Įvadas
Jono Biliūno kūryboje ryškus dėmesys žmogaus psichologijai ir moralės klausimams. Šiame straipsnyje nagrinėjama amžinos vaikų kaltės tema, analizuojant, kaip ji atsispindi rašytojo novelėse ir apysakose. Biliūno kūriniuose veikėjai dažnai patiria kaltę, net jei tiesiogiai nenusikalsta, o kaltės išgyvenimas tampa svarbiu pasakojimo elementu.
Jono Biliūno kūrybos bruožai
Jonas Biliūnas (1879-1907) - XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas, modernizavęs realistinį pasakojimą. Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų ir orientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iš šalies įvykius stebintis asmuo. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus.
Kaltės Motyvas J. Biliūno Novelėse
Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“).
Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės - vidinės žmogaus teisėjos - graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J.
Kaltė Už Kitų Poelgius
Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys - kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs.
Taip pat skaitykite: Triušienos paruošimas kūdikiams
Atjauta ir Pagarba
Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „<…> tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P.
Juozapotos Išgyvenimai ir Atjautos Motyvas
Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?..
Netekties Psichologija
Netektis - viena sunkiausių žmogaus patirčių, lydima sielvarto, skausmo ir kaltės jausmo. Netekties psichologija apima įvairias gedėjimo stadijas ir mechanizmus, padedančius žmogui susidoroti su praradimu.
Gedėjimo Stadijos
Remiantis Elisabeth Kubler-Ross, gedėjimas paprastai apima šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir galiausiai priėmimą bei susitaikymą. Tačiau, kaip teigia jungiškoji psichoanalitikė Sharlotte Mathes, gedėjimas nėra linijinis procesas, o judėjimas nuo pirminio šoko į aštrų kentėjimą ir palaipsninį grįžimą atgal į gyvenimą. Gedinčiojo jausmai labai kinta ir prieštarauja vienas kitam - neigimas, pyktis, liūdesys ir priėmimas keičia vienas kitą nuo pat pradžių.
Kaltės Jausmas ir Traumos Įsirašymas
Giliausia kančia susijusi su baisiu kaltės jausmu, žinojimu, jog nieko atitaisyti jau nebeįmanoma ir negalėjimu paaiškinti, įprasminti netekties. Dar sunkiau, kai motina ir tėvas patys yra apkaltinami dėl vaiko mirties, tiesiogiai arba netiesiogiai. Tokia motina net ir po kelių metų nuo vaiko mirties sapnuoja, jog yra nuteisiama mirties bausme ir nuosprendis neskundžiama, jos negalima pasigailėti. Tad vidinis kaltintojas įgyja autoriteto patvirtintos galios.
Taip pat skaitykite: Svarbu žinoti apie sugyventinio paveldėjimą
Mitai, Trikdantys Gedėjimą
John W. James ir Russel Friedman aptaria kelis mitus, trukdančius gedėti ir pabaigti gedėjimą, kurie verčia jame įstrigti, įšalti. Tai tarsi šeimos ir visos kultūros įteigti imperatyvai, kurie vaiko netekties atveju įgyja labai konkrečias išraiškas:
- Neliūdėk: „Tavo vaikas virto angeliuku danguje“, „Na štai, dabar danguje turi savo angelą“, „Neliūdėk, nes tavo ašaros trukdo jo sielai iškeliauti“.
- Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu: „Tu gali turėti daugiau vaikų“, „Tu turi kuo greičiau pastoti ir pagimdyti - tai bus ta pati siela.“
- Sielvartauti reikia vienam.
- Būk tvirta: „Tu turi ir kitą vaiką, negalima jo apkrauti savo emocijomis, tu turi gyventi dėl jo.“
- Imkis veiklos: „Neišsigalvok depresijos, tai poniučių liga - imkis veiklos.“
- Laikas gydo visas žaizdas.
Vis dėl to gydo ne laikas, o pasikeitęs suvokimas, leidžiantis suteikti prasmę netekčiai, pasikeitęs santykis.
Archetipinės Istorijos Netekčiai Išgyventi
Sharlotte Mathes siūlo pažvelgti archetipiniu požiūriu, rasti archetipines istorijas netekčiai išgyventi.
Niobės Mitas
Niobės istorija yra apie pyktį, kerštą ir sustingimą sielvarte. Daugeliui tėvų atleisti gydytojams, prievartautojams, žudikams ar patiems sau dėl vaiko mirties tampa neįmanoma užduotis. Laukiama, kad kaltininkas gailėsis, tuomet dalis tėvų atleisti sugeba, ir šį veiksmą vadina labiausiai gydančiu veiksmu, padarytu savo gyvenime. Visgi daliai yra svarbu leisti sau neatleisti, ir neteisti savęs dėl to. Svarbu suvokti, kad per ankstyvas atleidimas gali būti susijęs su vengimu iš esmės pripažinti natūralius žmogiškus tamsius impulsus. Kad galėtum iš tikrųjų atleisti, turi pirmiausia pajusti savo pyktį, skausmą, įsisąmoninti keršto fantazijas ir tą atleidimą subrandinti. Su atleidimu įmanomas atgimimas, tačiau Niobė amžinai verkia, ji lieka įstrigusi.
Demetros ir Persefonės Mitas
Demetros mitas leidžia pajausti motinos kančios gelmę ir universalumą: net deivė negali išvengti dukters praradimo. Jos begalinis sielvartas kone apakina ir verčia apleisti visa, kas gyva - kaip būna didžiojoje depresijoje. Pagrindinis Demetros jausmas - begalinis ilgesys ir juntama žiojinti tuštuma, kuri atrodo niekuo neužpildoma. Tai sunkiausi motinai ir tėvui išgyvenimai, jų skausmo bedugnė. Išeitis pasiūloma - tarnauti kitiems, auginti, auklėti kitų vaikus ar kitaip padėti reikalingiems pagalbos.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Kaltės Jausmo Formavimasis
Kaltė - ne įgimtas jausmas, jį išprovokuoja su mumis susiję aplinkiniai. Paprastai kaltės jausmą kartais sąmoningai, kartais patys to nesuvokdami vaikui suformuoja tėvai ar kiti mažylį auklėjantys suaugusieji. Tėvai, spręsdami auklėjimo problemas, dažnai naudoja tokią schemą: „Pats prisipažink, ką blogai padarei, prisiimk kaltę, atsiprašyk ir tada tavęs nebausime“ ir pan. Vaikystėje išmokę kaltės jausmu išsisukti nuo nepalankių situacijų, užaugę mes automatiškai prisidengiame kalte, norėdami pasiteisinti dėl įvairių problemiškų dalykų.
Pozityvioji Kaltės Pusė
Psichologų nuomone, gebėjimas jausti kaltę apskritai yra svarbus psichinės sveikatos požymis. Pastebėta, kad kaltės jausmo neturi psichikos ligomis sergantys žmonės. Apgailestavimas padeda žmogui suprasti, kad poelgis buvo tikrai netinkamas ir jis galėjo pasielgti kitaip. Apgailestavimas mus skatina atgailauti ir atsiprašyti. Būtent apgailestavimas padeda žmogui atrasti save.
Kaltės Jausmas ir Priklausomybės
„Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai“, - teigia psichologė. Kalbėdama apie vaikų patiriamas emocijas ji akcentuoja, kad tokiose šeimose vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Pasekmės emocinei ir kognityvinei raidai: „Gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, gali būti sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams.
J. Biliūno Apysakos „Liūdna Pasaka“ Analizė
Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. Apysakos tikslas - pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje - tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės“. O Juozapota - linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove.
Žmogaus Dvasingumas J. Biliūno Kūryboje
Biliūno kūryboje žmogus ir jo dvasia - visa ko centras. Žmogus gražus savo dvasia, o ne išore, jo dvasiai nesvarbūs luomai, turtinės sąlygos. Jis pasireiškia jautrumu, artimo kančios išgyvenimu. Dvasios jėgos veikėjai semiasi iš tikėjimo. Dvasingumas reiškiasi tolerancija. Už bloga atsilyginama geru.