Žurnalistė, laidų vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė, dažniausiai kalbinanti svarbiausius ir žymiausius Lietuvos asmenis, pati ne kartą yra atsidūrusi dėmesio centre. Ne tik dėl darbo televizijoje, bet ir dėl dramatiškos savo gyvenimo istorijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime D. Žeimytės-Bilienės gyvenimo kelią, pradedant ankstyvosiomis netektimis, tęsiant karjeros pasiekimais ir baigiant įkvėpiančia asmenine transformacija.
Ankstyvasis gyvenimas ir netektys
„Jei reikėtų trumpai apibūdinti savo gyvenimą, sakyčiau - likimas su mirties ženklu. Nuo vaikystės mane lydėjo artimų žmonių mirtys“, - sako D. Žeimytė. Ankstyvasis gyvenimas buvo paženklintas netekčių virtinės. Artimiausius žmones vieną po kito praradusios D. Žeimytė pasakoja: „Kai man buvo 5-eri, tėvas pats pasitraukė iš gyvenimo. Kai buvau paauglė, mama susirgo vėžiu. Su šia liga pragyveno 6 metus ir mirė. Mama buvo įsivaikinusi berniuką, giminaitės paliktą vaikų namuose. Tarp mūsų buvo didžiulis 17 metų skirtumas, bet man, neturėjusiai brolių, seserų, tai buvo kažkas tokio. Praėjus metams po mamos mirties būdamas trejų berniukas nuskendo. Visa mano šeima guli kapeliuose Panevėžio rajone".
Savarankiškai, be artimųjų užnugario merginai į gyvenimą teko kabintis nuo 18-os, kai liko našlaitė. „Laimingi tie žmonės, užaugę šeimose, kuriose nieko netrūksta. Man viską reikėjo statyti pačiai. Tai išugdo tvirtą charakterį. Aišku, yra kita medalio pusė - kai tave nuolatos muša, galų gale užsiaugini odą. Ir ta oda kartais nepraleidžia emocijų, kurias reikėtų praleisti. Mano didžiausia baimė susijusi su tais įvykiais - likti vienai. Tai gal kartais neprisileisdavau žmonių taip arti, kaip reikėtų. Kartais neprisileisdavau žmonių, nes bijodavau, kad vieną dieną jų neliks“, - LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ prisipažįsta žurnalistė Daiva Žeimytė.
Karjeros kelias ir kūrybinė veikla
„Baigdama vidurinę rinkausi specialybę. Man patiko viskas, kas susiję su organizavimu. Baigiau kultūros vadybą. Dar besimokydama pradėjau ieškoti darbo ir taip atsidūriau Vilniaus televizijoje, tuo metu regioninėje. Nuėjau dirbti reklamos vadybininke, bet man nelabai patiko. Nežinau kodėl, bet tuometinė direktorė nei iš šio, nei iš to pasiūlė pabandyti padirbėti žiniose: nuvažiuoti pažiūrėti, kaip kuriami reportažai, pačiai pabandyti. Taip užsikabinau. Supratau, kad tai ko aš noriu. Tada įstojau į žurnalistiką ir ją baigiau.
Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė pasakoja, kad būtent mama formavo jos vertybes ir ypatingai dabar, pradedant ieškoti gyvenime vertės, prasmingumo, mamos pamokos, jos pavyzdys moters gyvenime atsiskleidžia visomis spalvomis labai ryškiai.
Taip pat skaitykite: Dr. Kanopienės indėlis į Šeškinės polikliniką
Dokumentinis filmas apie Valdą Adamkų
Viena jo kūrėjų - idėjos autorė, režisierė, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, pasakodama dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie šią asmenybę, prasitaria, kad pažintis ir bendravimas su prezidentu V. Adamkumi yra viena brangiausių gyvenime gautų dovanų. „Na dabar tai bus ašaros… nes visą laiką taip būna, kai galvoji apie prezidentą. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Aš tai labai giliai jaučiu, pati negaliu suvokti, kaip gali būti toks artimas žmogus, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai“, - prisipažįsta D. Žeimytė.
Gerbiamoji Daiva, tai pirmasis dokumentinis filmas apie prezidentą Valdą Adamkų, kuris bus rodomas Lietuvos kino teatruose. Idėja sukurti dokumentinį filmą apie prezidentą Valdą Adamkų gimė 2018-ųjų pabaigoje-2019-ųjų pradžioje. Dabar tikslios datos nepasakysiu, bet maždaug tuo metu. Bendraudami su Arūnu Valinsku visiškai kitais reikalais, pradėjome kalbėti apie kūrybos žanrą - viso gyvenimo interviu. Arūnas pasakė, kad visą laiką nešioja galvoje tokią mintį - gal pabandome padaryti kažką panašaus? Suprantama, svarbiausia mintis buvo - kas gi galėtų būti tas pirmasis žmogus, su kuriuo galėtume įgyvendinti šią idėją?
Paskambinau į Prezidentūrą patarėjai, papasakojau trumpai apie mūsų sumanymą. Prezidentas, aišku, noriai sutiko, ir mes tris kartus važiavom į jo namus ir ilgai kalbėjomės. Norėjome iš jo lūpų išgirsti jo gyvenimo istoriją, požiūrį į daugybę su Lietuva susijusių istorinių įvykių. Čia ir yra unikalumas. Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė ir prezidentas Valdas Adamkus. Daugybe frazių būtų galima apibūdinti dvi kadencijas kartu su Lietuva žygiavusį prezidentą Valdą Adamkų. Turbūt ne tik kuriant filmą, bet ir apskritai. Aš prezidentą pažįstu nuo kokių 2004-ųjų. Mes kartu skridom į tuo metu dar vadintą Gruziją. Tai buvo jo vizitas, o aš skridau kaip žurnalistė. Šios kelionės metu turėjau progą geriau pažinti prezidentą. Nuo to laiko turėjome netgi tokią gražią tradiciją - aš jį mažiausiai du kartus per metus kalbindavau - prieš Kalėdas, Naujuosius metus ir liepos 6-ąją.
Daiva, Valdas Adamkus visada buvo labai atviras. Jis noriai pasakodavo ir dabar pasakoja apie savo įvairiapusę veiklą, pomėgius. Ar yra filme „Prezidentas“ dalykų, kuriuos žiūrovai išgirs ir pamatys pirmą kartą? Yra tam tikrų momentų, kurie mane pačią nustebino. Vienas yra iš prezidento vaikystės, ko galbūt nebuvau girdėjusi. O kitas dalykas labai aiškiai išryškėjo. Prezidento drąsa, gal tiksliau gebėjimas priimti labai drąsius sprendimus ir žengti labai drąsius žingsnius, bet nesugadinant situacijos, nesugadinant santykių. Štai čia tas unikalus gebėjimas. Visas filmas yra istorijos. Visa yra įvykiai.
Šis mūsų pokalbis vyksta minint Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. Prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu mūsų dienraščiui „Bernardinai.lt“, gana santūriai kalbėdamas apie savo nuopelnus integruojant Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą, pasakė, kad tai yra jo viso gyvenimo įvertinimas. Tai dar vienas nuostabus prezidento bruožas. Jis tai pabrėžia kalbėdamas apie kiekvieną mums svarbų įvykį, pradedant nuo Nepriklausomybės. Suprantama, jis džiaugiasi tuo, kad tie pokyčiai įvyko būtent tuo metu, kai jis ėjo prezidento pareigas.
Taip pat skaitykite: Matulevičiūtės biografija
Prezidentas Valdas Adamkus iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas. Absoliučiai visas filmas yra apie tai - nuo pradžios iki galo. Man atrodo, kad kiekvienas, kuris pasižiūrės filmą, labai aiškiai supras: jeigu mes kalbame apie prezidentą kaip apie statusą, kaip apie kažkokią poziciją, tai Valdas Adamkus - prezidentas visomis prasmėmis: nuo savo vertybinio požiūrio iki elgesio su žmonėmis.
Daiva, turbūt sutiksi, kad kiekvienas interviu su prezidentu Valdu Adamkumi yra išskirtinis. Jis visada pasako tai, apie ką mes dažnai ir nesusimąstome arba nepagalvojame. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Pabūti šalia tokio žmogaus yra Dievo dovana. Dėkoju visiems ten aukštybėse, kad turėjau tokią galimybę tą visą istoriją pamatyti - ją dabar galės pamatyti visi. Labai įdomi siužetinė linija, kai dokumentinio filmo apie prezidentą Valdą Adamkų kūrėjai ieškojo mažosios filmo herojės, kuri 1998 metais pasakė, koks turėtų būti prezidentas. Pavyko gana greitai. Dabar ji gyvena Belgijoje, yra suaugusi moteris, dirba švietimo srityje ir labai gerai atsimena tą interviu. Man atrodo, vaiko lūpomis buvo išsakyta pati geriausia politologinė įžvalga, koks turėtų būti prezidentas.
Tokia smagi šitos istorijos dalis, nes mums labai daug archyvų teko peržiūrėti. Ir šiaip man pačiai buvo įdomu, naudinga pasižiūrėti, nuo ko mes pradėjome, kaip atrodėme Nepriklausomybės pradžioje. Žmogus legenda. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. „Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, - ištaria prezidentas V. Adamkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas“.
Pažintis su Mindaugu Biliumi ir šeimos sukūrimas
O ir jos vyrui - paralimpinių žaidynių čempionui M. Biliui tuoktuvės daug kam buvo netikėtos. Dvi charizmatiškas asmenybes suvedė darbas, nors tarnybiniu romanu jų pažintį vadinti būtų ne visai tikslu. Pora susipažino per neįgaliųjų sportininkų apdovanojimų ceremoniją. Žurnalistė D. Žeimytė vedė renginį, kuriame M. Bilius buvo apdovanojamas. Tačiau po pažinties nuėjus išgerti kavos viskas įvyko labai greitai - M. Bilių tuoktuvės daug kam buvo netikėtos. „Mes - žmonės pagyvenę, visko matę, na, ko čia laukti? Taip viskas ir įvyko.
Žinoma žurnalistė ir Paralimpinio komiteto prezidentas, dėl darbų nuolat pasirodantys viešumoje, aukso žiedus sumainė paslapčia. Vestuvių datą ir vietą žinojo tik artimiausi žmonės. M. Bilius teigia mirtį tiesiog praskridęs ir tikisi, kad mirčių poros gyvenime jau nebebus. M. Bilius, pats tik per stebuklą išlikęs gyvas per automobilio avariją, kuri jam prilygo katastrofai. Nuo jaunystės sportavusiam tvirtam vyrui teko vėl mokytis vaikščioti. Prasidėjo reabilitacija, intensyvios treniruotės su profesionaliu treneriu Rimantu Plunge. Iš gabaliukų surinktam M. Biliui ir toliau padeda tikėjimas. Paralimpinį aukso medalį į Lietuvą parvežęs sportininkas parsivežė ir viltį, kad požiūris į neįgaliuosius mūsų šalyje gali keistis.
Taip pat skaitykite: D. Razmuvienės indėlis į visuomenės sveikatą
Šeimos Stebuklas
Paradoksas, bet baimindamasi vienatvės D. Žeimytė šeimos kurti neskubėjo. O Mykolas iš tų dviejų individualistų sulipdė šeimą. „Turbūt niekada nebūčiau pagalvojusi, koks tai džiaugsmas, stebuklas ir kaip vaikas gali apversti viską aukštyn kojomis, kai, atrodo, viskas nusistovėję. Tai pats nuostabiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime, ir ačiū Mindaugui už tai. Mes su juo buvome tokie individualistai, laisvę mėgstantys žmonės, daugiau stengėsi dėl savo karjeros. Tai pats didžiausias jo nuopelnas“, - sako D. Žeimytė.
Gyvenimo Pamokos ir Požiūris į Vertę
Dabar su stebėtinu lengvumu apie praeities negandas pasakojantys sutuoktiniai žino, ką reiškia, kai griūva susikurtas gyvenimas ir reikia viską pradėti iš naujo. Būtent skaudi patirtis lemia kitokį požiūrį į viską, teigia M. Bilius. Lemtingų sutapimų poros gyvenime yra ir daugiau. M. „Nenorėjom viešumo, krūvos fotografų, norėjosi, kad tai būtų mūsų šventė. Pati esu nudegusi nuo viešumo, turiu nemalonios patirties. Visgi žmonės piktoki, kartais nelabai ir norisi asmeninių detalių viešinti. Vienas dalykas - kam to reikia, kitas dalykas - nesinori girdėti nemalonių, negražių atsiliepimų. Ir šiaip nenorėjom“, - mintimis dalijasi D. Žeimytė.
„Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi dėl niekų, bamba dėl smulkmenų, kurie netausoja savęs ir neturi valios atsispirti blogiems įpročiams“, - stebisi paralimpinio čempiono žmona. „Vieną minutę žmogus yra, kitą jo jau nėra. Tada lieka sąžinės graužatis, kad nesusitikai su juo, nepasakei, kad myli. Mes nuolat užsiėmę, savo brangiausiems žmonėms nerandam laiko, neskiriam dėmesio. Kai mama išėjo ir kai ėmiau suvokti, kad jos nebėra, kad ji nebepareis ir nebepasikalbėsim, patikėkit, vienintelė mintis, su kuria gyvenau ir kurios reikėjo atsikratyti, kad buvau bloga dukra. Kad ne viską dėl jos padariau, kad per daug nervinau, dėl to ji susirgo, kad čia yra ir mano kaltės. Visą laiką reikia galvoti, ką sakom, ką darom. Visi šie įvykiai mane to išmokė“, - tikina D. Žeimytė.
Šeima, kaip stiprybės šaltinis
Daivos kelius į Ramygalos gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja dirbančios Birutės ir buvusio Ramygalos seniūno Ričardo Ožalų šeimą nutiesė ne kraujo ryšys, o širdžių šiluma.
Klasės draugės tėvai Praeityje Daiva vienoje klasėje mokėsi su Ožalų dukra Laura, tačiau tik neseniai sužinojo, jog prieš pat mirtį sunkiai sirgusi jos motina paprašė B.Ožalienės pasirūpinti našlaite liksiančia dukra. Svetimi žmonės savo pažadą pildė niekam, net ir pačiai Daivai, ilgai neprasitardami.
Po visų netekčių Daiva nepamiršo šeimą apibūdinančių žodžių: „mama“, „tėtis“, „brolis“. Jos lūpos dažnai taria ir „sesuo“. Niekaip kitaip tik mama ji vadina B.Ožalienę, tėčiu - R.Ožalą, jų sūnų 36-erių Dainių - broliu, buvusią klasės draugę bendraamžę Laurą - seserimi.
Netgi D.Žeimytės draugai Ožalus vadina Daivos tėvais, nors jos ir šios ramygaliečių šeimos pavardės skirtingos. Niekam nekyla abejonių, kad Daiva galėtų būti ne jų dukra - juk Ožalų namuose ant sienos tarp vaikų portretų kabo ir Daivos atvaizdas. Visus juos įamžino fotografuoti mėgstantis šeimos galva R.Ožalas.
Ši fotogalerija kaskart priverčia suvirpėti D.Žeimytės širdį, kai ji apsilanko Ramygaloje - jai malonu, kad gali jaustis tikra šeimos nare.
Kai Daiva kartą kiek ilgiau nei įprastai neparvyko aplankyti Ožalų, pajuto, kad tėvas buvo nepatenkintas. Juk jis Daivą, kaip ir Laurą su Dainiumi, nori matyti dažniau.
Kūčios ir Kalėdos - šventa. Tomis dienomis Ožalų vaikų planų niekas negali pakeisti - jie turi sugrįžti į tėvų namus.
Vykdama, kaip ji dabar sako, namo Daiva prieš Kūčias Panevėžio rajone, Ėriškių kaimo kapinėse, aplanko tėvų kapus, mat jos motinos mirties data - gruodžio 19-oji.
„Kalėdos dovanoja dvejopus jausmus. Juk grįžta praeities prisiminimai. Tuomet nėra lengva paaiškinti draugams, kurie turi tėvus, ką man reiškia šventės, - visiškai negaliu apibūdinti to jausmo, ką patyriu naujoje šeimoje. Tie žmonės - net ne mano giminės, o aš pas juos vykstu kaip į namus. Ten man visada atviros durys, už jų - nuostabus bendravimas“, - pasakojo Daiva.
Šventėms į Ožalų namus grįžę vaikai mamai padeda ruošti valgius, tėvas puošia iš miško parneštą eglę.
Nors Kūčios - stebuklų metas, šeimoje neburiama, kas kada ištekės, ves ar kiek ilgai gyvens. Tik prie stalo vis užsimenama, kada Daiva atšoks savo vestuves? Juk jos sesuo ir brolis jau sukūrė šeimas.
Prie stalo giriami ne tik šeimininkių paruošti valgiai, bet ir kyla aktualių diskusijų. D.Žeimytė kartais pasijunta lyg vestų laidą „Lietuva tiesiogiai“, nes R.Ožalas - buvęs Panevėžio tarybos narys ir Ramygalos seniūnas mėgsta padiskutuoti politinėmis temomis.
Tačiau lieka nepamiršti ir gardūs B.Ožalienės valgiai.
Dovanoms didelės reikšmės neteikiama - šeimoje sutarta, kad ji neturi kainuoti daugiau nei penkis litus arba gali būti pačių rankų darbo. Daryti įvairius darbelius itin mėgsta Ožalų anūkai - Laura ir Dainius augina po…
Lyderystės suvokimas
„Be tėvų, lyderystės suvokimui didelę įtaką jauniems žmonėms daro mokykla, mokytojai, kurie yra pirmieji lyderiai vaikų gyvenime. Gyvenime visada turime iš ko mokytis, o autoritetų, lyderių aplink mus yra daug, tereikia juos pamatyti. Tai nebūtinai turi būti daug pasiekęs žmogus. Lyderiu gali būti draugas, giminaitis ar kaimynas, kuris inspiruoja, priverčia keistis. Kalbant apie moterų lyderystę, visiems rekomenduoju pažiūrėti filmą „Dvi minutės iki vidurnakčio“.
Filmas pasakoja apie socialinį eksperimentą, kurio metu aktorės moterys vaidino fiktyvios šalies vyriausybę ir turėjo priimti sprendimą, kaip elgtis branduolinės grėsmės akivaizdoje. Diskusijoje po filmo peržiūros kalbėjome, jog moterų lyderystė yra labiau apgalvojanti pasekmes, situacijas sprendžianti nuosekliau. Moterys įvairius vertinimus atlieka per psichologinę prizmę, emociją. Moterų sprendimuose nėra didelės skubos, blaškymosi, o tai atsispindėjo ir filme matytose situacijose, kai aktorės apie minėtos baisios situacijos sprendimo būdą kalbėjosi ypatingai ramiai“,- mintimis dalijosi D. Žeimytė-Bilienė.
D. Žeimytė-Bilienė skatina moteris sau atsakyti į klausimą, kas joms yra lyderystė ir kurioje srityje jos nori tokiomis tapti. Moterys gali būti lyderės ne tik versluose, bet ir nedidelėje bendruomenėje, šeimoje, vaiko darželyje ar bet kur kitur. „Moterys tikrai gali atsakyti sau į klausimą, kokioje srityje jai sekasi geriausiai, kadangi visi atsakymai, nuojautos ateina iš pasąmonės“,- pridūrė laidų vedėja.