Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Raudonės malūno istoriją, atskleidžiant jo transformacijas ir reikšmę vietos bendruomenei. Taip pat paliesime gimdymo namų, kurie kadaise veikė Raudonėje, istoriją, prisimindami jų svarbą ir ryšį su vietos gyventojais. Straipsnyje remsimės įvairiais šaltiniais, įskaitant istorinius duomenis, vietinių gyventojų pasakojimus ir archyvinę medžiagą, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų pasakojimą.
Raudonės malūnas: istorijos vingiai ir pritaikymas
Raudonės malūnas, nors ir kiek jaunesnis už pačią Raudonės pilį, yra įdomus pastatas su unikaliais autentiškais prieškariniais malūno įrengimais. Šis statinys, kartu su parku, priklauso Raudonės rezidencinės pilies kompleksui. Kultūros paveldo departamento duomenimis, malūno projekto autorius - architektas Štegemanas, statytoja - Sofija fon Pirch-Kaisarova, o pastatą malūnui pritaikė Juozas de Faria e Kastro, įrengimus sumontavo vokiečių firma „Gebr. Seck-Dresden“. Malūnas pastatytas XIX a. II pusėje kaip oficina su ūkinės paskirties patalpomis, tačiau 1924 m. buvo pritaikytas malūnui, o 1938-1939 m. papildytas malūno įranga.
Įdomu tai, kad dar 1923 m. tame pačiame pastate buvo įrengta milo vėlykla, bravoras, o vėliau - lentpjūvė. 1936 m., vykdant žemės reformą, Juozui de Faria e Kastro prie leistinos žemės normos (80 ha) buvo papildomai paskirta ir 8,17 ha teritorija aplink pilį ir malūną, pavadinta pramonės įmonės sklypu. Tame sklype buvo pilis, malūnas-bravoras, pieninė. Dalį sklypo - 1,17 ha - užėmė miškas (spėjama, parkas). Sklypo dalyje buvo vaismedžiai, 1930 m. įkainoti 2249 litų.
Malūnas-bravoras (42.5 m ilgio, 22,5 m pločio ir 5,1 m aukščio), dengtas skarda, plytinis, įvertintas 50 tūkst. litų (tik pastatas). Jame buvusios dvejos girnos su transmisijomis ir įtaisymais - 6 tūkst. litų; keturios poros valcų - 94 tūkst. Lt; garo lokomobilis su dinamo mašina (elektros srovė buvo tiekiama piliai) įvertintas 12 tūkst Lt; spirito varykla su visais įrenginiais ir įtaisymais - 30 tūkst. Lt.
1932 m. atlikus perkainavimą, pilis įkainota 500 tūkst. Lt. Kadangi malūną savininkas dar buvo įkeitęs Zizeliui Gordonui ir Joseliui Blochui už 100 tūkst. Lt (arba 10 tūkst. JAV dolerių), pastarieji norėjo perimti ir visą pramonės įmonės sklypą su pilimi. 1934 m. spalio 15 d. varžytynes laikant neįvykusiomis ir visuomenei išreiškus susirūpinimą pilies likimu, 1936 m malūną kartu su pilimi už skolas perėmė Lietuvos bankas. 1939 m rugsėjo 28 d. Lietuvos banko valdyba pranešė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Lietuvos kultūros paminklų konservatoriui, jog „pilies ir malūno skardos stogą tvarko ir dažo raudonais suriko dažais“.
Taip pat skaitykite: Patarimai plaukiant baidarėmis su vaikais
Sprendžiant iš išorės, atrodo, kad centrinės pastato dalies pastogė nesiderina prie visos pastato architektūros. Centrinės dalies stogas, matyt, turėjo būti lygus, be antstato. Statytojas Krišpinas Kiršenšteinas, manoma, kad pilies projektą parengė iš Olandijos kilęs fortifikacijų specialistas Petras Nonhartas, XIX a. vid. rekonstrukcijos autorius architektas Cezaris Laurynas Anikinis (1787-1861), nuo 1861 m. pilis rekonstruota pagal Oldenburgo princo rūmų architekto Štegemano parengtą projektą, 1959-1968 m. Amžius. Pastatyta XVI a. pab., rekonstruota XVII a. II p. pastatant R korpusą, remontuota-rekonstruota XVIII a. II p., atstatant sugriuvusią P korpuso dalį, nugriaunant pilies V sieną su vartais, remontuota 1810-1822 m., perstatyta 1856-1877 m., suteikiant pastatui neogotikos bruožų, 1944 m. vokiečių susprogdintas didysis bokštas, kuris virsdamas sugriovė dalį P korpuso, 1959-1968 m. pritaikyta mokyklai, 2004-2005 m.
Malūnas šiandien: naujas gyvenimas ir pramogos turistams
Šiandien malūnas atgimsta kaip turistų traukos centras. Vietinio entuziasto Stasio iniciatyva Raudonėje siūloma nauja pramoga - turistai kviečiami aplankyti šį įdomų pastatą. Stasys visą vasarą kvietė į ekskursijas, kuriose ir po malūną vedžiojo, ir apie pastato istoriją, atradimus, kuriuos patiria malūno lankytojai, pasakojo. Vyras atskleidžia ir įdomių atsitikimų bei faktų, pavyzdžiui, kad vietiniams šis statinys laikrodį atstodavo, o veikiant malūnui šalia esantis tvenkinys visą žiemą neužšaldavo. Apie grūdų malimo mechanizmus bei malimo procesą Stasys pasakoja taip išsamiai tarsi pats būtų malūnininkas ar malūnininko sūnus. Jį patį toks palyginimas pralinksmina. Paaiškina, kad yra tiesiog „užkietėjęs raudoniškis“, Raudonėje netgi gimęs, nes tuo metu čia buvę gimdymo namai. Jis čia nuolat sukosi, atvažiuodavo grūdų malti, tad malūnininkais jau pažįstami. Viską, ką pats matęs ar girdėjęs - išlikę atmintyje, tad viską ir pasakojantis į Raudonės pilį atvykstantiems turistams.
Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas džiaugiasi, kad pavyko malūno savininkus įkalbinti leisti atverti malūną Raudonės lankytojams minimaliomis priemonėmis, t. y. sutvarkius patalpas. Taigi lankytojai, prieš užsukdami į Raudonės pilį, pirmiausiai susipažįsta su malūnu. Jiems čia patinka.
Gimdymo namai Raudonėje: trumpa istorija
Nors pagrindinis straipsnio akcentas yra Raudonės malūnas, verta paminėti ir tai, kad Raudonė turi ir gimdymo namų istoriją. Kaip minėjo Stasys, jis gimė Raudonėje, nes tuo metu čia veikė gimdymo namai. Deja, informacijos apie šių gimdymo namų veiklą nėra daug, tačiau jų egzistavimas rodo, kad Raudonė tam tikru laikotarpiu buvo svarbus regioninis centras, teikiantis gyvybiškai svarbias paslaugas vietos gyventojams. Tikėtina, kad gimdymo namai veikė palyginti neilgai, galbūt tik kelis dešimtmečius.
Gimdymo namų situacija Lietuvoje: tendencijos ir iššūkiai
Šiandien gimdymo namų situacija Lietuvoje yra sudėtinga ir nuolat kintanti. Prieš dvi savaites pasirodžius žiniai, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi planų uždaryti šešis šalies akušerijos - ginekologijos skyrius, Lazdijų ligoninės medikai sunerimo. Jie kaip ir dar kelios ligoninės patenka į nelaimingųjų sąrašą, kur per metus gimsta mažiau nei trys šimtai naujagimių. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė lankydamasi gydymo įstaigoje žadėjo, kad sprendimai nebus priimami skubotai ir bent jau iki metų galo skyrius turėtų veikti. Savo ruožtu medikai įsitikinę, kad politikai, vadovaudamiesi tik skaičiukais, pamiršta pacientus ir kiršina kolektyvą.
Taip pat skaitykite: Čiurlionio Gimtinė
Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė ligoninės vadovui Vitui Šimkoniui susitikimo metu vis bandė priminti, kad gydymo įstaigai dėl nedidelio gimstamumo, sunkiai sekasi ne tik išlaikyti Akušerijos - ginekologijos skyrių, bet ir neužpildomos visos ligoninės lovos, net siūlė orientuotis į slaugą ar geriatriją. „Kaip mes galime užpildyti lovas, jei ligonių kasos sutartis su mumis pasirašo tik tam tikram pacientų skaičiui. Galėtume nuveikti kur kas daugiau ir minčių turime nemažai, bet tam reikia ir politinės valios. Tarkim, geriatrija. Galėtume priimti gimdyves iš Punsko ir sulaukiame tokių pageidavimų, tačiau reikia, kad abiejų šalių sveikatos apsaugos ministrai susėstų ir kalbėtų šiuo klausimu, kad būtų išspręstas apmokėjimo klausimas. Dabar į skyrių, kur sudarytos geros sąlygos ginekologines ligas besigydančioms moterims ir būsimoms mamoms saugiai susilaukti vaikelio, pacientės atvyksta ne tik iš Lazdijų, Varėnos, Kauno, Druskininkų, Klaipėdos, Alytaus, bet ir iš įvairių užsienio šalių. Atvykti gimdyti pas mus galima be išankstinio siuntimo, nepriklausomai nuo deklaruotos gyvenamosios vietos.
R.Šalaševičiūtė tikino, jog ministerijoje su premjero Algirdo Butkevičiaus žinia buvo priimtas žodinis susitarimas, jog Ligonių kasos iki rugsėjo 1-sios įsipareigojo apmokėti už paslaugas Akušerijos-ginekologijos skyriui. Kadangi vyresniems ar turintiems mažamečių vaikų darbuotojams apie atleidimą privaloma pranešti prieš keturis mėnesius, ministrė patikino, kad „šie terminai nebetelpa į rėmus“ ir darbuotojai dėl skyriaus likimo šiais metais gali būti ramūs. O kaip bus kitąmet? Kol kas dar nežinia. Tiesa, ligoninės medikai nusiteikę karingai ir sako, jog per likusius septynis mėnesius įrodys, kad dirba nenuostolingai ir 200 gimdymų ribą pasieks. „Jei reikės ir patys atsivešime gimdyves“, - vienbalsiai teigė gydytojai.
Į užmojus uždaryti Akušerijos-ginekologijos skyrių itin nepalankiai žiūri ir rajono valdžia. Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis raštu kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrę R.Šalaševičiūtę, Valstybines ligonių kasas, išreikšdamas nepritarimą siūlymams panaikinti Lazdijų ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyrių. Lazdijų ligoninės medikai, nevyniodami žodžių į vatą, sako, kad nelikus Akušerijos-ginekologijos skyriaus Druskininkų, Lazdijų ar Varėnos moterys liks be specialistų pagalbos, o gimdyti teks važiuoti į artimiausią gydymo įstaigą už penkiasdešimties ar septyniasdešimties kilometrų. Viskas atrodytų lyg ir neblogai, jei gimdyvei ir kūdikiui negresia pavojus. Tačiau, anot medikų, daugelis sveikatos politikų nė nepagalvoja, ką moteriai iš tolimesnių rajonų reiškia atvažiuoti, kad ir iki Alytaus.
„Kartais susidaro įspūdis, jog politikams atrodo, kad visi gauna vienodas pajamas, visi turi automobilius ir dėl susisiekimo nekils jokių problemų. Bet realybė - kitokia. Mano praktikoje pasitaikė ne vienas atvejis, kai apžiūrint besilaukiančią moterį kilus įtarimui dėl galimų komplikacijų, sakau, jog reikia nuvažiuoti konsultacijos, tarkim, į Kauną. Bet daugelis jų to neišgali. Joms net dvidešimt eurų kelionės bilietui yra didelė suma. Pasitaiko atvejų, kad vis atidėlioja vizitą, kol galės nuvežti kaimynas ar kol gaus pinigų. Panaši situacija ir su gimdymais. Moterys, gyvenančios atokesniuose kaimuose, irgi ne visuomet turi galimybių pačios atvažiuoti į gydymo įstaigą. Laukia, kol kaimynas ar pažįstamas nuveš.
Lazdijuose SAM vadovybės sprendimus apie galimybes uždaryti Akušerijos -ginekologijos skyrių priešiškai pasitiko ne tik kovai nusiteikę medikai, savivalda, bet ir rajone gyvenančios moterys. Pernai Lazdijų ligoninėje buvo 162 gimdymai, iš jų 60 gimdyvių iš Druskininkų savivaldybės ir 10 iš kitų savivaldybių. Nors medikai sutinka, kad gimdymų skaičius nesiekia Vyriausybės nutarimu patvirtinto 300 gimdymų kriterijaus, tačiau atitinka šiame dokumente nurodytas išimtis, tokias, kaip - atstumas iki artimiausios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios stacionarines chirurgijos ir akušerijos paslaugas, - daugiau kaip 50 kilometrų. Tiesa, apeliuojant tik skaičiais reikėtų nepamiršti fakto, kad Lietuvoje gyventojų skaičius ženkliai mažėja. Nemaža dalis emigruoja ir kuria šeimas svetur. Todėl visą situaciją vertinti tik skaičiais sunku.
Taip pat skaitykite: Saugus sportas po gimdymo
„Pernai gimdymų buvo mažiau, nes susirgo mūsų ilgametis skyriaus vedėjas. Pritrūkom pajėgų, nes prisivilioti jaunimą dirbti čia, kai vis girdimos kalbos, jog skyriai bus uždaromi, praktiškai neįmanoma. Sveikatos apsaugos ministerijoje jau seniai buvo kalbama, kad reikėtų 300 gimdymų normą per metus rajonuose mažinti, nes mažėja ir gyventojų skaičius, rajonai pamažu sensta. Lazdijų ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje yra funkcionali šiuolaikiška gimdymo lova, atviro tipo inkubatorius naujagimiams. Patalpos suremontuotos, šviesios. Gimdyvės įsikūrusios vienvietėse palatose. Dviems palatoms skirtas bendras dušas ir tualetas. Pogimdyvinėse palatose taip pat įrengtos funkcionalios lovos.
V.Radzevičiūtė-Burbulė teigimu, ligoninėje dirba kvalifikuotas kolektyvas, kuriuo galima pasikliauti. Ji pati atlieka įvairias ginekologines operacijas: abdomalines, endoskopines, laparoskopijos, histeroskopijas ir vaginalines. Gimdymo metu, reikalui esant - Cezario pjūvį. Nuskausminimo procedūros gimdymo metu, viskas kaip ir didžiųjų miestų akušerijos ir ginekologijos skyriuose. Pagimdžiusios moterys skyriuje mokomos žindyti. „Žinote, kas žeidžia labiausiai? Kai politikai sako, kad neturint trijų šimtų gimdymų per metus krenta gydytojų kvalifikacija. Skaudu. Mes kaip ir Santariškių ar Kauno klinikų gydytojai kas ketverius metus turime perlaikyti licenziją. Važiuojame į kursus, mokymus, konferencijas, kad surinktume reikiamas valandas ir ką girdime? Kad esame nekvalifikuoti! Čia kaip smūgis į paširdžius. Tai, kad nedirbame didmiesčiuose nereiškia, jog nieko nesugebame. Galime suteikti tokią pačią kvalifikuotą pagalbą, kaip ir Kaune ar Alytuje - tai rodo mūsų darbu patenkintos moterys. O valdžią renka žmonės. Įsiklausykite į eilinių Lietuvos moterų balsus, parašus ir dirbkite liaudžiai.
Pasak gydymo įstaigoje dirbančių medikų, po pasigirdusių kalbų apie skyriaus uždarymą nemažai žibalo šliukštelėjo ir Seimo Sveikatos reikalų pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas, sakydamas, jog uždarius Akušerijos - ginekologijos skyrių pakiltų kitų gydymo įstaigoje dirbančių medikų atlyginimai. „Tokios kalbos tik kiršina kolektyvą ir nemanau, kad taip turėtų kalbėti sveikatos politikai. Sutinku, kad jei mūsų neliktų, Alytaus ligoninei būtų geriau, nes moterys neturėtų kur daugiau gimdyti. Bet ar visuomet tinkamai įvertiname visas aplinkybes? Gimdymai skirtingi ir dažnai net kelios minutės, jei, pavyzdžiui, moteris kraujuoja gali kainuoti gyvybę. Tokiais atvejais kelios dešimtys kilometrų, kas gal ir neatrodo daug, gali baigtis tragiškai“, - sako gydytoja akušerė Zinaida Černeckienė.
Tiesa, po dvidešimt metų gydymo įstaigoje dirbančios moterys sako, kad kasmet nuo pirmos darbo dienos tik ir girdi kalbas, kad Lazdijų ligoninės skyriai bus uždaromi. Penkių kilogramų ir dviejų šimtų gramų sūnaus Emilio susilaukusi Viktorija Vailenienė sako, jog besilaukdama nė nesvarstė, kur gimdys. „Nors esame iš Druskininkų, iš karto žinojau, kad gimdysiu Lazdijuose. Kodėl? Nes jaučiuosi kaip namuose. Pirmo vaikelio prieš dešimt metų irgi čia susilaukiau. Ir jei dar ateityje gimdysiu, nenoriu niekur kitur. Man čia patinka: visos sąlygos kaip sanatorijoje. Aplink tave vis šokinėja, palatoje gali likti ir vyras. Be to, viskas nemokamai. Jei šį skyrių uždarytų, būtų tragedija. Nuvažiuoti tuos septyniasdešimt ar penkiasdešimt kilometrų nėra taip paprasta. Ir taip stresuoji, kaip čia viskas bus, o dar tau reikia tokį kelią nuvažiuoti. Mano viena pažįstama pagimdė greitosios automobilyje. Ir visa istorija vos nesibaigė skaudžiai. Beje, kviečiant greitąją nesvarbu, kad pasakai, jog nori gimdyti Lazdijuose, vis tiek veža į Alytų. Kodėl? Sunku ir pasakyti“, - pasakoja Viktorija.
„Kartais pasidaro apmaudu ir pasijunti niekam nereikalingas. Prieš kelerius metus pirmagimio Lazdijuose susilaukusi Rasa pasakojo, kad antras nėštumas jai priminė pragarą. „Gydytojai man diagnozavo nėščiųjų diabetą. Dėl galimų gimdymo komplikacijų gimdyti važiavau į Kauną, nes taip rekomendavo čia dirbantys gydytojai. Bet trečio vaiko gimdyti, nors ir mirdama ten nevažiuočiau. Kodėl? Nes viskas vyksta konvejeriu, o tu, paprastas kaimo žmogelis, niekam neįdomus. Per devynias dienas, kurias praleidau ligoninėje, akušerę mačiau vos vieną kartą, tyrimų irgi nedarė, net vaiko širdelės tonus matavo vos kartelį. O Lazdijuose - tris kartus. Gal atrodytų, kad viskas taip ir turi būti, bet greta gulėjusia moterimi, kurios tokia pati diagnozė, buvo rūpinamasi kur kas labiau. Žinoma, ji viešai deklaravo, kad už viską sumokėjo. Nežinau, kiek čia tiesos, bet pas ją kasdieną ateidavo du gydytojai, darydavo kraujo tyrimus, o aš tik girdėdavau: „Visos pagimdo pagimdysi ir tu“. Jei reikės, Lazdijų ligoninės Akušerijos skyrių ginsiu nors ir viena“, - tikino Rasa.
- Vos išgirdusi, kad planuojama uždaryti Lazdijų Akušerijos - ginekologijos skyrių iš karto susitikau su sveikatos apsaugos ministre Rimante Šalaševičiūte. Manau, kad toks žingsnis būtų neprotingas ir klausimas, ar moterys, gyvenančios Lazdijuose ir aplinkiniuose rajonuose, gaus reikiamą pagalbą. Suprantu, kad skaičiai ar veiklos rezultatai gal ir ne patys geriausi, bet noriu priminti, kad prieš dešimtmetį uždarant gimdymo skyrių Druskininkuose buvo viena sąlygų, kad moterys galės gimdyti Lazdijuose. Aš tikrai nepritariu sprendimui, kad šis skyrius būtų uždaromas ir manau, kad galima rasti išeičių. Pati daug metų dirbau savivaldybėje, ne pastatai yra turtas, bet čia dirbantys žmonės. Kai pirmą kartą susipažinau su Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėja, labai nudžiugau. Prisivilioti į periferiją specialistus iš didžiųjų miestų nelengva. Tuo labiau tokius entuziastingus.
Šiandien Lietuvoje siekiama užtikrinti kokybiškas ir prieinamas akušerijos paslaugas visoms moterims, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Tačiau mažėjantis gimstamumas, specialistų trūkumas ir finansiniai iššūkiai kelia grėsmę mažesnių gimdymo skyrių išlikimui. Diskusijos dėl gimdymo skyrių uždarymo rodo, kad būtina rasti optimalų sprendimą, kuris užtikrintų tiek paslaugų prieinamumą, tiek jų kokybę.
Irenos Šklėriūtės istorija ir gimdymo traumos
Tad žinia, jog dingo Varėnos ginekologė, 67 - erių metų Irena Šklėriūtė, miestelį apskriejo žaibišku greičiu. Praėjusią savaitę garbaus amžiaus gydytojos sesuo gavo laišką, kuriame ginekologė Irena Sklėriūtė atsiprašė savo artimųjų už suteiktą skausmą. Į Varėnos rajono policijos komisariatą kreipėsi viena varėniškė, prieš 7 metus gimdžiusi Varėnos ligoninėje. Gimdymą tuomet priėmė gydytoja Irena Šklėriūtė. Moteris buvo smulkutė, o kūdikis stambus, todėl buvo manoma daryti Cezario pjūvį. Kodėl jis nebuvo padarytas? - šiandien aiškinasi pareigūnai. Vaikelis patyrė gimdymo traumą.
Ši istorija atkreipia dėmesį į sudėtingą gimdymo procesą ir galimas komplikacijas. Svarbu, kad medikai priimtų teisingus sprendimus, o pacientės gautų reikiamą pagalbą ir priežiūrą.
Epidūrinė nejautra Alytuje: galimybės ir realybė
Daugelis būsimų mamų domisi galimybėmis nuskausminti gimdymą. Vienas iš populiariausių būdų yra epidūrinė nejautra. Tačiau galimybės gauti šią paslaugą skirtinguose Lietuvos miestuose gali skirtis.
Forumo dalyvės diskutavo apie epidūrinės nejautros prieinamumą Alytaus ligoninėje. Viena moteris teigė: "Paskaiteliu jus man nesiulykit, nes as ne is alt, o is Varenos… As kauno klinikose gimdziau su epiduru." Kita pridūrė: "2016 gimdžiau Alytuje, kai prašiau nuskausminimo, man kaip vieną iš galimybių epidūrą minėjo, bet aš pati jo atsisakiau. Todėl manau, kad reikalui esant ir Jums norint tikrai būtų daromas epidūras. O Jūsų vietoje nuvažiuočiau ir paklausčiau, juk nuo Varėnos nėra taip toli (pati esu varėniškė)."
Tačiau pasitaikė ir kitokių nuomonių: "siaip lb maza tikimybe, kad gausit anesteziologa, nes gimdymo skyrius jo neturi, jei vyks nakti gimdymas is namu nlb kvies, jei diena jis bus uzimtas - ragaisis." Taip pat buvo teigiančių, kad Alytaus ligoninė propaguoja natūralų gimdymą ir epidūrinė nejautra nėra skatinama.
Viena moteris pasidalino savo patirtimi: "Mano situacija buvo panasi kaip jusu-as gimdziau pries 2men ir ieskojau informacijos ar Alytuje gausiu epidura. Ir zinokit net paskaitelese to nepasake tiesiogiai, o eme mane raminti,kad neprireiks to epiduro,kad pagimdysiu be jo ir t.t.Taigi, info mazai, tik buvo aisku,kad Alytaus ligonine yra tikrai labai pries epidurine nejautra, teigdami senas teorijas ir vienasaliska neigiama poziuri i epidurine nejautra,argumentuodami,jog neturi anesteziologo,paskui,kad jis yra,bet ateina tik laaabai rimtu reikalu, ir galiausiai,kad jis mokamas. Zodziu, nieko tikro nesuzinojau.Kai nuvykau i gimdykla iskart prasiau epiduro-deja, buvo man pasakyta,kad jo tikrai nebus,kad net neprasyciau. Bet Alytus turi nuostabias akuseres ir gydytojas-jei reikia, jos padeda moraliskai, palaiko uz rankos ir tikrai puikiai rupinasi. Tad,jei tai antras jusu gimdymas, nebijokit. Mano pirmasis irgi buvo be galo sunkus, gimdziau su epiduru, todel norejau kategoriskai ir antram epidurines nejautros, jos reikalavau, bet sioje ligonineje jos tik del to,kad norit, tikrai neduos. As pagimdziau puikiai, ir net esu labiau patenkinta nei pirmuoju gimdymu Kauno klinikose. Mano atveju labai padejo gyd."
Šios diskusijos rodo, kad situacija dėl epidūrinės nejautros Alytaus ligoninėje yra neaiški ir priklauso nuo įvairių faktorių, įskaitant personalo prieinamumą ir ligoninės politiką. Būsimoms mamoms rekomenduojama iš anksto pasidomėti šia galimybe ir pasikonsultuoti su gydytojais.
Dzūkijos nacionalinis parkas: gamtos ir kultūros lobynas
Šalia gimdymo namų ir medicinos temų, verta paminėti ir Dzūkijos nacionalinį parką, kuris yra svarbi Lietuvos dalis. Čia jau kelis dešimtmečius plačiai veikia didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas - daugiau nei 30 upių ir upelių, laukinės gamtos ir dar gyvų kaimiškos kultūros tradicijų saugotojas bei pažintinių veiklų skatintojas. Beveik visa parko teritorija plyti Dainavos girioje, kurią raižo įspūdingi šaltavandenės Ūlos ir didingojo Nemuno skardžiai, juosia Grūdos ir Straujos slėniai, vėsina gausūs Skroblaus upelio šaltiniai.
Natūralu, kad vešinčios gamtos apsuptyje nuo seniausių laikų kūrėsi žmonės - prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu tai liudijančių akmens amžiaus stovyklaviečių. Istorine praeitimi bei gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Barokiniu iškilumu garsėja Liškiavos dominikonų bažnyčia bei vienuolynas, įsimintina ir pagrindiniu barokiniu fasadu bei gausiais dailės kūriniais išsiskirianti Merkinės bažnyčia.
Giriniuose kaimuose, šalia Marcinkonių, išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, daug vertingų šimtamečių trobų pastatų etnografiniuose Musteikos, Zervynų, Margionių, Dubininko, Lynežerio kaimuose. Atokios vietovės, blogi keliai, prastos žemės - tai svarbiausios priežastys, dėl kurių šiuose kaimuose atpažįstama dar XIX a. pab. - XX a. pr. susiklosčiusi kaimo struktūra, akį traukia tradicinių pastatų guotai. Bet ne tik tai. Kaimuose iki šiol stengiamasi išlaikyti Dzūkijos regiono kultūrines tradicijas, senuosius ūkininkavimo metodus, amatus, palikti ateinančioms kartoms amžius kauptą dvasinį ir medžiaginį lobyną.
Dzūkijos nacionalinio parko specialistai ir vietos bendruomenės stengiasi sudaryti sąlygas pažintinio turizmo plėtrai. Juk būtent neskubrus, sąmoningas savo paties ir kitų kraštų pažinimas skatina žmones vertinti ir branginti patirtis, daiktus, vietoves. Musteika ir Zervynos - du ryškūs Dzūkijos dvasinį lobyną kaupiantys ir palaikantys kaimai, su kuriais verta ir įdomu susipažinti iš arčiau.
#