Davidas Gilmouras - vienas iškiliausių Didžiosios Britanijos gitaristų, išgarsėjęs kaip grupės „Pink Floyd“ narys. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo biografiją, kūrybinį kelią ir asmeninį gyvenimą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Karjera
Davidas Gilmouras ilgą laiką buvo vienas iš dviejų pagrindinių asmenų grupėje „Pink Floyd“, kartu su Rogeriu Watersu. Gilmouras žavėjo savo vokalu ir nepakartojamu gitaros skambesiu, kuris tapo grupės vizitine kortele.
„Pink Floyd“ Era
„Pink Floyd“ mano muzikinėje erdvėje jau daug metų yra taip niekada ir neįveiktas, nenugalėtas ir nenukarūnuotas „Numeris Vienas”. Kitaip tariant, kad ir kiek žavėčiausi kita muzika, kūrinių „On The Turning Away”, „Wish You Were Here“ ar „Us and Them“ kūrėjai mano pasaulyje visada bus nutolę šviesmečiais, už nugaros palikę visus kitus. Jie jau daug metų nelyginami ir „nekotiruojami” kasdienybės rinkoje. Na, maždaug tokie patys, kaip Rogeris Federreris tenise arba Olandijos rinktinė futbole. Gali būti visko - nesėkmių, suklupimų, pykčių ar keistų pasirinkimų. Tačiau jie visada išliks geriausi. Stabai. Tie, kuriems jau seniai savo muzikinėje širdyje esu pastatęs paminklą. Nenugriaunamą. Nepajudinamą. „Pink Floyd” buvo grupė, kuri mano aplinkoje skambėdavo itin dažnai. Nuo pat mažų dienų jos vinilai sukdavosi Tėčio ir Mamos grotuve, todėl natūralu, kad Tėvų meilę perėmiau ir aš.
Gilmouras prisidėjo prie tokių legendinių albumų kaip „Dark Side of the Moon“, „Wish You Were Here“ ir „The Wall“. Jo gitaros solo kūriniuose „Comfortably Numb“ ir „Wish You Were Here“ tapo ikoniniais ir atpažįstamais visame pasaulyje.
Santykiai su Rogeriu Watersu
Pink Floyduose ilgą laiką pirmuoju smuiku griežė dvi asmenybės - Davidas Gilmouras ir Rogeris Watersas. R. Visi mes būdavome teisūs, nes Pinkus, kaip ir kiekvieną kitą meilės vertą objektą, mes mylime individualiai. Kai reikėdavo save identifikuoti ir priskirti vienai iš dviejų stovyklų, visada pasimesdavau. Žaviuosi Davido Gilmouro vokalu, neapaskomai myliu jo kurtus albumus „A Momentary Laps Of Reason” ir „Division Bell” (vien tik ko verti juose esantys kūriniai „On The Turning Away”, „Coming Back To Life” ar radijiniu singlu tapęs „High Hopes”). Taigi, 2018 metų rugpjūčio 26 -oji mano gyvenime - itin reikšminga. R.
Taip pat skaitykite: Walliamso knygų sąrašas
Nors abu muzikantai buvo neabejotinai talentingi, jų kūrybiniai skirtumai ir asmeniniai konfliktai ilgainiui lėmė grupės skilimą.
Solinė Karjera
Po išsiskyrimo su „Pink Floyd“ Gilmouras tęsė sėkmingą solinę karjerą. Jis išleido kelis albumus, tarp kurių žymiausi yra „David Gilmour“ (1978), „About Face“ (1984), „On an Island“ (2006) ir „Rattle That Lock“ (2015). Solinėje kūryboje Gilmouras išlaikė savo firminį gitaros skambesį, tačiau taip pat eksperimentavo su įvairiais muzikos stiliais.
Kūrinys „Yes, I Have Ghosts“
Po ilgos pertraukos Davidas Gilmouras išleido kūrinį „Yes, I Have Ghosts“. Ši daina yra dalis muzikos, sukurtos audioknygai „A Theatre Of Dreamers“. Naujajame kūrinyje skamba ir Romany Gilmour - Davido dukters - balsas bei grojimas arfa.
Asmeninis Gyvenimas
Prieš vesdamas Meghan Markle princas Harry turėjo daugybę kitų merginų, vis dėlto nė viena jų taip ir nebuvo karališkosios šeimos dalimi. Chelsy Davy, su kuria princas susitikinėjo ilgiausiai ir rimčiausiai, iš tiesų buvo pavergusi Harry širdį. Tiesa, jų santykiai tai nutrūkdavo, tai ir vėl atsinaujindavo. Pora susitikinėjo 2004-2010 metais.
Informacijos apie Davido Gilmouro vaikus konkrečiai pateikta nedaug, tačiau žinoma, kad jis turi dukrą Romany Gilmour, kuri dalyvavo įrašant jo kūrinį „Yes, I Have Ghosts“.
Taip pat skaitykite: Ovuliacijos testo rezultatų interpretavimas
Poveikis Muzikai ir Kultūrai
Davidas Gilmouras paliko neišdildomą įspūdį muzikos pasaulyje. Jo unikalus gitaros stilius įkvėpė daugybę muzikantų, o jo kūryba su „Pink Floyd“ tapo roko klasika. Gilmouras yra laikomas vienu geriausių visų laikų gitaristų.
Rogerio Waterso Koncertas Lietuvoje
Kalbėti apie Rogerį Watersą nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirmoji - ši muzikos figūra yra itin didinga ir palikusi tokį milžinišką pėdsaką muzikos pasaulyje, kad rašant apie jį imi ir pasijunti tiesiog per menkas tokį žmogų „rakinėti”. Antroji - kiek paprastesnė. „Pink Floyd” (grupė, kurią 1964 metais subūrė R. Watersas) mano muzikinėje erdvėje jau daug metų yra taip niekada ir neįveiktas, nenugalėtas ir nenukarūnuotas „Numeris Vienas”. Kitaip tariant, kad ir kiek žavėčiausi kita muzika, kūrinių „On The Turning Away”, „Wish You Were Here“ ar „Us and Them“ kūrėjai mano pasaulyje visada bus nutolę šviesmečiais, už nugaros palikę visus kitus. Jie jau daug metų nelyginami ir „nekotiruojami” kasdienybės rinkoje. Na, maždaug tokie patys, kaip Rogeris Federreris tenise arba Olandijos rinktinė futbole. Gali būti visko - nesėkmių, suklupimų, pykčių ar keistų pasirinkimų. Tačiau jie visada išliks geriausi. Stabai. Tie, kuriems jau seniai savo muzikinėje širdyje esu pastatęs paminklą. Nenugriaunamą. Nepajudinamą. „Pink Floyd” buvo grupė, kuri mano aplinkoje skambėdavo itin dažnai. Nuo pat mažų dienų jos vinilai sukdavosi Tėčio ir Mamos grotuve, todėl natūralu, kad Tėvų meilę perėmiau ir aš. Taigi, faktą, kad Rogeris Watersas atvyksta koncertuoti į Lietuvą priėmiau maždaug taip, kaip (spėju) uolūs krikščionys sutiko žinią apie popiežiaus vizitą. Į mano mylimą šalį atvyksta Dievas. Tiesa, maniškio dievo vardas - tikrai ne Jėzus ir ne Pranciškus.
Apie tai, kad Rogeris Watersas leisis į didžiules koncertines gastroles, buvo parnešta dar 2016 m. spalį. Po 25 metų pertraukos, 2017-ais, R. Watersas išleidžia savo naują solinį diską ir… iškeliauja į turą, pavadintą „Us + Them“. Kaip „Pink Floyd” kūryboje atsitiktinumų nebūna, taip ir šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Didžioji dauguma grupės gerbėjų net neabejojo, kad turo pavadinimas - tai aliuzija į legendiniame 1973-ųjų metų pinkų albume „Dark Side Of the Moon” esančią dainą „Us & Them”. Tačiau tai - tik dalis tiesos. Politiniais lozungais ir itin aktyviu viešosios nuomonės reiškimu garsėjančio R. Waterso turo pavadinimas - tai kartu ir nuoroda į 2016 m. pasakytą tuometinio JAV Prezidento Baracko Obamos kalbą. Joje Amerikos vadovas kalbėjo apie emigrantus ir pabrėžė, jog nacionalizmui ir segregacijai, kurią geriausiai apibrėžia terminas „Mes ir Jie”, šiame pasaulyje tiesiog nebeliko vietos. Ne veltui viso šio turo metu ex-pinkas, taip stipriai kanda dabartiniam JAV Prezidentui D.
Nuo tos 2017- ųjų liepos - akimirkos, kuomet R. Watersas leidosi į savo didįjį koncertinį turą, praėjo daugiau nei metai. Jau pernai vasarą pirmųjų koncertų Šiaurės Amerikoje metu kultinis atlikėjas daug dėmesio skyrė anti-Trumpinei politikai. Ir šis faktas neliko be atsako - muzikantas po pirmųjų turo koncertų sulaukė tūkstančių pasipiktinusių laiškų (kurių nemaža dalis neapsikentę atlikėjo retorikos, metaforų ir tiesmuko kalbėjimo tiesiog išeidavo iš koncerto anksčiau laiko). Tačiau tai nė kiek nepristabdė muzikanto, kuris duodamas interviu CNN televizijai yra pasakęs, jog tie, kurie nori lengvo žanro „tuščio“ koncerto, kuriame nebūtų jokios žinutės, turėtų rinktis Katy Perry šou. Akivaizdu, kad daugiau kaip prieš pusę amžiaus subūręs vieną geriausių visų laikų grupių, R. R. Koncertas Kauno “Žalgirio” arenoje - ne išimtis. Susirinkusi publika neturėjo pagrindo skųstis nei politikos trūkumu, nei kūrinių parinkimu. Žinoma, „Pink Floyd” kūrybos niekada negana, todėl kiekvienas grupės gerbėjų savąjį setlistą, ko gero, būtų koregavęs pagal asmenines preferencijas. Aš - ne išimtis. Nors ir puikiai žinojau, kad turo metu R. Watersas į savo pasirodymą (kuris dainų prasme praktiškai nekinta visų gastrolių metu) neįtraukia 1983- ųjų albumo „Final Cut” kūrinių, vis dėlto kažkur širdies gilumoje vyliausi, kad bent jau titulinę dainą arba dramatiškąją „A Gunner’s dream” išgirsiu. Vis dėlto, rugpjūčio 26-oji Kaune buvo neįtikėtina kelionė „Pink Floyd” kūrybos keliais. Žinoma, iki tos akimirkos, kol tais keliais, Pinkus į priekį vedė R. Watersas. Taigi, be nė vieno kūrinio iš D. Gilmouro kurto ir 1987 m. Tačiau dviejų valandų trukmės šou visiškai pakako klajoti sentimentų labirintais ir suvesti kūrinio garsus su tik jam skirtais prisiminimais.
Koncerto metu R. Watersas sugrojo bene pusę savo legendinio 1973-ųjų albumo „Dark Side Of The Moon” (kūriniai „Breath”, „The Great Gig In The Sky”, „Money”, „Us & Them”, „Brain Damage” ir „Time”) ir beveik pusę 1975-ųjų „Wish You Were Here” (kuriame de facto buvo viso labo penkios dainos), kelis kūrinius iš kultiniu tapusio šedevro „The Wall”, nepamiršo ir po dvejų metų išleisto „Animals” su prekiniu ženklu tapusia šio įrašo kompozicija „Pigs”. R. Viso koncerto metu 74-ių britas meistriškai dėliojo pasirodymo programą. Pačioje antros dalies pradžioje iš lubų nusileido didžiuliai ekranai, kuriuose per tris pirmąsias dainas vyko „didysis politikos spektaklis”. Ekranuose buvo itin daug vaizdo projekcijų, su dabartiniu JAV vadovu, šūsnis kritikos strėlių jo politikai, kurias palydėdavo paties D. Trumpo ištartos „įsimintinos“ frazės (pvz. We will have no choice but to totally destroy North Korea; I too have a nuclear button, but it‘s a much bigger & more powerful one than his. And my button works ir kitos). Nepamiršti ir kiti prieštaringai vertinami pasaulio lyderiai (Jungtinės Karalystės premjerė Th. May, Turkijos Prezidentas Th. Erdoganas, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu, Šiaurės Korėjos vadovas Kim Yong Unas). Ir tai tik keli veidai iš visos gausos. Simboliška, bet politinis teatras (kurio metu scenoje muzikantai buvo užsidėję kiaulių kaukes) vyko per pirmas tris dainas - „Dogs”, „Pigs” ir „Money”. Jų metu Kauno „Žalgirio“ arenos palubėmis keliavo ir žymioji kiaulė iš 1977-ųjų metų „Pink Floyd“ albumo „Animals“ viršelio.
Taip pat skaitykite: Prisimenant muzikos ir kino pasaulio legendas
Kai politiniu teatru, lozungais ir satyra palydėtas tris pirmąsias antros dalies dainas pakeitė „Dark Side Of The Moon” baladė „Us & Them”, ekranuose „sušvelnėjo” ir politinis kontekstas - Trumpo „auksines frazes” pakeitė socialinės problemos - skurdas, nelygybė, rasinė ir seksualinė diskriminacija, smurtas. Švelnėjant muzikos garsams švelnėjo ir vaizdai ekranuose, tarytum apeliuodami ir kreipdamiesi į klausytojo sąžinę su pasiūlymu apsidairyti aplink ir nelikti abejingiems. Ir nors didžiąja dalimi politinės temos dominavo antros koncerto dalies pradžioje, vizualiai tai buvo stipriausia, o kartu ir didžiausią įspūdį daugeliui paliekanti koncerto dalis. Akivaizdu, kad būtent ši kelioliką minučių trukusi akimirka ir yra tai, ką aptarinėja viso pasaulio žiniasklaida, apie ką kalba atlikėjo gerbėjai. Tačiau jei R. Kai kurie gali sakyti, kad šis pasirodymas buvo per daug politizuotas (tokių pasisakymų įvairiuose forumuose teko skaityti visą galybę), tačiau tie, kurie bent jau šiek tiek domėjosi R. R. Dviejų valandų trukmės muzikinėje kelionėje netrūko nieko - nei sentimentų, nei įprastos pinkfloydinės hipnozės, nei tos muzikos, kurią klausant negali nustoti žavėtis R. Waterso kūrybiniu potencialu. Tai buvo įsimintinas ir pasakiškai profesionalus šou, kuriame derėjo viskas - muzika, vizualizacijos, nuotaika ir nenumaldomas istorija tampančios muzikos skambesys. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie paskutinę koncerto dainą - kultinį „The Wall” hitą „Comfortably Numb”. Ko gero neverta kalbėti apie tai, kas buvo nesugrota, mat Rogerio Waterso kūrybos vaisių gausa - neišmatuojama vieno ar dviejų koncertų rėmuose. Neverta minėti ir tai, kad dainose, kuriose esame girdėti sodrų Davido Gilmouro tembrą, pastarojo niekas pakeisti negali (čia Gilmouro partijas dainavo vienas iš grupės narių). Kita vertus, šiuo klausimu labai taikliai post-koncertinėje diskusijoje pasisakė vienas geriausių šviesų dizainerių Lietuvoje Marius Selevičius. R. Tai buvo vakaras, kai 74 metų muzikinis Dievas karaliavo Lietuvoje. O Dievams mes esame linkę nusilenkti. Mano manymu tai buvo geriausias kada nors Lietuvoje įvykęs koncertas. Visomis prasmėmis. O dabar… tiesiog dar kartą paklausykime „Dark Side Of The Moon“. Ir „Animals“. R.