Daugelis tėvų susiduria su dilema - ar leisti savo atžalą į papildomas treniruotes po pamokų, ar geriau skirti laiką akademiniams užsiėmimams ir poilsiui? Šiandien, kai vaikų fizinis aktyvumas mažėja, o ekranų laikas didėja, ši tema tampa ypač aktuali. Šiame straipsnyje aptarsime, kokią naudą vaikui gali suteikti reguliarios treniruotės, su kokiais iššūkiais galite susidurti, kaip išsirinkti tinkamą sporto šaką bei kaip tėvai gali palaikyti savo vaiką šiame kelyje. Taip pat pristatysime ekspertų nuomonę, paremtą moksliniais tyrimais.
Fizinė Nauda: Tvirto Pagrindo Formavimas
Prieš gilindamiesi į konkrečias naudos sritis, verta paminėti, kad reguliarus fizinis aktyvumas formuoja vaiko gyvenimo būdą, kuris gali turėti ilgalaikės įtakos jo sveikatai ir gerovei. Reguliarus dalyvavimas sporto treniruotėse padeda vaikams išugdyti tvirtą fizinį pagrindą. Vaikų, kurie reguliariai sportuoja, raumenys stipresni, kaulai tankesni, o širdies ir kraujagyslių sistema veikia efektyviau. Treniruotės pagerina motorinių įgūdžių vystymąsi - koordinaciją, pusiausvyrą, lankstumą ir reakcijos laiką. Taip pat reguliarus fizinis aktyvumas stiprina vaiko imuninę sistemą, mažindamas sergamumą peršalimo ligomis.
Psichologinė Gerovė ir Emocinis Atsparumas
Fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su psichologine gerove. Sportuojantys vaikai patiria natūralų endorfinų išsiskyrimą, kuris gerina nuotaiką ir mažina streso lygį. Reguliarios treniruotės ugdo savidiscipliną ir atkaklumą. Vaikas mokosi, kad norint pasiekti geresnių rezultatų, reikia nuolat tobulėti, kartais pakentėti ir įdėti daug pastangų. Sportas taip pat moko vaikus priimti tiek pergales, tiek pralaimėjimus. Jie išmoksta džiaugtis pasiekimais, bet taip pat susitaikyti su nesėkmėmis ir iš jų mokytis. Be to, treniruotės gali būti puikus būdas vaikams išreikšti save ir atrasti savo stiprybes. Kai kurie vaikai, kuriems sunkiau sekasi akademinėje aplinkoje, gali atrasti, kad jie puikiai geba valdyti kamuolį ar tiksliai pataikyti į krepšį. Vaikų psichologai pabrėžia, kad sportas suteikia vaikams saugią erdvę, kurioje jie gali išbandyti savo ribas, patirti ir sėkmę, ir nesėkmę, ir taip ugdyti emocinį atsparumą.
Socialiniai Įgūdžiai ir Komunikacija
Komandinės sporto šakos - krepšinis, futbolas, tinklinis - ugdo bendradarbiavimo įgūdžius. Treniruotės skatina socialinę integraciją ir padeda vaikams užmegzti naujus ryšius už mokyklos ribų. Tai ypač naudinga drovesniems vaikams, kuriems kartais sunku užmegzti pokalbį klasėje. Vaikai taip pat išmoksta efektyviau komunikuoti - perteikti savo mintis, išklausyti kitus, duoti ir priimti grįžtamąjį ryšį. Šie įgūdžiai labai vertinami ir suaugusiųjų pasaulyje. Sportas moko empatiją ir pagarbą kitiems - tiek komandos draugams, tiek varžovams.
Galimi Iššūkiai ir Kaip Jų Išvengti
Nors treniruotės daugeliu atvejų yra naudingos, svarbu aptarti ir galimus iššūkius, su kuriais gali susidurti treniruotes lankantys vaikai bei jų tėvai. Viena didžiausių rizikų yra vaiko fizinis ir psichologinis pervargimas. Kai treniruotės tampa per intensyvios, per dažnos ar per ilgos, vaikas gali pradėti jausti nuolatinį nuovargį. Psichologinis perdegimas pasireiškia, kai sportas iš malonios veiklos virsta našta. Vaikas gali prarasti motyvaciją, vengti treniruočių ar netgi jausti nerimą prieš jas. Sporto traumos taip pat kelia susirūpinimą. Pernelyg intensyvi fizinė veikla, ypač augimo laikotarpiu, gali sukelti įvairias traumas - nuo raumenų patempimų iki rimtesnių sužalojimų. Kitas didelis iššūkis - laiko planavimas ir įvairių veiklų suderinimas. Treniruotės paprastai vyksta po pamokų ir gali užimti kelias dienas per savaitę. Intensyvus treniruočių tvarkaraštis gali turėti įtakos mokymosi rezultatams, jei vaikas neturi pakankamai laiko ar energijos mokslams. Be to, vaikai turi teisę į laisvą žaidimą ir nestruktūrizuotą laisvalaikį. Psichologai pabrėžia, kad toks laikas yra būtinas vaiko kūrybiškumui, problemų sprendimo įgūdžiams ir savarankiškumui vystyti. Šeimoms taip pat gali būti sudėtinga derinti kelis tvarkaraščius, ypač jei šeimoje yra daugiau vaikų.
Taip pat skaitykite: Kaip pagerinti vaiko dėmesį
Kaip Pasirinkti Tinkamą Sporto Šaką
Pasirinkti tinkamą sportą ar užsiėmimą savo vaikui gali būti nelengva užduotis, tačiau gerai apgalvotas sprendimas gali turėti teigiamos įtakos vaiko požiūriui į fizinį aktyvumą visą gyvenimą. Pirmiausia, stebėkite savo vaiką ir atkreipkite dėmesį į jo natūralius polinkius. Ar jūsų vaikas mėgsta aktyvias, energijos reikalaujančias veiklas? Tokiu atveju dinamiškos sporto šakos kaip futbolas, krepšinis ar lengvoji atletika gali būti puikus pasirinkimas. Gal jūsų vaikas labiau mėgsta tikslumą ir koncentraciją? Atsižvelkite į vaiko kūno sudėjimą ir fizinius duomenis. Nors tai neturėtų būti lemiamas veiksnys, kai kurie vaikai dėl savo fizinių savybių gali turėti pranašumą tam tikrose sporto šakose. Labai svarbu įtraukti vaiką į sprendimo priėmimo procesą. Paklauskite, kokios veiklos jam atrodo įdomios, ir sudarykite galimybę jas išbandyti. Taip pat įvertinkite vaiko socialines preferencijas. Kai kurie vaikai klesti komandiniame sporte, kur jie gali bendrauti su bendraamžiais ir mokytis komandinio darbo. Renkantis sporto šaką, būtina atsižvelgti ir į praktinius aspektus. Ar treniruočių vieta yra patogiai pasiekiama? Idealu, jei sporto kompleksas yra netoli namų ar mokyklos, kad kelionė neužimtų per daug laiko. Treniruočių tvarkaraštis taip pat svarbus faktorius. Jei vaikas turi daug namų darbų ar kitas užklasines veiklas, reikės įvertinti, ar naujos treniruotės nebus per didelė našta. Finansinis aspektas taip pat reikšmingas. Kai kurios sporto šakos, kaip žirgų sportas ar slidinėjimas, gali būti gana brangios dėl reikalingos įrangos ir kitų išlaidų. Tuo tarpu bėgiojimas ar futbolas gali būti prieinamesni. Trenerio kvalifikacija ir požiūris taip pat turėtų būti svarbus veiksnys. Geras treneris ne tik moko technikos, bet ir formuoja vaiko požiūrį į sportą, motyvuoja ir įkvepia.
Tėvų Palaikymo Svarba
Tėvų įsitraukimas ir palaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko sėkmę ir pasitenkinimą sportine veikla. Tėvų palaikymas padeda vaikams jaustis saviems ir saugiems savo pasirinkimuose. Svarbu rodyti susidomėjimą vaiko veikla - klausinėti apie treniruotes, pasiekimus, iššūkius. Tačiau šis susidomėjimas neturėtų virsti apklausa ar tardymu. Stenkitės dalyvauti vaiko sportiniame gyvenime - lankykitės varžybose, padėkite treniruočių dienomis. Tai rodo, kad vertinate vaiko pastangas ir interesus. Venkite pernelyg akcentuoti rezultatus. Pergalės ir medaliai yra malonūs, tačiau jie neturėtų tapti pagrindiniu tikslu. Akcentuokite pastangas, tobulėjimą, sportinių vertybių mokymąsi. Atpažinkite signalus, kada vaikas patiria per didelį spaudimą. Jei pastebite, kad jūsų vaikas pradeda vengti treniruočių, skundžiasi fiziniais negalavimais prieš užsiėmimus, praranda anksčiau turėtą entuziazmą - tai gali būti ženklai, kad kažkas negerai. Atviras ir konstruktyvus bendravimas su treneriais yra esminis sėkmingo sportinio kelio elementas. Susipažinkite su treneriu, jo darbo metodais ir filosofija. Jei kyla problemų ar klausimų dėl treniravimo metodų, kalbėkite tiesiogiai su treneriu, ne vaiko akivaizdoje. Su vaiku kalbėkite apie jo patirtis treniruotėse atvirai ir nuoširdžiai. Užduokite atvirus klausimus, kurie skatina diskusiją, o ne tik „taip” ar „ne” atsakymus. Mokykite vaiką prisiimti atsakomybę už savo sportinį kelią. Padėkite jam išsikelti realius, pasiekiamus tikslus ir apmąstyti, kaip jų siekti. Galiausiai, būkite geru pavyzdžiu. Jūsų požiūris į fizinį aktyvumą, sportą, pergales ir pralaimėjimus daro didžiulę įtaką jūsų vaiko požiūriui.
Ekspertų Nuomonė ir Moksliniai Tyrimai
Moksliniai tyrimai patvirtina daugelį teigiamų treniruočių aspektų vaikų vystymosi procese. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad 5-17 metų vaikai kasdien turėtų užsiimti vidutinio ar intensyvaus fizinio aktyvumo veikla bent 60 minučių. Lietuvos sporto universiteto atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, kurie reguliariai dalyvauja organizuotose sportinėse veiklose, pasižymi geresne koncentracija mokykloje, aukštesniais akademiniais pasiekimais ir geresne psichologine savijauta. Pediatrai atkreipia dėmesį į specializacijos amžių - daugelis ekspertų sutinka, kad ankstyvoji specializacija vienoje sporto šakoje (iki 12-14 metų) gali padidinti traumų riziką ir prisidėti prie ankstyvojo perdegimo. Įdomu tai, kad tyrimai taip pat rodo, jog sportas padeda gerinti vaikų miego kokybę. Lietuvos kūno kultūros akademijos specialistai pabrėžia, kad labai svarbu suderinti sportinę veiklą su vaiko raidos etapu. Galiausiai, ekspertai sutinka, kad svarbiausia sporto nauda vaikams yra ne elitinių sportininkų ugdymas, o sveiko ir aktyvaus gyvenimo būdo įpročių formavimas, kurie išliks visą gyvenimą.
Išvados: Ar Verta Leisti Vaiką Į Treniruotes?
Ar verta leisti vaiką į treniruotes? Apžvelgus visus aspektus, atsakymas dažniausiai yra teigiamas, tačiau su tam tikromis išlygomis. Treniruotės suteikia vaikams galimybę tobulinti fizinius įgūdžius, stiprinti sveikatą, ugdyti psichologinį atsparumą ir socialines kompetencijas. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamą sporto šaką, atsižvelgiant į vaiko interesus, temperamentą ir gebėjimus. Tėvų vaidmuo šiame procese yra esminis - jie gali padėti vaikui atrasti jo aistrą sportui, palaikyti jį sunkesniais momentais ir užtikrinti, kad sportas liktų malonia, o ne slegiančia patirtimi. Galiausiai, sprendimas dėl vaiko dalyvavimo treniruotėse turėtų būti priimamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir vaiko asmenybę. Paprastai geriau įsiklausyti į vaiko pageidavimus; priverstinės treniruotės gali sukelti priešiškumą ar nerimą.
Specialiųjų Poreikių Turinčių Vaikų Įtraukimas į Sportą
Viena pagrindinių taisyklių, kurią dirbdamos su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais išmoko fizinio ugdymo mokytoja Asta Igarienė (49 m.) ir plaukimo trenerė Asta Misiūnaitė (44 m.) - neturėti išankstinių nuostatų. Visi vaikai tokie patys: mėgsta žaisti, varžytis ir laimėti, nesvarbu, kad ne visada viskas pavyksta. Sportas ar bent jau fizinis aktyvumas vaikams tiek su fizine, tiek su intelekto negalia yra būtinas, nors net paprasčiausių pratimų išmokyti būtų itin sunku. Bet dirbdamos su ypatingais vaikais mes ir pačios gavome nepaprastų gyvenimiškų pamokų, - viena kitai antrino A. Igarienė ir A. Misiūnaitė. Lietuvos paralimpinis komitetas ne vienus metus deda daug pastangų, kad sumažintų negalią turinčių žmonių atskirtį, siekia tokius žmones įtraukti į sportines veiklas, per kurias stiprėja ir kūnas, ir socialiniai ryšiai.
Taip pat skaitykite: Kaip lavinti kūdikį aktyviai
Nuo 2024 metų rugsėjo visos šalies bendrojo lavinimo mokyklos atvėrė duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Bet į tų mokyklų sporto sales kol kas ateina ne visi tokių poreikių turintys vaikai, nes pedagogai prisipažįsta dar neturintys pakankamai žinių ir įgūdžių dirbti nei su fizinę negalią, nei, tarkime, su autizmo spektro sutrikimą turinčiais moksleiviais. Tokiems vaikams šokti, mesti ar bėgti dažnai prireikia milžiniškų pastangų ir daug laiko, kai kuriuos jų trikdo triukšmas sporto salėje, dažnas jų net nekalba. Vis dėlto šeštus metus su specialiųjų poreikių vaikais Šv. Roko mokykloje Kaune dirbanti fizinio ugdymo mokytoja A. Igarienė ir nuo 2007-ųjų tokius vaikus plaukti mokanti A. Misiūnaitė įsitikinusios, kad ne žinios, nors jos ir svarbios, o kantrybė yra svarbiausia mokytojo savybė, siekiant į fizinę veiklą įtraukti net ir tuos vaikus, kuriems likimas lėmė būti kitokiems.
A. Misiūnaitė juokiasi, kad saulės vaikai, kaip vadinami turintieji Dauno sindromą, ar autizmo spektro sutrikimą turintys lietaus vaikai, nepaprastai mėgsta vandenį, tad jai nereikia prašyti jų lipti į baseiną. Tačiau plaukimo treniruotės - kas kita nei turškimasis vonioje, tad kartais prireikia ne vieno mėnesio, kol tie vaikai vandenyje išmoksta atlikti paprasčiausius judesius.
„Tačiau visiems specialiųjų poreikių turintiems vaikams fizinis aktyvumas yra būtinas, nes tik judėdami jie išlieja energijos perteklių, tampa ramesni. Ypač autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai dažnai būna hiperaktyvūs, todėl jiems būtina kaip nors išsikrauti. Bėda ta, kad šalia tokio vaiko per fizinio ugdymo pamoką privalo būti toks pat energingas žmogus, kuris padėtų atlikti pratimus. O bendrojo lavinimo mokyklose mokytojų asistentų dažnai arba trūksta, arba jie būna vyresnio amžiaus ir ne tokie judrūs. Tačiau, jei vaikai neišlieja energijos sporto salėje, per kitas pamokas jiems būna sunku sutelkti dėmesį į užduotis“, - pastebėjo A. Misiūnaitė.
Intelekto sutrikimą turintys vaikai su Dauno sindromu paprastai mokosi specialiosiose mokyklose, o štai vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, dažnai žinių siekia ir bendrojo lavinimo mokyklose. A. Misiūnaitės teigimu, mokytojai turi suprasti, kad kiekvienas jų - tarsi atskiras pasaulis su savo nuogąstavimais ir stiprybėmis, tad pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ką konkretus vaikas geriausiai geba ir kur geriausiai jaučiasi.
„Vieni autizmo spekro sutrikimą turintys vaikai negali pakęsti triukšmo ir dėl to nejaukiai jaučiasi sporto salėje, kitiems tai nekelia jokių bėdų ir jie noriai sportuoja su visais vaikais. Bet, kad ir kokių baimių vaikas turėtų, visuomet galima rasti sprendimą, - neabejojo A. Misiūnitė. - Tarkime, jai vaiką trikdo triukšmas, galbūt jis galėtų sportuoti su ausinėmis? Būtina ieškoti išeičių, kad visi vaikai, kad ir kokių poreikių turėtų, fizinio ugdymo pamoką leistų aktyviai, o ne sėdėtų vieni.“
Taip pat skaitykite: Užduotys 6 metų vaikams
Pasak plaukimo trenerės, Dauno sindromą turintieji vaikai apskritai mėgsta sportą, tik kartais prireikia laiko, kol jie suvokia užduotis ir pabando jas atlikti. Pasitaiko, kad kai kurie tų vaikų ilgai nekreipia jokio dėmesio į trenerę, tad pagrindiniai A. Misiūnaitės pagalbininkai dirbant su šiais vaikais visada yra tėvai.
„Tėvai patys lipa į vandenį ir, klausydami mano nurodymų, moko vaikus. Yra buvę atvejų, kad vaikai į mane visiškai nereagavo metus ar net dvejus, bet jau ne vieną vaiką išmokiau plaukti nurodymus dalydama tik jų tėvams. Šie nori, kad jų vaikas judėtų, nes treniruotės vandenyje padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti. O po maždaug penkerių metų nuolatinio darbo su vaiku, jis jau gali dirbti ir didesnėje grupėje“, - teigė A. Misiūnaitė, visiems neformaliojo ugdymo treneriams ir fizinio ugdymo mokytojams patarianti apsišarvuoti kantrybe, bet nepasiduoti, nes nuoseklus darbas visuomet duoda rezultatų.
Buvusi Lietuvos fechtavimosi čempionė A. Igarienė dirbo fizinio ugdymo mokytoja bendrojo lavinimo mokykloje, bet paskui pasirinko darbą viename bankų. Nors užėmė vadovo pareigas, po kurio laiko Asta ėmė mąstyti, ar tai išties vieta, kurioje jaučiasi laiminga, ir galiausiai apsisprendė grįžti mokytojauti. Pasiūlymas dirbti buvusioje Kauno specialiojoje mokykloje, kuri dabar vadinasi Šv. Roko mokykla, su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais šiek tiek baugino, bet A. Igarienė nusprendė pabandyti ir ėmėsi užduoties fizinę bei intelekto negalią turinčius vaikus - ir pradinkus, ir jau baigiančius mokyklą - pratinti prie fizinio krūvio.
Tačiau ne tik A. Igarienė mokė vaikus - vaikai jai irgi davė reikšmingų pamokų, kurios itin praverčia ir kasdieniame gyvenime. „Ne tik mokytojas vaikui, bet ir vaikas mokytojui gali duoti ir duoda nepaprastai daug“, - įsitikinusi 2024 m. geriausia fizinio ugdymo mokytoja, dirbanti su specialiųjų poreikių vaikais, išrinkta A. Igarienė.
Kai pradėjau dirbti su šiais vaikais, pirmiausia man labai trūko žinių, tad Vytauto Didžiojo universitete įgijau ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Esu fizinio ugdymo mokytoja - specialioji pedagogė, bet šiuo metu papildomų pamokų kaip specialioji pedagogė neturiu. Norint išties suprasti specialiųjų poreikių turinčius vaikus reikia ir daug laiko, ir pajutimo, ir teorinių žinių, kaip šie vaikai elgiasi, ką jie gali daryti per fizinio ugdymo pamokas, ko negali, ką jiems pasiūlyti. Šiomis savo žiniomis stengiuosi dalytis ir su kitais fizinio ugdymo mokytojais. Dirbu su įvairaus amžiaus vaikais - ir su pradinukais, ir su jau vyresniais. Tarkime, ketvirtokų klasėje mokosi 6 vaikai ir tik viena mergaitė kalba. Kiti gali tik skiemenuoti ar leisti garsus. Šiuos vaikus svarbu pažinti, tad būtina bendradarbiauti su mokytoju ir tėvais. Autistiški vaikai yra labiau įsitempę, tad jiems reikia daugiau atsipalaidavimo pratimų. Jie gali nenorėti ko nors daryti, bet to nepriimu asmeniškai. Jei vaikas ko nors nedaro, tai nereiškia, kad jis nenori. Priežastis gali būti, tarkime, per didelis triukšmas sporto salėje. Nėra taip, kad ateini į pirmą pamoką ir tau viskas aišku, kaip su konkrečiu vaiku dirbti. Labai daug pati darau su vaikais, stebiu juos, aiškinuosi su kitais juos pažįstančiais suaugusiaisiais.
Pavydžiui, vienas cerebriniu paralyžiumi sergantis berniukas vaikšto, bet nekalba. Sužinojau, kad jis slidinėjo, tad ir per pamokas sporto salėje pabandėme šliuožti, vietoj slidžių naudodami paprasčiausius popieriaus lapus. Tokį pratimą išbandė visi vaikai. Ypač sunku dirbti su intelekto negalią turinčiais vaikais, nes jie ne viską supranta, ką jiems sakai. Jiems aiškindamas negali naudoti jokių sudėtingų frazių ar išsireiškimų, turi labai aiškiai komunikuoti, ko iš jo nori, nes toks vaikas, ypač jei nekalba, net nepasakys, kad ko nors nesupranta.
Savo kalbą labai išvaliau, nes autistiški vaikai nesupranta perkeltinių prasmių, instrukcijos turi būti labai aiškios, nevalia gražbyliauti. Šie vaikai neatpažįsta emocijų ir neskaito tavo veido išraiškos, jie gali nesuprasti, kas tau yra. Jei dėl kokios nors priežasties esu susinervinusi ir į pamoką ateinu be šypsenos, jie žiūri ir nesupranta, ar čia jie dėl ko nors kalti. Tad išmokau garsiai paaiškinti, kad esu pavargusi ar supykusi - ne ant jūsų, o ant, pavyzdžiui, kitos mokytojos. Šią savo emocijų išsakymo balsu praktiką visiems siūlau taikyti ir šeimose. Skaitydama paskaitas kitiems mokytojams vis primenu, kad, jei vaikas linksi galva, tai visai nereiškia, kad jis suprato užduotį, tad paprašykite pakartoti, ką konkrečiai jis suprato? Ši taisyklė galioja tik kalbantiems vaikams. Kai pakartoja ir matai, kad nesuprato, aiškini iš naujo. Gyvenime irgi dažnai pasitaiko, kad kitas žmogus supranta visai ne taip, kaip norėjai pasakyti.
Dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais niekada nebus greito rezultato. Negali tikėtis, kad per dvi pamokas išmokysi žaisti primityvų tinklinio žaidimą. Mokai ir pusę metų, ir ilgiau, bet intelekto negalią turintys vaikai žaidimo taisyklių netaiko, jiems reikia padėti. Jie gali išmokti taisyklę, bet pritaikyti praktikoje - ne. Negalvoju, ką galėsiu duoti vaikams, nes man vaikai davė daug daugiau. Jei autistiškas vaikas, kuris apskritai nenori fizinio kontakto, ateina ir tave apsikabina, didesnio malonumo turbūt nėra. Ne apdovanojimai, o tokios dovanos mane labiausiai motyvuoja.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai mėgsta fizinę veiklą, labai mėgsta dalyvauti varžybose. Norisi, kad atsirastų vaikų žaidynės, kuriose drauge dalyvautų ir turintys specialiųjų poreikių, ir neurotipiniai vaikai. Tarkime, bočią galėtų žaisti ir vieni, ir kiti, tik reikia sugalvoti, kaip padaryti, kad per tokias varžybas būtų smagu ir vieniems, ir kitiems. Šie vaikai - kitokie, bet, kai žinai kai kuriuos dalykus, nėra sunku juos suprasti. Tarkime, ypač autistiškiems vaikams labai svarbi dienotvarkė. Kai pirmą kartą su jais dalyvavau bočios varžybose atėjus pavakarių laikui jie visi per rungtynes tiesiog išėjo iš salės.Sutrikau: kas čia vyksta?! Man, sportininkei, tai buvo visiškai nesuprantama. Bet, kai pradedi šiuos vaikus pažinti, supranti, kad dienotvarkė jiems svarbiau nei rungtynės. Taip, jiems smagu, tačiau ne tiek, kad dėl to griūtų visas dienos planas. Jie pavalgė, grįžo ir baigė rungtynes. Darbas su šiais vaikais išmoko, kad nėra kur skubėti, nes gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų. Jei į vaikus žiūri giliai, gali iš jų mokytis ir mokytis. O kalbant apie sporto naudą plačiąja prasme kai kurie judesių mokymai padeda tobulėti ir intelektualiai. Judėjimas reikalingas kiekvienam žmogui, bet kai kurie specialiųjų poreikių vaikai daug ko negali. Kai kurie jų tik šaukštą pakelia, bet net tam, kad jį pakeltų, reikalingi tam tikri pratimai. Gebėti apsirengti, nueiti, nušokti, valdyti savo kūną svarbu kiekvienam. Gal neišmokysiu šio vaiko krepšinio taisyklių, bet išmokysiu bėgti, tūpti, šokti, stotis, žaisti žaidimus, mokysiu paimti raketę. Kai kurie vaikai su intelekto negalia sunkiai valdo judesius, tad su jais mušinėjame balionius, imituodami kai kurias sporto šakas su kamuoliu. Per fizinio ugdymo pamokas vaikus ne tiek mokau žaidimo taisyklių ar taisyklingai atlikti pratimus, kiek pratinu juos prie socializacijos, ugdau jų įpročius. Tarkime, pasirengti veiklai: jei ateini į sporto salę, turi persirengti, apsiauti sportbačius. Turiu užsiėmimų su vaikais ir baseine. Ten ne visus išmokysiu plaukti, bet išmokysiu juos nusiprausti, naudotis priemonėmis. Jie gal nebus plaukikai, bet nuėję į bet kurį kitą baseiną mokės elgtis toje aplinkoje, o tai irgi labai svarbu.
Visiems visada sakau: niekada neturėkite išankstinių nuostatų. Niekada. Atėjo vaikas - ir jokio išankstinio nusistatymo. Pažinkite vaiką. Klauskite, jo, jei geba kalbėti ir supranta apie ką kalba, kalbėkitės su tėvais ir ieškodami rasite būdų įtraukti šį vaiką į fizinio ugdymo pamoką. Suprantama, kad mokytojams reikia šiek tiek žinių, tarkime, apie vaikų fiziologiją. Pavydžiui, vaikai su Dauno sindromu negali daryti staigių judesių, bet yra hiperlankstūs. Vaikai, turintys kalbos sutrikimų, negaudo kamuolio ir labai sunku juos išmokyti tai daryti. Autistiški vaikai būna labai įsitempę. Jie įsitempę ir eina, kartais vaikšto ant pirštų galų, tad įsivaizduokite, kaip pavargsta jų kūnas nuolatinėje įtampoje. Turiu autistišką vaiką, kuris nenorėdavo atlikti kai kurių užduočių. Pradėjau aiškintis, ar tai - ne dėl to, kad jis pavargsta? Sutarėme, kad, kai jausis pavargęs, prisės pailsėti, o paskui vėl prisidės prie bendros veiklos. Ir iš tikrųjų, kai jis pavargsta, atsisėda, nusiramina ir vėl grįžta. Vaiko pažinimas ir ryšio ieškojimas yra labai svarbu. Vienas vaikas visada visur vėluodavo 10 min. Kartą paprašiau jo: ateis tikrinti mano pamokų, būk geras, pasistenk ateiti kelios minutės prieš pamoką. Tas vaikas atėjo 10 min. prieš pamoką ir laukė koridoriuje, vadinasi, jam buvo svarbu tai, ką pasakiau. Čia ir yra tas grįžtamasis ryšys, kurio su niekuo nepalyginsi. Tam vaikui reikėjo nepaprastai daug pastangų laiku ateiti laiku į salę, nes jis vėluoja visur. Kai kurie vaikai turi tam tikrų dirgiklių, dėl kurių keikiasi, pasitaiko, net pasiunčia toli toli. Bet svarbu to nepriimti asmeniškai, nes tie vaikai paprasčiausiai nevaldo emocijų. Be to, visi vaikai turi stipriąsias puses. Turi būti kas nors, kas jiems patinka, kur jie gerai jaučiasi. Šiems vaikams, kaip ir visiems kitiems, labai svarbi ir sėkmė, tad leiskime ją pajusti. Ir nevertinkime vaikų kaip trukdžio, stenkimės juos suprasti.
Buvo toks projektas, kur specialiųjų poreikių vaikai su neurotipiniais vaikais sporto komplekse užsiiminėjo įvairiomis veiklomis. Atveždavome savo vaikus vaikus ir jie ten žaisdavo - gal ne visus žaidimus mokėjo, bet buvo laimingi, nes jie irgi nori veiklos, bendravimo. Po kurio laiko sužinojau, kad negalios neturinčių vaikų tėvai balsavo, ar jų vaikai gali drauge žaisti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Mane tai pribloškė. Turime šviesti visuomenę, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai nėra pavojingi, kad jie irgi nori turėti smagią vaikystę, kad jie irgi nori sportuoti!