„SOS vaikų kaimai” yra paramos fondas, jau 30 metų Lietuvoje padedantis vaikams gyventi saugesnį ir laimingesnį gyvenimą. Fondas padeda daugiau nei 1000 vaikų Lietuvoje. Ši organizacija teikia ne tik materialinę paramą, bet ir psichologinę bei socialinę pagalbą, siekdama užtikrinti vaikams pilnavertę vaikystę ir ateitį. Šiame straipsnyje panagrinėsime „SOS vaikų kaimų“ istoriją, veiklos principus ir konkrečius pavyzdžius, kaip ši organizacija keičia vaikų ir šeimų gyvenimus Lietuvoje.
"SOS vaikų kaimų" misija ir veikla
„SOS vaikų kaimai“ - tai nepriklausoma nevyriausybinė vaikų gerovės organizacija, suteikianti jaukius namus našlaičiams bei tėvų paliktiems vaikams ir padedanti socialinės rizikos šeimoms. Organizacija teikia laikinosios, nuolatinės, palydimosios globos, individualios pagalbos šeimai paslaugas, moko tėvystės įgūdžių, ruošia įtėvius ir globėjus.
Vienas iš svarbiausių organizacijos tikslų - užtikrinti vaikams šeimynišką aplinką ir šilumą. Vaikai gyvena SOS kaimuose įsikūrusiose šeimose, globojami profesionalių Mamų ir Tetų. Tai leidžia jiems jaustis saugiai ir mylimiems, o patirtų traumų pasekmės gydomos.
„SOS vaikų kaimai” yra viena iš 24 naujienų portalo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ globojamų gerumo organizacijų. Tai rodo, kad organizacija yra pripažinta ir vertinama visuomenės.
Asmeninė patirtis ir pagalba šeimai
Marius, vienas iš „SOS vaikų kaimų“ paramos gavėjų, pasidalijo savo šeimos istorija. Jo sūnus Paulius nuo paauglystės tapo priklausomas nuo narkotikų ir azartinių žaidimų. Ši priklausomybė sugriovė Pauliaus santykius ir gyvenimą Airijoje, kur jis gyveno 11 metų. Vilius, Pauliaus sūnus, papuolė į kitą šeimą, pas budinčius globėjus.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo ir scenos vingiai
Marius su žmona Gražina nusprendė padėti Pauliui ir Viliui. Jie įkalbėjo Paulių grįžti į Lietuvą ir kreipėsi į „SOS vaikų kaimus“ pagalbos. Organizacijos specialistai suteikė kompleksinę pagalbą šeimai. Mariaus teigimu, jam pasidarė daug aiškiau, kaip ir kokiais etapais yra teikiama kompleksinių paslaugų šeimai pagalba.
Sutuoktiniams buvo pasiūlyta gyventi atskirai nuo priklausomybę turinčio sūnaus. Marius teigė, kad būtent socialinės darbuotojos Birutės dėka jie suprato, kad jiems reikia išnuomoti Pauliui kambarį ir tiesiog negyventi kartu.
Psichologinės pagalbos prireikė visai šeimai. Anūkui Viliui buvo surasta angliškai kalbanti psichologė. Psichologo reikėjo ne tik vaikui, bet ir Mariaus žmonai, o galiausiai ir jam. Be to, Marius ilgai bendravo su Birute, nes reikėjo sutvarkyti visą Viliaus globą: teismai ir kiti svarbūs dalykai.
Vilties atsiradimas po narkotikų kančios
Marius teigė, kad nutraukti santykių su sūnumi nesiekė, nes abu su žmona jautė stiprų prisirišimą. Tačiau pagaliau daug išgyvenusiai porai nušvito vilties valanda. Paulius šiuo metu gydosi ketvirtoje reabilitacijoje, jau 9 mėnesius nevartoja narkotinių medžiagų, be to, pradėjo dirbti.
„Tai pirmas kartas, kai jis nori būti čia ir dabar, gal dėl vaiko. Dabar jis sveiksta. Kai tai sužinojome, mes visi pagaliau lengviau atsikvėpėme. Pirmą kartą nuo Pauliaus paauglystės nustojome bijoti, kad mums vidurį nakties paskambins iš policijos ar ligoninės,“ - kalbėdamas atsiduso Marius.
Taip pat skaitykite: Politinė Birutės Vėsaitės veikla
Anūko atsitiesimas ir talentų atskleidimas
„SOS vaikų kaimo“ suteiktos paslaugos padėjo ir mažajam Viliui atsitiesti po nevaikiškos vaikystės. Vilius pirmuosius septynerius metus gyveno su planšete, nieko nežinojo apie fizinį pasaulį. Kai grįžo iš Airijos, negalėdavo nieko: tiesiog smulkioji motorika nedirbdavo, nepajėgdavo nei "Lego" kaladėlių sudėti, nei šakutės nulaikyti.
Marius pasidžiaugė, kad po reabilitacijų vaikas ne tik pradėjo piešti nuotaikingomis spalvomis, bet ir atrado norą muzikuoti ir vis dažniau išreiškia norą pasirodyti ant scenos.
„Praeitas metais per Šv. Kalėdas kartu su Gražina nuėjome į pirmąjį anūko koncertą. Buvo neįtikėtina, kad tai tas pats vaikas - štai čia, ant scenos! Beje, mokykloje, jeigu reikia kažką paskaityti raiškiai, mokytoja pirmiausiai prašo Viliaus - to, kuris lietuviškai dar prieš kelerius metus visai nekalbėjo“, - šypsodamasis kalbėjo šeimų stiprinimo programos dalyvis.
Darbuotojos įžvalgos ir šeimos laimėjimai
SOS vaikų kaimo socialinė darbuotoja Rasa, padėjusi Mariaus šeimai įveikti sunkumus, pasidalijo savo įspūdžiais apie nueitą kelią: „Ši šeima jau gyvena savarankiškai ir tiesiog žino, kad prireikus visada gali kreiptis. Kaip darbuotoja matau sėkmę iš visų pusių. Pauliaus atveju tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jis jau subrendo kaip asmenybė ir sugeba kovoti - tai jo kelyje yra didžiulis pasiekimas. Mažasis Vilius šiuo metu lanko vaikų psichoterapeuto konsultacijas ir jau girdėjau, kad svajoja tapti komiksų kūrėju - jam taip patinka piešti! Tiek ryšys su seneliu, tiek galimybė bendrauti, užimtumas, būreliai, rutina, specialistai - viskas vaikui yra sėkmė. O Mariui ir Gražinai - tikra sėkmė, kad sugebėjo susidėlioti savo gyvenimą ir net tapo anūko globėjais.“
Sutuoktinių išsivadavimas iš baimių ir nauja šeimos harmonija
Užbaigdamas pokalbį Marius pasidžiaugė, kad drauge su žmona tapo ne tik globėjais, bet gavo kur kas didesnę dovaną - atgimusią meilę ir harmoniją šeimoje. „Mums pagaliau pavyko sukurti normalią šeimą. Iki tol mums niekaip nepavykdavo įterpti Pauliaus, kad išeitų šeima. Tačiau pasirodė Vilius, ir kartu su profesionalia specialistų pagalba mums pavyko. Ir toje šeimoje gyvename visi keturi, trys kartos, išmokę vienas kitam padėti. O Viliukas ypač rūpinasi močiute - turi nevaikišką atsakomybės jausmą. Jis taip aiškiai moka reikšti užuojautą ir paguosti, galbūt dėl to, kad ir pats, dar visai mažas, išgyveno daug sunkumų“, - apie globotinį šiltai atsiliepia Marius.
Taip pat skaitykite: Kūrybiški sveikinimai Birutei
Kompleksinės paslaugos šeimai Vilniuje
Vilniaus SOS vaikų kaimas primena, kad nuo 2017 m. rudens vykdomas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projektas, kurio tikslas - suteikti individualią, įvairiapusišką pagalbą krizę išgyvenančioms šeimos. Pagalba teikiama sostinėje gyvenančioms šeimoms, kasdien susiduriančiomis su įvairiais iššūkiais ir sunkumais - besilaukiančioms moterims, tėvams, auginantiems vaikus su negalia, šeimoms, slaugančioms artimuosius namuose, asmenims, turintiems problemų dėl narkotinių, kitokių psichotropinių medžiagų vartojimo ar azartinių lošimų, šeimoms, susiduriantiems su vaikų auginimo / auklėjimo sunkumais ir kt. Paslaugos kompensuojamos Europos Sąjungos fondų, todėl dalyviams yra visiškai nemokamos.
Socialinis darbas ir jo svarba
Socialinis darbas visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją - įgalina žmones savarankiškai įveikti sunkumus, didina jų ir visuomenės institucijų socialinę atsakomybę, prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo ir žmogaus teisių užtikrinimo. Socialinio darbo programa parengta siekiant suteikti studentams žinias ir išugdyti įgūdžius, reikalingus socialinei aplinkai keisti, darant ją palankesne asmeniui ir šeimai, padėti žmogui prie aplinkos prisitaikyti ir keistis pačiam, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti visuomenės teikiama pagalba.
Justinos ir Birutės istorija
Pirmiausius penkerius savo gyvenimo metus Justina bijojo visko: neturėjo nė vieno draugo, nemokėjo bendrauti, nedrįsdavo pakelti šviesiaplaukės galvelės, jei kas ją užkalbindavo. Augdama griūvančioje, vėjo kiaurai perpučiamoje troboje su bedarbe mama ir smurtaujančia bei nuo alkoholizmo kenčiančia močiute ji matė vien liūdesį ir skurdą.
Tačiau šiandien viskas - kitaip: Justina šypsosi, lanko darželį, mielai bendrauja ir kartais net pati užkalbina nepažįstamuosius. 30-metė Birutė - mylinti ir gero linkinti Justinos mama, tačiau tinkamai pasirūpinti mažyle jai pavyksta ne visada. Birutė ne visuomet žino, kaip vaiką aprengti, kad nesušaltų, kaip gydyti susirgus ar kiek Justina svėrė vos gimusi. Mamai šiandien tenka mokytis paprasčiausių įgūdžių, leisiančių jos dukrelei augti saugiai ir laimingai. Taip yra todėl, kad pati Birutė augo neprižiūrima, apleista ir nemylima.
Mamai ir dukrai pagalbos reikėjo pačios įvairiausios: pradedant maistu bei drabužiais, baigiant saugiais namais. Griūvanti trobelė gyventi netiko ne tik dėl kiaurus metus pro išklypusius langus ir duris ją košiančių vėjų bei to, kad ji stovi laukuose, toli nuo bet kokios civilizacijos, bet ir dėl kartkartėmis ten pagyventi sugrįžtančios Birutės motinos.
„Visi žinojome savo užduotį: turime užtikrinti Justinai laimingą vaikystę ir pilnavertę ateitį. Jai reikėjo visko mokytis nuo pradžių: bendrauti, draugauti, reikšti emocijas. Jai reikėjo draugų, saugios aplinkos, įprastų, reguliarių veiklų.
Taigi, „SOS vaikų kaimų“ surengto palaikymo koncerto metu gautų neabejingų žmonių aukų bei rūpesčio dėka Justina ir jos mama perkeltos į Šiaulius, kur mergaitė pirmąkart išsiruošė į vaikų darželį. Šiandien Justina jame - jau kelis mėnesius. Per juos mažylė pasikeitė neatpažįstamai: iki tol nė akių nepakeldavusi, šiandien ji šypsosi, čiauška, žaidžia su bendraamžiais ir kasdien išmoksta ko nors naujo. Intensyviai prižiūrima „SOS vaikų kaimų“ socialinės darbuotojos ir vaikų darželio darbuotojų, Justina pamažu atgauna vaikystę, kuri iš jos buvo taip nepelnytai atimta.
„SOS vaikų kaimai“ susisiekė su Lietuvos Darbo birža ir bendromis pastangomis ėmė ieškoti Birutei darbo. Tačiau neturint jokių įgūdžių ieškoti darbo - nelengva. Birutei sudėtinga dalyvauti pokalbiuose dėl darbo, punktualiai juose pasirodyti ir pristatyti savo gebėjimus. Tik milžiniškos visų ja besirūpinančių žmonių - Šiauliuose šeimą globoti ėmusios geradarės Agnės, Darbo biržos specialisčių, „SOS vaikų kaimų“ atstovių - dėka moteris dar nėra išbraukta iš Darbo biržos sąrašų.
Už tai, kad galiausiai išsikraustė iš lūšnelės laukuose ir atsidūrė Šiauliuose, Justina ir Birutė labiausiai turėtų dėkoti geradarei Agnei Lengvinaitei. Agnę sujaudino „SOS vaikų kaimų“ surengto koncerto metu pristatyta Justinos istorija, moteris ėmė apie ją pasakoti savo draugams ir ieškoti įvairiausios paramos mažylei. Taip atsirado Agnės draugei priklausantis butas Šiauliuose, kuriame šiuo metu mergaitė su mama yra apsistojusios. Moteris mėgino ir rasti darbą Birutei - siūlė jai plauti indus greta namų esančiame Agnės draugo restorane.
Pasak socialinės rizikos šeimomis besirūpinančios bei laimingą ir saugią aplinką šeimoje vaikams užtikrinti siekiančios organizacijos „SOS vaikų kaimai“ vadovės L. Pakalkaitės, vaikystėje patirtas nuoskaudas, engimą ar nepriežiūrą atitaisyti suaugus - itin sunku. L. Pakalkaitė akcentuoja ir bendruomenės įsitraukimo į problemos sprendimą svarbą. Šiauliuose Agnė subūrė tą rūpestingą ir padėti šeimai išlipti iš duobės norinčią bendruomenę, kurios iki tol taip trūko Justinos gerovei.
Kaniterapija kaip pagalbos būdas
Spalio mėnesį Lietuvoje startavo socialinė iniciatyva, kurios tikslas - užtikrinti tęstinius terapijos su šunimis užsiėmimus vaikams, kuriais rūpinasi organizacija „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“. Kaniterapija padeda smurtą patyrusiems bei apleistiems vaikams ir yra taikoma nuo 2014 metų.
„Dauguma mūsų globojamų vaikų savoje aplinkoje patyrė ar patiria socialinę atskirtį, nepriteklių, smurtą ir nepriežiūrą. Nemažai jų yra apleisti biologinių tėvų. Šie vaikai gyvena SOS kaimuose įsikūrusiose šeimose, globojami profesionalių Mamų ir Tetų - taip jiems užtikrinama šeimyniška aplinka ir šiluma, tačiau patirtų traumų pasekmės gydomos labai sunkiai. Kaniterapija - efektyvus užsiėmimas, tačiau ji turi būti nuolatinė.
Verslo įmonių parama
UAB „Mars Lietuva“ yra tarptautinės bendrovės „Mars, Incorporated“ antrinė įmonė, veikianti Lietuvoje nuo 1993-iųjų metų. Gargžduose bendrovė turi maisto gyvūnams augintiniams gamyklą, o Vilniuje pardavimų ir rinkodaros padalinį. Organizacija „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ kovoja, kad beveik 1000 pamirštų vaikų galėtų patirti tikrą vaikystę ir siekia, kad vaikai užaugtų savarankiškais piliečiais.
UAB „Makveža“, valdanti statybos, apdailos bei sodo prekių prekybos tinklą „Moki Veži“, Lietuvoje veikia nuo 2000 m.
Birutės Gailienės įkvėpimas ir vertybės
Nuolat - su šypsena ir gerai nusiteikusi. Žvelgiant iš šalies - pernelyg moteriška, kad galėtų kovoti už save. Tokia atrodo Birutė Gailienė. Tačiau tai - tik paradinė pusė.
Birutę labiausiai įkvepia žmonės, vietos bei jų istorijos. Ji nuo mažumės labai mėgo bendrauti su vyresniais žmonėmis, jai buvo įdomios jų patirtys, prisiminimai, sukaupta išmintis. Į vyresnius žmones žiūri kaip į lobio skrynutę - norisi greičiau atrakinti ir pasidžiaugti tuo, kas viduje.
Ji domisi psichologija, psichiatrija, renkasi knygas, parašytas psichoterapeutų ir nagrinėjančias įvairias asmenybės, dvasinio, emocinio skausmo keliamas problemas. Jos asmeninis lyderis - bet kuris iš pasaulio teisuolių, t.y, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metu.
Jos svajonių atostogos - trobelė kalnuose, už lango - daug sniego, miškas, židinys, gera knyga ir iš grotuvo sklindanti simfoninio orkestro muzika. Ji bijo karo ir būti nuo kažko priklausoma, prarasti savarankiškumą.
Labai daug davė bažnyčia, kurioje lankėsi nuo vaikystės. Nors jos šeima absoliučiai nereliginga, o bažnyčioje atsidūrė krikšto mamos dėka. Labai brangina šią patirtį, yra tikra, kad vien dėl to jai ir gyventi lengviau - žmonėse ieško gerų bruožų, kitų poelgius permąsto ieškodama pateisinimo.