Įvadas
Bebrai (Castor) - graužikų būrio žinduoliai, atliekantys svarbų vaidmenį ekosistemose. Šie gyvūnai, pasižymintys unikaliomis savybėmis ir statybiniais gebėjimais, yra žinomi dėl savo užtvankų ir namų (trobelių) kūrimo. Bebrai formuoja kraštovaizdį, kuria naujas buveines kitoms rūšims ir netgi gerina vandens kokybę. Lietuvoje gyvena upinis bebras (Castor fiber), kuris yra vietinė rūšis. Šiame straipsnyje aptarsime bebrų veisimąsi, nėštumo trukmę, jauniklių priežiūrą ir kitus įdomius faktus apie šiuos gyvūnus.
Bebrai: Rūšys ir Paplitimas
Pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės bebrų rūšys: upinis bebras (Castor fiber) ir kanadinis bebras (Castor canadensis). Lietuvoje gyvena upinis bebras, kuris yra vietinė rūšis ir paplitęs daugelyje Europos šalių. Šie bebrai buvo beveik išnykę XX a., tačiau buvo reaklimatizuoti. Tuo tarpu kanadinis bebras dažniausiai aptinkamas Šiaurės Amerikoje, tačiau jis buvo introdukuotas ir kai kuriose Europos vietovėse, kur konkuruoja su vietine europine rūšimi. Lietuvoje kanadinių bebrų nėra. Upinio bebro arealas apima didžiąją dalį Europos (išskyrus Pietų Europą), Azijoje siekia šiaurės vakarų Kiniją, Mongoliją ir Jenisiejaus upės baseiną.
Bebro Išvaizda ir Matmenys
Upinis bebras yra didžiausias Eurazijos graužikas. Kūno ilgis kartu su uodega siekia 1 m, sveria iki 30 kg (vidutinė masė 15-19 kg). Kūnas aptakus, uodega plokščia, žvynuota. Užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamosiomis plėvėmis. Kailis tankus, neperšlampamas, šviesiai rudos, tamsiai kaštoninės ar juodos spalvos. Bebro patiną ir patelę atskirti vien pagal išorinius išvaizdos požymius beveik neįmanoma, nes jų dydis, kailio spalva ir kūno forma yra labai panašūs. Jaunikliai yra mažesni už suaugusius bebrus ir turi minkštesnį, šviesesnį kailį. Gimę jie jau turi atmerktas akis ir užaugusį kailį, tačiau yra priklausomi nuo tėvų globos.
Bebro Gyvenimo Būdas ir Elgesys
Bebrai yra monogaminiai gyvūnai, šeimos gyvena sėsliai prie vandens telkinių. Sausumoje nerangus, vandenyje puikiai plaukioja ir nardo. Stato užtvankas, namelius, kasa urvus, graužia medžius ir krūmus, gilina vandens telkinius, todėl bebravietėse labai pasikeičia aplinka, formuojasi naujos augalų ir gyvūnų bendrijos. Minta medžių žieve, įvairiais žoliniais augalais. Bebrai renkasi gyventi prie lėtai tekančių upių, tvenkinių, ežerų ar pelkių. Jie stato tvirtas užtvankas, kuriose formuojasi ramūs, gilūs baseinai - idealios sąlygos veisimuisi ir jauniklių auginimui. Bebrų namai dažnai įrengiami tų baseinų pakrantėse - tai gali būti iš šakų ir purvo pastatytos trobelės arba urvai, iškasti stačiose krantų atodangose.
Bebrai - Puikūs Statybininkai
Bebrai statydami užtvankas sukuria ekosistemas, kurios suteikia buveines įvairioms rūšims, nuo paukščių iki žuvų ir vabzdžių. Jų namai yra viena įspūdingiausių jų gyvenimo detalių. Trobelės - iš šakų, medienos ir purvo pastatyti būstai, kurie stovi tiesiai vandenyje. Trobelės būna iki 1-3 metrų aukščio, su povandeniniu įėjimu, kuris apsaugo nuo plėšrūnų. Urvai - išrausti stačiuose upių ar tvenkinių krantuose. Urvų įėjimas taip pat yra po vandeniu, o viduje įrengtas sausas lizdas.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Bebrai Žiemą
Bebrai yra puikiai prisitaikę prie žiemos sąlygų ir per šaltąjį sezoną aktyvumo nemažina. Jie žiemoja savo būstuose - trobelėse ar urvuose, kurie būna kruopščiai paruošti prieš prasidedant šalčiams. Bebro namai turi povandeninį įėjimą, kuris žiemą lieka neužšalęs, todėl gyvūnai gali laisvai judėti ir pasiekti maisto atsargas. Prieš žiemą bebrai sukaupia dideles maisto atsargas, medžių šakeles ir plonus kamienus suvelka į vandenį netoli savo būsto, kad galėtų lengvai pasiekti jas iš vidaus. Kadangi bebrai kaupia riebalų atsargas, jų organizmas sugeba efektyviai išlaikyti šilumą, o mitybą užtikrina sukauptas maistas.
Mityba
Bebras yra žolėdis gyvūnas, kurio mityba daugiausia susideda iš augalų. Pavasarį ir vasarą jie maitinasi minkštais augalų lapais, žolėmis, švendrais, nendrėmis, dilgėlėmis ir kitais vandens bei sausumos augalais. Rudenį ir žiemą jų mityba pasikeičia - pagrindiniu maisto šaltiniu tampa medžių žievė, šakelės ir ploni kamienai. Bebro dantys yra puikiai pritaikyti kietam maistui - bebrai gali lengvai nulupti žievę ar sukramtyti kietus šakų gabalus.
Bendravimas
Bebrai bendrauja įvairiais garsais, kuriuos naudoja pavojaus signalizavimui, bendravimui su šeimos nariais ir teritorijos žymėjimui. Vienas žymiausių garsų - stiprus uodegos pliaukštelėjimas į vandenį, kuris įspėja kitus apie gresiantį pavojų. Bebrai taip pat skleidžia įvairius švilpimus, cypimą ar burbuliuojančius garsus, kuriais dažniausiai bendrauja jaunikliai ir tėvai.
Veisimasis ir Nėštumas
Bebrai veisiasi vieną kartą per metus, dažniausiai sausio-kovo mėnesiais, priklausomai nuo regiono klimato sąlygų. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Patelės nėštumas trunka apie 105-107 dienas, o jaunikliai gimsta gegužės-birželio mėnesiais. Vienu metu patelė atsiveda nuo 1 iki 6 jauniklių, dažniausiai apie 2-4.
Jauniklių Priežiūra
Šeimą sudaro suaugę patinas ir patelė bei jų pirmų-antrų metų jaunikliai. Jauniklių priežiūra yra bendra tėvų atsakomybė. Pirmosiomis savaitėmis jaunikliai maitinami motinos pienu, tačiau netrukus jie pradeda valgyti minkštą augalinį maistą. Tėvai moko juos plaukti, naudotis uodega pusiausvyrai palaikyti, statyti užtvankas ir ieškoti maisto. Jaunikliai paprastai lieka su šeima iki 2 metų, kol pasiekia brandą ir pradeda kurti savo kolonijas.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Kada Medžioti Bebru?
Vykdant bebrų medžiokles privaloma griežtai laikytis reglamentuotų medžioklės terminų, be to, reikėtų atsižvelgti į bebrų patelių nėštumo laikotarpį ir tokiu metu etiniais sumetimais bebrų medžioklių atsisakyti. Bebrų patelių nėštumas trunka 105-107 dienas.
Bebro Amžiaus Nustatymas
Nustatyti, kiek bebrui metų, nėra lengva ir paprasta, nes, pavyzdžiui, kūno svoris, net ir jaunų bebrų, ne visuomet teisingai tai atspindi.
Amžiaus Nustatymas Pagal Dantis
Bebrų pieniniai dantys randami tik apžiūrint abortuotus gemalus. Gimusių bebriukų nuolatiniai dantys jau yra geriau ar blogiau matomi. Pleišto formos kaplinių dantų (J1) (kandžių) emaliui būdinga oranžinė spalva. Kietu emalio sluoksniu padengta tik šių danių priekinė pusė. Kandžiai neturi šaknų, jie nenustoja augti, todėl bebrai turi nuolat ką nors graužti ir taip nudilinti dantis. Iltinių dantų šie gyvūnai neturi. Ant kiekvieno prieškrūminio (premoliaro, P) ir krūminio (moliaro, M) danties matomos būdingos rievės, kurios padeda galutiniai sukramtyti (sutrinti judinant žandikaulius pirmyn atgal) labai kietą augalinės kilmės maistą. Ant visų suaugusių, lytinę brandą pasiekusių (3 metų) bebrų dantų karūnėlių matosi dilimo žymės. Bebrui senstant skruostinių dantų karūnėlės vis labiau dyla, tačiau pats danties ilgis dėl žandikaulyje esančio danties cemento sluoksnio augimo netrumpėja.
Amžiaus Nustatymas Pagal Skeletą
8-15 metų bebrų beveik visų stuburo slankstelių jungimosi vietos būna sukaulėjusios.
Bebrai ir Žmogus: Istorija ir Apsauga
Lietuvoje upiniai bebrai gyveno nuo seno; jau Pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo numatytos jų apsaugos priemonės. Vėliau, Lietuvai praradus valstybingumą, buvo be saiko medžiojami dėl kailio, mėsos, vilnų ir sruoglių. 20 a. pradžioje išnaikinti, tik pavieniai bebrai atklysdavo Nemunu iš Baltarusijos. Po Antrojo pasaulinio karo reaklimatizuoti. Dabar aptinkami visoje Lietuvoje. Medžiojami nuo 1967 (Merkyje buvo sugauti 23 bebrai). Per 2022-23 medžioklės sezoną sumedžioti 14 933 bebrai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas