Įvadas
Biblija, kaip Šventasis Raštas, yra krikščionių tikėjimo pagrindas. Jos interpretavimas yra sudėtingas procesas, apimantis istorinius, kultūrinius, lingvistinius ir teologinius aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėsime Biblijos reikšmę, ypatingą dėmesį skirdami vaikiškam tikėjimui ir skirtingoms interpretacijoms, kurios formuoja mūsų supratimą apie Dievą ir pasaulį.
Vaikiškas tikėjimas Biblijos kontekste
Vaikiškas tikėjimas, dažnai apibūdinamas kaip paprastas, nuoširdus ir besąlygiškas pasitikėjimas, Biblijos kontekste įgauna ypatingą reikšmę. Jėzus Kristus ne kartą pabrėžė, kad į Dievo karalystę galima patekti tik tokiu tikėjimu, kokį turi vaikai (Mk 10, 15). Tai reiškia, kad tikėjimas neturėtų būti apsunkintas intelektualinių abejonių ar išankstinių nuostatų, bet turėtų būti pagrįstas atvirumu ir pasitikėjimu Dievo žodžiu.
Dievo apvaizda ir tautiškumas
Dešimtame Pradžios knygos skyriuje pabrėžiamas Dievo apvaizdos vaidmuo, vienuolikto įžangoje - žmonijos nuodėmingumas, o dvyliktame skyriuje jau pasakojama apie tai, kaip tautos dalyvauja chronologinėje Dievo malonės ekonomijoje. Pašaukdamas Abraomą, Dievas išsirenka žmogų, tuomet pažada iš jo kildinti tautą ir per ją palaiminti visas tautas (Pr 12, 1-3). Tai rodo, kad Dievo planuose svarbus vaidmuo tenka tautoms ir jų kultūroms.
Kalbos svarba
Kalba, ne tik kaip tautiškumo, bet apskritai kaip žmogiškumo fenomenas, jau nuo seno teikė peno mąstytojams. Pasak Aristotelio, žmogus yra gyva būtybė, turinti logosą - žodį, kuris ir yra skiriamasis homo sapiens ženklas, lyginant jį su kitomis žemiškos gyvybės formomis. Pastarosios irgi sugeba komunikuoti tarpusavyje, tačiau savirefleksija, rodos, iš tikrųjų būdinga tik žmogui. Gimtosios kalbos dėka pradedame pažinti pasaulį, susišnekėti su savo gimdytojais, vėliau mokomės bendrauti su kitais, mokančiais tą pačią kalbą, išreiškiame giliausius savo jausmus ir mintis ne tik žmonėms, bet ir Dievui.
Biblijos interpretacijos: nuo istorinio konteksto iki šių dienų
Biblijos interpretavimas yra nuolatinis procesas, kuris kinta priklausomai nuo istorinio konteksto, kultūrinių normų ir individualaus supratimo.
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
Istorinis-kritinis metodas
Istorinis-kritinis metodas yra būtinas norint moksliškai tyrinėti senovės tekstų prasmę. Norint teisingai įvertinti šį metodą tokį, koks jis yra dabar, derėtų žvilgterėti į jo istoriją. Kai kurie šio aiškinimo metodo elementai labai seni. Jie buvo taikomi antikoje klasikinės literatūros graikų komentatorių ir vėliau, patristikos laikotarpiu, tokių autorių kaip Origenas, Jeronimas ir Augustinas. Metodas tuomet buvo dar menkai išplėtotas. Jo šiuolaikinės formos yra tobulinimo, ypač suaktyvėjusio nuo Renesanso humanistų bei jų recursus ad fontes laikų, rezultatas.
Teksto kritika
Mokslinės operacijos pradedamos jau ilgą laiką praktikuojama teksto kritika. Po to tekstas atitenka lingvistinei (morfologinei ir sintaksinei) bei semantinei analizei, besinaudojančiai istorinės filologijos žiniomis. Tada literatūros kritika stengiasi įžvelgti didelių ir mažų tekstinių vienetų pradžią bei pabaigą ir patikrinti vidinį teksto sąryšingumą. Pasikartojimai, nesuderinami prieštaravimai ir kitokie požymiai liudija tam tikrų tekstų sudėtinį pobūdį; tuomet jie dalijami į nedidelius vienetus ieškant kiekvieno iš jų priklausomybės skirtingiems šaltiniams.
Žanro kritika
Žanro kritika siekiama nustatyti literatūrinius žanrus, jų pradinę aplinką, specifinius bruožus bei raidą. Tradicijos kritika priskiria tekstus tam tikrai tradicijos srovei ir mėgina patikslinti jos istorinę raidą. Galiausiai redakcijos kritika nagrinėja, kaip tekstas keitėsi prieš įgaudamas galutinį pavidalą; ji analizuoja šį galutinį pavidalą, stengdamasi įžvelgti jam būdingas tendencijas.
Interpretacijos Bažnyčios istorijoje
Biblijos aiškinimo problema nėra šiuolaikinis išradimas, kaip kartais norima įteigti. Pati Biblija liudija, kad ją aiškinti gali būti sunku. Greta skaidrių tekstų, joje pasitaiko ir miglotų vietų. Skaitydamas tam tikras Jeremijo pranašystes, Danielius ilgai ieškojo jų prasmės (Dan 9, 2). Kaip rašoma Apaštalų darbuose, skaitydamas Izaijo knygą (Iz 53, 7-8) panašioje situacijoje atsidūrė pirmojo amžiaus etiopas, kuris pripažino, jog jam reikalingas aiškintojas (Apd 8, 30-35).
Katalikų Bažnyčios požiūris
Biblijos studijos yra teologijos siela; taip tvirtina Vatikano II Susirinkimas, pasiskolinęs šį posakį iš popiežiaus Leono XIII (DV, 24). Šios studijos niekuomet nesibaigia; kiekvienas amžius turi savaip naujai stengtis suprasti šventąsias knygas. Istorinio-kritinio metodo atsiradimas aiškinimo istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę suprasti biblinį žodį pradine prasme.
Taip pat skaitykite: Dvasinis vaikų ugdymas
Iššūkiai ir pavojai
Kaip visų žmogaus pastangų, taip ir šio metodo atveju teigiamas galimybes lydėjo slapti pavojai: pradinės prasmės paieška gali paskatinti nukelti žodžius taip toli į praeitį, kad jie nebebus traktuojami kaip aktualūs. Tada gali atsitikti, kad realus ims atrodyti tiktai žmogiškasis matmuo, o tikrasis autorius, Dievas, bus pašalintas iš žmogiškajai tikrovei suprasti skirto metodo galiojimo srities.
Abraomas ir Marija: tikėjimo pavyzdžiai
Abraomą apaštalas Paulius vadina tikėjimo tėvu. Atrodytų, tai labai svarbi laiško Romiečiams dalis. Pradžios knygoje Abraomas iškyla kaip Dievo palaimintas tikėjimo vyras. Tačiau Bažnyčios istorijoje susiformavo tvirtas Marijos kaip tikėjimo ir net Bažnyčios motinos paveikslas.
Kierkegaardo įžvalgos
Kierkegaardas įtikinamai atskleidė, jog Abraomo pasirengimas paaukoti Izaoką kaip atnašą Dievui, buvo aukščiausia tikėjimo Dievu išraiška. Tokio tikėjimo Kierkegaardas pasigenda Bažnyčioje ir ypač Universitete. Jam tikėjimas - tai aistra, o ne postringavimas. Tikėjimas yra didis paradoksas, grąžinęs Abraomui Izaoką, ko mąstymas niekuomet nepajėgtų.
Pauliaus malonės teologija
Šie, naujai suradę Pauliaus malonės teologiją, neišvengiamai susidūrė ir su Abraomo kaip tikinčiųjų tėvo analogija. Tačiau nemanau, kad kuris nors iš jų būtų apmąstęs Abraomo tikėjimą taip giliai, kaip Kierkegaardas.
Šventojo Rašto autoritetas
Vien tik užrašytas Dievo žodis yra visai be jokių klaidų. Todėl vien Šventasis Raštas - lot. "sola scriptura" - turi aukščiausią autoritetą. Visi evangelikai tvirtina su liuteronų Santarvės formule (1577), kad Raštas esantis "vienintelė taisyklė ir norma, kuria remiantis visos doktrinos ir mokytojai privalo būti vertinami ir teisiami."
Taip pat skaitykite: Biblijos vaikams leidimai
Rašto pakankamumas
Biblijoje nėra užrašyti visi Dievo žodžiai. Tačiau joje žmonėms duoti visi Dievo žodžiai, šiandien reikalingi amžinam išgelbėjimui ir gyvenimui tikėjimu šioje žemėje. "Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas", - rašoma Vestminsterio tikėjimo išpažinime (I, 6).
Rašto aiškumas
Ketvirtas Rašto bruožas yra jo aiškumas. Dievas Mozei liepė Įstatymą viešai skaityti tautai: "Surink žmones - vyrus, moteris, vaikus ir ateivius (…)" (Įst 31, 12) Visi turėjo išgirsti, išmokti ir laikytis Įstatymo, ir tai reiškia - sugebėti jį pritaikyti. Kad būtų tinkamas skaityti, mokyti ir pritaikyti, Žodis turi būti suprantamas.
Išorinis ir vidinis aiškumas
Paaiškinimui reformatoriai atskyrė "išorinį Rašto aiškumą" nuo "vidinio aiškumo". Išorinis aiškumas atspindi išorinę teksto sandarą, žodžių gramatiką ir pan., o vidinis - asmeninį supratimą savo širdyje, kuris gali būti tik Šventosios Dvasios padovanotas.
Tikybos mokymas ir kompetencijos
Tikybos mokymas yra kristocentriškas, nukreiptas į asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir Kristaus asmens įgalintą. Programoje išskirtos penkios pasiekimų sritys: Šventojo Rašto pažinimas, Tikėjimo turinio pažinimas, Bažnyčia ir liturgija, Asmens tobulėjimas ir dvasinis gyvenimas, Asmuo ir moralė. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės.
Ugdomos kompetencijos
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
Filosofinis-teologinis pažinimas
Katalikų tikybos žinios grindžiamos teologijos metodologija. Mokinio pasaulėvaizdis yra papildomas filosofiniu-teologiniu pažinimu, dalykui būdingomis žiniomis ir iš to kylančiais gebėjimais, pamokose susipažįstama su žmonijos kultūrine patirtimi.