Gamtos fotografas ir rašytojas Marius Čepulis yra žinomas ne tik dėl savo įspūdingų gamtos nuotraukų, bet ir dėl savo meilės gamtai, kurią stengiasi įskiepyti ir savo vaikams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip M. Čepulis ugdo savo vaikus, kokias vertybes jiems perduoda ir kaip pats keitėsi kaip tėvas.
Aplinkosauga - nepatogus klausimas, bet būtinas
M. Čepulis pastebi, kad vaikai vis labiau rūpinasi gamta ir prisideda prie aplinkosaugos problemų sprendimo, o dalis suaugusiųjų linkę šias problemas ignoruoti ar neigti. „Aplinkosauga daugeliui sričių yra tarsi rakštis ir visada stengiamasi ją nustumti į paskutinį planą. Dabar daug kas galvoja: kam čia rūpintis, mums visko užteks. O ar užteks ateinančioms kartoms? Klausimas per daug nepatogus, todėl ir vengiama apie tai kalbėti“, - sako gamtos mylėtojas. Pasak jo, tai - didelė klaida, nes besinaudodami gamtiniais ištekliais mes labai stipriai keičiame savo aplinką ir ne visada tai darome apgalvotai.
Jis įspėja, kad situacija pasikeitė kardinaliai: „Kol žemėje gyveno keli milijonai dvikojų beplaukių beždžionių, buvo vienaip. Dabar, kai jų yra beveik aštuoni milijardai, su milijardais naminių ir maistui auginamų gyvių bei milžiniškais plotais pasėlių, aplinką saugoti yra daug svarbiau ir sudėtingiau“.
Todėl M. Čepulis nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę ir parengti mokymosi priemonę gamtos tematika. Kartu su „Šviesa“ jis pristatė pirmąjį savo leidinį, orientuotą į vaikų ugdymą. „Jau kurį laiką norėjau parašyti lengviau skaitomą leidinį apie visas gyvybės formas, užgriebiant ir kažkiek ekologijos. Leidinys skirtas vidurinės mokyklos moksleiviams, nes tokio amžiaus vaikai labiausiai viskuo domisi, tačiau tiks ir 10-99 metų „vaikams“. Klausimai apie gamtą niekada nesibaigia, tad tikiuosi, jog ši priemonė padės kartu rasti atsakymus“, - pasakoja rašytojas.
Meilė gamtai prasideda nuo pažinimo
M. Čepulis atvirauja, kad meilė mus supančiai aplinkai prasideda nuo jos pažinimo. Tik vėliau pradeda rūpėti rimtesni klausimai: kodėl mes mylime vienus gyvūnus ir augalus, o kitus naikiname, kodėl teršiame aplinką ir negalvojame apie ateitį. „Meilė gamtai tikra yra tada, kai myli ją visą - kiekvieną gyvybės formą be jokios išimties. Juk ar skaitosi meile kažkurių žmogaus savybių, išvaizdos bruožų mylėjimas? Ne. Meilė - kai myli ir priimi visą, tokį, koks jis yra. Ir taip, norint mylėti gamtą, reikia ją pažinti. Nors nemylite pirmo sutikto praeivio, pamilti galėtumėte, jei tik jį geriau pažintumėte“, - kalba M. Čepulis.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Pasak jo, vaikai yra linkę domėtis gamta nuo mažens, tačiau tokį jų elgesį turėtų skatinti ir tėvai, ir mokykla. Žinios apie gamtos saugojimą turėtų būti perduodamos metodiškai, pradedant namuose, gilinant mokykloje ir vėliau pritaikant praktiškai. „Visų pirma pavyzdį turėtų rodyti tėvai, todėl kad vaikai yra linkę elgtis taip, kaip elgiasi jų artimiausi žmonės. Net nereikia jokio specialaus skatinimo - užtenka šnekėtis ir pasakoti. Pavyzdžiui, mano net jauniausioji trimetė žino, kad vorai nėra blogi, o ledų popierėlį reikia nunešti į šiukšliadėžę. Mokykla gali tik paskatinti ir stiprinti tą aplinkos saugojimo supratimą, pasitelkdama įvairius tekstus, iliustracijas, klausimus bei įtraukiančias užduotis. Jei tėvai turi artimą ryšį su gamta,“ - kalba M. Čepulis.
Pažinti pasaulį įkvepia pavyzdžiai
Vaikų smalsumą žadina juos supanti aplinka, todėl ir jų domėjimąsi ja labiausiai skatina laiko leidimas gamtoje, tereikia pasisemti idėjų iš kasdienybės. „Pažinti pasaulį įkvepia sektini pavyzdžiai ir vidinis noras. Reikia būti lauke, miške ar prie ežero. Ir kad kas nors papasakotų kas yra aplinkui, kodėl medžiai tokie aukšti, kodėl po lietaus išlenda sliekai ir kodėl ta skorpionblakė nėra pavojinga“, - pasakoja M. Čepulis.
Todėl artėjanti vasara - geriausias metas išnaudoti atostogas ir kartu su vaikais leistis į gamtos pažinimo pamokas. Kol kelionės į užsienį - sudėtingesnės, puiki proga aplankyti įvairius Lietuvos kampelius ir susipažinti su vietine gamta. Giedromis naktimis vestis vaikus pasiklausyti naktinių paukščių balsų ar pasižiūrėti sidabrinių debesų, dienomis - lankyti įvairius gamtos kampelius. „Prie vandens telkinių galima stebėti nuostabų povandeninį pasaulį, gal net vietinių vandens gyvių akvariumą pasidaryti. Pakeliauti po Lietuvą ir pabandyti surasti įspūdingiausius medžius: seniausius, aukščiausius ar didžiausius. Išvaikščioti pažinimo takus pelkėse ar senuose miškuose bei susipažinti su vietiniais augalais ir gyviais. Apvalyti nuo šiukšlių paežerę ar kitą mėgstamą vietą. Daug tos veiklos galima prisigalvoti“, - idėjomis vasarai Lietuvoje dalinasi keturių vaikų tėtis.
Pasak jo, svarbiausia, kad nepamirštume turimomis žiniomis dalintis ir su kitais. Ir nors daug kalbame apie vaikų švietimą, kartais situacija gali apsiversti: ne tėvai mokyti vaikus meilės gamtai, o šie - juos. „Kai bandžiau nupirkti kiaušinių plastikinėje pakuotėje, dukra man griežtai pasakė - negalima. Pritaikydama pamokose įgytas žinias apie plastiką, pasiūlė rinktis kiaušinius aplinkai draugiškesnėje pakuotėje. Vaikai turėtų nuolatos zyzti ir aiškinti tėvams, tai juos labai gerai veikia“, - juokauja gamtos mylėtojas.
Artimi ryšiai su visais vaikais
M. Čepulis atvirauja, kad su visais savo vaikais palaiko artimus ryšius. „Du iš mano vaikų jau suaugę, bet mūsų ryšys tvirtas. Ačiū feisbukui - su dukra, kuri yra Klaipėdoje, susirašome ir bendraujame mesendžeriu. Su sūnumi taip pat šnekamės kasdien ir apie bet ką: orą, žaibus, kuriuos norėtume nufotografuoti. Jis giriasi kokias žuvis pagauna… Kita dukra šiuo metu su mama atostogauja Latvijoje ir siuntinėja man visokių drugelių ir vikšrų nuotraukas bei klausia, „ką mes čia radome“, - detalių iš pokalbių su vaikais negailėjo laidos svečias.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Amžiaus skirtumas tarp vyriausių ir jaunesnių vaikų didelis, be to, kai kurie jau gyvena savarankiškai ir skirtingose vietose, todėl susitikti visiems kartu pavyksta rečiau nei norėtųsi - kartą per metus. „Nesiekiame specialiai, kad visi kažką kartu darytume. Būna progų - gimtadieniai, kitos šventės, kur visi susirenka. Su dukromis - paaugle ir pradinuke - kartu atostogaujame. Tačiau labiausiai mes mėgstame susitikti atskirai - mums nereikia kitų, esame tik sava chebra“, - kalbėjo M.Čepulis.
„Mėgstu sakyti: vaikai - tik po 30-ies“
Sulaukęs klausimo apie tai, koks tėtis buvo vyresniajam sūnui, o koks yra dabar jauniausiajai dukrai, pašnekovas susimąstė. „Tada buvau 22 metų, kai gimė pirmas vaikas. Buvau metalistas, man absoliučiai niekas nerūpėjo, išskyrus gamtą ir paukščius. O gimė vaikas, kuris kažko reikalauja, turiu būti tėtis… Tai aš buvau apuokas toks. Nesupratau, kas gyvenime vyksta. Todėl ir mėgstu sakyti: „Tu negali būti tėvas, kol nesulaukei bent 30-ies.“ <…> Dabar aš visiškai kitoks tėtis nei buvau, nors tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Tada buvo palikta savieigai, buvo ir šaukimai, ir rėkimai, reikalavimų daugiau. Dabar visiškai kitaip žiūriu į vaikų auklėjimą ir apskritai į juos. Vyresnieji pavydi, sako, kad jiems buvome griežtesni. Ir tai tiesa“, - laidoje atvirai kalbėjo M.Čepulis, pasidžiaugęs, jog vyriausius vaikus abiems su buvusia žmona pavyko užauginti „padoriais ir gerais žmonėmis“.
M.Čepulis nesutinka su nuomone, jog dabartiniai vaikai per daug lepinami. Jo teigimu, vaiko supratimas, įsiklausymas į jo poreikius ir jų atliepimas nėra lepinimas. „Leisti bet ką ir bet kur daryti - taip, tai lepinimas. Suprasti vaiko jausmus man dar yra sudėtinga. Bet bandau tapti kitokiu. Bet tikrai tai nėra lepinimas, bet yra kalbėjimas su vaiku. Nėra diktatūros kaip anksčiau: aš pasakiau, darom pamokas, niekur neini! Dabar yra derybos, pokalbis ir vaikas pats nusprendžia ką daryti“, - sakė keturių vaikų tėtis.
Pasak jo, naujas naratyvas jų šeimoje atsirado su jauniausios dukros gimimu. „Visi nuopelnai tenka mano žmonai Ingai - ji iš manęs padarė ir vis dar daro naują tėvą. Mes abu mokomės. Tačiau ji labiau mane moko. Pavyzdžiui, kad ir tėvystės atostogos. Su paskutiniuoju vaiku aš išėjau į jas ir pusę metų pabuvau. Visiems tėčiams rekomenduoju! Buvo fantastika. Visų darbų atsisakiau, galėjau ramiai sėdėti namuose su vaiku. Buvo labai įdomu ir gaila, kad su kitais vaikais to nepadariau“, - prisipažino laidos svečias.
Kas sunkiausia tėvystėje?
Kalbėdamas apie didžiausius tėvystės iššūkius gamtos fotografas neslėpė, jog jam asmeniškai sudėtinga suvaldyti pyktį, kuris kyla dėl netinkamo vaikų elgesio. „Man reikia save kontroliuoti, kad nepasileisčiau, kas yra velniškai sunku. Esu greitai užsiplieskiantis žmogus. Su jauniausiu vaiku yra daug lengviau, nors vis tiek ne visada pavyksta. Su kitais vaikais buvo palikta savieigai: „kaip gausis, taip“. Apie tai net nelabai galvodavau, o dabar sąmoningai apie tai galvoju“, - neslėpė jis.
Taip pat skaitykite: Kada galima atsisakyti vaikiškos kėdutės?
Marius Čepulis: pomėgiai ir aistra gamtai
M. Čepulio aistra gamtai prasidėjo dar vaikystėje. Lemtingu įvykiu tapo susitikimas su mėlynąja zyle, kuri pažadino jo susidomėjimą paukščiais. Nuo tada jis pradėjo stebėti, žieduoti paukščius, rašyti dienoraščius. Šis pomėgis lydėjo jį visą gyvenimą ir tapo ne tik aistra, bet ir profesija.
Jis yra Lietuvos ornitologų draugijos narys ir aktyviai dalyvauja gamtosaugos veikloje. M. Čepulis yra ne tik talentingas fotografas, bet ir įdomus rašytojas. Jo nuotraukoms nenusileidžia tekstai, kuriuose vaizdžiai pasakoja apie savo potyrius klajojant miškais, braidant po pelkes, tūnant slėptuvėse.
Knyga „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ yra septynerių metų darbo rezultatas. Pavadinimas simbolizuoja norą parodyti žmonėms visa, kas vyksta gamtoje per metus, kiekvieną mėnesį. Juk įdomu visi tie spektakliai, kas peri, tuokiasi, mušasi, kokie žvėrys, paukščiai, augalai, vabzdžiai tuo metu klesti.
M. Čepulio pomėgis reikalauja daug laiko ir investicijų, tačiau šeima jį palaiko besąlygiškai. Jis gali staiga išnykti trims dienoms, tik telefonu pasakydamas: „Atia.“ Visada praneša, kur būna, kad nenuskendo, nemirė.
Nors gamta nenuspėjama ir kartais kelia pavojų, M. Čepulis teigia, kad laukiniai žvėrys nepavojingi žmonėms, šių gyvūnai bijo. Kai fotografuoja, iš visų jėgų stengiasi, kad manęs nepastebėtų. Pastebės - iškart pasislėps. Žino, kaip galima kuo arčiau prieiti, žino, kaip elgtis.
Marius Čepulis: mokykliniai metai
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M.Čepulį apima dvejopi jausmai - buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio. Gamtos fotografas baigė tuometę Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. Pirmoje klasėje jis mokėsi vien penketais - tuo metu tai buvo aukščiausias įvertinimas. Vėliau būdavo tarp vadinamųjų vidutiniokų.
„Pirmoje klasėje nė vienos pamokos nepraleidau, antroje gal tik kokias dvi, o dvyliktoje beveik nevaikščiojau į pamokas. Pareigingai išeidavau kiekvieną rytą į mokyklą, tėvai mane pro langus ramia sąžine nulydėdavo akimis, o aš apsukdavau ratą aplink namą, nusileisdavau į rūsį ir pasiėmęs dviratį važiuodavau paukščių žieduoti. Man tai buvo svarbesnis dalykas, negu sėdėti pamokose. Gal šiek tiek ir sutirštinu spalvas, būdavau ir pamokose, mokytis man patiko, išskyrus kai kuriuos dalykus“, - prisiminimais dalijosi gamtos fotografas.
Nors pajuokavo apie gausiai praleidinėjamas pamokas baigiamojoje klasėje, apie išskirtinį domėjimąsi paukščiais sakė tiesą. M.Čepulis mokykloje neskyrė daug dėmesio biologijos mokslui, tačiau atmintinai mokėjo visų paukščių pavadinimus lotyniškai, rusiškai ir angliškai. Mokytojai stebėjosi smalsaus paauglio žiniomis. „Mokykloje nesupratau, kas yra biologija, viską, ko man reikėjo, sužinojau studijuodamas Vilniaus universitete, kur įgijau zoologijos magistro diplomą“, - kalbėjo M.Čepulis.
Mokykloje Marius daugiausia dėmesio skyrė matematikai, nes šis dalykas buvo sustiprintas. „Mane matematikos mokė puikus mokytojas Petras Kuprys. Jis išgarsino mokyklą kaip jaunųjų matematikų centrą Šiauliuose. Jo parengti mokiniai laimindavo įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse matematikų olimpiadose. Mano broliui matematika sekėsi dar geriau. Geometrija buvo mano arkliukas“, - apie mėgstamiausią pamoką pasakojo M.Čepulis.
Jis teigia, kad esmė buvo ne skaičiai, o įgytas loginis mąstymas ir kaip tu viską galvoje susidėliosi. Svarbu ne formules iškalti, o išmokti jas naudoti. Baigęs mokyklą galėjo rinktis tarp architektūros, kuri susijusi su geometrija (dar ir dailės mokyklą lankiau), ir biologijos. Ilgai galvojo ir nusprendė rinktis biologiją, nes Vilniaus universitetas suteikia labai platų šios srities išsilavinimą. Nesigaili, kad ten studijavo. Netgi gali pasakyti, kad tai buvo geriausias dalykas, nutikęs jam gyvenime.
M. Čepulis prisipažįsta, kad mokykloje nebuvo stropus, nebuvo ir padykęs. Vieni dalykai jam patikdavo ir jis jų mokydavosi, bet buvo tokių, kurių tyčia nesimokė, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros. Galima sakyti, kad nekentė šių pamokų. Skaitydavo tik tas knygas, kurios jam patikdavo. Dažniausiai tai buvo knygos apie gamtą ir indėnus.
Mariaus Čepulio požiūris į gamtą ir žmones
M. Čepulis teigia, kad realiai žmonės gamtos bijo: kaimo turizmo sodybose sukandžioja uodai, bijome eiti grybauti, kad neparsineštume erkių. Gamta negali gesti, ją gali tik žmonės gadinti. Taip, tikrai yra daugybė žmonių, kuriems gamta graži nuo asfalto ar per automobilio langą. Jie paniškai bijo erkių, vorų, širšių ir kitų padarų. Kodėl? Nes mes labai smarkiai nuo gamtos tolstam.
Jis pataria pirmiausia apvažiuoti mūsų šalį. Nėra nė vienos didesnės gyvenvietės, kur nebūtų buvęs, nei vieno nors kiek platesnio kelio, kuriuo nebūtų važiavęs. Lietuva nuostabi.
M. Čepulis laikosi nuostatos, kad niekada nefotografuoja gyvūnų zoologijos soduose. Fotografuoja gal porą kartų. Bet jei ten fotografuoja, tai ir parašo, kad tai zoologijos sode užfiksuota. Ir vaikus stengiasi nuvežti, parodyti gyvūnus, kurių jie šiaip nepamatys. Į cirkus neveda.
Jis neverčia vaikų domėtis tuo, kuo jis pats domisi. Bet jie mato jo veiklą, ir jiems įdomu pasidaro. Jie gal žino truputį daugiau nei kiti, bet tik tiek, kiek patiems įdomu. 8 metų dukra Melisa negali praeiti pro vabalą, jo nepaėmusi. Ir prisimena visokius moksliškus pavadinimus, pvz., raudonoji leptūra. 19-metis sūnus Marius kartais važiuoja su juo fotografuoti peizažų.
Kadangi neturi televizoriaus, tai ir laidų nemato. Jam svarbi patirtis. Esame laikę iki 30 rūšių gyvių. Namuose gyveno visokie vorai, gyvalazdės, gyvatės, iguanos, varanai, šeškas, gigantiškos sraigės, šimtakojai, triušiai, šinšilos, žiurkės, meškėnas, žuvytės, papūgos, neskaitant laukinių laikinai gyvenančių paukščių ir kačių su šunimis. Laikėme, kol buvo laiko juos prižiūrėti. Neliko laiko, neliko ir gyvūnų (na, kelios katės, šunys, triušiai, akvariumas). Gyvūnams reikia daug dėmesio, ir jei neturėsite laiko jam, reikėtų gerai pagalvoti, ar verta įsigyti gyvūną. Ir dėmesys nėra kakučius pakeisti bei valgyti paduoti - reikia būti su tuo padaru, juo užsiimti. Ir negalima vaikams gyvūnų dovanoti, nebent jie juos tikrai prižiūrės.
Kasmet turi kitų planų. Bet, žinoma, kai yra erelių sezonas, - fotografuoja erelius, štai dabar elnių sezonas, tai baubia nuo ryto iki vakaro. Labai mėgo vaikystėje uogauti ir grybauti. Jį 7 metų bamblį siųsdavo su moteriškėmis į mišką uogų. Ir grybauti mėgsta. Tačiau, kai fotografuoja, nebūna laiko gėrybių ieškoti.
Valandomis mirksta pelkėse, guli ant sniego - gal niekada neserga? Neserga 7 metus, nes sėdi lauke, o ne su sergančiais žmonėmis „Akropolyje“. Nelabai tiki visais grūdinimosi dalykais.
Kartais pasakoja visokias išgalvotas nesąmones.
Jam tikrai trūksta žinių apie Lietuvos gamtą. Bet kiekvienoje klasėje yra keli visažiniai, kurie labai daug žino.
Nėra blogo oro. Gyvi pasakojimai ir būtent tada, jei pasakoja žmonės, kurie patys myli tuos vabalus, kai neberiami sausi faktai, kiek anas turi kojos narelių, žinoma, vaikus gali sudominti. Bet konkuruoti su šiuolaikinėmis technologijomis nebus lengva, o gal ir nereikia.
Rudenį reikia važiuoti į Varėną pagrybaut… Dabar vyksta daugybė visokių žygių, paukščių palydų ir kitu renginių, reikia tik domėtis. Rudenį labai daug paukščių galima stebėti Ventės rage ir Kuršių Nerijoj.
Marius Čepulis apie nėštumą
Verslininkas ir gamtos fotografas Marius Čepulis yra keturių vaikų tėtis - Mariaus (21 m.), Beatričės (20 m.), Melisos (8 m.) ir Austėjos (1 m. 2 mėn.). Žurnalui TAVO VAIKAS jis pasakojo apie tai, kaip jaučiasi vyrai, kai jų moteris laukiasi vaikelio.
„Moteris nuo pat pirmos akimirkos nėštumą patiria fiziškai ir emociškai, o vyrui pati pradžia yra visiškas kosmosas: nėštumo jis dar nemato, negali pačiupinėti, nejaučia ir nesuvokia. Jis nesuvokia ir niekada nesuvoks, kas vyksta moteryje. Tik tada, kai moteris vyrui pasako: „Žinai, aš laukiuosi“, vyras tai žino. Tik kai moteris vyrui pasako, kaip ji jaučiasi laukdamasi, tada vyras tai žino. Kai pasako, kas joje vyksta, vyras tai žino. Ir niekaip kitaip. Kaltės ir atsakomybės naštą dėl to, kas vyksta su jo moterimi, vyras linkęs užkrauti sau. Kai jo moteris verkia, vyras puola atsiprašinėti arba nesuvokdamas, kuo nusikalto, pyksta. Žinojimas, kad ne tu esi kaltas, ateina laikui bėgant, kai įgyji patirties. Dešimtą nėštumo mėnesį vyras paprastai jau žino, kad ne jis yra ašarų kaltininkas. Dažniausiai ne jis. Tačiau nėštumo pradžioje vyras dažniausiai būna visiškai „apšalęs“, išsižiojęs ir dėl to nutinka įvairiausių nesusipratimų. Tad kuo anksčiau moteris pasakys savo vyrui: „Klausyk, apuoke, aš esu nėščia, dabar bus taip ir anaip, bet, gali būti, bus dar ir taip, o kai taip bus, reikia daryti tą arba aną“, tuo sklandžiau viskas vyks, nes vyrui bus aišku, kaip reaguoti, kada reikia lįsti ir padėti, o kada atsitraukti ir tyliai pabūti. Vyrui visada reikia siųsti labai aiškią žinutę apie tai, ko moteris nori ir ką vyras turi daryti, nes nei mes moterų, nei, po teisybei, moterys mus supranta iš žvilgsnio ar judesio. Kuo daugiau vyras ir moteris kalbėsis, tuo paprasčiau bus. Vyrams reikia aiškumo. Kai jiems viskas aišku, jų pasaulis yra savo vietoje ir niekas negriūva. Jei tik pasidaro neaišku, viskas pradeda griūti. Akimirką, kai sužinai, kad tavo moteris laukiasi, labai džiaugiesi. Paskui viskas ir vėl eina sava vaga, gyveni šalia savo moters ir lauki, kada tai pasibaigs. Tiesą sakant, iš pradžių ne lauki, o džiaugiesi, bet paskutinius nėštumo mėnesius iš tiesų labai lauki finalo, nes matai, kad moteriai sunku, o ir iš vyro ji pradeda daugiau reikalauti. Jei kenčia mylima moteris, kenčia ir šalia esantis vyras. Neatsiribokite, nebėkite nuo moters pas draugus, į žvejybą ar darbą. Su savo moterimi reikia būti, viską kartu išgyventi ir būtinai kalbėtis. Kalbėtis yra svarbiausias dalykas. Kartais, be abejo, ir vyrui reikia atitrūkti, bet labai svarbu saugoti artumą, suprasti, kad moteris ne tyčia tai daro, jos tokia fiziologija, hormonai, t. y. svarbu suprasti, kad tai, ką, būdama nėščia, daro moteris, ji daro ne tyčia, kad pakankintų savo vyrą, o dėl to, kad pagimdytų judviejų vaiką. Ir tai nutinka visoms. Paskutinės nėštumo savaitės yra sunkiausios abiem. Nors Ingos nėštumas nebuvo sunkus, viskas vyko lengvai ir gražiai, bet paskutinėmis savaitėmis abu jau laukėme TOS dienos, jaučiau įtampą, augo nerimas, nes juk nežinai, kaip tądien viskas bus, ar gerai, o gal ne, jaudiniesi, ar viskas bus gerai vaikui ir mylimai moteriai. Kodėl vyrai verkia, kai moteris pagimdo? Nes sprogsta per paskutines nėštumo savaites užaugintas emocijų burbulas. Paskutiniai mėnesiai tikrai tokie ir yra: stori ir negražūs: moteris ištinusi, kaupiasi skysčiai ir t. t. Tačiau net ir tada nuleidę akis sakome, kad moteris yra pati gražiausia. Sakome tai prisimindami pirmuosius keturis mėnesius, nes tada moters iš tikrųjų žydi. Ji švyti. Ji laiminga, jai dar nesunku, jaučia kūdikio judesius. Tai nuostabu. Net pamatęs svetimą švytinčią moterį supranti: laukiasi. O sava švyti dar labiau. Aš esu patyręs keturis nėštumus. Ar kiekvienas jų buvo kosmosas? Man - taip. Lauktis ketvirto vaiko, Austėjos, man buvo visiška naujovė. Pirmų trijų vaikų laukiau su viena moterimi, ketvirto - su kita, gal dėl to viskas buvo visiškai kitaip. O gal dar ir dėl to, kad Austėja - labai planuotas vaikas, aš tiksliai dienas apskaičiavau, kada reikia mylėtis. Taigi, visko mokiausi iš naujo.