Įvadas
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vaikų teisėms, jų apsaugai ir atsakomybei už šių teisių pažeidimus. Vaiko asmenybės apsauga ir nepriklausomumas yra itin svarbūs, nes tai yra sėkmingos asmenybės formavimosi pagrindas. Seksualiniai santykiai su vaikais yra griežtai draudžiami tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose. Šiame straipsnyje nagrinėsime smurto prieš vaikus problemą Lietuvoje, apžvelgsime baudžiamojo kodekso nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę už smurtą prieš vaikus, ir aptarsime iškylančias problemas bei perspektyvas.
Bendroji temos charakteristika ir aktualumas
Vaikų seksualinis išnaudojimas yra problema daugelyje pasaulio šalių. Seksualinės prievartos padariniai pasireiškia įvairiais sveikatos, emocijų, bendravimo ir elgesio sutrikimais. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra vienas labiausiai slepiamų nusikaltimų visuomenėje. Teisės normos reguliuoja socialinius santykius, todėl būtina ne tik numatyti atsakomybę įstatyme, bet ir užtikrinti, kad visuomenė pripažintų tokių veiksmų buvimą, juos pasmerktų ir dėtų visas pastangas, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Šiandien žmonės susimąsto apie tai, jog ši problema Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio šalims, yra labai aktuali. Tai paskatino darbo autorius pasirinkti seksualinės prievartos prieš vaikus temą ir išsiaiškinti, kokios problemos kyla šioje srityje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Analizei pasirinkti seksualinę prievartą prieš vaikus numatantys 149, 150, 151, 1511 ir 153 Baudžiamojo kodekso straipsniai.
Temos naujumas ir tyrimo objektas
Baudžiamojoje teisėje ši tema yra beveik nauja. Asmenybės klausimus nagrinėjo lekt. K. lekt. dr. P. Šiek tiek daugiau dėmesio tam skyrė A. Išius ir G. Švedas. Darbe taip pat remiamasi O. Fedosiuko, S. Bikelio, R. Marcinauskaitės straipsniais ir moksliniais darbais. Analizuojant pasirinktą temą svarbūs ne tik baudžiamosios teisės mokslininkų, bet ir kriminologų darbai, kurie papildo teisės mokslą įvairiais kriminologiniais tyrimais. Darbe remiamasi G. Babachinaitės, R.
Tyrimo objektas yra seksualinė prievarta prieš vaikus kaip teisinis reiškinys ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo problemos. Tyrimo hipotezė: kvalifikuojant darbe analizuojamas nusikalstamas veikas, kuriomis pažeidžiamas vaiko seksualinis nepriklausomumas, kyla nemažai problemų, kadangi teorijoje ir praktikoje kartais skirtingai suprantami kai kurie nusikalstamos veikos požymiai.
Taip pat skaitykite: Praktiniai patarimai grįžtant į darbą
Tyrimo metodai
Darbe taikomi lyginamasis - teisinis, loginis - analitinis, sisteminės analizės metodai. Lyginamasis - teisinis metodas naudojamas lyginant ir vertinant įvairias mokslininkų nuomones, įvairių valstybių baudžiamuosius įstatymus. Loginis - analitinis metodas taikomas aiškinantis teisės normų turinį, darant apibendrinimus ir išvadas. Praktinė darbo reikšmė.
Seksualinės prievartos sampratos raida
Pirmasis darbo skyrius skirtas seksualinės prievartos sampratos raidai atskleisti. Šiame skyriuje aprašoma, kaip skirtingais laikotarpiais Lietuvoje ir pasaulyje buvo vertinami prievartiniai seksualiniai santykiai.
Seksualinės prievartos prieš vaikus teisinės sampratos formavimasis yra glaudžiai susijęs su bendra seksualinės prievartos sampratos raida. Požiūris į seksualinius santykius ir seksualinę prievartą keitėsi kartu su visuomenės požiūriu į svarbiausias vertybes. Ilgainiui atsirado ne tik moralinis prievartinių seksualinių santykių smerkimas, bet ir tokios veikos baudžiamumas.
Norint suprasti seksualinės prievartos prieš vaikus teisinę sampratą, svarbu pažvelgti į bendrąją seksualinės prievartos sampratos formavimosi raidą, kuri tęsėsi daugelį amžių. Tačiau ne visada už ją buvo vienodai baudžiama. Pirmiausia pasaulyje buvo pradėti reguliuoti suaugusiųjų (nesusituokusių) neprievartiniai seksualiniai santykiai, kurie buvo vertinami kaip šeimos vertybių negerbimas ir laikomi nuodėmingais. Romėnų teisė iš pradžių nežinojo kriminalinių bausmių tokioms veikoms ir palikdavo tai šeimos ir artimųjų nuožiūrai. Romėnų paprotinė teisė reguliavo neprievartinius seksualinius santykius. Senosioms valstybėms nereikėjo reguliuoti tokių santykių. Pirmasis žinomas įstatymas, skirtas seksualinei prievartai, kuris daugiausia apėmė nusikaltimus dorovei, buvo priimtas 17 m. Tačiau jo normos buvo labai primityvios, jomis siekiama apsaugoti moters garbę, šeimos vertybes, jose neatskleistos seksualinės prievartos formos, veikos padarymo aplinkybės. Seksualinių nusikaltimų vertybe buvo laikoma tik moteris, o pati seksualinė prievarta buvo suprantama tik kaip prievartinis natūralus lytinis santykiavimas. Vaikas, kaip seksualinių santykių nukentėjusysis, nebuvo ginamas to meto baudžiamojoje teisėje. Seksualinės prievartos prieš vaikus tema ilgus amžius buvo ignoruojama. Tai buvo laikoma tiesiog tam tikra smurto rūšimi prieš vaikus ir nebuvo saugoma atskirai. XIX a. įstatymai saugojo vaikus nuo seksualinės prievartos, tačiau jų taikymas buvo retas. Vaikų seksualinė prievarta vis dar buvo tabu. Įstatymai, nustatantys atsakomybę už seksualinę prievartą prieš vaikus, buvo tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pati visuomenė dar nebuvo pasirengusi į šią problemą pažiūrėti rimtai. Anglijoje tik nuo 1980 metų pradėta gilintis į vaikų seksualinės prievartos problemą. Šiuolaikinę prasmę seksualinės prievartos samprata įgavo tik XX a. Tuo metu seksualine prievarta buvo pripažinti ir santuokiniai seksualiniai santykiai, kai tai buvo daroma ne abiejų sutuoktinių sutikimu. Tuo pat metu pradėta kalbėti ir apie moters naudojamą seksualinę prievartą vyrų atžvilgiu bei apie priklausomumo santykiais susijusio asmens seksualinį išnaudojimą. Jungtinėje Karalystėje buvo įtvirtinta atsakomybė už lytinį santykiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimo padėtimi. Šiuolaikinė seksualinės prievartos samprata yra žymiai platesnė ir tikslesnė. Seksualinė prievarta apima bet kokius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti asmens seksualinę laisvę ar nepriklausomumą. Nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kurios lyties ir amžiaus asmuo. Baudžiamosios atsakomybės subjektu taip pat gali būti bet kurios lyties asmuo, taip pat sutuoktinis ar kitas asmuo, nuo kurio nukentėjusysis yra priklausomas, netgi juridinis asmuo. Apibendrinant galima pasakyti, jog seksualinės prievartos sampratos raida pasaulyje vystėsi labai lėtai. Požiūris į seksualinės prievartos aukas ir prievartinių seksualinių santykių pavojingumą tik XX a. pasikeitė ir gerokai prasiplėtė. Į šią problemą rimtai pradėta žiūrėti tik visai neseniai. Šiuolaikinę seksualinės prievartos prieš vaikus sampratą stipriai paveikė tarptautinių organizacijų susirūpinimas vaikų teisėmis, taip pat jų teisių apsaugos tarptautinis reglamentavimas. Seksualinės prievartos prieš vaikus negalima analizuoti neįvertinus seksualinės prievartos sampratos bendrąja prasme.
Seksualinės prievartos sampratos raida Lietuvoje
Lietuvos teisės pradžia yra laikomas Pamedės teisynas. 1340 m. Seksualinei prievartai nedaug dėmesio buvo skiriama ir vėlesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose. Tiek XV a. Magdeburgo teisėje, tiek Lietuvos statutuose seksualinės sampratos raida Lietuvoje vystėsi panašiai kaip ir ankstesniame skyriuje aptartuose dokumentuose. Seksualinės prievartos objektu buvo laikoma tik moteris, o seksualine prievarta pripažįstami tik natūralūs lytiniai santykiai. Pirmasis Lietuvos statutas buvo įteisintas 1903 m. Lyginant su prieš tai galiojusiais teisės aktais, seksualinių santykių reglamentavimo aspektu tai buvo labai pažangus įstatymas. Juo 14 metų amžiaus. Buvo numatyta atsakomybė už moters lytinį santykiavimą su berniukais iki 14 metų. Taigi nusikaltimo subjektu galėjo būti ne tik vyras, bet ir moteris (bent jau mažametystės atveju). Išžaginimo nusikaltimo sudėtyje reglamentuoti alternatyvūs objektyvieji požymiai: nukentėjusiosios nesutikimas ir fizinis smurtas. Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nekildavo tik jei seksualiniai santykiai įvykdavo aukos iniciatyva, o partneris taip pat būdavo nepilnametis. Šio Baudžiamojo kodekso vartojama bejėgiškos būklės samprata, kuri bus analizuojama kituose skyriuose. Lytinis santykiavimas su mergaite arba vaiku iki 14 metų buvo išskirtas kaip kvalifikuota veikos sudėtis. Atsakomybė kaltininkui tokiu atveju kildavo net ir nesuvokiant nukentėjusiojo amžiaus (skirtumas nuo dabar taikomos teismų praktikos). Baudžiamasis statutas numatė atsakomybę už vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Šiuo bejėgiškoje būklėje. Statuto komentare teigiama, jog gaašlavimas nėra lytinio bendravimo aktas tiesiogine prasme. Galima teigti, jog ilgą laiką Lietuvoje galiojęs Baudžiamasis statutas buvo labai pažangus seksualinės prievartos sampratos prasme. 1940 metais prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos įsigaliojo sovietiniai baudžiamieji įstatymai. Lietuvoje 1961 metais įsigaliojo naujas Baudžiamasis kodeksas, kuris buvo priimtas remiantis Sovietų Sąjungos baudžiamuoju kodeksu. Lytinis santykiavimas išžaginime reiškė natūralų lytinį santykiavimą įvedant vyro varpą į moters makštį. Kitokios lytinės aistros tenkinimo būdai neįėjo į šios normos dispoziciją. Todėl 1968 m. liepos 30 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame pasakė, jog išžaginimui turi būti prilyginamas ir lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis t. y. Senajame Baudžiamajame įstatyme išžaginimo nukentėjusiąja galėjo būti tik moteris ar mergaitė, o atsakomybės subjektu tik vyras. Kodekse numatytas lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. 18 metų asmenys buvo laikomi lytiškai subrendusiais, o nesulaukę 14 metų - nesubrendusiais. Asmenų nuo 14 iki 18 metų lytinis subrendimas ar nesubrendimas buvo nustatomas remiantis teismo medicinos ekspertizės išvada. Tvirkinaisis veiksmai atlikimas su asmeniu iki 16 metų taip pat užtraukė baudžiamąją atsakomybę. Kaip atskirą nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas 1961 metais Baudžiamajame įstatyme išskyrė vyro santykiavimą su vyru. Šiame įstatyme savanoriški vyrų seksualiniai santykiai nėra laikomi nusikalstama veika. Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatymų leidėjas nuėjo ilgą kelią iki to, kad seksualinė prievarta būtų suprantama taip, kaip mes šiandien ją suprantame ir, kad visuomenė būtų kuo labiau apsaugota nuo seksualinės prievartos. Tuo tikslu naujasis 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas pakeitė seksualinių nusikaltimų dispozicijas, įtvirtino naujas nusikalstamas veikas, praplėtė seksualinės prievartos sąvoką, išplėtė atsakomybės subjektų ratą, įtraukiant ir juridinį asmenį.
Taip pat skaitykite: Tėvų teisių apribojimai Lietuvoje
Tarptautiniai dokumentai ir Lietuvos įsipareigojimai
Vienas iš tokių dokumentų yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurios 19 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvienos valstybės dalyvės pareiga imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant ir seksualinį piktnaudžiavimą. Išnaudojimas šio straipsnio kontekste apima visas priešiško elgesio rūšis: fizinį ir psichologinį smurtą, prievartą, žiaurius seksualinės prievartos išpuolius ir bet kokius kitokius seksualinius veiksmus, jei taip elgiamasi su vaikais, laikomais nesubrendusiais, arba su jaunesniais asmenimis nei tam tikro nustatyto amžiaus, nuo kurio galimas sutikimas turėti lytinius santykius. Šioje konvencijoje tik trumpai paminėta seksualinės prievartos prieš vaikus problema. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos 1992 m., o 1995 m. Vėliau buvo priimami tarptautiniai dokumentai, skirti vien vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo: 2000 m. gegužės 25 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija buvo papildyta fakultatyviniu protokolu ,,Dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos“, 2001 m. spalio 31 d. buvo priimta Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2001) 16 ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo“, 2003 m. gruodžio 22 d. priimtas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR ,,Dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija“, kurį vėliau pakeitė 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencija Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (ETS Nr. 201) . Visuose šiuose dokumentuose reglamentuojama vaikų apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, kuri apima tiek vaikų apsaugą nuo seksualinės prievartos, tiek jų apsaugą nuo įtraukimo į pornografiją, prostituciją ir pan. Šie dokumentai ragina valstybes skirti kuo daugiau dėmesio vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, griežtinti atsakomybę už tokių veiksmų padarymą, nustatyti platesnį šių nusikalstamų veikų subjektų ratą. Seksualinės prievartos samprata pateikta tik 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos . Šiame darbe naudosime seksualinės prievartos sampratą, kuri apima daugiau seksualinės prievartos padarymo aplinkybių nei įsikloma 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos , kadangi, mūsų manymu, tokia samprata būtų tikslesnė. Seksualinę prievartą prieš vaiką apibrėžiame kaip lytinį santykiavimą su vaiku panaudojant fizinį smurtą ar grasinant jį panaudoti, panaudojant kitokią psichinę prievartą, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, pasinaudojant priklausomumu, pasikėlant, pažadant suteikti ar suteikiant pinigus ar kitokios formos atlygį vaikui, pasinaudojant turima valdžia. Visos valstybės pripažįsta, jog seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena pavojingiausių veikų, kuri ypatingai žaloja jauno žmogaus psichinę bei fizinę sveikatą ir kurios padaryta žala išlieka visam gyvenimui. Be to, empirinės literatūros apžvalgos rodo, jog maždaug dviem iš trijų seksualinę prievartą patyrusių vaikų gresia kartotinė prievarta.
Smurto prieš vaiką formos ir atsakomybė pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas išskiria keturias smurto prieš vaiką formas:
Fizinis smurtas: tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes, sukėlusius skausmą, sužalojimus ar pavojų vaiko gyvybei.
Psichologinis smurtas: vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, dėl kurios vaikas patiria žalą.
Seksualinis smurtas: nusikalstamos veikos, apibrėžtos Baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, pelnymasis iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimas į pornografiją ar seksualinę vergovę ir kitos seksualinio išnaudojimo formos.
Taip pat skaitykite: Darbo kodeksas ir neįgalių vaikų tėvai
Nepriežiūra: nuolatinis vaiko būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas, dėl kurio vaikas patiria žalą.
Baudžiamasis kodeksas už smurtą prieš mažamečius numato šias bausmes:
- Už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sužalojimą - bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
- Už sunkų sužalojimą - laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų.
- Už išžaginimą - laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų.
- Už lytinės aistros tenkinimą panaudojant smurtą - laisvės atėmimas nuo trejų iki trylikos metų.
- Už pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, platinimą - laisvės atėmimas iki penkerių metų.
Bausmės už narkotikų platinimą nepilnamečiams
Baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 261 straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra jaunesnis nei 18 metų. Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje nėra nuorodų į tai, kad už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams gali atsakyti tik pilnametystės sulaukęs ar kitus specialiuosius požymius turintis asmuo.
LR BK 260 straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėta disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kaltininkas, platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui, t. y. bet kuriam asmeniui, kuris tuo metu, kai kaltininkas jam platino narkotines ar psichotropines medžiagas, buvo jaunesnis nei 18 metų, atsako pagal BK 261 straipsnį.
Kitos Baudžiamojo kodekso pataisos
Pagal pataisas, su jaunesniu kaip 16 metų asmeniu lytiškai santykiavęs pilnametis asmuo, jei nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, galės būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taip pat į kodeksą įrašyta bausmė dėl 16 metų nesulaukusio vaiko viliojimo. Tas, kas verbavo, vertė arba įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose arba kitaip išnaudojo vaiką pornografijai, bus baudžiamas iki aštuonerių metų nelaisvės.
Vaiko pagrobimas
Už vaiko pagrobimą siūloma bausmė siekia iki 8 metų nelaisvės. Sulaikius įtariamąjį imta ne tik spėlioti kas jis, kokie pagrobimo motyvai, bet ir linksniuojamas jo likimas. Kol kas jam pareikšti įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo - vaiko pagrobimo.
Smurtas artimoje aplinkoje
Smurtas artimoje aplinkoje nėra atskira nusikalstama veika Baudžiamajame kodekse, tačiau smurtautojas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei jis įvykdė vieną iš Baudžiamajame kodekse įtvirtintų nusikalstamų veikų. Baudžiamasis kodeksas įtvirtina, kad smurtas artimoje aplinkoje yra sunkinanti aplinkybė. Jeigu nusikalstama veika įvykdoma prieš šeimos narį ar artimą giminaitį, tai bus laikoma sunkinančia aplinkybe. Todėl jeigu nusikalstama veika (pvz., sveikatos sutrikdymas ar išprievartavimas) padaroma prieš artimą giminaitį ar šeimos narį, smurtautojas atsakys už nusikalstamą veiką su sunkinančia aplinkybe. Tai įprastai reiškia sunkesnę atsakomybę. Baudžiamasis kodeksas taip pat įtvirtinta vaikų apsauga ir pripažįsta smurtą prieš vaikus kaip nusikalstamą veiką, jeigu smurtas sukėlė psichologinę ar fizinę žalą ir nusikalstamą veiką įvykdė asmuo, nuo kurio vaikas yra priklausomas.
Visuomenės švietimo svarba
Nors jokiame teisės akte nėra numatytos išimties, kad skausmo sukėlimas ar kitokio smurto taikymas vaikui, siekiant jį paauklėti, yra leidžiamas, dažnai girdime tarnybų specialistų skundus, kad šis tėvų tikslas kartais gali smurtą paversti ne smurtu. Tačiau tais specialistais turi tapti kiekvienas visuomenės narys: tėvas, mama, kaimynas, paštininkas, darželio auklėtoja. Reikia pastebėti, kad vaiko teisių tarnybų darbuotojai yra (arba bent jau turi būti) geriau informuoti šiuo klausimu, nes yra specialiai tam ruošiami, o kasdieninėje veikloje gali vadovautis atitinkamomis jiems skirtomis metodikomis ir rekomendacijomis. Tuo tarpu tėvai ir kiti suaugusieji gali remtis tik savo intuicija ir gyvenimiška patirtimi. Todėl ar netrūksta mūsų visuomenei švietimo smurto prieš vaikus tema? Ar apie tai, kas laikoma smurtu prieš vaiką, turime sužinoti tik įvykus kraupioms tragedijoms? Informacijos trūksta ne tik daugeliui tėvų, bet ir pareigūnams, kurie gavę pirmuosius signalus apie įvykį, nesugeba išsiaiškinti visų aplinkybių ir iki galo ištirti situacijos, užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms. Todėl prie situacijos gerinimo šioje srityje efektyviau prisidėtų ne naujų draudimų ar sąvokų kūrimas, bet pirmiausia visuomenės švietimas.
tags: #baudziamasis #kodeksas #smurtas #pries #vaikus