Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti Broniaus Radzevičiaus kūrybos aspektus, atskleidžiančius vaiko dvasinio pasaulio suvokimą, remiantis jo kūryba, ypač romanu „Priešaušrio vieškeliai“.
Įvadas
Bronius Radzevičius - unikalus lietuvių rašytojas, kurio kūryba balansuoja tarp tradicinio kaimo vaizdavimo ir universaliosios kalbos kūrimo. Jo kūrybos permąstymas, archyvo tyrimas ir publikavimas galėtų suintensyvėti, jei tautos mentaliniuose akiračiuose dėmesys vėl nukryptų į šį rašytoją.
Bronius Radzevičius: tarp literatūros ir pasaulio suvokimo
Ar literatūra buvo B. Radzevičiaus siekiamybė? Ir taip, nes jis jautė sakinį, tą svarbiausią teksto giją, girdėjo pats ir tikrinosi: „Ar girdi, kaip reikšmingai, tiesiog lemtingai skamba kai kurie sakiniai?“. Ir ne tik, nes literatūrą jautė kaip būdą, artimiausią kelią, kuriuo norėjo pasiekti pasaulį, suvokti, kaip jis yra, kaip gali būti sąmonės perteikiamas kalbinio ekvivalento pavidalu. Tik blanki nuojauta, apgraibom, tačiau atpalaidavus visas valios pastangas, improvizuojant, laukiant iš vaizduotės išplaukiančių vaizdinių. Tai pasąmonės aktai.
Vertindami įprastais normos, tvarkos kriterijais, „Priešaušrio vieškeliuose“ (ir pirmojoje dalyje) pasigendame to, ko vengė pats autorius, - vengė schemos, apskaičiavimo, aiškių linijų. B. Radzevičiaus kūryba kyla iš pastangų prieiti tai, kas lyg ir artima, o ima tolti, kai bandoma suvokti ir pačiam savy susivokiant.
Kaimas kaip universalijų šaltinis
Rašytojas, kilęs iš kaimo, iš agrarinės kultūros apsupties ir įsupties, yra įgijęs ir didesnę ar mažesnę jos patirtį, kodą, šifrą. Ar tas kodas yra tik lokalus, ar veikia ir universalijomis, kurios galioja ir kitomis aplinkybėmis? Ar skurdas, patirtas vaikystėje, visam laikui išlieka kaip sąmonės gaubtas, kaip nepasitikėjimas, trukdantis įsigyventi į kitas aplinkybes? Ar žmogus uždaromas savo kaimietiškume kaip kiaute? O gal žiūrėjimas nuo kalvos (pasikartojančios B. Radzevičiaus scenos) yra ir bendresnė žmogiškojo matymo, matymo galimybių perspektyva? Gal iš ten sklinda prasmės, pačios didžiausios egzistencinės universalijos, šviesa? Kaip apie visa tai galima svarstyti remiantis tradicinio Aukštaitijos kaimo gyvenimu, konkrečiu laiko tarpsniu, pokariu ir vėlesniu laiku?
Taip pat skaitykite: Kutavičiaus indėlis į Lietuvos muziką
Laiko tėkmė ir daiktų virtimas simboliais
B. Radzevičiaus tekstai fiksuoja laiko tekėjimą ir kartu tą tėkmę lyg stabdo, užtvenkinėja, kad sąmonei užtektų laiko pajusti daiktų virtimą simboliais. Gal ir atskiro gyvenimo yra tiek, kiek yra laiko tarp daikto, dar naudojamo ir jau nebe, atidėto, atiduoto kitų reikšmių galimybėms rastis. Du ryškesni „Priešaušrio vieškelių“ daiktai, jau simboliai ar dar pakeliui į simbolį - girnos ir kultuvė. Moterys tebeskalbia prie upės, tebesigirdi archajiniai kultuvių garsai. Garsai, kurių jau nebėra. Tebeūžia kamaraitėse girnos, tebesisuka akmenys, trindami liesą pokario grūdą. Nebeūš, nebesisuks. Ir iš kaimo vaikiščių, iš tų, kurie randa Vygando Mildžiaus dienoraštį, atsiranda balsas, kuriuo galima ištarti būtį laiminantį sakinį, neatitrauktą nuo čia gyvenusių ir gyvenančių patirties: „Tegu sukasi, tegu gaudžia didžiosios laiko girnos!“ (I, 269). Tegu gyvenimas būna, tegu būna kaip išgali, kad tik jis tęstųsi. Iki tokios ištarties pakyla tik itin kūrybingi, giliai mąstantys kūrėjai.
Sąmonės galia ir gyvenimo ženklai
Rašyti, veikti kūrybingos sąmonės galimybėmis, vadinasi, pastebėti, kreipti dėmesį, aiškintis, bandyti suprasti. Gyvenimas pilnas ženklų, kurie liudija amžiną laiko tėkmę, kartu ir pastovumą. Ženklų, kurie atsiranda kaip reiškiniai, kaip daiktai, o išnyksta kaip simboliai, kaip buvusių-gyvenusių pėdsakai.
Metų laikų rato svarba
Kaip ir Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Mačernio, Romualdo Granausko ir kitų klasikinės jausenos lietuvių rašytojų, B. Radzevičiaus kūryboje be perstojo sukasi metų laikų ratai. Pasakymo-pasakojimo impulsas gali pasirodyti lygiai iš vasaros, rudens, pavasario, žiemos. Sąmonės patirtis saugo visą metų ratą: pavasaris, bet po žiemos, žiema po rudens, ruduo po vasaros, pavasaris prieš vasarą. Pasikeitino tikrumas: Lietuvos geografinė juosta užtikrina gana ryškias, taisyklingas keturių metų laikų padalas.
Kaimas ir miestas: sąmonės kelionė
Teigta (taip pat ir Arvydo Šliogerio), kad „Priešaušrio vieškelių“ ašis - išėjimas iš kaimo į miestą. Ne visai - sąmone Juozas Daukintis niekur neišeina, ir mieste jis gyvena tarsi: darbininkas, kažką dirbantis, einantis prie konteinerio, „jis tarsi pajusdavo, kaip šaltis traukia drėgmę, dar kiek šiltą, gyvastingą drėgmę iš medžių, žemės, iš to slėnio, kur raitosi upeliūkštis“ (II, 200). Peržengia ribą grįždamas sąmone. B. Radzevičiui rūpėjo aprėpti abu gyvenimo būdus - savo veikėjus iš Užpelkių jis išsiuntė į miestą, kurio vardo, skirtingai nuo kaimo, neįmanoma pakeisti, užmaskuoti, nes tai Vilnius, svarbiausias Lietuvos miestas.
Rašymas kaip supratimo būdas
Suvokė, kad tik kūrybinga sąmonė gali įeiti į pamatines žmogaus pasaulio struktūras; Juozas Daukintis yra rašantis, dargi tas, kuris pasiremia ir tuo, kas jau užrašyta, kas jo paties užrašyta-užsirašyta anksčiau, paminima užrašų knygutė. Žmogus, kuris nori suprasti, kuriam rašymas yra supratimo kelias, būdas. Tekstas turėjo suimti tarsi savaiminį naratyvumą (veikėjai, situacijos, įvykiai) ir sąmonės pastangų pėdsakus išlaikantį reflektyvumą - ko siekiama. „Menininkas turi visa tai aprėpti, apimti, grožis slypi ne atskirtume, refleksijoje, pabirume, atsitiktinume, bet daiktų, visų reiškinių vienovės giminystės pojūty, prašviesėjimo harmonijos akimirkose. Ir refleksija, ir pabirumas, ir atsitiktinumas turi siekti - taip, beje, ir yra - bendrumo, susiliejimo“ (II, 511).
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir kūrybinis kelias: Bronius Krivickas
Kalbos susvetimėjimas ir gyvo žodžio ilgesys
Literatūroje gyvas žodis yra tas, kuris tiesiogiai leidžia pajusti tikrovę. Skaitantysis atpažįsta gyvenimą per žodžio spalvą, kvapą, prisiminimą. Meninės kalbos magija atgaivina gyvenimiškus kontekstus. Dabar mūsų literatūroje vis didėja plyšys tarp gyvenimo ir kalbos. Mūsų senosios kartos autoriai jau nebeperteikia naujosios realybės, o jaunieji autoriai, atėję į literatūrą jau iš kito, intelektualesnio pasaulio, apsišvietę ir prisiskaitę, yra visiškai svetimi etnografiniams lietuvių kalbos šaltiniams. Ir jų kalba darosi vis skurdesnė: intelektualizuota, technologiška, informatyvi, tarsi popierinė. Daugelio naujų knygų nepaskaitau, nes manęs nepatraukia žodis, man neįdomu.
Bronius Krivickas: kelias į literatūrą
Broniaus Krivicko pavardė pirmąkart paminėta 1935 metais: IX.27 gimnazijos literatų susirinkime skaitęs savo kūrybą; XI.29 recenzavęs Kazio Zupkos „Balsą žemei”; XII.6 literatų būrelis patvirtinęs savojo „Literato” antro numerio redakciją: Br. Krivickas, A. Alimaitė ir M. Tų pat metų „Ateities spindulių” puslapiuose pavyko rasti tokią A. …
Literatų būrelis ir diskusijos
Biržų gimnazijos literatų būrelis, greta panevėžiškių Meno kuopos, buvo bene stipriausias Aukštaičiuose. gausią ir įdomią ketvirtojo dešimtmečio rašytojų kūrybą nagrinėdavosi patys. jus. Mokytojai tik padėdavo. Susirinkimuose nagrinėdavo naujai pasirodžiusias knygas, skaitydavo savo kūrybą. Įdomiausias dienotvarkės punktas būdavo diskusijos, kurias sukeldavo iš anksto paruošti koreferatai. Vienoje pusėje paprastai būdavo dešinieji (L. Žitkevičius, P. Zablackas, E. Matuzevičius, P. Drevinis, L. Vaičiulėnas), - kitoje - gimnazijos vadovybės remiami tautininkiškos krypties skautai bei jaunalietuviai (R. Medelis, V. Morkūnas ir kt.). Persvara dažniausiai būdavo dešiniųjų pusėje, nes ten buvo pajėgiausi kritikai - M. Indriliūnas ir Br.
Bronius Krivickas universitete
1938-1940 metais Bronius Krivickas rašo noveles, kurios rodosi „Ateityje”, „Studentų dienose”, „Darbininke”; kaip kritikas, bendradarbiauja, be jau minėtų leidinių, ir „Naujojoje Romuvoje”, „XX amžiuje”. akivaizdžiai susipažįsta ir bendrauja su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau bus pavadinti žemininkų karta.
Vilniaus dvasia
Danielius Alseika: „Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins.
Taip pat skaitykite: Profesorius Radzevičius
Rasa Antanavičiūtė: „Būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse. Nebūtina tapti viso miesto ekspertu, tai nelabai ir įmanoma.
Jonas Basanavičius: „Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. […] Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais.
Vytautas Bubnys: „Kur bebūtum, iš kokių kelionių besugrįžtum, tu visada sustoji čia, ant Tauro kalno, apžvelgi savo miestą, tokį patį ir naują. Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį…
Jan Bułhak: „Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį.
Ludwik Czarkowski: „Meilę galiu išreikšti miestui, į kurį, būdamas paaugliu, žvelgiau plačiai atvertomis akimis, kuriame mintis audė jaunuolis, o brandos metais drauge su šimtais kolegų dirbo žmogus. Jie stengėsi nuplėšti storą luobą, po kuriuo lenkišką pradą paslėpti vylėsi okupacinė caro valdžia.
Ričardas Gavelis: „Vilnius - tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti - jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas. Čia netikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo ar saugumo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti.
Edmundas Gedgaudas: „Vilniaus, anot Pauliaus Weberio, neįmanoma įsprausti į įprastas formules.