Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namai Panevėžyje yra įstaiga, teikianti įvairias socialines paslaugas vaikams ir senjorams. Ši įstaiga, turinti ilgą istoriją, nuolat plečia savo veiklą ir prisitaiko prie visuomenės poreikių. Šiame straipsnyje apžvelgsime A. Bandzos socialinių paslaugų namų istoriją, teikiamas paslaugas, darbuotojų atsiliepimus ir įstaigos indėlį į socialinės globos sistemą Lietuvoje.
Panevėžio kūdikių namų įkūrimo aplinkybės
Panevėžio kūdikių namų reikalingumas buvo pastebėtas dar 1943 m. Tuo metu kūdikių namai veikė Kaune ir Vilniuje, kurie talpino apie 300 kūdikių, tačiau jie buvo perpildyti. Kūdikiai buvo priimami ir iš artimiausių apylinkių. Dėl vietos stokos apie kūdikių priėmimą iš Panevėžio ir jo apylinkių net nekalbėta. Tais pačiais metais į Panevėžio vaikų prieglaudą, kurioje buvo globojami 4-16 metų amžiaus vaikai, laikinai globai buvo priimta 11 kūdikių. Iš kitų apylinkių priimti kūdikių nebuvo galimybių, nes tokių vaikų tuo metu būta išties nemažai. Pokario metais patalpų kūdikių namams įsteigti ieškota Šiauliuose, tačiau, nerandant tinkamų, svarstyta juos įsteigti netoli Panevėžio esančiame Piniavos kaime. Jame surastos patalpos buvo tinkamos kūdikių namams įrengti. Namas - geros būklės, erdvus, įrengta net 18 kambarių. Šiame kaime Kūdikių namai taip ir nebuvo įsteigti.
Įstaigos įkūrimas ir raida
1951 m. rugsėjo 13 d. buvo skirtos patalpos Šiaulių srities kūdikių namams įsteigti Panevėžio mieste. 1951 m. gruodžio 31 d. įsakymu buvo patvirtintas darbuotojų etatas. 1952 m. balandžio 21 d. duomenimis, namuose buvo įkurdinti 25 vaikai. Namuose dirbo 7 medicinos seserys, 4 sanitarai, vyr. gydytoja, gydytoja, virėjas su padėjėja, 2 sargai, ūkvedys ir buhalteris. Įstaigai skirtos patalpos buvo didelės - dviejų aukštų medinis pastatas, kuriame įrengti 8 kambariai, 2 virtuvės, 2 sandėliukai, šalia namų nedidelis sodas. Tačiau namo būklė prasta ir netinkama vaikams gyventi. Pastate nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, nešildoma, šiukšlių dėžė pastatyta po langais, teritorija neaptverta, vandens kokybė netirta, neuždengtas šulinys.
1956 m. Kūdikių namai buvo perkelti į kitas patalpas, esančias Smėlynės g. 111 (Pilies g. 111). Tai buvo erdvios patalpos su dideliu sodu, kuriame vasarą buvo auginamos daržovės. Vaikai gyveno grupėse, kurios buvo sudarytos atsižvelgiant į vaikų amžių. Skalbykla ir virtuvė įkurtos atskiruose pastatuose. Tačiau patalpos neatitiko nei sanitarinių, nei priešgaisrinių saugos reikalavimų, buvo šaltos. Dėl to vaikai nuolat sirgo. Nebuvo izoliatoriaus ir karantininės grupės. 1966 m. dėl netinkamų sąlygų Kūdikių namai buvo laikinai uždaryti. Tačiau, neturint galimybių vaikus perkelti į naujas patalpas, leista laikinai naudotis patalpomis.
1967 m. Žemaičių g. 12 buvo pastatyti nauji 112 vietų Kūdikių namai.
Taip pat skaitykite: Darbuotojų atsiliepimai apie Algimanto Bandzos namus
Algimanto Bandzos indėlis ir įstaigos pavadinimo pakeitimas
Nuo 1964 m. iki 1992 m. įstaigai vadovavo vyr. gydytojas Algimantas Bandza. Dėl A. Bandzos atsidavimo savo darbui ir jo nuopelnų įstaigai Kūdikių namų darbuotojai kreipėsi į Panevėžio merą T. Josą, prašydami Panevėžio kūdikių namams suteikti A. Bandzos vardą. Darbuotojų prašymas buvo patenkintas ir 1996 m. gegužės 3 d. Panevėžio kūdikių namams suteiktas A. Bandzos vardas. 2000 m. Panevėžio A. Bandzos kūdikių namai buvo sujungti su Panevėžio vaikų globos namais ir pavadinti Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namais.
Teikiamos paslaugos
Šiuo metu A. Bandzos socialinių paslaugų namai teikia įvairias paslaugas:
Vaikų globa
Įstaiga suteikia pastogę vaikams, likusiems be tėvų globos.
Autizmo spektro sutrikimų vaikų dienos centras
Buvusių kūdikių namų pastate įsikūrė dienos centras vaikams su autizmo spektro sutrikimais. Šiuo metu jame lankosi 10 „lietaus“ vaikų. Planuojama, kad, esant poreikiui, bus galima plėstis dar maždaug tiek pat. Centras skirtas vaikams nuo 5 iki 16 metų. Popamokinė veikla vaikams organizuojama pagal jų poreikius. Vaikams įrengti kambariai, kur gali pabūti vieni, sukurtos ir bendros erdvės, sensoriniai kambariai. Pasak S., darbas sudėtingas, bet labai reikalingas. Jei pasiseks, planuojame plėstis. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pabrėžė tokią paslaugų plėtrą Panevėžyje vertinantis labai pozityviai. Jo manymu, taip ir turėtų vystytis socialinės paslaugos. Ministro teigimu, šiuo metu autizmo spektro sutrikimų vaikų dienos centrų paslaugos - didelis deficitas Lietuvoje. L. Kukuraitis akcentavo ir senelių globos paslaugos būtinybę.
Senelių globos namai
Nuo balandžio 25-osios A. Bandzos socialinių paslaugų namai duris atvėrė ir senjorams. Seneliams, kuriems reikalinga priežiūra, čia numatyta 40 vietų. Šie namai įkurti kitame pastato korpuse nei vyksta užsiėmimai su vaikais. Pritaikyti pastatus naujoms paslaugoms, pasak direktoriaus, nebuvo sudėtinga.
Taip pat skaitykite: Algimanto Bandzos globos namų raida
Gyvybės langelis
Įstaigoje ir toliau veikia gyvybės langelis.
Darbuotojų atsiliepimai ir ginčai
Straipsnyje minimas atvejis, kai Tauragės gyventojai norėjo į savo šeimyną priimti dvynukes iš A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų. Tačiau susidūrė su sunkumais. Tauragiškiai globėjai stebisi, kad jiems skambindamos mergaitės užsidarydavo tualete, jog niekas jų negirdėtų. Netikėtai buvo pakeistos dvynukių mobiliųjų telefonų SIM kortelės, ištrintos jų paskyros feisbuke, todėl kuriam laikui ryšys su Puodžiuviais buvo nutrūkęs. Vėliau dvynės sakė, kad tai padariusi jų vyresnioji sesuo.
A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja S. Jareckienė teigė, kad jų įstaiga neprieštarauja, kad Gitana augtų pas tauragiškius, jei ji pati to nori. O štai Dovilės patikėti auginti Puodžiuviams globos namai nesutinka, nes to nenori pati mergaitė.
S. Jareckienė neslėpė, kad globos namų darbuotojai su Puodžiuviais iš tiesų neranda bendros kalbos, tačiau neigia, kad kas nors iš jų bandė atkalbėti dvynukes išvažiuoti gyventi į Tauragę.
Puodžiuviai tikisi palankaus teismo sprendimo bent dėl Gitanos nuolatinės globos. Jų nuomone, teisių į auklėtinių nuolatinę globą perleisti šeimynoms vaikų globos namai galbūt nenori dėl pinigų - kiekvienam vaikui išlaikyti tokiuose namuose per mėnesį skiriami 2 tūkst. litų.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Institucinės globos pertvarka
Jau penktus metus šalyje vykdoma Institucinės globos pertvarka. Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai 2014 m. rugpjūčio pabaigoje dvi globotinių šeimynas perkėlė gyventi į butus. 2016 m. perkėlus trečiąją šeimyną gyventi į naujai suremontuotą namą, Globos namų pertvarkymas buvo baigtas ir veikla pradėta vykdyti šeimyniniu principu, teikiant alternatyvias institucinei globai bendruomenines paslaugas.
Bendruomeniniai vaikų globos namai
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, vaikas auga kaip asmenybė - su savo poreikiais, norais, su savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Jų auklėtinius perkėlus gyventi į šeimai artimą aplinką - keturis butus ir namą, globos įstaiga keičia pavadinimą ir atveria duris tiems, kam Panevėžyje labiausiai trūksta globos. Netrukus čia įsikurs senelių namai, o jau keletą mėnesių veikia autizmo spektro sutrikimų vaikų dienos centras.
Pokario realijos ir vaikų globa
XX a. viduryje, pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, sovietinė valdžia Lietuvoje skatino daugiavaikes sunkiai besiverčiančias šeimas atiduoti savo vaikus į globos namus ar internatus. Švietimo sistema siekė apsaugoti jaunimą nuo galimos „politiškai kenksmingos“ įtakos, uoliai ugdė būsimos komunistinės visuomenės piliečius.
1944 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyrius miesto valdžiai pateikė savo rugsėjo-spalio mėn. veiklos planus. Rugsėjį numatyta suregistruoti visus švietimo darbuotojus mieste, suskaičiuoti karo padarytus nuostolius Švietimo skyriui bei atlikti turto inventorizaciją, komplektuoti Liaudies švietimo skyrių, suregistruoti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus mieste, komplektuoti pradžios mokyklų ir gimnazijų darbuotojų etatus, spręsti finansinius reikalus, tvarkyti vaikų darželius ir komplektuoti jų darbuotojų etatus, gerinti mokytojų „ekonominę būklę“, sutvarkyti biblioteką, perimti miesto muziejų. Spalio mėn., be kitų darbų, buvo numatyta spręsti mokinių bendrabučio Panevėžyje steigimo klausimus, atidaryti vaikų darželius, ideologiškai patikrinti bibliotekų knygas ir tinkamas atiduoti naudoti, suregistruoti ir pasirūpinti žuvusių karių bei partizanų (sovietinių) našlaičiais likusius vaikus, sudaryti reikalingo kuro sąmatas, aprūpinti mokyklas mokslo medžiaga bei mokykliniais vadovėliais, Liaudies švietimo skyrių aprūpinti būtiniausiais baldais ir kt.
Matyt, surašyti našlaičius vaikus rengtasi ilgai, nes Liaudies švietimo skyrius 1945 m. savo ataskaitoje miesto valdžiai vėl rašė, kad visuotinis našlaičių vaikų surašymas bus vykdomas sausio 24-25 d. Nurodyta, kad surašant vaikus talkininkaus Panevėžio antrosios gimnazijos ir Mokytojų seminarijos mokiniai.
Dar Miesto liaudies švietimo skyrius tarp savo pokarinių darbų nurodė, kad 1945 m. vasario-kovo mėnesiais prašys miesto valdžios skubiai spręsti našlaičiais likusių vaikų globos klausimus ir skirti patalpas vaikų namams. Reikalauta griežtai vykdyti privalomojo mokymo programą, atidaryti antrą vaikų darželį Pilies (dabar - Smėlynės) g. 10. 1945 m. kovą planuota miesto mokytojams organizuoti politinį ir profesinį švietimą (kursus), įsteigti pradinę mokyklą arba kursus suaugusiems beraščiams ir mažaraščiams, pagyvinti mokinių saviveiklą, iškelti valstybinę viešąją biblioteką į tinkamas patalpas, iš provincijos atvežti ten išgabentas bibliotekos knygas, atidaryti skaityklą, parūpinti patalpas Kraštotyros muziejui.
1945 m. Panevėžio liaudies švietimo skyrius iš Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaro Juozo Žiugždos gavo liepos 27 d. raštą, kuriame nurodoma, kad vaikams partinių ir tarybinių darbuotojų, atvykusių iš kitų broliškų respublikų ir dirbančių įvairiuose valsčiuose bei apskrityse, Panevėžyje nuo šių mokslo metų turi būti įsteigtas internatas 100 vaikų, kad jie galėtų čia mokytis mokyklose rusų dėstomąja kalba. Tam reikalui Panevėžio miesto vykdomasis komitetas yra įpareigotas išskirti tinkamas patalpas, Prekybos Liaudies Komisariatas, Pramonės Kooperacijos Valdyba įpareigoti duoti atitinkamą aprūpinimą. Pavedu jums rūpintis, kad internatas būtų įsteigtas, kad būtų aprūpintas reikiamu inventorium, indais ir kt., parinkti kandidatą internato vedėjo pareigoms ir pristatyti tvirtinti. Rugpjūčio 10 dienai pranešti man, kas tuo reikalu padaryta.
Buvo ir juokingų nutikimų, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos. 1945 m. spalio 3 d. Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyrius kreipėsi į miesto valdžią su prašymu aprūpinti Švietimo skyriuje dirbančius 55 tarnautojus mokytojus papirosais (rūkalų rūšis). Prašyme švietimo skyriaus vedėjas pažymi: „prašau kas mėnuo skirti atitinkamą kiekį papirosų pirkti. Į šį skaičių neįeina mokyklų sargai bei kitas administracijos personalas“.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais vaikų prieglaudos bei kūdikių namai Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo perpildyti. Čia glaudėsi ne tik karo suirutėje pasimetę, našlaičiai ar beglobiai vaikai, kaip nurodyta dar 1948 m. patvirtintose instrukcijose. Į globos namus vis dažniau patekdavo ir vienišų motinų ar giminaičių prižiūrimi vaikai, kuriems reikėjo laikinos globos. Tinkamos priežiūros ir auklėjimo negaunančius vaikus sovietinė valdžia siekė apsaugoti ne tik nuo blogų įpročių, bet ir nuo socialiai bei „politiškai kenksmingos“ įtakos.
Panevėžio m. Liaudies švietimo skyrius savo ataskaitoje 1945 m. apie nuveiktą darbą gegužės mėn. miesto valdžiai rašė, kad vaikų namų pagalbiniame ūkyje vyko sėja. Tuomet buvo įprasta šalia tam tikrų įstaigų turėti pagalbinį ūkį, auginti daržoves. Taip pat pabrėžiama, kad vaikų namai persikėlė į Senamiesčio vienkiemį (buv. Petruškevičiaus vilą).
Po kelių mėnesių - spalio 20 d., Panevėžio m. Liaudies švietimo skyrius informavo miesto valdžią, kad Vaikų namų auklėtinius, nors jie gyvena „viloj už miesto“, reikia kuo skubiausiai perkelti į kitą vietą. Nurodoma, kad Vaikų namams Panevėžyje yra paskirtos patalpos Zitos g. 1 ir Tiškevičiaus a. 11, kur buvo keturi gyvenamieji namai, klėtis, tvartas ir sandėlis. Tačiau čia buvo problemų: vieni gyvenamieji namai karo metu per bombardavimą sudegė. Visi Tiškevičiaus a. 11 pastatai „Butų ūkio valdyboj yra pervesti Švietimo skyriui“, Vaikų namams, tačiau į juos savo teises reiškė šeimininkė. Švietimo skyriaus vedėjas miesto valdžios prašė išsiaiškinti šį reikalą.
Pokariu Panevėžyje veikė ne tik vaikų nuo 4 iki 16 metų prieglauda. 1951 m. Liepos 21-osios pr. 7 (dabar A. Jakšto g.) dviejų aukštų mediniame pastate buvo įkurti ir Panevėžio kūdikių namai. Tačiau pastate nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, šildymo. Dėl šių trūkumų kūdikių namai 1956 m. perkelti į kitas patalpas Pilies g. 111 (dabar Smėlynės g. 171, Panevėžio gamtos mokykla), buvusią advokato Česlovo Petraškevičiaus vilą.
Archyvuose gausu vienišų motinų 1953 m. rašytų pareiškimų, kuriais jos prašė vaikus priimti į Vaikų namus. Miesto valdžia rašydavo trafaretinius raštus, kuriais patenkindavo prašymus: „vieniša motina prašo patalpinti jos 1942 m.
1953 m. Panevėžio m. valdžia aptarė, kaip mieste kovojama su vaikų ir paauglių nusikalstamumu bei skurdu. Pažymėta, kad 1952 m. sulaikyti 25 benamiai vaikai, kurie buvo pristatyti į milicijos vaikų kambarį. Per tą patį laiką sulaikyti 133 be suaugusiųjų priežiūros likę vaikai. 20 iš jų prekiavo gatvėse, išdykavo ir „chuliganiškai“ elgėsi. 7 tėvai patraukti baudžiamojon atsakomybėn už vaikų nepriežiūrą, 43 tėvai patraukti administracinėn atsakomybėn, 83 - įspėti. Pastebėta, kad milicijos darbe yra trūkumų: būdavo atvejų, kai milicininkai gatvėse matydavo elgetaujančius vaikus, tačiau „nesiimdavo priemonių likviduoti šias negeroves, nesiaiškindavo vaikų elgetavimo priežasčių“. Pastebėta, kad Miesto milicijos vaikų kambarys dirba nepakankamai gerai. Panevėžio milicijos vaikų kambarys, įrengtas miesto tarybos pastate, nebuvo naudojamas pagal paskirtį. Jis buvo mažas, tamsus ir nejaukus, nebuvo reikalingiausių įrenginių ir baldų. Taip pat neorganizuotas budėjimas vaikų kambaryje.
Grąžinami vaikai ir globos problemos
Pastaruoju metu į paviršių vis dažniau išplaukia ir antroji, dar skaudesnė, kai globėjai ar net įtėviai, atsikrato vaiku tarsi pabodusiu žaislu. Kai globėjai, apsisprendę rūpintis iš Vaikų namų paimtu ugdytiniu, siekia patenkinti tik savo poreikius, dažniausiai prieinamas globos liepto galas. Globotinis grįžta atgal dar labiau nusivylęs gyvenimu. Gavęs antrąjį skausmingą likimo kirtį, jis dažniausiai imasi atsakomųjų smūgių - priešinasi, prieštarauja, kenkia, tampa agresyvus. Būna ir dar blogiau, kai pasuka nusikaltimų keliu. Gyva grąžinama preke mūsų šalyje tampa ne tik vaikų globos namų auklėtiniai, bet ir įvaikintos atžalos. Jų dvasinis skausmas patrigubėja. Praradę biologinius tėvus ir patekę į vaikų globos namus, ar vėliau - į svetimą šeimą, teismo sprendimu jie pripažįstami tikraisiais jos nariais. Įvaikintiems mažamečiams iškyla sudėtingas uždavinys - adaptacija dar vienoje aplinkoje. Teismui palaiminus šis procesas nueina perniek, kai įtėviai sumano atsikratyti įvaikiu, vaikui parašomas negailestingas nuosprendis galbūt visam gyvenimui.
„Plati ir skaudi tema, - apgailestaudamas „Panevėžio balsui“ sakė A.Bandzos vaikų globos namų direktorius Sigitas Juodzevičius. - Ir problema. Būna, grąžina mums vaikus, o tikrųjų priežasčių nesužinome. Esą dažniausiai dėl netinkamo elgesio. Direktoriui labiausiai atmintin įstrigo nemalonus atvejis, kai to paties vaiko atsikratė bent dvi šeimos. Jam teko dukart išvykti iš Vaikų globos namų ir dukart grįžti atgal. Trečią kartą užtrenkęs tų namų duris dėl sulauktos pilnametystės buvęs ugdytinis atsidūrė kalėjime.
Septynerius metus A.Bandzos vaikų globos namams vadovaujantis S.Juodzevičius papasakojo nelaimingą vieno buvusio ugdytinio istoriją. Anot jo, mažą berniuką panoro įsivaikinti svetima šeima. Sutvarkė dokumentus, teismas jų pageidavimą patenkino, vaikas šeimoje gyveno net dešimtmetį. Tačiau vieną gražią dieną jis buvo grąžintas į Vaikų globos namus. Įvaikio jie atsisakė teismo keliu. Dar kartą, rodos, laimė šyptelėjo, kai atsirado jį globoti panorę žmonės. Bet ir geri norai patyrė fiasko. Paaugliui buvo 17 su puse, kai vėl atsirado Vaikų globos namuose tarytum nereikalingas daiktas. „Mes pastebėjome, kaip pasikeitė jo elgesys. Blaškęsis iš vienos vietos į kitą vaikinas tapo piktas, netgi agresyvus. Po pusmečio sulaukęs aštuoniolikos metų jis išėjo į savarankišką gyvenimą. Deja, netrukus teko valgyti kalėjimo duoną“, - liūdnai įvardino finalą pašnekovas.
S.Juodzevičius tuos globėjus ar įtėvius, kurie lengva ranka atsikrato likimo nuskriaustų vaikų, vertina tik neigiamai. „Sakiau ir sakysiu, kad globėjas ar įtėvis, po savo pastoge priglaudęs svetimą vaiką, niekada nebus laimingas, jei sieks patenkinti tik savo interesus. Tarkim, jei vaiką paims todėl, kad neturi savo atžalų, įžvelgs jame tik darbo jėgą ar norės nuvyti vienišumo jausmą, niekada nebus gerai“, - tvirtą nuomonę turi Vaikų globos namų vadovas.
Ko reikia, kad tokie vaikai netaptų grąžinama preke ar nereikalingu daiktu? Pasak S.Juodzevičiaus, atsakymas paprastas - pasiryžę auginti, auklėti ir rūpintis kraujo ryšiais nesiejamu vaiku, žmonės pirmiausia turi mąstyti apie globotinio ar įvaikio interesus, jo galimybę būti laimingu.
A.Bandzos vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 135 ugdytiniai, iš jų trys - našlaičiai. Šiemet dar nė viena šeima nepanoro įsivaikinti nei našlaičių, nei kito ten augančio berniuko ar mergaitės. Pernai buvo įvaikinti trys ugdytiniai. Šis skaičius mažėja, nes yra buvę, kad naujos šeimos nariais per metus tapdavo 5 ir daugiau „valdiškų“ vaikų. Tačiau, palyginus su globojamaisiais, šis skaičius dvigubai ar net trigubai mažesnis. Kodėl? „Daug aspektų. Už globą valstybė moka pinigus, globotinis niekada neturės jokių teisių į globėjų turtą. Tuo tarpu įvaikintas žmogutis pripažįstamas tikruoju šeimos nariu ir paveldėtoju. Be to, juo įtėviai privalo rūpintis kaip savo tikruoju vaiku be piniginės paramos, kokią gauna globėjai“, - vardijo skirtumus direktorius. Ir pasiguodė, jog bene daugiausia problemų kelia globoti vaikus užsimojusios jų tikros močiutės tais atvejais, kai tėvų nėra, apribota tėvų valdžia arba jie uždarbiauja užsienyje. Nebeturinčios sveikatos ar kantrybės ginčytis su paaugliais senelės globos atsisako.
S.Juodzevičiaus manymu, kaip ten bebuvę, vaiko interesus geriausiai gali patenkinti tikroji jo šeima, net ir nepilna, kai atžalą augina motina ar tėvas. Jei šeima, į kurią patenka globotinis ar įvaikis, paiso vien savo interesų arba dar blogiau - apsiima auginti net 10 globotinių dėl pinigų, direktoriaus tvirtu įsitikinimu, daug geriau - Vaikų globos namai.
Panevėžio apskrityje yra dveji valstybiniai vaikų globos namai - Panevėžio A.Bandzos ir Obelių. Dar keturi vaikų globos namai pavaldūs savivaldybėms. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų skyriaus vedėja Gema Jurgelevičienė „Panevėžio balsui“ tvirtino, kad manipuliavimas globotiniais, kai jie grąžinami į vaikų globos namus, yra didelė problema. „Manau, kad iniciatyvos turėtų imtis Socialinė darbo ir apsaugos ministerija, nustatydama konkrečius kriterijus globėjų atrankai. Būtų gerai, kad įvairių sričių specialistai spręstų, vienas ar kitas žmogus yra tinkamas globėjo pareigoms. Turėtų būti neapsieita ir be psichologo“, - išsakė savo nuomonę Apskrities viršininko administracijos atstovė. Jos tvirtinimu, turėtų būti nustatytas globotinio pageidaujančio asmens metų cenzas, įvertinta jo turtinė padėtis, kiti svarbūs faktoriai: „Nemanau, kad globojamu vaiku pasirūpinti bei jį tinkamai auklėti galėtų 70 metų sulaukęs žmogus jau vien dėl amžiaus.
G.Jurgelevičienė prisipažino negalinti komentuoti savivaldybių vaikų globos namų rūpesčių, tačiau situacija dvejose apskričiai pavaldžiose vaikų globos įstaigose jai puikiai žinoma. Pasak skyriaus vedėjos, Panevėžyje ir Obeliuose esanose valstybinėse ugdymo įstaigose gyvena beveik pustrečio šimto vaikų. Ji žinanti vieną atvejį, kai įtėviai atsisakė įvaikinto vaiko. Tačiau globėjai tą padaro dažniau, nes procedūra nesudėtinga. G.Jurgelevičienės teigimu, dažniausia globotinių atsisakoma dėl problemiško jų elgesio. Pašnekovė vis dar prisimena daug rūpesčių kėlusią Vidmanto Lukoševičiaus ir Aurelijos Grabštienės šeimyną, apie dešimt metų gyvenusią Pasvalio rajono Pažąsų kaime. G.Jurgelevičienė dar nepamiršo netinkamo elgesio su globotiniais faktų, pasiekusių net teismą. „Už tai, į kokią aplinką patenka tikroje šeimoje likimo traumuoti vaikai, esame atsakingi visi, o ypač vaikų teisių sergėtojai. Jie ilgokai nebuvo principingi, žinodami minėtos šeimynos motinos-auklėtojos gyvenimo istoriją, ir toleravo nemažai neigiamų dalykų. Šeimyna panaikinta, bet, kiek žinau, keli globotiniai palikti“, - baigė pokalbį G.Jurgelevičienė.