Grįždami mintimis į vaikystę, kaip neįkainojamo artumo valandėles prisimename prieš miegą mamos ir tėčio skaitytas pasakas. Šiandienos pasaulyje, kai technologijos užima vis didesnę vietą mūsų gyvenime, kyla klausimas, ar knygos vis dar svarbios vaikams. Ar šiuolaikiniai vaikai turėtų skaityti knygas? Šiame straipsnyje panagrinėsime skaitymo naudą vaikams, knygų svarbą ugdant asmenybę ir kaip paskatinti vaikus pamėgti skaitymą.
Skaitymo nauda vaikams
Skaitymas yra viena iš esmingiausių kalbos ugdymo, tobulinimo priemonių. Tyrimais įrodyta, kad įsčiose augantis vaikelis girdi muziką, skiria tėvų balsus. Gal galima jam ir skaityti bei sekti pasakas? Logiškai mąstant, skaitymas dar negimusiam kūdikiui turėtų vaidinti tokį pat vaidmenį kaip ir dainavimas. Juk tai bendravimas emociniais kanalais. Būsimoji mama, skaitydama ir dargi įsivaizduodama, kad skaito ar pasakoja būsimam kūdikiui, turėtų išgyventi gražiausius jausmus, kurie persiduoda dar negimusiajam.
Knygos lavina vaiko intelektą, kūrybiškumą, plečia žodyną, ugdo iškalbą ir didina pasitikėjimą savimi. Jos padeda vaikams suprasti supantį pasaulį, moko jį kritiškai vertinti, lavina mąstymą, atmintį, turtina vaizduotę ir žadina kūrybiškumą bei ugdo dėmesio koncentraciją. Nuo mažumės draugaujančių su knygomis vaikų ir emocijų pasaulis turtingesnis. Jie turi išsiugdę geresnius empatijos įgūdžius, geba geriau suprasti kitus.
Be to, skaitymas yra puiki bendravimo su vaiku priemonė. Vaikams patinka, kai jiems skaitoma, nes tai suteikia jiems saugumo ir jaukumo jausmą. Skaitymas kartu su tėvais ar kitais artimaisiais stiprina ryšį ir kuria gražius prisiminimus.
Knygų svarba ugdant asmenybę
Knygos formuoja vaiko vertybes, leidžia geriau pažinti pasaulį, ugdo estetinį skonį, lavina vaizduotę, moko taisyklingos ir turtingos kalbos, leidžia pajausti jos grožį. Gera knyga vaikui padeda įveikti krizes, geriau prisitaikyti, moko atpažinti savo jausmus, juos tinkamai reikšti, leidžia tapatintis su mėgiamais herojais.
Taip pat skaitykite: Bibliotekos vaidmuo Kelmės krašte
Skaitymas padeda vaikams suprasti, kas yra gera ir kas bloga, kas yra svarbu gyvenime, žmonių santykiuose. Vaikas tapatinasi su knygų personažais, atkartoja jų elgesį. Taip knygos padeda formuoti jauno žmogaus vertybių sistemą.
Kaip paskatinti vaikus pamėgti skaitymą?
Visų pirma, tėvai turėtų rodyti pavyzdį. Jei vaikas namuose mato tėvų susidomėjimą skaitymu, nuo mažiausių dienų jam skaitomos knygos ir skaitymas skiepijamas kaip vertybė, jis pamėgsta skaityti. Labai dažnai tėvai, patys nerodydami meilės knygoms, to reikalauja iš vaikų. Taigi neskaitymo problemą reikia pradėti spręsti nuo savęs.
Skaitymą reikėtų paversti ritualu, tradicija. Kai kurios šeimos turi tradiciją ar įprotį - tam tikros savaitės dienos jų namuose yra skaitymo dienos. Tuomet susėda visi šeimos nariai ir skaito vieną knygą ar visi kartu skaito savąsias knygas, paskui dalijasi tuo, ką perskaitė. Tokie įpročiai formuoja meilę skaitymui.
Tačiau pratinant vaiką prie skaitymo, nereikia versti vaiko to daryti. Reikia jam pasakoti, kad knygos yra išminties šaltinis ir rodyti jų vertę. Didelę klaidą daro tėvai, knygas pasitelkiantys kaip bausmę. Pavyzdžiui, verčia vaiką skaityti, kai jis gauna blogą pažymį. Taip formuojama nemeilė knygoms.
Svarbu sudaryti palankią skaitymo gebėjimų ugdymui aplinką. Knygos turi būti matomos namuose. Sukurkite namuose specialią bibliotekos erdvę, net jei tai būtų tik viena ar dvi knygų lentynos. Jose turėtų būti jūsų vaikams pagal amžių tinkamos literatūros, skirtingų stilių ir autorių kūrinių. Leiskite vaikui pačiam išsirinkti, ką jam skaityti, jei neprašo pagalbos ar patarimo.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Taip pat vertėtų supažindinti vaiką su biblioteka ir knygynais. Užsukite kartu į artimiausią biblioteką (galbūt prie jūsų namų ar vaiko mokyklos), taip pat - knygyną, kuriame mėgstate ir pats lankytis. Leiskite jam ilgai ieškoti, rinktis, paskaitinėti knygas. Tegul pasirinkimas būna sąmoningas. Skatinkite bibliotekoje ir knygyje lankytis savarankiškai ir pačiam pasiimti, nusipirkti norimą knygą. Tai ne tik padės atrasti jam patinkančią literatūrą, autorius, bet ir stiprins savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi.
Dažnai skaitykite kartu. Šeimos skaitymo laiko nusistatymas padeda suteikti šiai veiklai prasmės ir džiaugsmo. Matydamas, kad tuo metu kartu skaitote ir jūs, vaikas nesijaus "nubaustas", "privalantis" skaityti. Galiausiai tai gali tapti bendru jūsų pomėgiu. Galite skaityti ir vieną knygą garsiai - vieną skyrių jūs, kitą - vaikas. Arba tą pačią knygą kartu ir vėliau aptarti siužetą, veikėjus.
Sudarykite kasdienio skaitymo tvarkaraštį. Skaitymas turi tapti kasdienės rutinos dalimi. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, galite knygai kasdien skirti nuo pusvalandžio iki valandos. Svarbu paskirti laiką tokiu metu, kai vaikas niekur neskuba. Pavyzdžiui, prieš miegą arba ryte, prieš mokyklą. Savaitgaliais ir per atostogas taip pat laikykitės skaitymo tvarkaraščio.
Domėkitės tuo, ką skaito jūsų vaikas. Nors skaityti svarbu, tikrai ne viskas, ką galima rasti bibliotekose ar knygynuose, verti skaitytojo laiko. Būkite atidus ir pasistenkite kritiškai įvertinti netinkamą turinį. Galima mandagiai paaiškinti vaikui, kad tai - ne jo amžiui skirta knyga arba atvirai papasakoti kitas priežastis, kodėl viena ar kita knyga, jūsų nuomone, neturėtų atsidurti vaiko rankose. Visgi būkite atlaidus, jei pasirinkimai ir skoniai nesutaps su jūsų. Tai natūralu. Kad įvertintų gerą literatūrą, vaikas turi išsiugdyti savo literatūrinį skonį daug skaitydamas.
Knygos vaikams: kokios jos turėtų būti?
Knygų leidyba mūsų laikais tokia įvairiapusė, kad leidžiamos specialios knygos kūdikiams, kurios tinka „skaityti“ maudantis vonioje, kurias galima kramtyti, daužyti. Ilgą laiką aš į tokį reiškinį žiūrėjau mažų mažiausiai skeptiškai - kokia ten knyga iš gumos, o dar labiau - argi tai literatūra! Bet pastaruoju metu imu susitaikyti su nuostata, kad netgi guminė knyga formuoja tam tikrą santykį su knyga, bendriausią knygos kaip išorinio pasaulio objekto sampratą, padeda suprasti, ko iš tokio „objekto“ galima tikėtis, išmoko knygą vartyti, sklaidyti ir pan. Pagaliau ir tokios knygos gali būti vaiko ir mamos (tėčio, sesutės, broliuko) bendravimo, pokalbio pretekstas. O juk kalbame su vaiku nuo pat jo gimimo ir dargi anksčiau.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Knyga - viena iš esmingiausių kalbos ugdymo, tobulinimo priemonių. Ir tai turi būti paveikslėlių knyga - tam tikras knygos tipas, rūšis, kurios esmė yra iliustracijos ir teksto vienovė, sąveika. Džiugu, kad Lietuvoje pamažu imama suvokti paveikslėlių knygos prasmė. Iki kokio amžiaus paveikslėliai vaikams yra svarbiausioji knygos dalis? Manau, kad tuos dalykus sunku atskirti. Čia vėl reiktų aiškinti, kas yra paveikslėlių knyga. Jos specifika ta, kad vaikas žvelgia į piešinį, paveikslėlį ir klausosi tėčio ar mamos žodžių. Ar tie žodžiai užrašyti knygoje, ar juos kuria skaitovas (būna paveikslėlių knygų, kuriose visai nėra teksto), vaikui gal ne taip ir svarbu. Turbūt daugelis esame pastebėję, kad iš pradžių vaikai neleidžia ištisai skaityti teksto, jie atkreipia dėmesį į kokią nors detalę ir laukia, kad ją pastebėtų ir skaitantysis, paaiškintų. Štai šioje vietoje ir norėčiau atkreipti knygą perkančiųjų dėmesį tai, kad jos vertė daug priklauso nuo to, kiek jos piešinys leidžia tyrinėti, įsivaizduoti, atspėti. Vienu žvilgsniu aprėpiamos ir akimirksniu suvokiamos iliustracijos, neturinčios jokios paslapties, paprastai yra nemeniškų, netalentingų knygų požymis. Žodžiai darosi svarbūs pamažu, tolygiai turtėjant paties vaiko žodynui. Dėl tekstų turinio, apimties yra pastebėta įdomių dalykų, kurie kartais trikdo bandančius nustatyti tam tikros knygos adresato amžių. Atkreipkime dėmesį, jog klausydamasis vaikas gali suvokti, pamėgti ir gana sudėtingą, ir didelės apimties tekstą, kurį savarankiškai jis perskaitytų tik po kokių penkerių ar daugiau metų. Skaitymo technikos sunkumai labai menkina skaitymo malonumą, todėl pradėjusiam skaityti knygos kartais turi būti mažesnės apimties (taip pat ypač svarbu - raidžių dydis), negu jis yra išklausęs prieš keletą metų. Beje, visai normalu, jog mokomasi skaityti iš knygos, kuri, jos besiklausant, jau buvo išmokta atmintinai. Kartais vaikai mus taip apgaudinėja.
Visiška dauguma mažiesiems skirtų knygų yra ne audrinančios, o teigiančios harmoniją. O jeigu tai knyga, kurią prieš miegą pasirinko pats vaikas, tai nėra abejonių, kad ji tinkamiausias kelias į saldžių sapnų šalį.
Kada skaityti?
Kiekviena proga, kuri atsiranda šiame beprotiško tempo pasaulyje. Pasirinkime vertingų knygų vykdami atostogų, išsirengę į tolimesnę kelionę. Pasižvalgykime po vis gausėjančią garsinių knygų, kompaktinių plokštelių rinką. O jeigu ko nors nenugirsite ar „nesuprasite“ ir paprašysite vaiko atpasakoti - tai bus nuostabiai gudrus ugdymo ir lavinimo metodas!
Žinoma, labai svarbu, kad aplink būtų tylu. Ir kad abu galėtų matyti, vartyti knygą. Įprasčiausia pasisodinti vaiką ant kelių arba šalia. Nežinau, ką apie tai sakytų gydytojai, bet kaip nuostabu abiem prigulti ant aukštų pagalvių, kai vaikas įsitaiso ant pusiau sulenktos tavo rankos, kai vaiko kvapas ir knygos kvapas susilieja į vienumą. Neseniai Korėjoje, lankydamasis tarptautiniame vaikų knygų festivalyje, mačiau fantastišką nuotrauką: tėtis guli ant šono, palaimingai šypsosi, gal dvejų ar trejų metukų sūnelis atsisėdęs ant jo tarsi ant suolelio su knyga rankose ir akivaizdu, kad „skaito“ tėčiui.
Kiek minučių mažas vaikas sutelkia dėmesį į skaitomą istoriją? Minėtos „Bookstart“ programos buklete perskaičiau tokį punktą: „Vaikams viskas greitai atsibosta, todėl geriausia yra mažiau, bet dažniau“. Jokiu būdu barti ar gėdinti vaiko, kad jis nebesiklauso, negalima. Tai būtų pirmas priešiškumo knygai poreiškis.
Kodėl maži vaikai nori, kad jiems nuolatos skaitytų (ar pasakotų) tas pačias istorijas? Mes prisirišame prie daiktų, žaislų, istorijų - kartais visam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad tos vaikystės knygos ar knyga, su kuria išeiname į gyvenimą ir kuri iki gyvenimo pabaigos „stovės akyse“, būtų tikrai meniška, subtili ir prasminga. Tai grožio pajautos, skonio, estetinio jausmo pradmenys. Apie vaiko norą klausytis tos pačios knygos ar pasakojimo esu galvojęs, su juo susidūręs, šį bei tą skaitęs. Man atrodo, kad tai yra labai keistas savęs įtvirtinimo, pasitikėjimo, savo pranašumo suvokimo reiškinys. Vaikas įsidėmi, klausydamasis kažkelintą kartą to paties, paskui tikrina savo atmintį, žinias, džiaugiasi, jog žino, kaip bus toliau, žino, kaip viskas baigsis ir kad tai suteiks jam džiaugsmą. (Tiesa, apie laimingos pabaigos kanoną reikėtų diskutuoti atskirai.) O ypač jeigu suaugėlis „suklysta“!
Kai kurie vaikai labiau mėgsta ne knygų skaitymą, o istorijų, pasakų pasakojimą, prašo, kad mama papasakotų „iš burnos“, o ne iš knygos. Kaip elgtis? Puikiai prisimenu tą situaciją iš savo vaikystės. „Leisdavome“ tėvui abu su broliu, kad jis paskaitytų keletą puslapių tyliai, mes ištvermingai laukdavome, o paskui turėdavo papasakoti. Bet tai buvo gana didelės apimties knyga, dabar manau, kad jos stilistika, sakinių konstrukcija mums buvo svetimoka, o tėvas versdavo į „šeimos kalbą“. Nors, ko gero, jau tada ir patys neblogai mokėmės skaityti - tiksliai nebeprisimenu. Gal vis dėlto tam tikrais momentais vaikui norisi pašalinti tarpininką - knygą , bendrauti visiškai tiesiogiai? Gal tai toks intymumo potroškis, antplūdis?
Kas kiek laiko atnaujinti mažylio bibliotekėlę? Vaikui reikėtų suteikti galimybę pasirinkti knygą, kurios norisi šį vakarą. Taigi jų turėtų būti keletas. Tačiau jeigu knygų pilni kampai, jos netenka vertės, išskirtinumo, pagarbos. Deja, šiais laikais daugelis esame priversti paklusti kainos diktatui - pasirenkame pigesnę, kad turėtume daugiau. Aš siūlyčiau geriau jau pirkti rečiau, bet kokybiškesnę, meniškesnę knygą. Neišvengiamai ji kainuos daugiau - paveikslėlių knygų leidyba tikrai brangi, jas leidžiantieji retai kada kraunasi turtus. Paradoksalu, bet, man rodos, komercinių tikslų labiau siekia tie, kurie gausiai leidžia pigias knygeles, o labai dažnai - tiesiog kičą. Jomis knygų rinka užversta, piktnaudžiaujama jaunų tėvelių pareigingumu, kilniais kultūriniais siekiais. Konkrečiai pasakyti, kiek knygų vaikas turi turėti, sunku.
Kodėl dauguma vaikiškų knygelių - apie naminius ir miško gyvūnus? Juk šiuolaikiniai vaikai, kurie auga mieste, tų gyvūnų akyse nematę. Ar tai nėra pasenusi tradicija? Perfrazuosiu vieną citatą: šiuolaikinio miesto gatvėse ne tiek jau daug beždžionių, liūtų ar žirafų. O knygose jų knibždėte knibžda. Ir kaip tai įdomu! Taip jau yra, kad vaikui artimas visas gyvasis pasaulis, net ir negyvąjį jis džiaugsmingai animizuoja, antropomorfizuoja. Iš kurgi tas mirtinas troškimas turėti savo šuniuką ar bent kačiuką?!Tad nemanau, kad kūriniai apie gyvūnus yra pasenęs dalykas. Kartais gali būti pasenusi knygos stilistika. Be to, visais laikais knyga plėtė akiratį, pasakojo ne tik apie tai, kas po ranka, kas po nosim. Tačiau žvelgdami į vaikų literatūros, paveikslėlių knygos raidą, istoriją, pastebėsime, kad tose knygose gyvūnijos mažėja, o jūsų minimų daiktų, artimosios miesto vaiko aplinkos realijų - daugėja. Atkreipkime dėmesį kad ir talentingas Kęstučio Kasparavičiaus knygas: ten ir gyvūnų gausybė, ir veikiančių daiktų įvairovė.
Apskritai, mažųjų vaikų knygos, kaip ir apskritai augančio žmogaus lektūra - turi būti įvairios. Nes ir pats pasaulis įvairus, sudėtingas ir įdomus.
Kaip atpažinti gerą knygą vaikams?
Atsakymų, kokia knyga gera tik mažiesiems, daug, bet ar jie patikimi? Arčiau tiesos būtų tvirtinimas, kad vaikams gera ta knyga, kuri gera ir suaugusiesiems. Šiandien mums tenka koreguoti požiūrį į knygas, atmesti kai kuriuos marksizmu atsiduodančius kriterijus. Juk peikėme geras į Vakarus pasitraukusių rašytojų knygas, o dabar - kaip niekur nieko - tas pačias giriame. Manau, kad pripažinti dvigalvio stabo - estetinio ir pedagoginio - kriterijus nelabai patikima. Ar po tuo reikalavimu iš knygos pedagogiškumo nebuvo užslėptas reikalavimas auklėti skaitytoją komunistiškai? Kam kitam jo galėjo reikėti, nes juk auklėjant estetiškai kartu auklėjama ir etiškai. Tokia grožinės literatūros prigimtis. Svarbiausiu vaikų literatūros vertinimo kriterijumi laikyčiau tokį - tai gilios minties ir puikios meninės formos, pagaulus tikrovės ir išmonės lydinys. Neabsoliutinčiau reikalavimo, kad vaikų literatūra būtinai turinti būti optimistiška, kaip žaidimas judri. Tokia literatūra laisvalaikiui, pramoginė. Reikia ir tokios, bet ji negali pakeisti mąslios, gilios, savaip intelektualios. Nuogąstavimai, kad kai kurie vaikų literatūros kūriniai pernelyg sudėtingi, pilni sunkiai iššifruojamų metaforų ar simbolių, atsirado dėl tos literatūros specifikos pervertinimo. Meninio bejėgiškumo negalima painioti su meniniu sudėtingumu. Ir vaikų literatūroje tebūnie „pirmiausia svarbu ne įdomumas, o dvasinė, protinė ir dorovinė vertė turiny ir išreiškimo grožis formoj“ (V. Vaikų knygos vertinimui daro žalą ir nesaikinga orientacija į užsienio klasikus. Šitaip geriausi lietuvių rašytojų kūriniai nustumiami į periferiją. Prarandama galimybė ugdyti istorinę skaitytojų atmintį, nacionalinę orientaciją. Svarbus dalykas - skatinti skaityti naujas knygas, nevengiant iškelti jų naujovių, savitumo ir trūkumų. Tai moko ieškoti geriausios knygos, geriausio rašytojo, moko vertinti, gilintis, lyginti. Vaikų literatūra - lygiavertė visos literatūros dalis. Ši nuostata turėtų būti išeities taškas mąstant ir kalbant apie vaikų literatūros kriterijus, reikalavimus. Gera ta knyga, kuri patraukia mažąjį skaitytoją, taigi yra nenuobodi. Šito vaikų knygų autoriai siekia įvairiausiais būdais (netikėtomis temomis, ryškiais veikėjų paveikslais, dinamiškais siužetais, emocingu pasakojimu, tautosakos aktualizavimu, žaidimo elementais, gražia, stilinga kalba…). Vaikų literatūra neturi būti primityvi. Tai pati klastingiausia sekluma, ant kurios užplaukti vaikų literatūros kūrėjams yra pragaištinga. Vaikai geba suprasti labai daug ką. Jiems įdomus ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pasaulis. Nėra jokių specialių vaikiškų temų ar to, apie ką nebūtų galima rašyti. (Tai įrodė V Račicko apysakos, R. Černiausko apsakymai.) Bet visada svarbu - kaip rašoma. Gerose knygose vaikams neturėtų būti rašoma deminutyvine kalba apie šiltnaminį rožinių barbių pasaulį, o drąsiai leidžiamasi į gyvenimo ir kalbos gelmes. Tikrai gera vaikų literatūra įdomi ir suaugusiesiems (T. Janson herojų „filosofavimas“ įdomus ne tik vaikams; J. Degutytės ciklas Piemenaitė karalaitė apie gėles - ne vien tik apie jas ir ne vien tik vaikams; visiems tėvams būtų pravartu pasiskaityti kad ir R.Dahlʼo Denį - pasaulio čempioną ar A. Lindgren Ronją plėšiko dukterį). Yra kūrinių, kurie parašyti nebūtinai vaikams, bet mielai jų skaitomi. Antai A.
Atskirai iškyla vaikų literatūros didaktiškumo problema. Nors didaktiškumas ne kartą pultas ir peiktas, tačiau ne visada pelnytai. Juk knyga (ir tautosaka) lavina, moko, auklėja. Kai kurie „pamokymai“ - ne įkyrūs, o gražiai, natūraliai išaugę iš viso teksto - anokia čia blogybė? Kuo bloga P. Mašioto Morkų didaktika? Tokiu pozityviu didaktiškumu vaikų literatūra gal ir skiriasi iš viso literatūros srauto. Akivaizdu, kad efektyviausia yra meninių vaizdų didaktika: kai tekstas teikia estetinį pasigėrėjimą, kai jis užburia, tai ir auklėja, ir moko, ir lavina skonį… Dar mažiesiems skaitytojams labai svarbios iliustracijos, knygelės išvaizda. Geros iliustracijos tarsi pratęsia pasakojimą, jas vaikai atsidėję ilgai tyrinėja. Tokia, pavyzdžiui, S. Nordkvisto knyga Petsono tortas. Lapių medžioklė (autorius pats ir iliustravo). Kartais iš pirmo žvilgsnio net sunku suvokti, kodėl vienas ar kitas kūrinys taip labai skaitomas. Kodėl, tarkim, tokia populiari Š. Pero Raudonkepuraitė? Todėl, kad tekstas suręstas labai apgalvotai. Pasaka prieinama, suprantama ir trimečiui: įsimenantys veikėjų paveikslai - baisusis vilkas ir Raudonkepuraitė (kokia vykusi meninė detalė ta raudona kepurė, kaip ji heroję išskiria iš visų kitų veikėjų - kaimo mergaičių, princesių…), dinamiškas, be nereikalingų šalutinių linijų siužetas, kondensuotas, įtemptas Raudonkepuraitės ir vilko dialogas, intriga su detektyvo elementais, persirenginėjimais ir apgavystėmis, šiurpulio dozė, kai praryjamos senelė ir anūkė, galų gale - laiminga pabaiga, o vilkui - atlygis už blogus darbus. Skaitytojas (ar klausytojas) nepaleidžiamas iš užburto, magiško teksto traukos lauko. Geri vaikų literatūros „ekspertai“ - patys vaikai. Viena devynmetė skaitytoja, paprašyta nurodyti dvi jai labiausiai patikusias knygeles (vieną - lietuvių autoriaus, kitą - užsienio), nurodė Just. Marcinkevičiaus Grybų karą ir R. Dahlʼo Raganas. Ji pataikė į dešimtuką - abu kūriniai išties meniškai vertingi. Suaugusįjį dar galima apgauti pasislepiant po madingomis literatūros srovėmis, o skaitantis vaikas visada atskirs pelus nuo grūdų. Gera vaikų knyga - tai džiugenos paieškos ir radimas!.. Suaugusysis ir vaikas skirtingai supranta, kas yra gera ir gražu. Todėl, suaugusiesiems nusprendus, kas yra gera vaikų literatūra, vaikams ji gali pasirodyti paprasčiausiai neįdomi (kaip sriuba). Tas pat - kalbant apie tekstą, iliustracijas, dizainą. Trumpai būtų galima apibūdinti taip: gerą knygą įsimename visam gyvenimui - ir ne tiek jos tekstą ar iliustracijas, kiek jausmą, kuris kilo knygą skaitant. Gera vaikų knyga yra ta, kuri visam gyvenimui palieka gerumo pojūtį, dėl kurio nuolat grįžtame prie tos pat knygos, nors aplinkui tiek daug kitų. Geras kūrinys - tai tiesiog pasakojimas, be pasakėtiškų moralizavimų, graudulingų ir rūsčių pamokymų. Arba, kitaip sakant, tai turėtų būti knyga be išvadų. Juk neklausiame: „Ko mus moko Pepės Ilgakojinės gyvenimas?“ Tiesiog taip nesielgiame, bet labai norime bent trumpai kaip ji pagyventi. Tai vaikystė pati savaime. Gera knyga neturi stokoti humoro - atviro ir subtilaus. Juk per juoką lengviau ir didaktinius pamokymus priimame. Antra vertus, tas humoro nestokojantis pasakojimas neturi prasilenkti su elementariom elgesio normom, kurių norime, kad vaikai laikytųsi. Ir tai turi būti knyga, leidžianti pasinerti į pasaulį, kuris lyg ir yra, ir lyg jo nėra. Ten gali vykti viskas lyg ir taip pat kaip čia, bet tik kitaip. Jaunesniems vaikams skirtuose kūriniuose ne psichologinis ar filosofinis veiksnys turėtų vyrauti, bet veiksmas, idėja, kurios rezultatas turi būti nelauktas. Ir dar turi būti herojus. Gali būti stiprus ir protingas, gali būti kvailas, juokingas - nesvarbu. Kiekvienu atveju jis turi nugalėti, nes tuomet nugalės ir skaitytojas.
tags: #dabartiniai #vaikai #turi #skaityt #knygas