Įvadas
Dailės terapija - tai specializuota psichoterapijos forma, kuri naudoja kūrybinį procesą, siekiant pagerinti emocinę, psichinę ir fizinę sveikatą. Ši terapija ypač naudinga vaikams, nes leidžia jiems išreikšti save neverbaliniu būdu, kas ypač svarbu, kai žodžiais sunku perteikti savo jausmus.
Kas yra dailės terapija?
Dailės terapija yra meno terapijos kryptis, apimanti dailės ir psichologijos žinias. Tai būdas reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant, lipdant ar naudojant kitas meninės raiškos priemones su tikslu atrasti sveikesnį, priimtinesnį žmogui gyvenimo būdą. Dailės užsiėmimai nėra skirti norintiems išmokti piešti, sukurti estetišką meno kūrinį.
Dailės terapija - tai ne tik piešimas ar spalvinimas. Tai psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas. Tai tarpdisciplininė terapija, grįsta menu, psichologija ir unikalia kūrinio charakteristika, kylančia iš mūsų objektyviosios realybės sudėtingumo ir daugiasluoksniškumo.
Kokioms problemoms spręsti gali padėti dailės terapija?
Apie dailės terapijos naudą kalbamės su specialiste R. Kazlauskiene, kuri teigia, kad dailės terapijos metodas yra labai saugus būdas tiek vaikams, tiek suaugusiems, išgyvenantiems stresą, patyrus emocines traumas, tiek turintiems elgesio sutrikimų, kurie neretai yra kaip išgyventos trauminės patirties pasekmė. Į dailės terapijos užsiėmimus ateina žmonės ir be sunkių patyrimų ar išgyvenimų, tiesiog norintys labiau pažinti save, išmokti atpažinti, įvardinti savo emocijas, jas išveikti tinkamais būdais.
Dailės terapija naudinga išgyvenantiems staigius nuotaikų pokyčius, linkusiems į depresines mintis ar sergantiems depresija. Ji naudinga vaikams, turintiems įvairius raidos ar elgesio sutrikimus, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimus, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą ir dar daugiau. Dailės terapija labai naudinga žmonėms, kurie išgyvena netektį, yra sumažėjusi savivertė, pasitikėjimas savimi. Neretai ši praktika būna viena iš sudedamųjų pagalbos dalių esant vienam ar kitam sutrikimui, ligai ar tam tikrai žmogaus emocinei būklei.
Taip pat skaitykite: Dailės terapija vaikams su dėmesio sutrikimu
Dailės terapijos taikymo sritys
Dailės terapija gali būti taikoma labai įvairiai: vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, psichikos ligoniams, priklausomybių turintiems, nėščioms moterims, šeimoms, žmonėms, ieškantiems asmeninio tobulėjimo galimybių, verslo įmonėms, ieškančioms darbuotojų efektyvumo bei motyvacijos skatinimo būdų, krizių ir stichinių nelaimių ištiktiems ir t.t..
Dailės terapeuto darbo sritys gali būti labai įvairios: nuo darbo su nėščiomis moterimis, jų kūdikiais iki užsiėmimų su mirštančiais pacientais. Dailės terapeutas dirba ir su sveikais, siekiančiais geriau suprasti save ir savo emocijas, netinkamo elgesio priežastis ir pan., bei su įvairiomis fizinėmis, psichinėmis ligomis sergančiais asmenimis, turinčiais kompleksinę negalią. Dailės terapija gali padėti pacientui, kai jam sunku įvardinti žodžiais savo problemas. Per emocijas menas veikia ir visą asmenybę, skatindamas tobulėti, kūrybiškai spręsti kylančias problemas. Dailės terapija ypač svarbi bet kokio amžiaus vaikams, dažniausiai negebantiems išreikšti savo problemų. Neįgaliems vaikams dailės terapija suteikia galimybę išreikšti save savo mintis neverbaliai, taip pat lavinami motoriniai bei pažintiniai įgūdžiai.
Kaip vyksta dailės terapijos praktika?
Dailės terapijos sesija, kaip ir kiekviena terapija, turi tam tikrą struktūrą. Pradžiai rekomenduojama trumpas atsipalaidavimo užsiėmimas, kad žmogus pajaustų save čia ir dabar. Neretai į užsiėmimus ir vaikai, ir suaugusieji ateina iš kitų veiklų: mokyklos, darbo. Tad jam reikia „persijungti“. Tam ir skirtas pradžios pratimas. Vėliau vyksta pats kūrybinis procesas ir po jo labai svarbi dailės terapijos dalis - refleksija, tai piešinio aptarimas. Jei tai individualus užsiėmimas, piešinys aptariamas su jo autoriumi. Jei grupinė terapija - tuomet apie kūrinį po jo autoriaus pasisako ir kiti grupės nariai. Kokias jiems mintis, asociacijas kelia matomas piešinys, kokius jausmus jie išgyvena jį stebėdami ir pan.
Dailės terapiniame procese spalva, linija ir vaizdiniais, skirtingomis dailės formomis bei priemonėmis įkūnijame savo jausmus, nuotaikas, visa, ką sunku įvardinti žodžiais. Būtent tai ir suteikia dailės terapijai stebuklingumo, transformacijos patyrimo - ką sunku pasakyti žodžiais, gali pavaizduoti dailės priemonėmis. Nupiešta, pavaizduota mintis, jausmas, idėja - tai lyg tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tai lyg langas į save, tai galimybė pamatyti save naujai bei priimti save visą, svarbiausia- priimti savo netobulumą. Svarbi meno terapijos fazė - grįžtamasis ryšys arba išsipasakojimas, kuomet analizuojami sukurti kūriniai, stengiamasi atsiverti. Vaikams meno terapija taip pat padeda praturtinti jutiminę patirtį, bendravimo įgūdžius, vaizduotę, smulkiąją motoriką, pažintinius gebėjimus.
Kūrybinis procesas dailės terapijoje
Kūrybinis procesas turi savo struktūrą, t.y. pradžia (priemonių pasirinkimas, inspiracija, idėja, pirmi prisilietimai), pats procesas (kompozicijos, kolorito ir t.t. išpildymas), pabaiga (kūrinio užbaigimas, paskutiniai potėpiai, autoriaus parašas, pavadinimas, data). Dailės terapijos sesijoje būtini trys aktyvūs dalyviai - klientas, dailės terapeutas ir kūrinys. Žmogus kviečiamas išreikšti temą, kurią dailės terapeutas formuluoja pagal įsivardintą, o kartais ir nutylėtą, dar neįsisąmonintą kliento problemą. Sesijoje kalbamasi tarsi ne apie autoriaus asmenį ir jo patiriamą skausmą, baimes ar nerimą, o apie trečią sesijos dalyvį - kūrinį. Būtent per tai žmogui atsiveria jo tikrosios, svarbios nutildytos mintys, užgniaužti jausmai, išgyvenimai, potyriai.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas kūrybiškam augimui
Kam sunkiau, o kam lengviau terapijos metu?
Sunkiausia yra tiems žmonėms, kurie į dailės terapijos užsiėmimą ateina „atsitiktinai“ ir su savimi atsineša neigiamas išankstines nuostatas. Tai jiems trukdo įsitraukti į procesą. Jei žmogus atėjo savanoriškai, kad ir ne būtinybės, o vien smalsumo vedinas ir yra pasiruošęs priimti tai, ką dailės terapeutas pasiūlys, jei jis gebės leisti sau laisvai įsitraukti į procesą - sunkumų nepatirs.
Sunku yra tada, kai žmogus yra patyręs traumas. Gali būti tai ankstyvosios vaikystės traumos, kurių jis nėra įsidėmėjęs, jos pasislėpusios pasąmonės kertelėse ir, galbūt, žmogui trukdo vienais ar kitais gyvenimo atvejais. Jis nežino, kodėl patiria vienus ar kitus sunkumus ir kai terapijos metu ima ir „iškopia“ nemaloni, traumuojanti ankstyvoji patirtis, o žmogus dar nebūna pasiruošęs to priimti, tuomet taip pat būna sunku. Tačiau to nereikia išsigąsti, tai reikia priimti ir su tuo dirbti. Pamažu ateina tas laikas, kai žmogui tampa lengva su jo sunkia praeitimi.
Iš esmės, lengvos terapijos nebūna, nes į sesijas dažniausia ateina žmonės, kurie turi prikaupę nelengvų patirčių, išgyvenimų. Tik jei žmogus ateina su nuostata, kad jis nori sau padėti, pats procesas eis lengviau, bet nereiškia, kad bus lengva.
Ar žmonės įsitraukia ir pajaučia naudą?
Į terapiją atėję žmonės įsitraukia skirtingai. Tai priklauso nuo to ar jie lanko individualią, ar grupinę terapiją, jei grupinę - ar jaučiasi saugūs grupėje. Priklauso ir nuo asmeninių žmogaus savybių. Tarkime, ekstravertui bus lengviau refleksijos metu, o intravertas galbūt daug daugiau savęs atiduos paties kūrybinio proceso metu. Bet tai nėra taisyklė.
Naudą žmonės pajaučia. Tik nelygu, su kokiu tikslu jie ateina: ar ateina smagiai, prasmingai leisti laiką, pažinti save, padrąsinti, sustiprinti savo pasitikėjimą, ar priimti sunkius jiems tekusius išbandymus, traumuojančius patyrimus. Jei terapijos užsiėmimus lanko vaikas, turintis raidos ar kitus sutrikimus, laikas nuo laiko su tėvais aptariame pokyčius. Kartais reikalinga labai ilga terapija, kad pokyčiai imtų rastis. Vaikui dailės terapija labai patogus metodas, nes piešinys jiems padeda kalbėti. O neretai piešinys yra vienintelis būdas komunikuoti su aplinka.
Taip pat skaitykite: Vaikų dailės terapijos metodai
Berniuko su autizmu atvejis
R. Kazlauskienė pasidalino patirtimi dirbant su berniuku, turinčiu autizmą. Jo verbalinė komunikacija yra ribota, tačiau apie savo gyvenimo įvykius jis puikiai papasakoja piešiniais. Berniuko svajonė buvo skristi oro balionu. Jis net piešdamas ką nors kita piešinio kamputyje nupiešdavo oro balioną. Tai tapo vos ne parašu po piešiniu, įrodančiu autorystę. Berniukas net ir pateikus užduotį piešti žmogų vengdavo tai daryti, tačiau kai artėjo jo skrydžio oro balionu diena, jis nupiešė piešinį, kuriame buvo žmogus, jis pats šaliai oro baliono. Autizmo spektro sutrikimus turintys vaikai dažnai turi taip vadinamas įkyrias veiklas, o oro balionų piešimas buvo viena iš jų. Tačiau kai berniukas rūpestingos savo šeimos dėka įgyvendino savo svajonę, „oro balionų era“ jo piešiniuose baigėsi. Po paskutinės mokslo metų dienos, norėdamas man apie tai papasakoti, jis lapas po lapo piešė raides, geometrines figūras, užduotėles iš pratybų sąsiuvinio ir panašiai. O viena mergaitė, kuriai diagnozuotas selektyvinis mutizmas, taip pat puikiai savo pasaulį perteikia per piešinius. Sunkumas yra tas, kad tinkamai jie būtų perskaityti, nes kai vaikas nekomunikuoja verbaliai, yra gerokai apsunkintas refleksijos procesas, sunku gauti patvirtinimą dėl man kylančių minčių, interpretacijų ir ar jos yra teisingos duotuoju atveju.
Ką turėtų žinoti žmonės prieš ateidami į dailės terapiją?
Ateidamas į dailės terapiją žmogus turi žinoti, kad tai - laisvas kūrybinis procesas. Šio proceso metu išmintingiausia yra „išjungti mąstymą“ ir „paleisti ranką“. Tada bus pats tikriausias kūrybinis produktas. Tuomet žmogaus pasąmonė nudirbs visą reikiamą darbą, žmogui beliks tik skaityti savo piešinį, atpažinti, kokią žinią jis jam neša, apie ką kalba vienas ar kitas išpieštas simbolis, spalvų dėmės ar linijos. Klaidingo elgesio nepasitaiko, jei dailės terapeutas pirmojo susitikimo metu tiksliai nusako proceso esmę, sukuria saugią erdvę klientui, jei klientas pasitiki pačiu dailės terapijos metodu ir terapeutu.
Pažintinių - vienkartinių terapijos užsiėmimų metu, kai siekiama supažindinti visuomenę su šiuo metodu kaip vienu iš būdų sau padėti, gali nutikti, kad dalyvis kažkaip sau ar kitiems grupės nariams savo elgesiu trukdys įsitraukti į procesą. Tačiau tam ir yra terapeutas, kad jis suvaldytų tokias situacijas ir padėtų žmogui tinkamai įsitraukti į veiklą. Tai nutinka nesąmoningai, nes atėjęs į niekada nepatirtą veiklą žmogus gali jaustis nesaugiai, nejaukiai ir dėl to gali būti daugiau ar mažiau gynybiškas. Bet tai natūralu, taip gali nutikti. Gali trukdyti skeptiškas nusistatymas į patį metodą. Tačiau ir tai ištaisoma. Kartą patyręs dailės terapijos poveikį, žmogus šį metodą ima vertinti kitaip nei iki tol. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų apie dailės terapiją tai: „jei aš kažką nupiešiu, tai dabar apie mane terapeutas žinos viską“.
Ar svarbu piešimo įgūdžiai?
Žmonės dažnai išgyvena dėl savo gebėjimo piešti. Neretai išgirstu sakinius „aš nemoku piešti“ arba „aš piešiau tik mokykloje labai seniai“, „nieko gero aš nenupiešiu, man dar mokykloje sakė, kad turiu ne rankas, o vištos kojas“. Galima nuraminti tuos, kurie norėtų išbandyti dailės terapijos metodą, tačiau nesiryžta to daryti dėl klaidingo įsitikinimo apie savo gebėjimus piešti. Padėti dažų dėmę ant popieriaus lapo moka kiekvienas, o tai jau ir yra piešinio pradžia. Dailės terapijoje nevertinama, ar gražu, negražu, teisinga, neteisinga. Dailės terapijoje visi piešiniai yra didelė vertybė. Jie kalba, neša žinią, pirmiausiai pačiam autoriui apie jį patį. O dailės technikų puikus išmanymas, gebėjimas puikia piešti kartais yra labiau trukdantis nei padedantis dalykas. Nes tokiam klientui reikia dar sugebėti atjungti savo protą ir nebevykdyti kontrolės piešinio metu, tad jam gali būti tik sunkiau leisti rankai laisvai piešti, tapyti, terlioti.
Dailės terapija nėra vien simbolių, vaizdinių piešimas. Čia neretai naudojamas karakulinis piešimas, „žaidimas“ dažais rankomis, monotipija. Tai tokie dailės raiškos būdai, kurie nėra pavaldūs technikos išmanymui. Tad net ir nepiešęs ar labai mažai piešęs žmogus gali puikiai įsitraukti į kūrybinį procesą. Kartais būna, kad atlikus tam tikrą vizualizaciją žmogus sako, kad matė kokius nors vaizdinius, tačiau nemoka jų nupiešti. Tačiau jis visada laisvas juos pavaizduoti vien spalvomis, dėmėmis ar linijomis ir kalbėti apie jausmus, kuriuos išgyveno vizualizacijos metu. Dailės terapijose piešimo įgūdžiai nėra svarbu.
Ar užtenka vienos terapijos, ar rengiami ciklai?
Vienkartinis užsiėmimas tėra menkas prisilietimas prie dailės terapijos metodo. Net pažintimi jo negalima pavadinti, nes dailės terapijoje yra daug metodikų, gausybė priemonių, su kuriomis dirbama. Tai ir molis, žurnalų iškarpos, įvairiausių faktūrų popierius, guašas, tušas, akvarelė, anglis, kreidelės, smėlis, akmenys ir panašiai. Individualios terapijos pradžioje yra aptariamas pradinis terapijos užsiėmimų kiekis. Neturėtų būti mažiau kaip 8 sesijos. Vėliau galima užbaigti terapiją, jei tikslas, su kuriuo atėjo klientas, yra pasiektas, jei suteikta reikalinga pagalba įveikti stresą ar nerimą keliančias situacijas. Kartais terapijos procesas yra labai ilgas. Dirbama su berniuku, su kuriuo bendraujama jau ketverius metus. Bet paprastai, kai vykdomos grupinės dailės terapijos sesijos, temos išdėliojamos į aštuonis susitikimus.
Įsimintiniausi įvykiai ir išgyvenimai iš dailės terapijos praktikos
R. Kazlauskienė teigia, kad jai svarbiausias atvejis yra minėtas atvejis su berniuku, su kuriuo dirba keturis metus. Pradėsime skaičiuoti penktąjį mūsų darbo kartu sezoną. Jis buvo pats pirmasis jos klientas. Nežiūrint to, kad dailės terapija pradėjo domėtis ir jos mokytis 2010-aisiais, ją taikyti aktyviai savo darbe pradėjo tik būtent su šio vaiko atėjimu į studiją. Šeima jautė didelę atskirtį ir neviltį dėl to, kad nėra, kur ugdyti autizmą turintį berniuką. Galima pasidžiaugti, mes kartu su juo, su begaline šeimos pagalba ir įsitraukimu padarėme labai daug. Darbas su šiuo berniuku mane pačią labai drąsino, sustiprino tikėjimą dailės terapijos metodu kaip labai vertingu, stipriu būdu.
Įsimintiniausias įvykis, kurį laikas nuo laiko su dideliu džiugesiu prisimenu, tai buvo atvejis Sveikuolių sąjungos organizuojamoje Regėjimo atstatymo stovykloje. Buvau pakviesta vesti dailės terapijos užsiėmimus, pristatydama tai kaip vieną iš būdų, teikiančių žmogui nusiraminimą, atsitraukimą nuo įtampų kupinos kasdienybės, kai mus įtraukia pareigos, rutininiai darbai ir visame tame imame pamesti save. Į užsiėmimą atėjo garbaus amžiaus žmogus, jis prastai girdėjo. Man pristatant patį metodą ir nusakant užduotis, ką dalyviai turės daryti, jis vis taisėsi klausos aparačiuką, šis nuolat zyzė, zvimbė. Aš nerimavau ne tik, ar jis girdi, bet ar girdi instrukcijas ir kiti grupės dalyviai. Keletą kartų jo perklausiau, ar gerai jaučiasi grupėje, ar girdi, ką aš kalbu, ar aiškios instrukcijos. Tuomet grupei pateikiau prof. L. Lebedevos autorinį metodą medžio piešimą. Stebėjau grupę. Garbaus amžiaus dalyvis pasirinko piešti sausa pastele. Kol apėjau visus piešiančius dalyvius, grįžusi prie jo pamačiau, kad jo medis tarsi tas pats, tarsi jau kitas. Pagalvojau, kad tikriausiai jis pasirinko ant viršaus perpiešti guašu. Refleksijos metu jam pateikus grupei savo piešinį pastebėjau, kad tarsi kažkas dar yra kitoje lapo pusėje. Baigus jam kalbėti, pasisakius grupės dalyviams paprašiau parodyti kitą piešinio pusę. Kitoje pusėje buvo pastele nupieštas medis. Jis buvo tokios pačios formos, tokio paties dydžio, lygiai taip pat pasviręs nuo vėjo į dešinę pusę, tokių pačių spalvų, tik nupieštas sausa pastele. Tada man kilo klausimas. Dalyvio pasiklausiau ar galėčiau užduoti gal ne visai patogų klausimą. Jo padrąsinta paklausiau: -„Jei iš naujo reikėtų nueiti savo gyvenimo kelią, gyventumėte taip pat ar kažką norėtumėte keisti?“ Jo atsakymas buvo toks: -„Oi, daug gyvenime klaidų esu padaręs. Norėčiau kitaip gyventi. Bet tikriausiai gautųsi taip pat“. Šis atvejis man kaip įrodymas, jog dailės terapija - tas metodas, kuriame net pats nuo savęs nepasislėpsi. Jis labai iškalbingas, daug bylojantis, tik reikia leisti sau tai pamatyti. Tai, ką rodo piešinys.
Specialiųjų poreikių vaikų patirtis dailės terapijoje
Psichofizinę negalią turintys žmonės - vaikai - save ir pasaulį turi išmokti pažinti pasunkintomis sąlygomis. Vaikai, kuriems diagnozuotas dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, potinė negalia, autizmo sindromas, daug metų buvo mano draugai ir mokytojai. Mokytojo asmenybė yra raktas į vaiko širdį. Jei mokytojas keis / ugdys save - skleisis ir jo mokinys. Menai yra tos sritys, per kurias turbūt greičiausiai galima pasiekti vaiko širdį. Pati prigimtis, padovanojusi žmogui pojūčius, atskleidžia menų išskirtinumą: spalvos, garsai, kvapai, formos, judesys, lytėjimas atveria mums mikro ir makro pasaulius. Tik sugebėk subtiliai nukreipti vaiko dėmesį ir kūrybinė galia, glūdinti giliai viduje, išsiverš pati, padėdama arba išsikrauti, arba pasikrauti - tai yra terapijos paslaptis.
Piešimo pamokoje naudodama dailės terapijos elementus, atradau savo sistemą ir gana sėkmingai ją praktikuoju tiek su sveikais, tiek su spec. poreikių turinčiais vaikais. Nesiimu psichoterapeuto vaidmens. Diskusijos, įvairūs savęs pažinimo, socializaciją lengvinantys pokalbiai yra pagalbinė priemonė, padedanti išreikšti save per spalvas, vaizdą, formą - tai vadiname socialine reabilitacija. Pagrindinis mano pedagoginio darbo uždavinys - teigiamai veikti emocijas, aktyvinti motoriką, judesių koordinaciją, kūno kontrolę, lavinti lytėjimo pojūčius, žadinti dvasingumą. Tai iki šiol mokausi daryti ir pati.
Atrodytų, kam negalintiems kalbėti ar konstruktyviai mąstyti, kontakto su išoriniu pasauliu neužmezgantiems vaikams, reikalingas toks užsiėmimas kaip dailės terapija? Jiems gana socialinės priežiūros. Tą darbą dirbantiems neaiškumų nekyla. Neįtikėtina!
Kaip skatinti vaikų kūrybiškumą namuose?
- Bent 10 minučių kasdien skirkite meninei veiklai. Šiame kūrybos procese visai nesvarbus baigtinis rezultatas - jūsų tikslas turėtų būti praleisti laiką, stiprinant ryšį su vaiku, padedant jam išreikšti save, lavinant vaizduotę.
- Sukurkite kūrybai palankią aplinką. Svarbu, kad vaikas turėtų galimybę jausmus reikšti ne tik žodžiais, bet ir kūrybine forma. Tam gali padėti namuose turimas molbertas ar nutrinama lenta. Ant jų paraginkite vaiką ką nors nupiešti, kai jis jaučiasi piktas ar liūdnas, tegul tai tampa jo arba jos įpročiu.
- Įvairias šventes ir gimtadienius švęskite kūrybiškai. Gimtadieniai ir įvairios šventės - puikūs momentai pasinerti į smagias ir kūrybiškas veiklas. Pasiūlykite vaikui gimtadienį švęsti, dalyvaujant kūrybinėse dirbtuvėse (kuriant keramikos dirbinius, žvakes, aksesuarus, žaidžiant su smėliu) arba patys sugalvokite teatrinių, muzikinių, dailės žaidimų.
Dailės terapija ir sielvartas
Sielvartas ir liūdesys kyla iš netekties. Netektys gali kardinaliai pakeisti gyvenimus. Gedėjimas turi penkis etapus: neigimas; derybos; pyktis; liūdesys; susitaikymas. Sielvartas yra natūralus ir net būtinas. Tai žmogaus reakcija bei atsakas į netektį. Menas daro įtaką mūsų išgyvenamam sielvartui. Jis padeda atverti temas, kurias žmogus slopina, padeda atsiriboti nuo savo skausmo. Kai žmogus vengia sielvarto, kad išvengtų neišvengiamo skausmo, paneigia jį ar užblokuoja, tai dailės terapijos procesas kviečia šią būseną išjudinti spalvomis, vaizduote, judesiais. Meno procesas pašalina sielvarto įtampą, sukuria saugią erdvę, kurioje žmogus gali gedėti ir apie tai „kalbėti“ be žodžių. Kuriantis žmogus leidžia sau išveikti visą savo liūdesį, pyktį, baimes ir t.t.
Kūrybiškumas ir pats procesas padeda išstumti tai, kas yra užstrigę, o išstūmimas padeda pamatyti savo patirtį iš kitos pusės, kitu rakursu. Daugelis išgyvenimų tampa lengviau suvokiami, kai į juos gali pasižiūrėti tarsi iš saugaus atstumo. Būtent šis atstumas sukuriamas dailės terapijos metu. Žmogus nesąmoningas savo jausmas laisvai kurdamas išveikia vidinius turinius, o atsitraukęs nuo kūrinio gali tapti stebėtoju, gali pamatyti kas dedasi jo viduje ir po truputį su tuo susipažinti. Kūrybinis procesas taip pat gali suteikti kontrolės jausmą, o tai natūraliai sukuria ir saugumą. Žmogus, jausdamas jog gali kontroliuoti fizinį procesą, žino, kad savo istoriją, netekties išgyvenimą jis gali pasakoti vėl ir vėl, taip sukurdamas sau erdvę tai netekčiai įprasminti ir galiausiai paleisti.
Dailės terapijos užsiėmimai ir specialistai
Dailės terapijos užsiėmimai turi aiškią struktūrą, o jų metu naudojamos įvairios dailės priemonės. Dailės terapeutas terapinio proceso metu padeda klientui nagrinėti kūrinio reikšmę jam pačiam. Dailės terapijos naudą galite pajausti kurdami savarankiškai arba susirasdami kvalifikuotą dailės terapeutą. Specialistas jums paskirs pirmąjį susitikimą, kurio metu kartu su juo drauge nutarsite, kokių pokyčių siekiate ir koks yra jūsų dailės terapijos tikslas. Nuspręsite, kokia, individuali ar grupinė, trumpalaikė ar ilgalaikė dailės terapija jums yra tinkama ar reikalinga. Jeigu norite kurti, piešti ar tapyti savarankiškai, specialistai pataria susirasti saugią ir patogią vietą namuose, patogiai atsisėsti, ramiai kvėpuoti, atpalaiduoti visą savo kūną ir užsimerkti. Pabandyti čia ir dabar suprasti, kaip jaučiatės, ką jaučia jūsų kūnas. Dar vienas būdas, kurį specialistai rekomenduoja pradedantiesiems - pavaizduoti tai, ką matėte užsimerkę. Baigus kurti rekomenduojama aprašyti piešinį, kokias mintis ar jausmus sukėlė kūrybinis procesas ir kokius rezultatas, kokią žinutę jums atsiuntė jūsų piešinys, ką jis primena ar kokią istoriją pasakoja.
Dailės terapeuto išsilavinimas ir kompetencija
Reikalavimai dailės terapeuto išsilavinimui šiuo metu yra aiškiai apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymais. Lietuvoje dailės terapeutai ruošiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto jungtinėse dailės terapijos magistro studijose. Tai yra sveikatos priežiūros sritis. Studijų metu integruojami dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo žinių ir praktikos aspektai. Svarbus šių studijų akcentas - savęs pažinimas, grindžiamas principu, jog tik gerai pažinęs save, gali pažinti kitą.
Dailės terapija Lietuvoje
Dailės terapija jau funkcionuoja ir Lietuvoje.