Sodraus, pakimusio balso savininkė, Birutė Dambrauskaitė, yra atlikėja, kurios dainos - dramatiškos ir emocingos, o ašaros scenoje - tikros. Jos gyvenimas, kaip ir prancūzų legendos Edith Piaf, atspindi viską, apie ką ji dainuoja. Pati save ji apibūdina kaip „neprestižinę“, galbūt dėl to, kad didžiosios scenos teko laukti net tris dešimtmečius. Tačiau šiandien salės per jos koncertus - sausakimšos.
Muzika kaip išgyvenimo šaltinis
Kai kurie gerbėjai B. Dambrauskaitę lygina su amerikiečių aktore ir dainininke Liza Minnelli. „Kai sublogau, ne vienas taip sakė. Ar man tai komplimentas? Žinoma, taip. L. Minnelli - gera dainininkė, gražiai atrodo. Vis dėlto aš nepratusi prie pagyrų. Komplimentų iš vyrų sulaukdavau tik dėl dainavimo. Turiu ir rankas, ir kojas. Esu ir pasidažiusi, apsirengusi, bet ir užsieniečiai, ir lietuviai kažkodėl praeidavo pro šalį. Susimąstydavau - negi aš tokia baisi?“ - prisipažino dainininkė.
Tačiau publiką ji pavergdavo ir iki šiol pavergia ne išvaizda, o dainavimu. „Kai uždainuoju, visa salė - mano. Nes dainuodama atiduodu viską. Kaskart dainuoju taip, lyg tai daryčiau paskutinį kartą“, - laidos „Kitaip. Su Nomeda“ vedėjai pasakojo B. Dambrauskaitė. Dainavimas jai padėjo išgyventi sunkiausias akimirkas, buvo atrama, kai žemė slydo iš po kojų. Todėl artistė labiausiai meldžia Dievo, kad neatimtų balso - tai būtų didžiausia bausmė.
Kelias į didžiąją sceną ir išvaizdos pokyčiai
B. Dambrauskaitė ilgus dešimtmečius dainavo mažose scenose - baruose ir restoranuose. Galiausiai, sulaukusi kvietimo pasirodyti didesnei auditorijai, atlikėja ilgai dvejojo ir atsikalbinėjo. „Dėkoju režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui, kad jis mane pakvietė į buvusius Koncertų ir sporto rūmus Vilniuje, - laidoje pasakojo B. Dambrauskaitė. - Klausiau jo: „Kur buvai 30 metų? Dabar man to jau nebereikia.“ Jis atsakė: „Žemaitė rašyti pradėjo būdama beveik 50 metų. Tau irgi jau laikas dainuoti didelėje scenoje.“ Jis tris vakarus ėjo į „Dainavos“ barą, kur tada dainavau, ir vis įkalbinėjo. Iš trečio karto pavyko. Labai bijojau, nes buvau pratusi prie mažos scenos, mano balsas tiko bliuzui, prietemoje nesimatė mano mažo ūgio ir pilnumo. Visi baksnodavo mane dėl svorio - stora, stora, negraži.“
Galiausiai, 2006-aisiais, 120 kilogramų sverianti B. Dambrauskaitė ryžosi skrandžio mažinimo operacijai ir atsikratė puse savo svorio. „Sublogusi gal ir netapau išvaizdesnė, bet atsirado energijos, ėmiau bėgioti po sceną. Man nesvarbu, kaip atrodau. Svarbiausia, kad nei Dievas, nei operacija neatėmė balso - dainuoju taip pat“, - pasakojo B. Dambrauskaitė.
Taip pat skaitykite: SOS Vaikų Kaimų istorija
Vaikystės išbandymai ir santykiai su tėvu
Jos gyvenimas buvo nelengvas - ne rožių žiedlapiais, o spygliais klotas. Motina nuo ryto iki vėlaus vakaro triūsdavo parduotuvėje, tėvas mėgdavo taurelę, todėl neretai ilgam pradingdavo iš namų. Grįžusi iš darbo motina pirmiausia ne vaikus - Birutę ir jos brolį - apšokinėdavo, o žiūrėdavo į spintą, ar kabo tėvo paltas ar lietpaltis. Jei pakabas būdavo tuščias, lėkdavo ieškoti tėvo. Pasitaikydavo, kad šis į namus negrįždavo ir tris paras.
Vaikai augo maitindamiesi pienu ir duona - to namuose visada būdavo. Užtat kaip Birutė pavydėdavo vaikams, kurie į kiemą atsinešdavo sviestu užtepto batono! B. Dambrauskaitės motinai pinigų netrūko, tačiau ji neturėjo laiko rūpintis atžalų pietumis. „Prašydavau mamos, kad bent obuolių nupirktų. Jei sekmadienį nueidavome į turgų, motina nupirkdavo kilogramą obuolių, o mes per dešimt minučių juos sudorodavome ir vėl laukdavome kitos savaitės. Vis svajodavau, kad kai užaugsiu, visada turėsiu daug vaisių ir mano vaikams jų netrūks“, - į vaikystės prisiminimus laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ leidosi B. Dambrauskaitė.
Būsima dainininkė ir jos brolis namuose neretai jausdavosi kaip kalėjime dar ir dėl to, kad ant langų buvo grotos. Kai tėvas grįždavo išgėręs, vaikai slėpdavosi, nes tarp tėvo ir motinos kildavo muštynės. Jei tėvas parsivesdavo draugų, net naktį Birutę versdavo iš lovos ir prašydavo jiems pagroti.
Galiausiai B. Dambrauskaitės tėvai išsiskyrė, bet liko gyventi tame pačiame bute, tik kambarius pasidalijo. Birutės motina susirado kitą gyvenimo draugą, parsivesdavo jį į namus, o tėvas už sienos keldavo orgijas. Galiausiai Birutė visiškai nutraukė santykius su tėvu. Tai atsitiko, kai ji jau buvo ištekėjusi už žydo Garijaus Ziamovičiaus-Sokolovskio ir pagimdžiusi dukterį Andželiką. „Kartą vaikštinėjau su vaiku kieme, o tėvas priėjo ir pareiškė: „Turėčiau pistoletą, nušaučiau tavo vyrą, tave ir tavo vaiką.“ Tą pačią minutę man viskas trūko ir aš atsisakiau tėvo. Niekada pas jį daugiau nėjau. Jis man tarsi mirė, net laidotuvėse nebuvau. Galiu atleisti beveik viską, bet yra dalykų, kurių atleisti neišeina“, - neslėpė B. Dambrauskaitė.
Santuoka, abortai ir smurtas
Birutę skriaudė ne tik tėvas, bet ir gyvenimo vyras. Nepaisydama to, anapus iškeliavusį sutuoktinį ji iki šiol meiliai vadina Hariu. „Iki vestuvių su juo draugavome trejus metus, - į prisiminimus leidosi atlikėja. - Jis mane nuolat lydėdavo į mokyklą, bet į rimtesnius santykius nesileidau. Kai pirmą kartą jis mane pabučiavo, net atsisėdau. Pajutau, kad Haris man labai brangus, o jis, matyt, norėjo manimi pasinaudoti. Tada pamaniau, kad jei užsiimsime seksu, jis mane pames. Jeigu ne, irgi pames“, - prisipažino B. Dambrauskaitė.
Taip pat skaitykite: Politinė Birutės Vėsaitės veikla
Kai ištekėjo, artistė su vyru mylėdavosi ne taip jau dažnai. Kaip pati sako, kartą per mėnesį. Bet kaskart pastodavo. Vienintelę dukterį pagimdžiusi moteris turėti daugiau vaikų nesiryžo. „Sutvarkydavau butą ir - į ligoninę Antakalnyje. Jau turėjau savo gydytoją. 19 kartų nutraukiau nėštumą. Meilės buvo mažai, o rūpesčių daug, - atviravo B. Dambrauskaitė. - Kaskart pasimylėjusi dvi savaites kraustydavausi iš proto, iš tualeto neišeidavau, taip bloga būdavo. Turėdavau apsispręsti - dainuoti arba gimdyti. Aš visada tokia - neturiu vidurio: arba geriu, arba ne; arba myliu, arba ne; arba valgau, arba ne.“
Su vyru Hariu atlikėjai buvo nelengva. Ūmus sutuoktinis prieš ją ir ranką pakeldavo. Birutė neretai būdavo nusėta mėlynėmis, ne kartą turėjo dainuoti su tamsiais akiniais. Kai vyras imdavo smurtauti, B. Dambrauskaitei kartais kildavo noras atsakyti taip pat, bet nė karto neišdrįso. Harį ji vis tiek mylėjo.
Naktiniame klube ar bare išėjusi į sceną dainininkė akimis ieškodavo mylimojo. Hariui kaskart būdavo paliktas staliukas, tik jis nuolat stovėdavo tuščias. O jei vyras ir sėdėdavo prie jo, žiūrėdavo ne į žmoną. „Kaip dainininkė tikrai buvau mėgstama, gerbėjų eilės rikiuodavosi, gėlės krisdavo po kojomis. Jų net nekeldavau, nes man buvo nemielos. Gėlių laukdavau iš savo vyro, bet nesulaukdavau. Būdavo labai skaudu“, - prisipažino B. Dambrauskaitė.
Išsiskirti Birutė negalėjo - neturėjo kur išeiti. Nors šeimos butas priklausė jai, vyras vis aiškindavo, kad viskas jo - butas, automobilis, žmona. Automobilius Haris nuolat keisdavo, o Birutė į darbą važinėdavo troleibusu arba taksi - sutuoktinis ją pavėžėdavo itin retai. Pasitaikydavo, kad po koncertų dainininkė užtrukdavo - su svečiais pakeldavo šampano taurę. Būdavo naktų, kai sutuoktinis jos ir į namus neįsileisdavo.
Netikėtos staigmenos ir artimųjų prisiminimai
Laidos „Kitaip. Su Nomeda“ rengėjai B. Dambrauskaitei pateikė staigmeną. Ji turėjo priminti vieną dainininkės gyvenimo epizodą. Išvydusi kibirą raudonų rožių atlikėja neteko amo: „Jėzau… Čia man?! Antrą kartą gyvenime. Dieve! Dieve! Ačiū! Kam tiek daug?“ Tad kokia ta istorija su kibiru raudonų rožių? „Tąsyk dainavau „Šaltinėlyje“. Iš viso buvome aštuoni dainininkai. Staiga prieina administratorius ir sako: „Virtuvėje jūsų laukia vyrukas su kibiru rožių.“ Aš skubu namo, nes bijau vyro, bet užsuku į virtuvę. O ten - vyrukas su kibiru rožių ir 5 buteliais šampano. Buteliai buvo atkimšti. Nutariau paragauti to šampano. Stoviu su paltu, skubu, bet šampano greit neišgersi. Taip visus tuos butelius ir išgėrėme“, - kvatojo B. Dambrauskaitė. Galiausiai gerbėjas įkalbėjo dainininkę važiuoti į svečius, mat pas jį - didelė puota. Šampano svaigulys ir raudonų rožių kvapas privertė dainininkę sutikti.
Taip pat skaitykite: Kūrybiški sveikinimai Birutei
Laura Vyšniauskienė, B. Dambrauskaitės anūkė, dalijasi prisiminimais apie savo močiutę:
- „Birutę vadiname Bėbe. O kai bandau paerzinti, pašaukiu ją močiute. Ji iš karto reaguoja: „Tuoj aš duosiu tau močiutę! Aš - ne močiutė. Aš - Bėbė.“
- Ji labai šiuolaikiška. Gal dėl to, kad visą laiką sukasi tarp jaunimo ir stengiasi nuo jo neatsilikti.
- Birutė man labai artima, mes kaip draugės. Amžiaus skirtumas tarsi neegzistuoja. Kalbamės apie viską, kartais net per daug paslapčių viena kitai atskleidžiame.
- Ji labai moteriška, niekada nepamirš pasikvėpinti, pasidažyti lūpų - ar eina į parduotuvę, ar vyksta pas gydytoją. Jos visas miegamasis nukrautas kosmetika ir kvepalų buteliukais.
- Birutės pomėgis - nemiegoti. Jai užtenka dviejų valandų ir ji toliau lekia bėga.
- Jai tikriausiai liūdna tik tada, kai nedirba. Bėbė po koncerto gali grįžti trečią nakties užkimusi, bet be proto laiminga. Ji dar dvi valandas nemiegos, nes viduje verda emocijos.“
Režisierius Vytenis Pauliukaitis taip pat dalijasi prisiminimais apie B. Dambrauskaitę:
- „B. Dambrauskaitė visada stengdavosi ir stengiasi dėl kitų: šeimos, anūkės, savo vyro. Kai jos vyras jau labai sirgo, ji nuoširdžiai jį prižiūrėjo - ir maistą į lovą paduodavo, ir į ligoninę vežiojo. Sunkiai vaikščiojantį Harį ji net nešiojo. O jis nuolat būdavo piktas. Kita vertus, tai suprantama, nes buvo sunkus ligonis.
- Kartą buvau pas ją, nes rengėmės jubiliejiniam jos rečitaliui. Kambario, kuriame gulėjo Haris, durys buvo atidarytos. Mačiau, kaip ji atnešė jam valgyti, o jis supykęs viską išmetė. Birutė prisipažino, kad tokie epizodai - dažni. Ji buvo tikrai kantri.
- B. Dambrauskaitė turi visas moterims būdingas savybes - tiesmuka, įžeidi. Todėl visada tenka galvoti, ką jai sakai. Įtariu, kad ji nelabai gali būti viena, nes visą gyvenimą buvo apsupta žmonių. Jei kas nepatinka, ji neslepia, nevaidina.
- Namuose Birutė būdavo triukšminga. Manau, ir lėkščių yra padaužiusi, ir pati gal buvo apstumdyta.
- Dar B. Dambrauskaitė labai užsispyrusi, nors kai kuriais atvejais visiškai neturi stuburo.
- Pamenu vieną linksmą istoriją. Ji visą gyvenimą norėjo būti liekna ir, atrodo, išbandė visus galimus būdus suliesėti. Lankėsi pas įvairius gydytojus, užkalbėtojus. Svoris buvo jos Achilo kulnas.
- Kartą prieš didelį koncertą susitikome pakalbėti apie repertuarą. Ji gėrė tik arbatą, nes pareiškė metanti svorį. Po dviejų dienų per repeticiją Birutė staiga dingo. Ėmiau jos ieškoti ir pirmiausia patraukiau į restorano virtuvę. Klausiu virėjų, kur B. Dambrauskaitė. Jos rodo akimis už spintos.
- O ten sėdi Birutė su pilna lėkšte gruzdintų bulvių, ant jų - karbonadas, net krintantis iš lėkštės. Ji jį tiesiog kapoja. Sakau: „Kaip čia dabar taip? Tu mane apgavai.“ O ji: „Aš ir Rositai Čivilytei tokį gavau, ir kitiems.“
- Birutė ne visada laikosi duoto žodžio, tačiau atsikratė priklausomybių kilnoti stikliuką ir rūkyti. Jau daug metų Birutė visiškai negeria ir nerūko.
Jubiliejus ir dabartinis gyvenimas
Scenos primadona tituluojama Birutė Dambrauskaitė lapkričio 30-ąją pasitiko 80-mečio jubiliejų. Tiesa, ji sako, kad didžiausia šventė jai visada buvo jos pasirodymai ant scenos. „Tačiau tai jau praeitas etapas, epocha. B. Galbūt jei būtų 50-metis, būtų kitaip, - šypteli ji. - Dabar jau toks amžius, kai norisi ramybės ir skirti daugiau dėmesio savo sveikatai. B. Dambrauskaitė prisimena anksčiau mėgusi švęsti trankiai ir linksmai - savo namuose suburdavo bičiulius ir pažįstamus, neretai susirinkdavo per 20 žmonių. „Dabar man užtenka susimatyti ir su 2-3 bičiuliais, pasidalyti gera energija. Tačiau dabar man svarbiau ne švęsti ar linksmintis, o padėkoti tiems, kurie keliavo per gyvenimą kartu ir kurie nebuvo vienadieniai pažįstami. Kurie iki pat šios dienos buvo tikri. Išskirtiniu balsu, ryškiu, savitu stiliumi ir charizma garsėjanti atlikėja taip pat šypteli, kad ne gimtadieniai, o pasirodymai ant scenos jai yra didžiausia šventė. Ji džiaugiasi, kad ir šiemet sulaukė kvietimo antrąją Kalėdų dieną pasirodyti sostinėje esančiame „Soho“ klube. Tiesa, atsidūsta, kad pastaraisiais metais koncertuoja retai. Galų gale gal jau užtenka - ant scenos buvau 60 metų. Retas tiek išbūna. O aš ir įvairiausių apdovanojimų gavusi, ir įvairiausių titulų pelniusi, ir knygose aprašyta. Aišku buvo ir nelengva, visada dirbau be prodiuserio, turėjau pasirūpinti viskuo - nuo repertuaro iki sceninio įvaizdžio. Nebuvo lengvas mano kelias, bet dar sunkiau iš jo išeiti. Tačiau tai jau praėjusi epocha, nebesinori apie praeitį kalbėti, o į ateitį žvelgti“, - svarsto 80-metį pasitikusi B. B.
B. Dambrauskaitė taip pat nusifilmavo kelio komedijoje „FELICITÀ“, kurioje atliko realios legendinės legendos, ilgametės Vaigauskų kolegės vaidmenį. „Birutė yra sena gera Vaigauskų bičiulė. Susidraugavome dar tais laikais, kai Vaigauskai TV3 eteryje turėjo nuosavą laidą - gyvenimo būdo žurnalą „Legendinės legendos“, - pasakoja A. Mickevičius. - Birutė filme nedainuoja, ji atlieka realios legendinės legendos, ilgametės Vaigauskų kolegės vaidmenį. Mes su Ineta mėgstame supinti tikrovę su fantazija, išgalvotais dalykais“. „Pasakiau tik keletą frazių, - juokiasi B. Dambrauskaitė ir pripažįsta, kad būtų norėjusi didesnio vaidmens. - Man visada patiko vaidinti. Kiną pažinau dar tada, kai buvo kuriamas Balio Bratkausko filmas „Ko verkė pušys“ - jame prieš kiekvieną sceną pliaukštelėdavau kino pliauškyne. Stebėjau, kaip vaidina aktoriai, man patiko charakteriniai vaidmenys. Pagrindinį vaidmenį suvaidinau režisieriaus Romualdo Kaminsko televizijos filme „Ar yra Venecija“. Buvau grafienė, gaila, kad daugiau vaidmenų nebuvo, kinas man labai patiko“.
Kasdienybė be didžiųjų scenų
Paklausus, kokiomis nuotaikoms gyvena pastaruoju metu, kaip atrodo įprastinė jos diena, kai nėra suplanuotų pasirodymų, moteris ir pati pripažino, kad intensyvių koncertų etapas - praeitis. „Apie koncertus reikia jau pamiršti. Anksčiau jie būdavo kiekvieną vakarą. Jei mane dabar kur nors kviečia, tai tik į kokią šventę ir žinau tai du ar mėnesį prieš pasirodymą. Čia nebebūna ekspromtu, kai ryte paskambina ir vakare dainuoji. Jokiu būdu", - pokalbį su DELFI pradeda B. Dambrauskaitė.
Nepaisant to, kad pasirodymų nedaug, B. Dambrauskaitė turi ir kitą veiklą. Ji padeda ruoštis jauniesiems atlikėjams ir dirba vokalo mokytoja Vilniaus Balio Dvarionio muzikos mokykloje. „Bet yra kitas tikras darbas. Dvidešimt metų dirbu Balio Dvarionio muzikos mokykloje. Čia turiu pamokas, ruošiu estrados stiliaus, džiazo, improvizacijos vokalistus. Aišku, tai ne kasdienis darbas. Einu tik tam tikromis dienomis ir valandomis", - pasakojo ji.
Atlikėja išdavė, kad kai nereikia skubėti į darbą, mėgsta tiesiog ramiai pagulinėti arba pasitvarkyti namuose. Tai ji daro tam, jog užklupus netikėtiems svečiams, galėtų juos priimti. „Kai nereikia niekur eiti, mėgstu pasivolioti, pasitvarkyti namuose. Du kambariai visuomet idealiai sutvarkyti tam, jei užkluptų nelaukti svečiai, o miegamojo duris visada galima uždaryti, jeigu ką", - besijuokdama sakė ji. B. Dambrauskaitė taip pat neslepia, kad kartą per dvi savaites į jos namus užsuka tvarkytoja, kuri skrupulingai išvalo visus namus. O ji pati tuo metu išeina į mokyklą arba leidžia laiką su dukra.
Rytus B. Dambrauskaitė dažniausiai pradeda su draugija - pas dainininkę užsuka kaimynė. Pastaroji jai parūpina reikalingų maisto produktų, o tuomet abi valandėlę paplepa. „Devintą valandą pusryčiauju drauge su kaimyne. Ji visada nuperka man reikalingų produktų. Kadangi viena gyvenu, man taip labai patogu ir malonu pradėti dieną su žmogumi, kuris toks mielas širdžiai. Aš paruošiu pusryčius, išverdu košę ar kiaušinių, o tada geriame kavą, bendraujame", - pasakojo atlikėja, nuoširdžiai besidžiaugdama tokia draugyste.
„Jeigu dukra laisva, tada atvažiuoja pas mane ir kartu vykstame į prekybos centrą. Ten aš turiu mėgstamą knygyną, makiažo priemonių parduotuvę, ir mokesčius susimoku. Pasivaikštome, papietaujame ir taip prabėga dar kokios keturios ar penkios valandos. Jei dukra dirba - o dažniausiai taip ir yra, nes turi savo kirpyklą, tai tada viena užsiimu savo reikalais", - dėstė Birutė. Ji sakė, kad labai mėgsta sukiotis virtuvėje, tačiau gyvenant vienai šedevrų ten kurti neapsimoka. „Vis dėl to, kai ji laisva, pietaujame pas mane arba mieste. Aš mėgstu gaminti valgyti, bet kai viena gyvenu, labai nepatogu daryti maistą tik dviems žmonėms. Šeimos nėra, anūkas užsienyje, anūkė irgi turi savo šeimą", - neslėpdama liūdesio sakė ji.
Mažosios scenos ir ryšys su publika
Nors koncertų didelėse arenose taip pat nebeliko, ji džiaugiasi, kai gali užlipti ir į mažesnę sceną. „Savaitgaliais įprastai pietaujame restorane „Draugai". Tai naujas restoranas, kuriame penktadieniais ir šeštadieniais groja gyva muzika, tad jei man liūdna, kartais ten nueinu ir padainuoti", - dėstė Birutė.
Pasidomėjus ar dažnai pasirodžiusi viešumoje sulaukia aplinkinių dėmesio - būna akivaizdžiai pastebėta, o drąsesniųjų ir užkalbinta, moteris sakė, kad dėmesio sulaukia nuolat, todėl visada išeina iš namų pasitempusi. „Visi mane atpažįsta, todėl turiu pasidaryti makiažą, šukuoseną, puošniau apsirengti, nes visada kas nors sustabdo, užkalbina, dalina komplimentus. Manęs nebijo užkalbinti, nes aš myliu žmones, man labai patinka bendrauti ir niekada nieko neatstumiu", - tikino ji.
B. Dambrauskaitė taip pat sakė, kad tie, kuriuos atlikėjos muzika lydėjo per gyvenimą, organizuodami šventinius pobūvius nepamiršta pakviesti ir jos. „Jiems reikia būtent mano muzikos. Jie nori šokti pagal mano melodijas, o ne pagal šiuolaikinę muziką", - sakė Birutė. Ji tvirtino, kad šiuolaikinė muzika sukurta „ant vienos natos", todėl daugiau nei valandą šito negalėtų klausytis ir pati. „Į šventes esu kviečiama ir kaip staigmena. Žmogui, kuriam labai patinka mano muzika, artimieji suorganizuoja šventę ir ten, jam nežinant, pasirodau ir aš. Išvydę mane, žmonės atsistoja ir už tai aš juos labai gerbiu, nes tikrai nelaikau savęs ypatingai išvaizdžia, bet tiek jauni, tiek pagyvenę žmonės kažkodėl vis tiek mane myli. Nei karto nebuvo taip, kad kas nors piktintųsi manimi", - džiaugėsi moteris.
Atlikėja sakė, kad nepaisant to, kokios nuotaikos tą dieną bebūtų, ji visuomet stengiasi išeiti į sceną su šypsena, dalintis gera energija. „Kad ir kas bebūtų mano širdyje, kad ir kokia bebūtų mano nuotaika, aš visuomet šypsausi. Tai man tikra laimė. Dainavimas man ne darbas, o gyvenimas", - tvirtino ji.
Vienatvė ir prisiminimai
Tačiau užgesus šviesoms scenoje ir pasibaigus šou, dainininkė vėl priversta grįžti į tuščius namus. „Man kur kas blogiau, kai lieku viena. Vienatvės nemėgstu. Bet stengiuosi užimti save įvairiausia veikla. Kad ir šiandien, dukros uošviai atvežė savo darže augintų burokėlių, todėl ruošiu juos žiemai", - pasakojo ji. Nors tai ilgas ir sudėtingas procesas, bet šeimoje visi labai mėgsta burokų sriubą, todėl pačių rankomis sodintų ir užaugintų daržovių išmesti būtų gaila. Taip pat ji atskleidė, kad marinuoja ir pipirus, kuriuos dovanoja pažįstamiems, o per Naujųjų metų sutikimą dėl to sulaukia skambučių ir padėkų.
„Kai būdavo daug koncertų, dirbdavau naktimis, nebuvo laiko net paskaityti. O dabar įveikiau jau penkioliktą knygą šiemet. Anūkė man jas parenka, tad su mielu noru skaitau. Kai liūdna, turiu tris darbus: sprendžiu kryžiažodžius, dėlioju kortas, skaitau. Dar mėgstu žiūrėti įvairias gyvenimo būdo laidas, bet čia jau tik vakare, dienos metu netinginiauju", - tvirtino moteris.
Deja, dainininkės draugų ratas jau stipriai išretėjęs. Tie laikai, kai kartu su kolegomis ir draugais rengė koncertus, taip pat praėjo. Darbas individualus ir didelio šurmulio, bendravimo kaip seniau nebeliko nei scenos užkulisiuose, nei klasėse. „Dabar kiekvienas sau. Iš mūsų liko kas? Malinauskas? Jis dirba sau. Aš? Irgi sau. Visi dirbame individualiai. Susitinkame nebent kokioje nors televizijos laidoje ar koncerte. Tik ten sutinku tuos, kurių seniai nemačiau, o šiaip tai nebesusieiname. Lygiai taip pat atrodo ir darbas mokykloje. Mokau tik individualiai, o ne didelę klasę iš 20- 30 mokinių", - pasakojo Birutė.
tags: #birute #dambrauskaite #vaikai