Vaikystė - tai laikotarpis, kai formuojasi pagrindiniai žmogaus asmenybės bruožai ir charakterio savybės. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas lemia vaiko charakterį, kokią įtaką daro temperamentas, tėvų vaidmuo ir aplinka, bei kaip ugdyti teigiamas vaiko savybes.
Temperamentas: įgimtas pagrindas
Temperamentas - tai įgimtos ir santykinai pastovios asmens savybės, nusakančios, kaip žmogus reaguoja į aplinką. Tai nėra sugebėjimas, ką ir kaip gerai žmogus daro, o greičiau jo reakcijos būdas. Kalbant apie vaikus, temperamentas gali būti apibūdinamas pagal jų reakcijas (aktyvumą, pyktį, drovumą) ir savikontrolę (dėmesio išlaikymą, gebėjimą nusiraminti).
Nėra blogo temperamento. Skirtingomis aplinkybėmis, tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Be to, nė vienas temperamentas nėra vien blogų arba vien gerų (visomis aplinkybėmis) savybių rinkinys. Svarbu suprasti, kad neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, tačiau galima atrasti jo stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.
Populiarioji temperamentų tipologija
Nors žmonės turi įvairių temperamentų bruožų, dažniausiai vyrauja vienas iš keturių pagrindinių tipų:
- Melancholikas: Emociškai jautrus, jam būdingos ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nepasitikėti, subtiliai suvokia fizinių dirgiklių ir gyvenimo aplinkybes.
- Cholerikas: Jam būdingas greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška, mimika, gestai, kalba, yra judrus, nori aktyviai veikti.
- Sangvinikas: Jis paslankus, karštas, kai susidomi kokia nors veikla, dirba produktyviai. Jam būdingas greitai kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, chaotiška veikla.
- Flegmatikas: Jam būdingas lėtai kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas, silpna išorinė jausmų raiška, lėtas mąstymas.
Kaip suprasti, kokio temperamento yra vaikas?
Visi kūdikiai skirtingi, tačiau juos galima suskirstyti į tris grupes:
Taip pat skaitykite: Požymiai ir priežastys
- „Lengvo“ būdo kūdikiai: Domisi aplinka, yra smalsūs, juos lengva pripratinti prie miego ir mitybos režimo.
- „Sunkaus“ būdo kūdikiai: Dažnai neramūs, jautrūs, verkia, nereguliariai miega ir valgo.
- Lėto būdo vaikai: Ramūs, mėgsta pamiegoti, sunkiai pripranta prie naujovių, atsisako ragauti naujo maisto.
Su „sunkiaisiais“ ir lėtuoliais tėvams reikia daugiau kantrybės. Tik nuo jų reakcijos priklauso, kaip vaikai vėliau, jau užaugę, jausis dėl savo temperamento ypatybių.
Charakteris: aplinkos ir patirties įtaka
Nors temperamentas yra įgimtas, charakteris formuojasi vaikui augant ir priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga: kaip aplinkiniai į jį reagavo, auklėjo, kokios buvo jų vertybės ir pan. Galima sakyti, kad temperamentas daro įtaką žmogaus charakteriui, tačiau šį formuoja ir kiti veiksniai.
Kokiu žmogumi vaikas taps, lemia labai daug skirtingų veiksnių: genetika, aplinka, kurioje auga, patirtys, materialinė ir socialinė padėtis, religija, populiarioji kultūra ir kt. Tačiau kone didžiausia reikšmė teikiama tėvų vaidmenims.
Mokslininkai, tyrinėjantys asmenybės formavimosi ypatumus, mano, kad asmens charakterį lemia genų kombinacijos ir aplinkos veiksnių sąveika. Dauguma sutinka, kad genai truputį svarbesni, lemia daugiau nei 60 % asmens charakterio savybių. Tai rodo tyrimai, atlikti su kartu arba skirtingose šeimose augusiais dvyniais.
Charakterio tipai
Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui. Jų yra 11: psichopatinis, šizoidinis, paranojinis, ribinis (isterinis), narcizinis, mazochistinis, depresinis, hiperaktyvus, vengiantis, demonstratyvus ir obsesinis. Šie tipai pavadinti pagal psichinių sutrikimų pavadinimus, tačiau nerodo, kad žmogus serga kuria nors liga. Jie parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis.
Taip pat skaitykite: Patarimai auginant hiperaktyvų vaiką
Mažų vaikų asmenybė ir charakteris dar tik formuojasi, todėl net gerai pažįstant savo atžalą gali būti sudėtinga, netikslu priskirti jį kuriam nors tipui. Tačiau galima atsižvelgti į tėčio ir mamos charakterio tipus, nes labai tikėtina, kad vaikas perims vieną jų. Šis tipas įgyjamas vaikystėje, išlieka visą gyvenimą, tačiau atskiras savybes įmanoma koreguoti netgi suaugusiesiems.
Tėvų vaidmuo formuojant vaiko charakterį
Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi vaiko auklėtojai ir mokytojai. Jų vaidmuo formuojant vaiko charakterį yra neįkainojamas. Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas ir rūpestis, vaikas bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis ir jausis saugus.
Svarbu, kad tėvai įvertintų, kiek jų pačių temperamentas atitinka jų vaikų temperamentą. Vaiko ir tėvų temperamentų skirtumai gali labai stipriai paveikti tarpusavio santykius. Tėvai, kurie supras skirtumus tarp savo ir vaiko temperamento, sugebės priderinti savo lūkesčius prie vaiko temperamento ir atras būdų patenkinti vaiko poreikius. Tėvai, kurie nesupras, kad vaiko elgesys gali būti veikiamas jo temperamento, gali galvoti, kad vaikas paprasčiausiai yra blogas.
Svarbiausi tėvų vaidmenys
- Meilė ir saugumas: Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą. Vaikas turi jausti, kad yra laukiamas ir mylimas, kad pasaulis yra saugus ir įdomus tyrinėti.
- Pavyzdys: Elgtis gerai mokyti pavyzdžiais, patiems ugdant gerąsias charakterio savybes.
- Bendravimas: Pozityvus ir šiltas bendravimas su vaiku stiprina jo asmenybę ir charakterį. Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo vertybes, prasmę ir tikslus.
- Ribos ir taisyklės: Vaikui reikalingos aiškios taisyklės ir žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tai leidžia jam jaustis saugiai ir žinoti, kad sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės.
- Paskatinimas: Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka tėvų šypsenos ar linktelėjimo galva.
- Nepriklausomybės skatinimas: Tėvai neturėtų slopinti vaiko nepriklausomybės, o skatinti jį savarankiškai atlikti užduotis, priimti sprendimus ir spręsti savo problemas.
Ko reikėtų vengti?
- Bausmės ir priekaištai: Bausmėmis, pykčiu ir nuolatiniais priekaištais tėvai nieko nepasieks, o tik sukels vaikui daug neigiamų emocijų.
- Pateisinimas temperamentu: Nepatenkinamas vaiko elgesys neturėtų būti pateisintas temperamentu.
- Perdėtas globėjiškumas: Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą.
- Smurtas: Vaikystėje fizinį ir psichologinį smurtą kentę mažamečiai užaugę pasižymi menka saviverte. Daugeliu atvejų jaučiasi bejėgiai, negalintys nieko pakeisti.
Ugdymo įstaigos vaidmuo
Ugdymo įstaigos, tokios kaip darželiai ir mokyklos, taip pat atlieka svarbų vaidmenį formuojant vaiko charakterį. Mokytojai ir ugdymo specialistai gali padėti vaikui suprasti savo emocijas, jas įvardinti ir suvokti kilusių emocijų priežastis.
Svarbu, kad ugdymas namuose ir ugdymo įstaigoje būtų nuoseklus, kad vaikui būtų aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Šiuolaikiški ugdymo metodai
Šiuolaikiniuose darželiuose ir mokyklose naudojami įvairūs metodai, padedantys ugdyti vaikų charakterį:
- Kimochi ugdymo programa: Padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis.
- Pozityvioji disciplina: Remiasi pagarba vaikui, aiškiomis taisyklėmis ir logiškomis pasekmėmis.
Vaiko charakterio bruožai ir pasiruošimas mokyklai
Vaikų temperamentas turi didžiulę įtaką vaiko pasiruošimui eiti į mokyklą. Kai kuriems vaikams nauja aplinka pasirodys be galo įdomi ir jaudinanti, jie greitai pripras prie naujos tvarkos ir džiaugsis naujais draugais. Kitiems vaikams gali prireikti daugiau laiko, kad adaptuotųsi naujoje aplinkoje.
Svarbu, kad tėvai išnaudotų temperamento privalumus ir pasiruoštų trūkumams. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.
Septyni pagrindiniai vaiko temperamento bruožai:
- Aktyvumo lygis: Kai kurie vaikai yra labai aktyvūs, jie nenusėdi vietoje - nuolat juda, bėgioja, šokinėja, visur lenda. Kiti vaikai, priešingai - yra neaktyvūs; jiems patinka ramūs užsiėmimai, pavyzdžiui, dėlioti dėliones arba vartyti knygas.
- Reguliarumas: Kai kurie vaikai laikosi pastovaus režimo. Jie tuo pačiu metu prašo valgyti, eina miegoti ir atsibunda, panašiomis valandomis kiekvieną dieną prašosi į tualetą. Kiti vaikai turi nuolat besikeičiantį ritmą. Jie gali išalkti 8 val. ryte arba nenorėti valgyti visą dieną, gali atsikelti anksti ryte pirmadienį, tačiau miegoti iki pietų trečiadienį.
- Atsakas į naujas situacijas: Kai kurie vaikai puikiai jaučiasi naujose, nepažįstamose situacijose ir netgi patys ieško jų. Jie šypsosi nepažįstamiesiems, drąsiai prieina prie nepažįstamų vaikų ir prisijungia prie žaidimo, lengvai susidraugauja, jiems patinka išbandyti naują maistą, eiti į naujas, nežinomas vietas ir pan. Kiti vaikai stengiasi išvengti naujų situacijų - jie vengia nepažįstamų žmonių, reikia daugiau laiko, kad susidraugautų su nepažįstamais vaikais, išspjauna pirmą kartą ragaujamą maistą, nepatinka nežinomos vietos.
- Adaptacija: Kai kurie vaikai labai lengvai ir greitai adaptuojasi naujose situacijose, greitai pripranta prie naujos rutinos, naujų žmonių ir vietų. Jiems gali prireikti tik vienos ar dviejų dienų, kad priprastų prie naujo dienos rimto ar naujo mokytojo. Kiti vaikai sunkiai adaptuojasi naujose situacijose. Jiems gali prireikti net kelių mėnesių, kad priprastų prie pokyčių dienotvarkėje ar prie naujo mokytojo.
- Išsiblaškymo lygis: Kai kurie vaikai yra lengvai išblaškomi. Jie dažnai nukreipia savo dėmesį nuo vieno dalyko prie kito, jų dėmesį lengvai patraukia garsai, įvykiai, kt. Tokiems vaikams reikia nemažai laiko, kad užbaigtų užduotį ar darbą, nes jų dėmesį nuolat blaško pašaliniai dirgikliai. Tačiau jeigu šie vaikai liūdi, juos lengva užimti kokia nors įdomia veikla ir jie greitai pamiršta liūdesio priežastį. Kiti vaikai nėra taip lengvai išblaškomi, jie, pavyzdžiui, gali sėdėti ir ilgai skaityti. Kai šie vaikai yra liūdni ar alkani, gali būti sunku patraukti jų dėmesį ir užimti kažkuo kitu.
- Pastovumas (nuoseklumas): Kai kurie vaikai yra labai pastovūs - jie visada padaro pradėtą darbą, netgi sunkų, iki galo. Tokie vaikai turi savo veiklos tikslą ir nesustoja, kol nepasiekia šio tikslo. Jie nepasiduoda net tais atvejais, kai susiduria su sunkumais ir nesėkme. Tačiau pakankamai sunku įtikinti juos liautis daryti tai, ką jie nori daryti. Kiti vaikai yra mažiau pastovūs. Jeigu jie susiduria su sunkumais, yra linkę pasiduoti, pavyzdžiui, jei nesugeba greitai sudėlioti dėlionės, praranda susidomėjimą žaidimu. Tokius vaikus pakankamai lengva įtikinti nustoti daryti tai, ko mes nenorime, kad jie darytų.
- Intensyvumas: Kai kurie vaikai labai intensyviai reaguoja į įvairias situacijas ir įvykius, pavyzdžiui, jeigu jiems sunkiai sekasi sudėliot dėlionę, gali pradėti šaukti ir išmėtyti jos dalis po visą kambarį. Jie rodo labai stiprų pyktį ir liūdesį, tačiau taip pat ir labai stiprų džiaugsmą bei laimę. Tokie vaikai džiaugsmingai juokiasi, kai yra laimingi, ir garsiai verkia, kai liūdi. Jūs visada žinote, kaip šie vaikai jaučiasi. Kiti vaikai yra linkę slopinti savo jausmus. Jeigu jie jaučiasi nelaimingi, tyliai verkia, o jeigu laimingi - tyliai šypsosi. Dažniausiai būna sunku atspėti, ką šie vaikai jaučia.
tags: #charakterio #bruozai #vaiko