumas daugiau nei 6 m. Tai skirtumas, kai broliai ir seserys turi mažiausiai įtakos vienas kito asmenybei. Tokiose šeimose vaikai emociškai jaučiasi taip, tarytum augtų vis kitoje šeimoje: vyriausiajam tai tėvai ir jis, o jaunesnis brolis ar sesuo - visai kitas pasaulis, su kuriuo gali sutarti arba ne. Jie jokie konkurentai.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti išsigandusiam vaikui?
Svarbu, kad tėvai padėtų paaugliui pasijausti reikalingu (bet ne kūdikio auginime), konkurenciją galima sumažinti iki minimumo. Vienoje šeimoje yra tėvai ir paauglys, o kitoje - tėvai ir mažiukas.
Alkoholio vartojimas šeimoje ir vaikų psichologinė būklė
Šeimose, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, aplinka visada yra mažiau ar daugiau disfunkcinė. Keičiasi šeimos pusiausvyra, taisyklės, vaidmenys. Vaikai iš šeimų, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, yra mokomi nekalbėti, nejausti ir tuo pačiu metu yra auklėjami būti atsakingais ir rūpintis savo tėvais. Taigi tokie vaikai anksti išmoksta rūpintis ne tik savimi, jaunesniais broliais ir seserimis, bet neretai ir savo tėvais.
Pagrindinė elgesio norma alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose - nepasitikėk nieko netgi savimi. Taigi kritiškumas sau, menka savivertė iš tiesų yra dažna tarp alkoholikų vaikų. Alkoholikų vaikai jaučiasi atsakingi už visas ištinkančias problemas ir nesėkmes, o visus pozityvius dalykus savo gyvenime vertina kaip atsitiktinumą. Perdėtas atsakomybės jausmas ypač pasireiškia socialiniuose santykiuose.
Nefunkcionalios problemų sprendimo strategijos yra viena rimčiausių pasekmių, kurią įgyja vaikai užaugę su alkoholikais tėvais. Kaip rodo tyrimai, alkoholikų vaikai ar jau suaugę alkoholikų vaikai dažniau vadovaujasi emocijomis, o ne protu. Jie dažnai problemas sprendžia pasitelkdami vengimą ir neigimą. Tokiems vaikams yra būdingas negebėjimas atpažinti ir tvarkytis su neigiamomis savo ir kitų žmonių emocijomis (suaugusiems alkoholikų vaikams kyla sunkumų tvarkantis su neigiamomis emocijomis tokiomis kaip pyktis, nes jie dažniausiai moka tik jų vengti, bet ne efektyviai su jomis susidoroti).
Jautriausias amžius - iki penkerių metų, vaikai, kad ir ne viską suprasdami, kas vyksta šeimoje, formuoja savo gyvenimo kertinius įsitikinimus. Tuo metu suformuotas vaizdas apie save, pasaulį ir aplinkinius žmones išlieka daugmaž stabilus visą gyvenimą. Kaip rodo tyrimai, užaugusios alkoholikų tėvų dukterys yra labiau įtakotos alkoholio vartojimo problemų šeimos aplinkoje nei alkoholikų tėvų sūnūs. Mergaitės greičiausiai yra paveikiamos labiau dėl įgimtos didesnės empatijos nei berniukai.
Labai dažnai vaikai dėl tėvų alkoholio vartojimo problemų kaltina save. Taip vyksta dėl vaikams ir paaugliams būdingos mąstymo savybės egocentrizmo (,,viskas pasaulyje vyksta dėl manęs“, ,,aš blogas dėl to mama/tėtis geria“). Savęs kaltinimo yra beveik neįmanoma išvengti, nes reikia įsisąmoninti, kad mama ir tėtis yra suaugę žmonės, kurie daro savo gyvenimo pasirinkimus ir vaikas tų pasirinkimų niekaip negali įtakoti. Be to, reikia suvokti, kad alkoholizmas yra liga, kuriai įveikti reikalinga specialistų pagalba.