Įvadas
Dainų šventės Lietuvoje turi gilias tradicijas ir yra svarbi tautinės tapatybės dalis. Šiame straipsnyje aptarsime regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ reikšmę, atsižvelgiant į jos sąsajas su Lietuvos dainų švenčių tradicijomis, kultūrine verte ir bendruomenės įsitraukimu.
Dainų šventės - ilgaamžės tradicijos tąsa
Šimtmetis žmogui - tai liudijimas apie ilgaamžiškumą ir stiprybę, oriai nugyventą amžių. Dainų šventei - tai didelis žingsnis kaupiant ir saugant lietuviškų tradicijų - dainos ir šokio - lobyną. Šį lobyną įprasmins šimtą metų skaičiuojanti Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“, kurioje susilies skirtingų kartų ir regionų tradicijos, sukursiančios unikalų ir nepakartojamą reginį.
Šventės atspindi gilias tradicijas, siekiančias dar 1924-uosius metus, kai Kaune įvyko pirmoji Lietuvos Dainų šventė. Šiauliai nuo seno puikiai žino, ką reiškia tradicijų tęstinumas ir meilė savo kultūrai.
„Teka saulelė“ - regioninė dainų šventė kaip preliudija
Birželio 1 d. Šiaulių miesto centrinio parko estradoje įvyko regioninė dainų šventė „Teka saulelė“. Šią dieną vykusį renginį galima laikyti Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ preliudija. Šventė subūrė apie pustrečio tūkstančio dalyvių: daugiau nei 80 chorų, pučiamųjų orkestrų ir choreografinių grupių iš visos Lietuvos. Klausytojams pristatyti net 34 muzikos kūriniai. Nors iki tikrosios šimtmečio dainų šventės Vilniuje dar liko daugiau nei mėnuo, šiauliečiams pristatyti įspūdingiausi jos kūriniai.
Dalyviai ir programa
Šventėje pasirodė net 61 choras, 16 pučiamųjų orkestrų, 5 choreografinės grupės ir 1 mušamųjų instrumentų ansamblis. Buvo pristatyta visa regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ programa. Renginio trukmė: ~2 val. 30 min.
Taip pat skaitykite: Dainos kultūrinis paveldas
Organizatoriai ir rėmėjai
Šventės organizatorius - Šiaulių kultūros centras, partneris - Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Renginį finansavo Šiaulių miesto savivaldybė. Informaciniai rėmėjai: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, medijų grupė „Etaplius“, „Šiaulių kraštas“, „Miesto naujienos“, „Owexx“.
Asmenybės, prisidėjusios prie šventės
Prie šventės rengimo ir įgyvendinimo prisidėjo daug savo darbą išmanančių žmonių. Regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas - Remigijus Adomaitis, Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, muzikos pedagogas, Šiaulių miesto garbės pilietis, nuo 2003 m. Įspūdingą renginį režisavo dainų autorius ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas.
Kiti kultūriniai kontekstai
Be dainų švenčių, lietuvių kultūroje svarbūs ir gamtos reiškiniai, tokie kaip beržų sulos tekėjimas pavasarį. Beržas lietuvių kultūroje turi simbolinę reikšmę.
Beržas lietuvių kultūroje
Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula - saldus pavasarinis džiaugsmas. Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją pavasario gaivą…
Sula tekinama per medinį latakėlį, vadinamą sulabėgiu arba tule, įgręžus beržo kamieną saulėtoje pusėje. Prisileidus ąsotį, kitą, būtina skylę užkalti mediniu kaišteliu. Sulos kaimo žmonės beržyne prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti. Tik reikėdavo ją užraugti statinaitėje, dėl skonio įdėjus aviečių kotelių, serbentų šakelių ar apynių. Paviršių užpildavo keletu saujų avižų, kurios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Vėsioje vietoje - kamaroje ar rūsyje - taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki rugiapjūtės. Tada plutą praplėšęs tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Saldžiausia - vis tik ne beržų, bet klevų sula, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“.
Taip pat skaitykite: Žemės vaikų dainos
Susprogusių pumpurų beržo šakelė - tai velykinė verba Aukštaitijoje. Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Kitados tikėta, kad sula turinti stebuklingų galių: naktį joje nusipraususios raganos įgauna gebėjimų apžavams bei visokiems kerams. Net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį, - taip pasakoja sakmės.
Beržo pavadinimo kilmė kalbininkams yra visiškai aiški: indoeuropiečių prokalbėje šis žodis reiškė „šviesti, būti baltam“. Beržo sulapojusi šakelė - tradicinių Sekminių ar žemaitiško Devintinio simbolis. Pašventinta bažnyčioje sauganti namus nuo perkūno įtrenkimo. Nors ir sakoma, „tiek naudos, kiek iš beržo tvoros“, kitur ūkyje šis medis labai pravartus. Jo skaliomis ir kaitriomis malkomis kūrenama duonkepė krosnis. O jomis pirtį iškūrenus, kvapnesnės ir smagesnės vantos nerasi kaip beržinė. Beržo tošis - puiki medžiaga įvairiausioms dėželėms, dėklams, gorčiams gaminti. Tošies juostele apvynioti puodai nesuskyla, o įskilę - sutvirtinami. Kernavės gyvenvietės archeologiniuose sluoksniuose rasta tošelių, gražiai ornamentuotų įspaudais. Tuos raštus savo dirbiniuose atgamino mažeikiškiai tautodailininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai. Baigiant šį rašinį apie beržą lietuvio gyvenime, prisimintina, kad Lietuvoje savaime auga net keturios beržo (Betula) rūšys: karpotasis, plaukuotasis, liekninis, keružis. Parkuose galima rasti įvežtinių - popieržievį ir kvapųjį.
Taip pat skaitykite: Vaikų dainos: besmegenio tema