Ar skyrybų atveju sutuoktinis gali iškeldinti mamą su vaikais?

Santuoka - tai įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Nutraukus santuoką, kyla klausimų dėl turto padalinimo ir vaikų interesų apsaugos. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar skyrybų atveju sutuoktinis gali iškeldinti mamą su vaikais, atsižvelgiant į įvairias teisinius aspektus ir teismų praktiką.

Santuokos nutraukimas ir turto padalinimas

Pagal Civilinio kodekso (CK) 3.49 straipsnio nuostatas, santuoka gali būti nutraukiama bendru sutuoktinių susitarimu, vieno sutuoktinio prašymu arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės. Sutuoktiniai santuoką bendru sutikimu gali nutraukti tik esant įstatyme numatytoms sąlygoms:

• Nuo santuokos sudarymo turi būti praėję daugiau nei vieneri metai.
• Abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
• Abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.

Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai gali susitarti dėl turto padalinimo, vaikų išlaikymo bei kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų. Jei sutuoktiniai tarpusavyje susitarti negali, turtas padalinamas teismo keliu.

Turto padalinimas priklauso ir nuo turto teisinio rėžimo, t. y., ar turtas yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, ar bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Asmeninė sutuoktinių nuosavybė

Asmenine nuosavybe laikomas turtas, kuris:

Taip pat skaitykite: Kraujo tyrimo nėštumo nustatymo vadovas

1. Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo.
2. Sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
3. Sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).
4. Intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos.
5. Lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
6. Lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.
7. Sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Jungtinė sutuoktinių nuosavybė

Jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomas turtas, kuris:

1. Įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu.
2. Pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto.
3. Pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai.
4. Įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas.
5. Pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Asmenine sutuoktinių nuosavybe priklausantis turtas gali būti pripažintas ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) arba sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vadovaujantis CK 3.116 straipsnio nuostatomis, gali būti padalintas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Bendruoju principu preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, vadinasi, ir visas turtas dalinamas į dvi lygias dalis.

Turto padalijimo būdai

Skyrybų proceso metu teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos.

Taip pat skaitykite: Maisto paramos galimybės vaikams

Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Nukrypimas nuo lygių dalių principo

Įstatymas numato išimtis, kada teismas, dalindamas sutuoktinių turtą, gali nukrypti nuo sutuoktinių lygių turto dalių principo. CK 3.123 straipsnio nuostatose teigiama, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.

Sutuoktinio, kuris privalo mokėti išlaikymą kitam sutuoktiniui, dalis iš bendro turto gali būti mažinama išlaikymo suma, jeigu išlaikymas yra priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma ar priteisiamas tam tikras turtas.

Jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte.

Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Terminas, už kurį apskaičiuojamos tokios negautos pajamos, negali būti ilgesnis nei paskutiniai penkeri metai iki turto padalijimo bylos iškėlimo.

Taip pat skaitykite: Nėščiųjų teisės darbe Lietuvoje

Pažymėtina, kad jei skyrybų metu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, teismas visuomet atsižvelgia į to sutuoktinio tinkamą interesų užtikrinimą, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes.

Vaikų interesų apsauga ir uzufruktas

Vadovaujantis CK 3.71 straipsnio nuostatomis, jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Uzufruktas - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzurfruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės.

Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.

Teismai išskyrė vieną iš bendrųjų vaiko interesų apsaugos principų - visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto ir formuojamoje praktikoje ne kartą akcentavo Europos Konvenciją dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso bei konstitucinį asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), kuris pagrindžia būtinybę vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises. Nors šeimos turto teisinis rėžimas pasibaigia sutuoktiniams nutraukus santuoką, tačiau jis nenutrūksta nepilnamečių vaikų atžvilgiu.

Kai po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, kuris neturi jam nuosavybės teise priklausančio būsto, įstatymai užtikrina nepilnamečio vaiko teisę naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa - šeimos turtu, o kartu ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Tokią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtintas uzufrukto institutas. CK 4.141 str. 1 d. nurodyta, kad uzufruktas - asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Asmenims, neįregistravusiems santuokos, uzufrukto teisė į gyvenamąją patalpą gali būti nustatoma remiantis CK 3.234 str.

Sprendimą dėl uzufrukto teisės nustatymo teismas gali priimti tik tuomet, kai kyla grėsmė, kad vaiko tėvas, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ir vaikas gali atsidurti gatvėje. Spręsdamas uzufrukto taikymo klausimą, teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, taip pat teismas vertina tėvų elgesį.

Teismo sprendimu galima nustatyti uzufrukto teisę į visą būstą, įpareigojant kitą sutuoktinį išsikelti iš jo, arba į dalį būsto - tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje liktų abu buvę sutuoktiniai kartu su nepilnamečiu vaiku. Sprendžiant uzufrukto teisės apimties klausimą, teismai vertina tai, ar asmuo, kuriam priklauso būstas, tinkamai elgiasi su šeimos nariais, ar tarp jų nekyla buitinių konfliktų, ar yra visos būtinos vaiko augimui sąlygos ir nėra kitų aplinkybių, kurios gali pakenkti vaiko psichologinei raidai. Teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, netenkina prašymo dėl uzufrukto nustatymo į dalį būsto.

CK 3.84 str. 3 d. nurodyta, kad prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąją patalpa, kuri gali būti užtikrinama panaudos, uzufrukto teise ir pan. Šeimos gyvenamoji patalpa (namas, butas) yra būtina materialioji šeimos gyvenimo prielaida. Kadangi CK 3.71 str. 3 d. numatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o nuomos ir panaudos santykiai yra panašūs, todėl esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams, galima taikyti CK 3.71 str. 3 d. įtvirtintą normą pagal analogiją, t. y. Sudaryta panaudos sutartis, jei ji nėra pripažinta negaliojančia, asmenims, kurie ją sudarė (t. y. šalims), turi įstatymo galią, tad tokioje situacijoje ne tik fiziškai, bet ir teisiškai užtikrinus vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, asmuo, kartu su nepilnamečiais vaikais, turi teisę gyventi trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame būste.

Teismai savo praktikoje suformavę nuostatą, kad panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga. Tiesiogiai įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, kuri nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, pvz., vaiko seneliams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.237 str. 2 dalyje numatyta, jog seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Atsižvelgiant į šias pareigas ir šeimos turtą reglamentuojančias normas, teismų praktikoje suformuota nuostata, kad kai vienas iš nepilnamečio vaikaičio tėvų yra miręs, o jo seneliai prašo teismo iškeldinti pastarąjį iš jiems priklausančio būsto - nors teismas tokį sprendimą ir priima, tačiau atideda jo vykdymą iki vaikaičiui sukaks 18 metų.

Taip pat pažymėtina, kad vienas iš teisės naudotis kito asmens turtų įgijimo pagrindų yra sandoris, kurį šalys gali nustatyti bendru sutarimu ir savo valia, t. y. be teismo sprendimo.

Teismų praktikoje taip pat suformuota nuostata, kad jei sutuoktinis, kuriam gyvenamoji patalpa priklausė asmeninės nuosavybės teise, jį perleido (padovanojo) tretiesiems asmenims, o buvę jo šeimos nariai neturi kitos gyvenamosios patalpos ir pasikeitus gyvenamosios patalpos savininkui lieka gyventi toje pačioje gyvenamojoje patalpoje - jų teisė naudotis patalpa gali išlikti nuomos ar panaudos pagrindu. Tokiu atveju laikytina, kad asmuo, priimdamas nuosavybės teises, pripažino ir gyvenamojoje patalpoje gyvenusių asmenų teisę ir toliau ja naudotis.

Sprendžiant klausimus dėl trečiųjų asmenų nuosavybės teisės suvaržymo, turi būti atsižvelgta į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena šiame būste, jų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, būsto savininko elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, pirmiausia, turi pasirūpinti tėvai (ir tik jiems neišgalint - valstybė per savo institucijas) ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų - būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.

Iškeldinimo proceso trukmė ir vilkinimo galimybės

Advokatė Raimonda Lazauskienė teigia, kad iškeldinimo procesai gali užsitęsti dėl įvairių priežasčių. Nors buto savininkai turi teisę reikalauti iškeldinimo, teisinė realybė yra sudėtingesnė. Jeigu buvęs sutuoktinis nesutinka su savanorišku išsikraustymu, reikia kreiptis į teismą, o procesai gali užtrukti ne tik mėnesiais, bet ir metais.

Teisminis procesas gali užtrukti metus ar net kelis, kol iškeldinimo procedūrą išsprendžia pirma instancija, tada sprendžia antra instancija ir tik po antros instancijos, t. y. Apygardos teismo, galimas sprendimo vykdymas, t. y. iškeldinimas. Tuomet pereinama į vykdymo procesą, iškeldinimo procedūros imasi antstoliai ir, vėlgi, yra manipuliacinių procesinių ir procedūrinių nišų, kad vėl visa tai būtų vilkinama. Todėl piktybiniai sutuoktiniai, pasisamdę advokatus, gali tuo pasinaudoti ir pasinaudoja. Taigi, norint piktybiškai vilkinti procesą, tokia galimybė tikrai įmanoma.

Nors teisė egzistuoja tam, kad gintų nukentėjusiųjų asmenų interesus, pasak specialistės, ji dažnai neveikia pakankamai greitai, net ir smurto šeimoje atvejais. Todėl smurto šeimoje auka, net ir laimėjusi teismą, neretais atvejais negali labai greitai iškeldinti buvusio sutuoktinio, nes teismo sprendimai reikalauja vykdymo proceso. Tai apima antstolio įsikišimą, o kartais ir policijos pagalbą, jei smurtautojas nesutinka išsikelti geruoju.

Smurtas artimoje aplinkoje turi įtakos pagreitinti tokius procesus. Kada yra agresyvus smurtas ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pradeda ikiteisminį tyrimą, yra paprasčiau ir lengviau atriboti smurtaujantį asmenį nuo nukentėjusio ir patiriančio smurtą asmens. Jeigu smurto atvejų nėra, iškeldinimo procedūra vyksta bendra civiline tvarka. Teisėje yra sukurta apsaugos sistema, bet ji ne visada savalaikiai gali būti įgyvendinama prieš smurtaujantį asmenį, nes egzistuoja galimybės procesui vilkinti, manipuliuoti ir dėl to tiek iškeldinimo, tiek vykdymo procesai tikrai gali užtrukti.

tags: #ar #gali #skyrybu #atveju #sutuoktinis #iskeldinti