Destruktyvus vaiko elgesys - tai reiškinys, su kuriuo susiduria daugelis tėvų ir pedagogų. Tai elgesys, kuris kenkia pačiam vaikui, aplinkiniams ar aplinkai. Šiame straipsnyje nagrinėjamos destruktyvaus elgesio priežastys, formos ir būdai, kaip padėti vaikui įveikti šias problemas.
Agresijos samprata ir jos socializacija
Gimęs vaikas turi tik du būdus reaguoti: pasitenkinimą ir nepasitenkinimą. Teigiamos emocijos išreiškiamos šypsena, patenkintu gugenimu, ramiu miegu, o neigiamos - verksmu ir neramumu. Tam tikrų agresijos požymių turi kiekvienas vaikas. Tai susiję su neigiamų emocijų išreiškimu, nes iš pradžių vaikai tiesiog nesupranta, kaip jas ar vidinį diskomfortą išreikšti. Pavyzdžiui, elgiamasi impulsyviai, kai norima atkreipti į save dėmesį ar kažką gauti. Tačiau augant tai pradedama reikšti ir tam tikrais destruktyviais veiksmais.
Agresija būdinga kiekvienam žmogui, nes tai instinktyvi elgsenos forma, kurios svarbiausias tikslas - savisauga ir išgyvenimas. Žmogus, skirtingai nuo gyvūnų, su amžiumi išmoksta transformuoti savo prigimtinius neigiamus instinktus į socialiai tinkamus reagavimo būdus. Tai vadinama agresijos socializacija. Agresija - tai ne tik destruktyvus elgesys, bet ir didelė jėga, kurią galima nukreipti konstruktyviau. Todėl svarbiausia užduotis - mokytis kontroliuoti savo agresiją ir išnaudoti ją taikiems tikslams. Agresijos proveržiai sustiprėja trečiais-penktais gyvenimo metais. Draudimas arba jėgos panaudojimas prieš agresyvius vaikų impulsus labai dažnai gali išaugti į autoagresiją ar psichosomatinius sutrikimus. Todėl labai svarbu vaiką išmokyti ne nuslopinti, o kontroliuoti savo agresiją ir apginti save socialiai priimtinu būdu, nekenkiant kitiems žmonėms.
Veiksniai, lemiantys destruktyvų elgesį
Daugybė veiksnių turi įtakos destruktyvaus elgesio formavimuisi. Tai apima:
- Mamos būseną nėštumo metu ir po gimdymo.
- Besąlygiškos meilės ir dėmesio stoką.
- Įtampą tėvų tarpusavio santykiuose ir nuolatinius ginčus namuose.
Vaiką supantys suaugusieji - tai jo pasaulis, vienintelis ir nedalomas. Todėl nereikėtų stebėtis, jog net ir mažiausia konfliktinė situacija vaikui atrodo kaip grėsmė jam pačiam.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Agresyvaus elgesio požymiai
Tikslių kriterijų, kokį elgesį laikyti agresyviu, greičiausiai nėra. Pavyzdžiui, berniukų tėvai daug dažniau pateisina tokį vaikų elgesį, kuris mergaitėms laikomas netinkamas. Beveik kiekviename vaikų kolektyve paprastai esti agresyvių vaikų. Juos iš kitų vaikų išskiria tai, kad agresoriai daug dažniau incidento metu verčia kaltę kitiems, tarp aplinkinių jie paprastai mato grėsmės ar skriaudos galimybę, dažniau patiria neigiamų emocijų, jie susikoncentravę tik ties savimi, šalia esančiuosius priima kaip aplinkybes, trukdančias jų gyvenimui.
Ne mažiau skaudi tema tėvams yra ir tylūs vaikai: jie paprastai visada nusileidžia agresyviesiems, nekovoja už save, stengiasi likti nepastebėti. Jiems labiau būdinga stebėtojo pozicija, vietoj kolektyvinių žaidimų jie mieliau renkasi individualų bendravimą.
Formuojantis charakteriui, paprastai svarbūs esti du dalykai: žmogaus charakterį lemia genai ir aplinka, kurioje vaikas auga. Išskirti, kuris jų svarbesnis, matyt, negalima, nes jie abu veikia vienas kitą.
Kaip padėti vaikui
Tėvai turi suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam - besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose. Jokiu būdu negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas. Nevalia malšinti agresijos proveržių - daug geriau mokytis reikšti savo jausmus kitais būdais. Reikėtų susikurti savo šeimos elgsenos taisykles. Pagirkite vaiką už teigiamas pastangas. Ir ne tik pasakydami: „koks tu geras“ ar „kokia tu gera“ - tokie žodžiai vaikams paprastai praslysta pro ausis. Bus daug geriau, jei konkrečiai sureaguosite į kiekvieną situaciją. Tarkim: „Man labai gera, kad pasidalinai žaislu savo sesute, užuot pykęsi."
Netinkamo elgesio priežastys
Psichologai išskyrė keturias netinkamo vaikų elgesio priežastis:
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
- Dėmesio siekimas.
- Jėgos demonstravimas.
- Kerštas.
- Bejėgiškumas.
Patys vaikai net nenutuokia, kad būtent dėl šių priežasčių elgiasi blogai, - tai vyksta pasąmoningai. Dėl to tėvai turi ne kaltinti vaiką, kad jis blogai pasielgė, bet bandyti suprasti ir išsiaiškinti, kuri iš šių priežasčių tokį elgesį lemia.
Elgesio koregavimo strategijos
Svarbu, kad vaikas namuose turėtų savo vietą, tik savo asmeninę erdvę, kurioje galėtų žaisti, vartyti knygas, piešti.
Jausmas, kad esi neįvertintas:
- Tikrieji vaiko jausmai ir norai: Vaikas jaučiasi neįvertintas, menkavertiškas, nesavarankiškas, nekompetentingas, nuolat jaučia prievartinį spaudimą ką nors daryti.
- Kaip reaguoti: Svarbiausia yra nustoti kovoti ir pripažinti savo ribas - suteikti vaikui pasirinkimo teisę, leisti jam pasijusti kažką galinčiam, mokančiam, veikliam. Tačiau pripažinę savo ribas nubrėžkite jas ir vaikui - tik tai darydami vaiko nenužeminkite, o pagarbiai pagrįskite, tarkitės, raskite kompromisą. Svarbu kurti ne pilnus kovos laimėjimo ir pralaimėjimo santykius, o draugyste ir bendradarbiavimu paremtus ryšius. Vaiką reikėtų laikyti lygiaverčiu pokalbio partneriu, o ne paklusniu ir savo nuomonės neturinčiu klausytoju. Kalbantis su vaiku galima pasakyti: „Aš negaliu priversti tavęs to daryti, bet man reikia tavo pagalbos."
Jausmas, kad esi nereikalingas:
- Tikrieji vaiko jausmai ir norai: Vaikas jaučiasi nereikalingas, nereikšmingas, nieko nesugebantis. Jis netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas toks, koks yra. Jis jaučiasi labai įskaudintas ir nuskriaustas, todėl nori kažkaip apie tai pranešti. Labai nepasitiki savimi, bijo atsiverti.
- Kaip reaguoti: Vengti pykčio, įžeidinėjimų, kaltinimų. Pastebėti ir pagirti teigiamus dalykus, visais įmanomais būdais didinti vaiko savigarbą. Jeigu vaikas padaro ką nors gero - padėkoti, pagirti. Kai jam kas nors nepavyksta - pasiūlyti pagalbą, paklausti, kas negerai. Surasti bent mažų smulkmenų, kas vaikui sekasi, pavyksta - ir tai pabrėžti.
Jausmas, kad esi bejėgis:
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
- Tikrieji vaiko jausmai ir norai: Vaikas jaučiasi nesaugus ir menkavertis, labai bijo užaugti, išgyvena stiprų bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą, jo gyvenime yra daug kančios, nusivylimo ir liūdesio.
- Kaip reaguoti: Pastebėti tik stipriąsias vaiko puses, ignoruoti silpnąsias. Duoti darbų ir užduočių, kurias vaikas gali atlikti, sudaryti sąlygas patirti sėkmę, nekritikuoti. Girti vaiką už bet kokią pastangą, padėkoti net už mažiausią rezultatą. Svarbiausia - nuleisti reikalavimų kartelę, nes šie vaikai dažniausiai elgiasi pasyviai todėl, kad nesugeba išpildyti per didelių tėvų lūkesčių.
Situacijos, išprovokuojančios nederamą elgesį
Agresyvūs ir destruktyvūs vaiko veiksmai akivaizdžiai matomi kaip netinkami, tačiau probleminis elgesys - tai ir nerimastingumas, apatija, užsitęsęs liūdesys. Dažniausiai vaiką vienaip ar kitaip elgtis paskatina tam tikra situacija, kurioje jis atsiduria. Pavyzdžiui, praleidęs 10 valandų darželyje, vaikas yra išsiilgęs tėvų, tad tikrai zys ar verks, jeigu jie nors ir trumpam stabtelėjo išgerti kavos su pažįstamais.
Kita itin dažna situacija, išprovokuojanti nederamą elgesį, kai vaikas gauna pernelyg daug stimuliacijos. Tai gali būti žaidimų kambariai, atrakcionų parkai ir pan. Tėvams atrodo, kad vaikas išsidūko ir turėtų ramiai pietauti ar iškart užmigti, tačiau gavęs daug dirgiklių, negali nusiraminti. Panašiai jaučiasi ir mokiniai, kurie kiekvieną dieną lanko po kelis būrelius ar turi pasirengti ne vienam atsiskaitymui. Vieni įsiaudrinę tampa dar aktyvesni, o kiti nieko nenori, tik - gulėti. Kartais nereikia ieškoti giluminių priežasčių. Pakanka pažiūrėti, kokia buvo vaiko diena ir pakeisti situaciją: leisti pailsėti, padėti nusiraminti, numalšinti troškulį, apkabinti.
Natūralūs amžiaus ypatumai taip pat turi daug įtakos konkrečiam vaiko elgesiui. Tad nereikėtų savęs kaltinti ir dramatizuoti situacijos, kai dvimetis krenta ant grindų, priešmokyklinukas tampa itin iniciatyvus, o septynmetis staiga nori visus nugalėti.
Nepatenkinti poreikiai
Sunkiausia suaugusiems suprasti psichologines probleminio elgesio priežastis, kurias dažniausiai lemia nepatenkti vaiko poreikiai. Kai vaikas negauna pakankamai dėmesio, bando jo išsireikalauti sirgdamas, žalodamas save ar kitus ir kitu destruktyviu elgesiu. Jeigu jaučiasi nesaugiai, tai gali būti paaiškinimas, kodėl elgiasi agresyviai arba, atvirkščiai, nenori lankyti būrelių, dalyvauti klasės vaidinimuose ar olimpiadose.
Labai svarbu rimtai priimti vaiko žodžius, nes raginimas nebijoti: „Tu gi viską moki, nėra čia ko bijoti“, gali būti suprantamas kaip jo jausmų nuvertinimas. Ignoruojant vaiko autonomiškumo poreikį ir norą būti individualiu, pavyzdžiui, neleidžiant auginti ar kirptis plaukus, dėvėti norimų drabužių, darželinukas gali užsispirti niekur neiti, o paauglys savo nepriklausomybę rodyti vagiliaudamas, negrįždamas namo ir pan.
Dar viena priežastis, kodėl paaugliai susižavi pavojingomis ar ekstramaliomis veiklomis, taip pat pradeda vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, nes nėra patenkinamas susijaudinimo poreikis, kuris svarbus visuose amžiaus tarpsniuose. Tad patartina padėti vaikams rasti galimybių užsiimti nepavojingomis veiklomis ir neignoruoti vaiko norų, pavyzdžiui, važinėti riedlente, kartingais ar pan.
Laikas su šeima
Labai svarbus vaiko poreikis - priklausyti šeimai ar bendruomenei. Jeigu gimus broliui ar sesei, vyresnėlis pasijunta nereikalingas, mokyklinukas nuolat stumiamas į šalį, kartojant, kad čia ne jo reikalai, o paauglys baudžiamas atstūmimu, vaikas ima abejoti, ar yra mylimas, o gal tapo trukdžiu šeimoje. Geriausiai vaikui padeda jaustis ne tik mylimu, reikalingu, bet ir patenkinti kitus poreikius bendra visos šeimos veikla bei individualus, tik jam skirtas laikas su vienu iš tėvų. Tam pakanka skirti bent pusvalandį kiekvieną savaitę. Norint suprasti netinkamo vaiko elgesio priežastis, kur kas svarbiau klausyti, ką jis sako, nei užversti klausimais, patarimais ir moralais.
Paauglystės iššūkiai
Paauglystė vaikui - ypatingų pokyčių ir išbandymų laikotarpis, kuriame neišvengiamai vyksta virsmas iš laisvo ir žaismingo vaikystės pasaulio į taisyklėmis bei ribomis pasižymintį suaugusiųjų gyvenimą. Kai kurie paauglystėje lydintys iššūkiai tampa vaikų pagalbos prašymu dėl namų, ar kitoje artimoje socialinėje aplinkoje, patiriamų sunkumų.
Dažniausiai vaiko teisių gynėjams tenka reaguoti dėl vaikų patiriamo įvairių formų smurto, kurį prieš juos panaudoja patys artimiausi žmonės - tėvai, broliai, sesės, ar kiti giminaičiai. Apie patirtą skriaudą vaikai vis dažniau išdrįsta pasisakyti bei kreipiasi pagalbos patys. Tačiau girdime ir paauglius auginančių tėvų išgyvenimus, kad šiame laikotarpyje jiems tampa sudėtinga susikalbėti ir išlaikyti artimą santykį su savo vaiku. Neretai tėvai, tarsi iš šono stebėdami gana uždarą paauglio gyvenimą, kuriame vis didesnę dalį užima draugai, noras išbandyti psichoaktyviąsias medžiagas ar spręsti sunkumus vienumoje, kartais net žalojantis, pritrūksta žinių ir įgūdžių, kaip „susigrąžinti“ savo vaiką, įgyti jo pasitikėjimą, turėti galimybę jį apsaugoti.
Paauglystėje, ne ką mažiau nei ankstyvesniame amžiuje, vaikams yra reikalingas tėvų dėmesys, palaikymas ir besąlyginė meilė, tad kiekvienai šeimai svarbu atrasti savų būdų ir veiklų, kurios stiprintų tarpusavio ryšį, gerintų bendravimą bei leistų vaikams su suaugusiaisiais betarpiškai dalintis paauglystės iššūkiais, skatintų drauge juos įveikti.
Savižala paauglystėje
Paauglystė yra vienas iš žmogaus raidos etapų, kurio metu vyksta daug pokyčių - paauglio kūne, smegenyse, santykiuose. Šie pokyčiai kelia daug sumaišties ir pasimetimo jaunam žmogui, o viena to išraiškų - galimas destruktyvus paauglio elgesys, o kai kuriais atvejais - netgi savižala. Sunkumai neretai slypi šeimoje, kurioje tarsi nelegalu vaikui pykti, rodyti ir išsakyti tai, kas jam nepatinka, tad paauglys, nesutalpindamas savyje viso jausmų intensyvumo, gali pradėti save žaloti. Tačiau savižalą dažnai lemia ne viena, o kompleksinės priežastys - tai gali įvykti dėl paauglio emocinio apleistumo, artimo santykio su šeimos nariais ar bendraamžiais trūkumo, jaučiamos vidinės tuštumos, arba tiesiog noro kažką pajausti, pavyzdžiui, skausmą.
Paauglystės etape žmogus mokosi atrasti save, suprasti tai, kas jam svarbu ir išbandyti savo galimybes, todėl intensyviai tikrina pasaulio ribas. Tad labai svarbu, kaip aplinkiniai į tai reaguoja. Kartais tėvai ir kiti suaugusieji jaučiasi nuvertinami, negerbiami, todėl nejučia gali įsivelti į galios kovą su paaugliu. Paauglystėje, siekiant darnaus abipusio santykio, tėvams svarbu išlikti kantriems, supratingiems ir palaikantiems savo vaiką bet kokiuose iššūkiuose.
Visapusiškas vaiko priėmimas
Paauglystė vaikams suteikia stiprių patirčių, tačiau dažnai tėvų ir specialistų, dirbančių su paaugliais, siekis įsigilinti į paauglystės tarpsnio ypatumus ir noras jaunuolius geriau suprasti, pastangos atliepti jų poreikius bei individualius išgyvenimus, gali sušvelninti šį visiems sudėtingą laikotarpį.
Suaugusiesiems svarbu būti pavyzdžiu, kuris mokytų augantį žmogų sąmoningumo. Taip, kaip gebame priimti mažų vaikų tantrumus, nerimus ir ašaras, turėtume bandyti priimti ir įvairias paauglio elgesio išraiškas. Tad į vyresnio amžiaus vaiko emocinius pliūpsnius reikėtų reaguoti ramiai, stengiantis „atspindėti“ jo pyktį su empatija ir palaikymu, pavyzdžiui, sakant: „matau, kad tu pyksti“, „girdžiu, kad tau dabar nelengva“. Bandykime suprasti paauglio pykčio ir kitų stiprių emocijų priežastis, o kartu pastebėkime bei įvertinkime gražius dalykus, kuriuos gali dovanoti artimas ir saugus santykis su paauglystės sulaukusiu vaiku - brandesnius pokalbius, jaukias vakarienes, ilgus pasivaikščiojimus, kitas įtraukiančias veiklas.
Kai kuriais atvejais destruktyvus jaunuolių elgesys - žalingas vartojimas ar savižala - tampa atoveiksmiu tėvų taikomoms auklėjimo priemonėms. Tėvai, susidūrę su paauglio staigiais išvaizdos pokyčiais, intensyviu laisvalaikiu bendraamžių grupėse ar dažnu noru svaigintis, užuot ieškoję jautrių sprendimų paauglio atžvilgiu, kartais imasi kraštutinumų - laikinai pasisavina paauglio telefoną ar kompiuterį, „uždaro“ jį kambaryje, įveda namuose griežtas taisykles. Visa tai veda ne į sutarimus ir abipusį supratimą, o iššaukia priešingą efektą.
Stereotipų įtaka
Kiekvienam jaunam žmogui turėtų būti sudarytos aplinkybės jaustis saugiai bet kurioje erdvėje - šeimoje, mokykloje, laisvalaikio vietose. Vis dėlto, gana didelė dalis jaunų žmonių mūsų šalyje susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali neigiamai veikti jų ateitį. Smurtas, įvairios priklausomybės ir savižala dar yra šių dienų paauglių realybė, tad norint užtikrinti geresnes sąlygas paaugliams ir jauniems žmonėms spręsti savo kasdienius iššūkius, yra būtina ne tik plėsti ir vystyti jau esamas pagalbos programas, bet įvertinti ir tai, kaip mes kalbame apie jaunus žmones ir paauglius. Negatyvios žinutės ir nuostatos apie jaunuolius viešojoje erdvėje, vyraujantys stereotipai jų atžvilgiu, dažnai sustiprina paauglių patiriamus sunkumus ir juos ne mažina, o augina. Tad visuomenėje svarbu ugdyti gebėjimą skirtingoms kartoms sklandžiai susikalbėti, vertinti vieniems kitus pagarbiai, puoselėti įvairaus amžiaus žmonių galimybes tobulėti, atsiskleisti, išreikšti asmeninį savitumą.
Geras santykis šeimoje gali padėti tėvams aktyviai dalyvauti paauglio gyvenime ir jį geriau suprasti. Tad suaugusiųjų nuoširdus domėjimasis, kas jaunam žmogui yra įdomu, kokie jo poreikiai, palaikymas jo priimtuose sprendimuose, dažniausiai skatina paauglį užsiimti teigiama ir jo asmenybę ugdančia veikla, o kartu sumažina tikimybę jam įsitraukti į paauglystėje patrauklius, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nebūtinai saugius, užsiėmimus.
Potrauminio streso sutrikimas
Visi tėvų globos netekę vaikai yra patyrę vienokių ar kitokių psichologinių traumų, kurių pasekmės dažniausiai ilgalaikės. Potrauminis streso sutrikimas yra diagnozuojamas psichiatrų, jis yra apibrėžtas sisteminiame ligų sąraše. Kartais mus ištinka įvykiai, kurių negalima nuspėti ar jiems pasiruošti. Viskas, kas primena įvykusią traumą, sukelia pavojaus reakciją.
Visi vaikai augdami patiria įvairių įvykių, kurie sukelia jiems sunkius jausmus: nusivylimą, liūdesį, pyktį ar įniršį. Tai gali būti brolio ar sesers gimimas, darželio lankymo pradžia, konfliktai su draugais, paguldymas į ligoninę ir panašiai. Šie jausmai praeina per gana trumpą laiką ir nepalieka sunkių pasekmių. Visi vaikai, kurie yra netekę tėvų globos yra patyrę didesnes ar mažesnes psichologines traumas savo biologinėse šeimose. Turėdamas tokias patirtis, vaikas ima bijoti, kad situacija pasikartos, išgyvena beviltiškumo jausmą, nes jis nieko negali pakeisti: baimė jį užvaldo, širdelė daužosi, dreba, vaikas negali kontroliuoti savo šlapinimosi ar tuštinimosi. Be to, pats atskyrimas nuo tėvų taip pat sukelia vaikui traumą, nes vaikas paimamas iš jam įprastos aplinkos: tai yra vieninteliai jo namai, kitokio gyvenimo jis nežino. Paėmus vaiką iš jo biologinės šeimos, pasikeičia viskas: žmonės, vietos, daiktai, rutina, bendravimo būdas, valgymo įpročiai.
Vaikas gali būti perdėtai lipšnus ir neatsitraukti nuo jį globojančio žmogaus, nes bijo, kad globėjas išeis ir negrįš arba bijo, kad jis bus paliktas, apleistas, todėl nuolat klausia: „ar aš čia dar grįšiu?“, „ar tu nepaliksi manęs?“.
Bet kuri smurto rūšis gali vaikui sukelti potrauminį stresą: nuolatinis žeminimas, niekinimas, vertimas jaustis kaltu ir nereikalingu, mušimas, seksualinis išnaudojimas, vaiko apleistumas. Tokios traumos turi neigiamų pasekmių vaiko fizinei ir psichologinei sveikatai, nes vaikas nuolat patirdavo nuolatinį stresą ir įveikti jo negalėjo. Dėl to šiems vaikams sunku reguliuoti savo jausmus, jie nuolat jaučiasi nesaugūs, sunkiai pasitiki kitais, sunkiai prisitaiko prie pokyčių, demonstruoja ypatingai stiprias fizines ir emocines reakcijas į stresą.
Pagalba traumuotiems vaikams
Būtina nusiteikti, kad greitų pokyčių nebus, nes traumos pasekmėms įveikti reikia laiko. Taip pat būtina užtikrinti vaikui struktūruotą, nuspėjamą ir saugią aplinką, kurioje gyvendamas jis suvoks, kad jo gyvenime gali būti pastovumas. Kalbėjimas apie patirtus išgyvenimus padeda vaikui suprasti, jog galima kalbėti apie tokius dalykus, kuriuos, atrodo, sunku išsakyti žodžiais. Būtina rasti patikimus specialistus ir bendradarbiauti su jais. Nepatartume tokio vaiko bausti atskiriant jį nuo globėjo, nekalbant su vaiku, nes atskyrimo traumą patyrusiam vaikui nėra nieko baisiau už atskyrimą, atstūmimą. Tokiam vaikui labai svarbus fizinis kontaktas su globėju: apkabinimas, priglaudimas. Reikėtų gerbti jo pasipriešinimą ir palaukti, kol vaikas ims pasitikėti. Vaiko elgesio korekcija gali trukti ilgai, nes jam reikia laiko išmokti elgtis naujai, pasitikėti bei pakeisti savo neigiamus įsitikinimus apie save, kitus žmones ir pasaulį. Nepamirškite džiaugtis kartu su vaiku: juoktis iš širdies, žaisti. Dar globėjams labai svarbu nepamiršti pasirūpinti savimi.
Daiktų mėtymas
Pasaulio dar nepažįstantis vaikelis kartais elgiasi keistai ir netinkamai. Vaikas, visų pirma, tobulėja fiziškai - stengiasi suimti ir paleisti daiktus, juos mesti ir pagauti, trenkti žemėn ir gražiai padėti. Nereikėtų perdėm sureikšminti šio elgesio, kadangi vaikui tai tėra fizinė mankšta, raumenukų, pirštelių ir koordinacijos lavinimas. Vaikas lavina ne tik fizinius įgūdžius, bet ir mokosi bendrauti su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, pastebėjęs, kad žaislo metimas mamai į kojas yra puikus būdas atkreipti jos dėmesį vaikas gali tai daryti nuolat. Daiktus mėtantis ir saldžiai besijuokiantis vaikas tiesiog tikrina savo fizines ir emocines, santykių su kitais žmonėmis ribas. Taip, jam nuoširdžiai smagu sulaukti mamos reakcijos, tačiau jis nesupranta, kad šis elgesys yra destruktyvus. Stenkitės reaguoti kuo ramiau, paimkite mėtomus daiktus, juos paslėpkite, paaiškinkite vaikui, kad taip daryti nevalia. Kalbėkite ramiai, tyliai, net vangiai tam, kad vaikelis susietų, jog daiktų mėtymas mamai nekelia jokių jausmų. Taip pat būtinai įvertinkite ar vaikas sotus, pailsėjęs, nesukaitęs, nesušalęs ar vystyklas švarus, ar nieko neskauda.
Vaikui pradėjus mėtyti daiktus parodykite jam, kad yra alternatyva. Pavyzdžiui, kaladėlių nereikia mėtyti, jas reikia statyti. Drabužėlių iš stalčiaus nereikia traukti, juos reikia ten gražiai sudėti. Vaikui pradėjus mėtyti daiktus (ar kitaip netinkamai elgtis) labai ramiai parodykite ir pasakykite, kad tai - netinkamas elgesys. Mažyliui nesiliovus atimkite mėtomus daiktus, juos paslėpkite, nukreipkite vaiko dėmesį. Tikėtina, kad tai pravirkdys ir suerzins vaiką, tačiau nenusileiskite jam. Verkiantį vaiką pasodinkite nuošaliau, pabūkite su juo, pakalbinkite, nuraminkite, pasakykite, kad mylite ir nepykstate, bet vis tiek negrąžinkite mėtyto daikto.
tags: #destruktyvus #vaiko #elgesys