Šis straipsnis skirtas apžvelgti Bertos Tilmantaitės biografiją ir kūrybinį kelią, remiantis prieinama informacija apie fotografus, menininkus ir kultūros veikėjus Lietuvoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir jaunystės svajonės
Fotografas Antanas Sutkus prisimena savo vaikystės svajones: „Mano didžiausia svajonė vaikystėje buvo radijas, dviratis ir fotoaparatas.“ Ši citata atspindi daugelio jaunuolių troškimus pažinti pasaulį ir įamžinti jo akimirkas. Sutkus pasakoja, kad pirmiausia įsigijo fotoaparatą, nes pinigų neužteko nei dviračiui, nei radijo imtuvui. Šis ankstyvas susidomėjimas fotografija nulėmė jo tolimesnį gyvenimo kelią.
Sutkus prisimena: „Net nežinau. Tik pamenu, koks man buvo įspūdis, kai įkišau baltą popieriaus lapą į ryškalus ir staiga išryškėjo žmogaus veidas. Tai buvo tikras stebuklas.“ Šis stebuklas ir paskatino jį fotografuoti bendraklasius, durpynuose dirbančius žmones ir gamtą.
Studijos ir kūrybinio kelio paieškos
Sutkus atvyko į Vilnių norėdamas studijuoti žurnalistiką, nes tikėjo, kad žurnalistas gali pakeisti pasaulį. Tačiau į žurnalistiką neįstojo dėl darbo stažo trūkumo. Pradžioje studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Vėliau buvo perkeltas į žurnalistiką, bet po rimtų literatūros studijų užmiršo savo svajones pakeisti pasaulį. Taip įniko į fotografiją, o žurnalistikos ėmė mokytis neakivaizdžiai.
Sutkus intensyviai domėjosi literatūra, kuri patenkino jo pažinimo alkį. Jis teigia, kad muzika ir literatūra yra dvi svarbiausios meno sritys. Muzika - tai dievų kalba, o literatūra labai paveiki, ji gali keisti žmogų ir atsakyti į būties klausimus.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Kūrybinė veikla ir įtaka
Sutkus 1958-1959 metais pradėjo fotografuoti „Tarybiniam studentui“, „Literatūrai ir menui“ bei kitiems leidiniams. Jis teigia, kad menininkas per pirmą kūrybos dešimtmetį daro įtaką savo pasirinktam žanrui, o tolesni darbai daro įtaką tik pačiam autoriui.
Sutkaus humanistinis požiūris į pasaulį kilo iš literatūrinio apsiskaitymo. Jo vadinamoji „klasikinė lietuvių fotografija“ buvo to meto kartos Lietuvos tapatybės teigimas. Tai įvardijo rusų fotografijos kritikai, kurie suprato, kad lietuvių fotografija labai skiriasi nuo sovietinės. Jie ir sugalvojo terminą „Lietuvos fotografijos mokykla“.
Sutkus visada fotografavo intuityviai - tai jo bendravimo būdas. Jį visada traukė socialinė fotografija ir psichologinis portretas.
Darbas Fotomenininkų sąjungoje
Sutkus 30 metų atidavė Fotomenininkų sąjungai. Jis mano, kad jei ne tie metai, šiandien būtų brandesnis fotografas. Jam neužtekdavo laiko net nufotografuotų kadrų pamatyti. Buvo ir tokių, kurių rodyti negalėjo.
Po 1990 metų, pasitraukęs iš sąjungos, Sutkus pradėjo tyrinėti archyvą. Jis suklydo 1996 metais sutikęs vėl vadovauti sąjungai, nes prarado laiką, skirtą kūrybai. Kita vertus, tik todėl Lietuvoje vėl atgijo fotomenininkų veikla.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Sutkus su bendraminčiais nusprendė, kad fotografija turi turėti savo namus, kad būtų pripažinta kaip meno rūšis. 1969 metais buvo įsteigta Lietuvos fotomenininkų draugija.
Sutkus teigia, kad yra konformistas - taikėsi prie sovietų, paskui jau prie Nepriklausomos Lietuvos valdžių. Ir tik todėl, kad būtų galima išlaikyti sąjungą ir galeriją.
Kūrybos laisvė ir iššūkiai
Sutkus teigia, kad kūryboje viskas kitaip - čia esi laisvas. Bet, jei nori, kad žmogus tau atlieptų, turi būti nuoširdus iki galo. Tu esi veidrodis, kuriame atsispindi kitas.
Nors fotografuoti buvo laisvas, ne viską galėjai rodyti. Pavyzdžiui, nuotraukų ciklas iš Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklos. Anot Sutkaus, tokių žmonių anuomet tarsi nebuvo.
Jeigu Sutkų užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl „Pionieriaus“ ir J. P. Sartre'o. Sovietų Sąjungoje Lietuvos fotografai buvo labai gerai žinomi, o jų darbai itin vertinami.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Sutkus jaučiasi labiau vertinamas Vakaruose, nei čia, gimtinėje. Lietuvoje pajuntu visus mažos šalies visuomenės kompleksus. Į Vakarų rinką nepapulsi per „blatą“, ten vyrauja rinkos dėsniai, kuriuos valdo profesionalai.
Fotografija kaip dvasios metraštis
Sutkus teigia, kad fotografuodamas, žiūrėdamas savo darbus, dirbdamas su archyvu, rengdamas fotografijų knygas jaučiasi esąs paprastas fotografas. Jis atsargiai vartoja „menininko“ terminą, nes, ar tai yra menas, laikas parodys.
Sutkaus galva, fotografija - žmogaus dvasios metraštis. Žmogaus ir tautos, nes čia atsiskleidžia laikas ir socialinė aplinka.
Sutkaus kartai pasisekė, nes kai atėjo į fotografiją, Lietuvos kaimas dar nebuvo išnykęs, jis buvo toks kaip XIX amžiuje, pilnas archajiškų ženklų. Neatsitiktinai jo karta taip daug vaizdavo kaimą, vienkiemių sodybas ir jų žmones.
Šiuolaikinė fotografija ir iššūkiai
Sutkus pastebi, kad šiuolaikinė fotografija tampa itin konceptuali. Idėja, koncepcija tampa kūrinio pagrindu. Tačiau neretai nutinka taip, kad be tos koncepcijos meno objektas atrodo siaubingai nykus ir tuščias.
Sutkus šiuolaikinį meną apskritai vertina kaip laisvės išraišką. Visi laisvi daryti tai, ką nori, ir tai labai gerai, nes vystosi tikra konkurencija.
Sutkus teigia, kad šiandien fotografija - veik masinis žaidimas. Jis viename konkurse laimėjo automatinį „Canon“ fotoaparatą ir pastebėjo, kad blogiau fotografuoja, nes per daug kadrų. Jis nesusikaupė tiek, kad išlaukčiau to vienintelio, o tik pleškinau vieną po kito vienodus kadrus, ir tiek.
Sutkus jaučiasi svetimas šiuolaikinėje visuomenėje. Jis bijo net pripažinti tai sau, nes ji jam tolima.
Sutkaus kartai prikaišiojama, kad jie labai sovietiniai. Tačiau jis teigia, kad žmogus formuojasi vaikystėje. Ko jį močiutė išmokė, toks jis ir yra - ji perdavė tas vertybes, kuriomis gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, ir tai giliai įaugo manyje.
Sutkus teigia, kad sovietmetis padarė daug nebepataisomos žalos - miškuose išnaikino jaunų idealistų kartą, išvaikė inteligentus, ištrėmė gausybę savo kraštui atsidavusių žmonių. Sovietmečiu mes buvome atskirti nuo Bažnyčios ir tai, anot jo, - vienas iš svarbiausių to moralinio nuosmukio akcentų. Žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo galėtų remtis.
Kiti fotografai ir menininkai
Straipsnyje minimi ir kiti fotografai bei menininkai, tokie kaip Antanas Ingelevičius, J.Perkovskis, Karolis Ulozas, Ričardas Anusauskas, Romualdas Augūnas, G. Baranauskas, A. V. Buiko, Rimantas Vladislovas Dichavičius, S. Eitminavičius, Kostas Jagutis, J. V. Janavičius, V. ir A. Jurašaičiai, A. G. Kadiš, Abdonas Korzonas. Kiekvienas iš jų paliko ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos ir meno istorijoje.
Antanas Ingelevičius
A.Ingelevičius gimė 1892 m. Biržų apskrities ir valsčiaus Kvetkų parapijos Gikonių dvare, pačiame pasienyje su Latvija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Ingelevičius buvo mobilizuotas ir paskirtas tarnauti į vieną iš pėstininkų pulkų. Tačiau 1915 metų rugpjūtį jis pateko į vokiečių nelaisvę. A.Ingelevičius dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje, o savo nuotraukose įamžino gausybę eksponatų: paveikslų, skulptūrų, liaudies meno kūrinių. Spėjama, kad 1940-aisiais jie iš Kauno persikėlė į Biržus. Vienintelis liudijimas apie A.Ingelevičiaus mirtį yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose saugomas režisieriaus A.Sutkaus „Vilkolakio“ teatro dalyvių sąrašas, kuriame aprašytas ir fotografas, o prie jo pavardės pažymėta „mirė 1947 m.
J.Perkovskis
J.Perkovskis gimė ir augo Varšuvoje, garsaus gydytojo Severino Fabjono Perkovskio ir iš Žemaitijoje kilusios Vandos Gorskytės šeimoje. 1915-1922 metų laikotarpį J.Perkovskis praleido Žemaitijoje pas savo senelę. 1923 metais Varšuvos taikomosios dailės mokykloje J.Perkovskis pradėjo grafikos studijas ir tapo žymaus lenkų ksilografijos pradininko, grafiko Vladislovo Skočylos mokiniu. 1928 metais jis visam laikui sugrįžo į Džiuginėnų dvarą. Gyvendamas Džiuginėnuose, J.Perkovskis artimai bendravo su studijas Prancūzijoje baigusiu dailininku Leopoldu Andrijausku, kuris tuomet gyveno netoliese Siraičių dvarelyje. Taip pat užmezgė ryšius su į tėviškę po mokslų Vytauto Didžiojo universitete sugrįžusiu Pranu Geniu. Įsikūrus Žemaitijoje J.Perkovskį ypač patraukė liaudies menas. Jis rašė straipsnius, kurie buvo publikuojami to meto periodikoje tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalbomis. Vienas reikšmingiausių išlikusių jo darbų - tai maždaug 1931 metais parašyta daugiau nei 300 puslapių su iliustracijomis studija „Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“. 1940-aisiais kraštą ištikusios politinės permainos stipriai paveikė ir J.Perkovskį. Tikėtina, kad būtent tai ir nulėmė jo savižudybę tų metų liepos 24 dieną.
Karolis Ulozas
Jis gimė 1909 m. Kukutėlių kaime. Tėvai turėjo vos 8 ha žemės, vertėsi sunkiai, tačiau iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslus. Būsimasis fotografas, kaip manoma, mokėsi, Švenčionių gimnazijoje, o 1930-aisiais išvyko į Varšuvą, kur įgijo agronomo specialybę. Be kita ko, vertėsi ir fotografijos amatu, kurio pradmenis įgijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau remiantis jį pažinojusių žmonių atsiminimais, galima teigti, kad pirmąsias nuotraukas jis padarė apie 1928 m. Pasak fotografo kraštietės Aleksandros Kudabienės, K.Ulozas buvo bene vienintelis valsčiaus fotografas, tad jį kviesdavo fotografuoti visur. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis buvo pašauktas į šį kraštą beveik du dešimtmečius okupavusios Lenkijos kariuomenę. Karui pasibaigus, apie 1945 m., K.Ulozas dirbo Ignalinos valsčiaus pirmininku. Gyveno Švenčionyse, vėliau - Dūkšte, o maždaug nuo 1960 m. - Ignalinoje. Mirė 1986-aisiais.
Ričardas Anusauskas
Gimė 1958 m. vasario 5 d. Šiauliuose. 1972-1976 m. studijavo Šiaulių muzikos technikume, kuriame įgijo pianisto specialybę. Kurį laiką vertėsi grodamas pianinu, fortepijonu. 1976-1981 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete, ten įgijo estradinio orkestro vadovo specialybę, o 1982-1985 m. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo su Algirdu Kaušpėdu organizavo pirmąjį „Roko maršą“ per Lietuvą, buvo atsakingas už Šiaulių zoną. R. Anusauskas - fotomenininko Rimanto Dichavičiaus vadybininkas. Kartu su juo ir su kitais kolegomis leidžia meno žurnalą „Baltic Art“, kuriame pristatomi Baltijos regiono dailės kūrėjai., kompozitorius, dainų (rašomų dukrai Evelinai) autorius. Anusauskas yra kelių autorinių CD autorius, parašė daugiau negu 60 dainų ir tekstų. Fotografuoti pradėjo nuo 15 metų (profesionaliai - nuo 2003 m.). Sukaupė didelį fotografijų archyvą įvairia tematika. Surengė daugiau nei 150 foto darbų parodų. Daugelis iš jų - tarptautinės: Prancūzijos Bordo pilyje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Latvijos mokslų akademijoje Rygoje, daug kartų Baltarusijos mieste Vitebske ir kt.
Romualdas Augūnas
Gimė 1938 m. balandžio 14 d. Šiauliuose. Mokėsi Gelvonų vidurinėje mokykloje, 1954-1958 m. - Kauno politechnikume, 1969 m. baigė Kauno politechnikos institutą, kuriame įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. 1961-1991 m. dirbo įvairiose pareigose Komunalinio ūkio projektavimo institute, 1991-2004 m. buvo UAB „Arfa“ direktorius. 2003 m. 1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, 1997 m. 2005 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, 2008 m. R. K. Augūnas yra vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų. 1958 m. jis kartu su Lietuvos komanda įkopė į Elbrusą. 1964 m. vadovavo Lietuvos alpinistų komandai, kuri įkopė į 6 080 m aukščio Pamyro viršukalnę (Tadžikija) ir pavadino ją Lietuvos viršūnės vardu.
G. Baranauskas
Gimė 1949 m. sausio 1 d. Balsėnuose (Švėkšnos valsčius, dab. Klaipėdos raj. teritorija). 1967-1971 m. Jo fotografijos konceptualios, motyvai minimalistiniai, fragmentiški. G. Baranauskas mirė 2023 m.
A. V. Buiko
A. V. Buiko gimė 1882 m. Baigė žemės ūkio mokyklą. Fotografija susidomėjo, fotografuoti pradėjo studijuodamas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. apsigyveno Varšuvoje. Čia, taip pat ir Pšasnyše, Breste, Vilniuje dirbo geodezininku Varšuvoje. Gyvendamas Vilniuje bendravo su fotografu Jan Bułhak, priklausė Vilniaus fotografų draugijai, fotografavo Vilniaus architektūrą, kraštovaizdį, žmones. 1941 m. NKVD suėmė V. Buiko ir ištrėmė į Rusijos gilumą.
Rimantas Vladislovas Dichavičius
Rimantas Vladislovas Dichavičius - dailininkas, fotomenininkas, leidėjas. Gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzeliuose (Kelmės valsčius, dabar Kelmės rajono teritorja). 1952-1957 m. mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume, 1957-1963 m. studijavo Lietuvos dailės instituto Grafikos fakultete, 1964-1968 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ , 1969-1979 m. 1965 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, 1970 m. 1978 m.
S. Eitminavičius
Gimė 1938 m. sausio 28 d. Šiauliuose. 1957 m. baigė Šiaulių darbo jaunimo vakarinę mokyklą. 1955-1958 m. dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, 1958-1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute ir dirbo instituto laboratorijoje. 1966-1967 m. buvo Kauno statybos tresto Nr. 2 inžinierius, Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos direktoriaus pavaduotojas. 1967 m. jo iniciatyva įsteigta Kino mėgėjų draugija (iki 1971 m. buvo jos pirmininko pavaduotojas. 1971-1977 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete. 1977-1989 m. 1989-1991 m. ėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos atsakingojo sekretoriaus pareigas, 1991-2003 m. buvo šios sąjungos pirmininkas. Jam vadovaujant buvo įkurta naujų Lietuvos žurnalistų sąjungos skyrių, sutvarkyta žurnalistų įskaita, pakeisti sąjungos narių bilietai, pagausėjo narių, priimtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, sudaryta žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, paskirtas Žurnalistų etikos inspektorius, 1992 m. 1943-1950 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1951-1953 m. - Vilniaus 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje, 1953-1958 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geologiją, įgijo hidrogeologo specialybę. 1962-1964 m. gilino žinias Leningrado Plechanovo kalnakasybos institute. 1972 m. 1958-2000 m. buvo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos (nuo 1991 m. valstybinės hidrogeologijos įmonės „ARTVA“, 1994 m. S. Eitminavičius buvo didelės erudicijos ir plačių interesų asmenybė. 1990 m. 1972 m. jis mokslinėje disertacijoje apibendrino savo ilgamečių mokslinių tyrimų rezultatus.
Kostas Jagutis
Baigė Kretingos pradinę mokyklą, vėliau kartu su motina ir broliu gyveno Klaipėdos krašte. 1914 m. gegužės 11 d. buvo mobilizuotas į kaizerinės Vokietijos imperijos kariuomenės Rytprūsių ulonų pulko Nr. 8, 4 eskadroną. 1914-1918 m. 1918 m. gegužės 4 d. perkeltas į sunkiosios artilerijos pulko Nr. 28 trečio bataliono 7 bateriją, kurioje tarnavo iki 1918 m. rugsėjo 18 dienos. 1920 m. kovo 10 d. Apie 1920-1924 m. Nuo 1932 m. 1925 m. rugsėjo 5 d. Kretingoje sukūrė šeimą - vedė Skolestiką Beniušytę, (g. 1896 m. rugpjūčio 15 d.). 1933 m. rugsėjo 13 d. Po to, kai 1935 m. Kretingos pranciškonų vienuolynas iš JAV gavo dovanų spaustuvę, Kostas Jagutis bendradarbiavo fotografuodamas Kretingos vaizdus atvirukų spausdinimui. Mainais iš vienuolyno gaudavo atvirukų, kuriuos pardavinėdavo po 10 centų. 1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžo į Kretingą, nusipirko namą Žemaičių g. 3, kuriame su šeima gyveno. Čia jis kurį laiką turėjo savo paties įrengtą fotografijos laboratoriją, vėliau fotoateljė įkūrė mūriniame name Akmenės g. 1941 m. gegužės 5 d. nuo cukraligės mirė fotografo žmona, o 1942 m. balandžio 17 d. nuo širdies ligos mirė dukrytė. Abi palaidotos senosiose Kretingos kapinėse, netoli šv. 1944 m. K. Jagutis vedė antrą kartą - jo žmona tapo Aldona Anastazija Miliūtė (g. 1924 m. birželio 5 d.). K. Jagutis mirė 1974 m. liepos 30 d. Klaipėdoje pas dukterį.
J. V. Janavičius
Gimė 1926 m. birželio 28 d. Aleksandrijoje (dabartinėje Šiaulių raj. J. V. Janavičius mirė 2012 m. balandžio 18 d. 1944 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Per Antrąjį pasaulinį karą prie tėviškės artėjant frontui, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Freiburge pradėjo studijuoti ekonomiką. 1948 m. Janavičių šeima persikėlė gyventi į Australiją. Kartu su kitais dviem broliais J. V. Janavičius dirbo upės Varagambos užtvankos statyboje. 1951-1952 m. studijavo istoriją Sidnio universitete. 1953 m. vedė dailininkę keramikę Jolantą Garolytę, su kuria augino tris vaikus: Paulių, Viktoriją ir Marikę. Baigęs hidrografijos mokslus, išvyko į Papua Naująją Gvinėją. Savo brolio, žinomo lietuvių rašytojo Vytauto Stepono Janavičiaus, įtakoje susidomėjo literatūra. Savo kūrybą publikavo australiečių spaudoje („Australian Letters“, „Art and Literature“). 1971 m. suredagavo ir išleido Vinco Mykolaičio-Putino laiškus seseriai Australijon.
V.
Gimė 1938 m. spalio 18 d. Raseinių rajono Paupio kaime. Laukuvos vidurinėje mokykloje baigė 7 klases, vėliau mokėsi Rietavo žemės ūkio technikume, Dotnuvos respublikinėje žemės ūkio mokykloje. 2000 m. Menininko darbai yra eksponuoti Plungėje, Telšiuose, Rokiškyje, Vilniuje. Jo darbų yra įsigijęs Žemaitijos nacionalinis parkas, privatūs asmenys.
A. Jurašaitis
Gimė 1859 m. gruodžio 24 d. Balsių kaime (Tryškių vlsč., dabar Telšių raj. 1894 m. Bielske atidarė fotoateljė. Nuo 1902 m. gyveno Vilniuje, čia buvo atidaręs savo fotoateljė. 1906 m. 1914 m. A. Jurašaitis mirė 1915 m. spalio 9 d. Po jo mirties Jurašaičių fotoateljė iki 1922 m. dirbo žmona Marija ir duktė Aleksandra.
A. G. Kadiš
A. G. Kadiš mirė 1997 m. Gimė 1910 m. Raseiniuose, kaip Zvi Hirsh Kadushin. Studijavo elektros inžineriją Kauno universitete, vėliau dirbo mokytoju vienoje iš Kauno žydų mokyklų. 1941 m. buvo uždarytas į Kauno getą, kur su savo pasigamintu mažu foto aparatu pradėjo fotografuoti geto gyvenimo akimirkas, nacių įvykdytus nusikaltimus. 1944 m. 1944 m. liepos mėnesį fotografavo Raudonosios armijos puolamo Kauno vaizdus. Po kiek laiko išvyko į JAV. Ten, Holivude (Florida, JAV), 1997 m. rugsėjo 2 d.
P.
Baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą, 1970-1973 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete. 1977-1981 m. dirbo Lietuvos fotografijos meno draugijos Vilniaus skyriaus sekretoriumi. 1981 m. Kuria reportažines fotografijas, daugiausia medicinos tematika. 1992 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininko fotografo vardas, o 1995 m.
Abdonas Korzonas
Abdonas Korzonas (lenk. Abdon Korzon, Korzun, apie 1826-1866) - fotografas, 1863 m. Gimė apie 1826 m. Fotografijos mokėsi Paryžiuje. Apie 1859 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, įsteigė fotoateljė. Jis pirmasis apie 1860-uosius metus pradėjo fotografuoti Vilniaus miesto vaizdus. Nuotraukose yra įamžinęs Geležinkelio tunelio statybą Paneriuose. Fotografavo Vilniaus panoramas, gatves („Miesto panorama nuo Pilies kalno“, „Miesto panorama nuo Šnipiškių“, „Pilies kalnas“, „Žvėrynas“), architektūros paminklus („Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia“), kultūros, visuomenės veikėjus (A. H. Kirkoro, V. Pagal jo fotografijas sukurtais raižiniais 1861-1864 m. A. Korzonas priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbas Geištoras, Zigmantas Sierakauskas), platino jų fotogr…
Gintarė Masteikaitė: Šokio pasaulio užkulisiai
Gintarė Masteikaitė puikiai pažįstama kultūros lauko žmonėms. Kadaise ji dirbo Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau kelerius metus kūrė šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programą, trečius metus vadovauja Lietuvos šokio informacijos centrui ir rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Savo pomėgiu vadina darbą su šokio teatru „Dansema“ ir draugišką bendradarbiavimą su „Kaunas 2022“.
Neatsiejama jos darbo dalis - kelionės po įvairias šalis, jose vykstantys scenos menų festivaliai, šokio mugės, įvairūs darbiniai susitikimai, kur ieškoma kontaktų, populiarinamas Lietuvos šokis. Be Europos šalių, kas dvejus metus tenka lankytis Monrealyje (Kanada), kiekvieną sausį - Niujorke, kuriame, kaip sako Gintarė, turi būti, jei nori suprasti, kas vyksta scenos menų pasaulyje, nes ten susitinka svarbiausi kultūros vadybos žmonės.
Šiemet pirmą kartą ji lankėsi Australijoje, o netrukus laukia kelionė į Braziliją ir Urugvajų, kurios tikslas - užmegzti bendradarbiavimą ir į „Naująjį Baltijos šokį“ atvežti šokio spektaklių iš Pietų Amerikos.
Gintarė atvirai kalba apie savo gyvenimo užkulisius, kaip jai pavyksta viską suderinti ir visur spėti, ar įmanoma kurti asmeninius santykius, kai gyvenimas sukasi tokiu greičiu.
Atsikvėpimas po festivalio
Gintarė teigia, kad po tokio renginio, kaip „Naujasis Baltijos šokis“, reikia laiko atsigauti. Vienos ar dviejų naktų miego ilgiau nei po 8 valandas tikrai neužtenka. Pasiruošimas festivaliui vyksta visus metus, keletą mėnesių - intensyvus, o likus mėnesiui iki renginio neturi nė laisvos dienos, jau nekalbant apie patį dvi savaites trunkantį maratoną. Tad atsigauti tikrai reikia laiko. O geriausias būdas tai padaryti - grįžti į savo kasdienį ritmą: sportas, daugiau poilsio, miego. Po mėnesio laukia atostogos Bulgarijoje - manau, tai bus labai į naudą. Aplinkos pakeitimas, įsiliejimas į kitas veiklas labai gerai pravalo galvą, padeda atitolti nuo visų patirtų emocinių išgyvenimų.
#
tags: #berta #tilmantaite #gime