Įvadas
Šeima - pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, turinti didžiulį poveikį jo asmenybės formavimuisi ir kūrybiškumo ugdymui. Straipsnyje nagrinėjami šeimos vaidmens aspektai skatinant vaikų kūrybiškumą, pozityvios tėvystės principai bei bendradarbiavimas tarp šeimos ir ugdymo įstaigų. Taip pat aptariama Sigitos Burvytės metodinė priemonė, padedanti suprasti žaidimą kaip vaikų pažinimo ir harmoningo vystymosi instrumentą.
Šeimos Vaidmuo Ugdant Vaikų Kūrybiškumą
Šeimoje puoselėjami meilė, prieraišumas, saugumas, empatiškumas, teisingumas ir altruizmas - didžiausi kūrybinės raiškos skatintojai. Čia praeina sensityvieji periodai, kurie itin reikšmingi visai vaiko psichikos raidai. Šeimoje suformuojama didesnė asmenybės kūrybiškumo dalis ir įgyjama vaizduotė - viena esminių kūrybiškumo savybių.
Vis dėlto, tyrimai rodo, kad Lietuvoje šeimose ne visada skiriamas pakankamas dėmesys vaikų kūrybiškumo ugdymui. Tyrėjų ataskaitose nurodomas ne visada tinkamas vaikų auklėjimas šeimose ir to pasėkoje - ribota jų kūrybiškumo plėtra. Tėvų kompetencija vaikų kūrybiškumo ugdymo srityje vertinama prastai, pažymima, kad jiems trūksta patirties ir kryptingo konsultavimo, ugdant vaikų kūrybiškumą bei kuriant jiems kūrybiškumą žadinančią aplinką namuose.
Žaidimo Svarba Vaikų Ugdyme
Žaisdami vaikai mokosi bendrauti, derinti savo veiksmus su kitais, suprasti ir padėti vienas kitam, kūrybingai spręsti iškilusius sunkumus, kritiškai mąstyti. Tad galima sakyti kad žaisdami vaikai nuo pat ankstyvos vaikystės lavina visas laimingam žmogaus gyvenimui reikalingas savybes. Tačiau tam, kad vaikai išmoktų susikurti harmoningus tarpusavio santykius, reikalinga sumani suaugusiojo pagalba.
Sigitos Burvytės metodinė priemonė padeda suprasti žaidimą kaip vaikų pažinimo ir harmoningo jų vystymosi instrumentą.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams apie vaikų ugdymą
Pasirengimas Tėvystei ir Motinystei
Pasirengimas tėvystei ir motinystei prasideda dar vaikystėje, stebint savo tėvų bei visų šeimos narių tarpusavio santykius. Vaikystėje išgyventos patirtys tėvų šeimoje turi lemiamos įtakos rengiantis šeiminiams santykiams ir vaikų ugdymui. Jeigu dominuoja geri prisiminimai ir gerosios patirtys, tai stengiamės analogiškai elgtis ir su savo vaikais savo šeimoje.
Jeigu vyrauja skausmingi vaikystės prisiminimai, gali būti, kad patys to net nesuvokdami, t. y. Dažnai, turėdami skausmingus vaikystės prisiminimus, auklėdami savo vaikus stengiamės elgtis kardinaliai priešingai nei su mumis elgėsi mūsų tėvai, ir griebiamės kitokių kraštutinių vaikų auklėjimo priemonių, kurių poveikis gali būti žalingas atžalai.
Tačiau viskas, kas per daug - nėra gerai. Jeigu turime ir nešiojamės emociškai slogius vaikystės išgyvenimus, skausmingas patirtis, turime stengtis padėti sau nuo to „išgyti“, save pažinti. Jeigu patiems nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Nuo turimos vaikystės patirties priklauso, ar jums reikalinga pagalba, ir kokia ji turėtų būti.
Norėdami būti gerais tėvais, turime sugebėti kurti darnius tarpusavio santykius, o tai nėra lengvas uždavinys. Harmoningi tarpusavio santykiai nereiškia, kad mes turime išvengti konfliktų. Konfliktai yra natūrali šeiminių santykių dalis, nes susitinka du žmonės, kurie augo skirtingose šeimose, kuriose daug dalykų buvo sprendžiama ir vertinama skirtingai. Privalu išmokti greitai spręsti konfliktines situacijas ar mažinti konfliktų atsiradimo priežastis.
Tam reikia vienam kitą pažinti ir santykiuose įžvelgti tuos dalykus, kurie džiugina, ir apie tai vienas kitam kalbėti. Manoma, kad moterų, nėštumo metu patirto streso dažna priežastis yra nusivylimas, nesutarimai su sutuoktiniu ir dėl to kylantis nerimas. Galima daryti išvadą, kad geri nėščiosios santykiai su vaiko tėvu yra svarbūs ne tik pačios nėščiosios teigiamai emocinei savijautai, bet ir gimusio vaiko raidai.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Taigi, svarbu suprasti savo ir sutuoktinio lūkesčius, siekiant kiekvienam tinkamai atlikti savo vaidmenis šeimoje. Dar prieš tampant tėvais, reikia įgyti žinių apie kūdikio laukimo metu vykstančius fizinius pokyčius nėščiosios organizme, socialinius ir psichologinius būsimų mamos ir tėčio pokyčius vaiko laukimo ir jam gimus laikotarpiais.
Augindami vaikus, tėvai neretai susiduria su krizinėmis situacijomis, kurios kyla dėl pasikeitusių vaidmenų šeimoje, socialinių pokyčių, vaiko ligos ar jų pačių sveikatos sutrikimo. Tokių šeiminių krizių įveikimas tiesiogiai susijęs su asmens branda. Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai, ugdant save ir siekiant kuo geriau save pažinti, mokantis sau padėti krizinėse situacijose ar priimant pokyčius ir t.
Labai svarbu iš anksto rinkti informaciją, domėtis dar negimusio vaiko raida, susimąstyti apie būtiniausius savo atžalos poreikius. Tėvai dažniausiai kreipiasi pagalbos vaikų ugdymo klausimais, kai pamato akivaizdžias vaikų elgesio problemas, kurių koregavimui prireikia kur kas daugiau pastangų, dažnai - net ne vieno žmogaus.
Reikšmingas yra ir atsakingas požiūris į vaiko auginimą ir auklėjimą. Juk paprastai visas vaiko charakterio ir elgesio savybes „nurašome“ genams, norėdami nusimesti nuo savęs atsakomybę ir teigti, kad viskas nulemta genų ir nuo manęs niekas nepriklauso. O iš tikrųjų priklauso, ir labai daug. Mes galime labai daug prisidėti ir padėti savo vaikams, kad jie išsiugdytų harmoningus charakterio bruožus, pozityvų požiūrį, mąstymą, valią, vertybes, norą pažinti ir tyrinėti aplinką.
Žinoti ir domėtis, kaip su vaiku reikia elgtis ir bendrauti nuo pat gimimo, kad gyvenime jam netektų bijoti kitų žmonių, ir saugumo jausmą jis gebėtų patirti ne tik būdamas vienumoje. Taip gali nutikti, jeigu kūdikystėje vaikui neteko patirti švelnių potyrių iš vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Arba gali atsitikti priešingai - kad gyvenime jis gerai jausis tik būdamas tarp žmonių ir visiškai nesugebės būti vienas? Kad vaikas neįgytų šių kraštutinių vyraujančių charakterio bruožų, turime žinoti, kaip tinkamai elgtis su savo vaiku.
Pagrindinis vaikų ugdymo metodas - tai tinkamas tėvų gyvensenos pavyzdys: elgesys, padedantis patenkinti savo poreikius neskaudinant kitų, gebėjimas atpažinti ir socialiais būdais reikšti emocijas, laikytis savidrausmės, gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir t. t. Dalyvaudami realiame gyvenime, stebėdami mus ir pamėgdžiodami, jie kuria savo asmenybes. Jausdami mūsų pagalbą ir palaikymą vaikai turi galimybę pajausti savigarbą ir susirasti savo vietą gyvenime.
Mes, tėvai turime žinoti, kad privalome sužadinti vaiko norą tapti tokiais kaip mes, jį palaikydami ir paskatindami, o ne nurodinėdami ir aiškindami, kaip jis turi elgtis. Žinokime, kad vaikų savarankiškumą, o kartu ir pasitikėjimą savimi, galima pradėti ugdyti nuo pat gimimo.
Pozityvios Tėvystės Įgūdžių Ugdymas
Tėvams, kurie ieško pagalbos koreguodami savo vaikų netinkamo elgesio įpročius, tenka padėti tiek individualių konsultacijų metu, tiek vedant mokymus tėvų grupėms ugdant pozityviosios tėvystės įgūdžius. Dalis tėvų į užsiėmimus ateina todėl, kad visiškai nebesusitvarko su savo vaikais. Vaikų elgesio problemos yra įsisenėjusios, o imlieji vaikų raidos periodai jau pasibaigę.
Vis daugiau tėvų ateina į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus dar tik planuodami vaikelį ar laukdami kūdikio gimimo. Jie nori sužinoti, kaip reikia teisingai vaiką auklėti nuo pat gimimo. Patirtis rodo, kad visi tėvai dar planuodami vaikelį ar laukdami vaikelio turi įgyti vaikų ugdymo žinių, kurias galėtų taikyti nuo pat vaiko gimimo. Todėl tėvystei reikia ruoštis daug anksčiau, nei atsiranda vaikų elgesio problemų.
Bendradarbiavimas Tarp Šeimos ir Ugdymo Įstaigų
Gilinantis į šeimos ir ikimokyklinių ugdymo institucijų bendradarbiavimą, skatinant tiek pedagogų, tiek tėvelių pozityviosios tėvystės idėjas, išryškėja nemažai probleminių aspektų. Pastebima, kad tėvams ir pedagogams trūksta žinių apie pozityviuosius vaikų ugdymo metodus, kurie padėtų pastebėti vaikų ugdymo problemas, rasti probleminių situacijų sprendimus ir atsakyti į nemažai iškylančių klausimų dėl vaiko ir šeimos gerovės.
Jeigu reikiamos žinios pasiektų tėvus ir pedagogus anksčiau, kai vaikų imlieji raidos periodai yra nepasibaigę, tai leistų reikiamas žinias pritaikyti laiku ir vaikams netektų patirti sunkių išgyvenimų dėl tėvų ar ugdytojų padarytų vaikų ugdymo klaidų.
Tyrimo Rezultatai
Atliktas 34 auklėtojų ir 53 tėvų (48 mamų ir 5 tėvelių), kurių vaikai lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas, tyrimas. Gilintasi į auklėtojų ir tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, pastebimo vaikų elgesio ir skiriamo dėmesio vaikams bei auklėtojų ir tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, „gero vaiko“ sampratų suvokimą.
Nustatyta, kad dauguma pedagogų ir tėvų prieš paskaitų-diskusijų ciklą „Pozityvieji vaikų ugdymo metodai“ manė, kad pastebi vaikų teigiamą elgesį. Išklausius paskaitų-diskusijų ciklo kursą respondentai kritiškai pradėjo vertinti savo elgesį su vaikais, lygiai taip pat pasikeitė ir „gero vaiko“ samprata.
Individualios Konsultacijos Tėvams
Individualių konsultacijų tikslas yra padėti tėvams surasti tinkamiausią vaikų ugdymo kryptį, atsižvelgiant į konkrečią šeiminę situaciją, ugdymo įstaigos bendrą kontekstą bei vaikų turimą patirtį. Konsultacijos siekia geriau suprasti vaikų elgesį, pažinti save kaip ugdytoją, rasti efektyviausius ugdymo būdus ir atkurti harmoningus tarpusavio santykius šeimoje.
Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl konsultacijų metu taikomi individualūs ir lankstūs metodai, pritaikyti pagal pagrindinį tikslą - sudaryti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas, atitinkančias jų individualų tempą ir galimybes.
Konsultacijos gali vykti tiek asmeniškai, tiek virtualioje erdvėje (Zoom, Skype ir kt.), atsižvelgiant į klientų pageidavimus ir galimybes.
Sigita Burvytė - Edukologijos Ekspertė
Dėstytoja doc. dr. S. Burvytė 2015 m. viena geriausių dėstytojų Lietuvos edukologijos universitete (LEU) studentų buvo išrinkta Socialinės edukacijos fakulteto dėstytoja doc. dr. „Iš pat pradžių suklusau, nesupratau, kas tai, kokia čia informacija, kodėl mano nuotrauka. Pradėjau skaityti ir maloniai nudžiugau. Pirmiausia apėmė pasididžiavimas mūsų universiteto studentais, kurie surengdami dėstytojų rinkimus parodė savo iniciatyvumą, smalsumą, veiklumą, norą daryti pokyčius, veikdami pozityviais būdais. Jeigu veikla vykdoma studentų iniciatyva, ir dėstytojai nieko apie tai nežino, vadinasi, mūsų studentai yra veiklūs, o dėstytojai dirba tinkamai, įkvėpdami juos veikti pozityviai“, - neslėpdama džiaugsmo pasakoja S. Studentai pedagogę vertina dėl daugybės priežasčių: nuoširdaus bendravimo, naudingų patarimų, pozityvaus mąstymo… O kas gi lėmė dėstytoją pasirinkti šią profesijos kryptį? „Mano profesijos ir studijų kryptį lėmė mano mokytojai. Tvirtai apsisprendžiau, kad noriu gilintis į vaikų ugdymo šeimoje klausimus. Atlikusi tyrimą pradinėse mokyklose, pamačiau, kaip mokytojai bendrauja su mokiniais, kaip mokiniai gūžiasi nuo mokytojų žodžių. Taikydama šeimos piešimo metodiką, pažinau jų emocinę savijautą šeimoje. Tai paskatino pasirinkti tolesnes magistrantūros ir doktorantūros studijas, gilinant savo žinias vaikų ugdymo klausimais šeimoje. Vėliau, kai įstojau į doktorantūrą, turėjau galimybę pažinti prof. dr. Zenoną Bajoriūną, jo žmoną Totiliją, prof. dr. Bronislovą Bitiną, prof. dr. Giedrę Kvieskienę. Tai iškilios asmenybės, daug iš jų išmokau ir nuolat mokausi“, - atvirauja S. „Dirbant su šių dienų jaunais žmonėmis, kurie yra smalsūs, motyvuoti, imlūs ir norintys keisti pasaulį, bet ne save, labai svarbu užmegzti psichologinį kontaktą“, - teigia pašnekovė. Jos nuomone, pusė darbo sėkmės priklauso būtent nuo to, nes tik jausdamasis saugiai žmogus gali priimti žinias ir išgirsti, kokią informaciją jam perduoda dėstytojas. Daug dėmesio ir energijos dėstytoja skiria įvairių metodų taikymui. Dirbdama su studentas S. Burvytė taiko aktyvius mokymo metodus, naudoja daug gyvenimiškų pavyzdžių, surinktų iš praktinio darbo su ugdytojais ir jų tėvais, iš savo asmeninės patirties, todėl paskaitų metu diskusijos yra neišvengiamos. „Diskusijų metu gali pažinti žmogų. Tik tuomet jam gali padėti mokytis iš savo patirties. Teorinius dalykus stengiuosi susieti su gyvenimu, nes tai, ką studentai suvokia, jiems lieka visam gyvenimui. Visada siekiu, kad gautos žinios jiems būtu naudingos, kad norėtų toliau gilinti savo šeimos pedagogikos ir pozityviosios tėvystės žinias. Mano manymu, dėstytojas turi būti savo dalyko mėgėjas, visokeriopai domėtis ir mokslinėmis įžvalgomis, ir praktiškai jausti gyvenimo pulsą, sekti, kas vyksta visuomenėje, gebėti susieti teoriją su gyvenimu. Reikia padėti studentams kritiškai vertinti gaunamą informaciją, kad jie galėtų pritaikyti turimas žinias ugdymo situacijoje. O tai sugeba padaryti savimi pasitikintys, kūrybingi ir kritiškai mąstantys jauni žmonės. Darbo su jaunu žmogumi metodai turi jį pakylėti ir įžiebti vidinę pažinimo motyvaciją. „Nors kiekvienais metais studentai ateina vis kitokie, pirmų paskaitų metu būna įdomu pažinti visą kursą ir kiekvieną studentą atskirai. Studentai keičiasi, o su jais keičiasi ir dėstytojai, jų dėstymo metodikos, ugdomoji aplinka, tarpusavio santykiai. Mano pirmoji dėstymo patirtis buvo prieš trylika metų, kai mokiausi iš studentų. Neturėjau tokios dėstymo patirties, kokią turiu dabar. Tada studentai pasižymėjo atsakingumu, smalsumu, reiklumu dėstytojams. Jie norėdavo gauti informaciją popieriaus lape. Šių dienų studentai labai greitai gali susirasti informaciją internete, bet jiems reikia dėstytojo mentoriaus, kuris padėtų atsirinkti, kritiškai pasižiūrėti į turimą informaciją. Studentai nori būti pastebėti, įvertinti. Jie nori save išreikšti ir veikti tikslingai, siekia greito rezultato, gero atlyginimo ir dėmesio, bet visi jų norai yra pamatuoti. Labai įdomus šių dienų jaunimas. Jis gali daug, bet ne visada veikia, daug dėmesio skiria sau, asmenybės saviugdai, daug gali nuveikti toje srityje, kuri jiems patinka. Kiekvienais metais iš kiekvienos studentų laidos gaunu labai daug, daug ko išmokstu, į kiekvieną jauną žmogų žiūriu kaip į būsimą socialinės pedagogikos žvaigždę, kuri dirbdama institucijoje prieš kiekvieną susitikimą su vaiku kels sau uždavinį: ką galiu šio susitikimo metu duoti vaikui? Tikiu, kad pasitikės savimi ir nebijos padėti žmogui. Labai džiaugiuosi kartu su studentais nuveiktais patyriminiais projektais, suorganizuotomis prasmingomis diskusijomis, kurios susilaukė visuomenės dėmesio, parengtais leidiniais, vestomis konferencijomis. Kai tik išgirstu apie studentų iniciatyvą, kuri yra prasminga jiems ir kitiems, visada palaikau ir stengiuosi juos ugdyti savo asmeniniu pavyzdžiu - ieškoti pozityvumo visose situacijose“, - pasakoja S. „Dėstydama universitete keliu sau daug uždavinių: jausti, kas vyksta visuomenėje, siekti pažinti ir atpažinti joje vykstančius vaikų ugdymosi šeimoje ir kitose aplinkose sąlygas, suvokti, kaip tai veikia vaiką, domėtis kitų mokslininkų tyrimais ir nuolat vykdyti tyrimus, ieškoti įdomių „gyvosios edukacijos“ metodų, kurie leistų norimas žinias perteikti per patyrimines veiklas, kad gaunama informacija liktų visam gyvenimui, rasti kiekvienai studentų kartai priimtinų ugdymo metodų ir būdų, kurie padėtų perteikti sukauptą informaciją ir suteiktų vidinės motyvacijos visam gyvenimui. Tai - didžiausias iššūkis. S. Burvytė prasitaria, kad kartais ją užklupdavo abejonės, kildavo klausimų, ar teisinga linkme ji eina, todėl ši studentų nominacija jai pats reikšmingiausias įvertinimas. Tai tarsi patvirtinimas, kad ji žengia teisingu keliu. Dėstytoja studentams linki ieškoti savo gyvenimo kelio, dirbti tik mėgstamą darbą, studijuoti tik norimą specialybę, išsirinkti pačią geriausią antrąją pusę ir kiekvieną dieną savo artimiems žmonėms padėkoti už kasdienes smulkmenas. „Gyvenkite taip, jog galėtumėte pasakyti, kad esate laimingi žmonės. Pasakysiu receptą tiems, kurie nori būti laimingi: TIESIOG BŪKITE LAIMINGI“, - gražiu palinkėjimu pokalbį baigia viena geriausių LEU dėstytojų S.