Aurimas Švedas - žinomas Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto docentas, kultūros tyrinėtojas, radijo laidų vedėjas ir knygų autorius. Šis straipsnis apžvelgia jo biografiją, mokslinius interesus ir požiūrį į istoriją, remiantis įvairiais šaltiniais ir jo paties įžvalgomis.
Biografija ir karjeros kelias
Aurimas Švedas priklauso istorijos tyrinėtojų kartai, subrendusiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kuriančiai XXI a. šalies istorijos naratyvą. Jo karjera akademinėje srityje prasidėjo Vilniaus universitete, kur jis baigė istorijos bakalauro ir magistro studijas bei liko dirbti Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje.
2006 m. A. Švedas Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją „Sovietmečio lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944-1985 m.)“. Ši disertacija buvo įvertinta Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos disertacijų konkurse. 2009-2011 m. jis įgyvendino podoktorantūros stažuotę tema „Istorinė atmintis sovietmečio ir posovietinėje Lietuvoje: atminties politikos pokyčiai ir lietuviškojo tapatumo transformacijos“. 2016 m. sausio-birželio mėn. A. Švedas atliko „Fulbright Visiting Scholar“ stažuotę Stanfordo universitete JAV, kur tyrinėjo KGB tarp mito ir realybės.
Šiuo metu A. Švedas yra ne tik Vilniaus universiteto docentas, bet ir įvairių kultūros tyrimų bei sklaidos projektų vadovas, iniciatorius ir vykdytojas. Jis taip pat bendradarbiauja su kultūros žurnalu „Literatūra ir menas“, kur publikuoja savo straipsnius ir įžvalgas. 2016 m. jis buvo apdovanotas Kultūros ministerijos premija už išskirtinės kokybės publicistiką. Anksčiau A. Švedas užėmė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tarybos pirmininko poziciją.
Neseniai Aurimas Švedas buvo paskirtas Lietuvos istorijos instituto vadovu. Jam keliami tikslai - formuoti instituto veiklos strategiją ir kryptis, prisidėti prie Lietuvos valstybingumo raidai svarbių mokslinių tyrimų, atspindinčių Lietuvos istoriją ir tapatybę bei stiprinančių šalies nacionalinį identitetą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nurodė, jog instituto direktoriaus atlyginimas siekia daugiau kaip 5,1 tūkst. eurų.
Taip pat skaitykite: Sužinokite daugiau apie Vytautą Švedą
Moksliniai interesai ir požiūris į istoriją
A. Švedo moksliniai interesai yra platūs ir apima įvairias istorijos sritis. Tarp jų - istoriografijos istorija, sakytinė istorija, kultūrinė ir komunikacinė atmintis, istorijos teorija ir XX a. II pusės kultūros istorija. Jis domisi Lietuvos kultūriniam elitui priklausančių asmenybių likimais sovietmečiu ir yra parengęs ne vieną interviu ciklą su ryškiausiomis kultūros ir visuomenės figūromis, tokiomis kaip istorikas Edvardas Gudavičius, dailininkas ir skulptorius Petras Repšys, germanistė Irena Veisaitė (su pastarąja parengta pokalbių knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“ 2018 m.) ir Tomas Venclova.
A. Švedas teigia, kad istorikui svarbios trys laiko dimensijos - praeitis, dabartis ir ateitis. Būdamas dabarties žmogumi, istorikas tyrinėja praeitį, stengdamasis sužinoti arba suprasti tuos dalykus, kurie egzistenciškai svarbūs šiandienai. Kita vertus, praeities tyrimai yra prasmingi tik tuomet, kai prieš mūsų akis skleidžiasi ateities perspektyva. Istorinė vaizduotė padeda kelti naujus klausimus praeičiai ir siūlo būdus, kaip įmanoma atsakyti į šiuos klausimus.
Istorijos tyrimą A. Švedas supranta kaip kelionę ir dialogą. Paprastai praeities tyrinėtojai keliauja laiku bei erdve tam, kad užmegztų pokalbį su kažkada gyvenusiais žmonėmis, kurių mintis bei emocijas atspindi įvairūs istorijos šaltiniai. XX a. II pusėje vis dažniau pradėtas naudoti interviu metodas, kurio metu praeities tyrinėtojas kalbasi su tam tikrų įvykių liudininkais tam, kad išgirstų jų pasakojimus apie įvykius, procesus ir asmenybes, taip pat - kad sužinotų pasakojančiųjų požiūrį į tam tikrus dalykus. Taigi, sakytinė istorija yra galimybė sukurti ir interpretuoti unikalius šaltinius, tai - dialoginės istorijos, kurioje vyksta pagarbus pokalbis tarp istoriko ir istorijos liudininko arba liudininkės, erdvė.
A. Švedui patinka vokiečių istoriko Jürgen Osterhammel žodžiai: „Horizontas yra judanti tolimiausio regėjimo linija. Šį terminą vartoju konkrečia prasme. Neklausiu: Kaip toli galime įžiūrėti? Klausiu: Kaip toli norime ir privalome matyti?“ Į klausimą „Kaip toli norime ir privalome matyti?“ istorikai jau XX a. viduryje atsakė, kad istorija yra mokslas apie žmogų laike. Taip nusakius savosios disciplines objektą, nesvarbių temų nelieka, nes žmogaus gyvenime svarbu viskas: menas, mentalitetas, kasdienybės formos, buitis.
Vaikystės įtaka ir ryšys su Dusetomis
A. Švedas yra kilęs iš nedidelio Dusetų miestelio. Jo vaikystė buvo labai šviesių patirčių laikas. Nors iki Dusetų centro nuo jo tėvų namų atstumas yra nedidelis, tačiau eidavo „į miestą“ kaip į iškylą. Sugrįžęs į Dusetas stengiasi jas apeiti ir žvilgsniu užfiksuoti, kas pasikeitė per tą laiką, kol nesilankė jose.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Dusetos vis dar laukia savosios istorijos tyrinėtojo arba tyrinėtojos. A. Švedui įdomi XX a. Dusetų istorija, ypač Pirmosios Lietuvos Respublikos laikmetis ir šioje epochoje Dusetose susikūręs savitas, įdomus pasaulis. Jį dramatiškai pakeitė pirmoji sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir nacių okupacija, o vėliau - sovietų sugrįžimas. Vartydamas tarpukario epochos nuotraukas, pasakojančias apie to meto dusetiškių buitį ir būtį, jaučia dvejopus jausmus - kokie artimi ir kartu tolimi jam yra šie žmonės. Kiekvieną kartą apsilankęs Dusetose supranta, kad sugrįžo į namus, į tą vietą, kurioje prasidėjo jo gyvenimo kelionė ir kur apsisprendė tapti istoriku.
Kūrybos bruožai ir požiūris į kultūrą
A. Švedas gilinasi į Lietuvos kultūriniam elitui priklausančių asmenybių likimus sovietmečiu. Jis yra parengęs ne vieną interviu ciklą su ryškiausiomis kultūros ir visuomenės figūromis, tokiomis kaip istorikas Edvardas Gudavičius, dailininkas ir skulptorius Petras Repšys, germanistė Irena Veisaitė. Su pastarąja parengta pokalbių knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“ 2018 m.
A. Švedas aktyviai dalyvauja diskusijose apie kultūros politiką ir istorijos interpretacijas. Jis yra išsakęs savo nuomonę apie filmo apie Salomėją Nėrį finansavimą, pabrėždamas, jog filmas būtų prasmingas, jeigu jo kūrėjai apsvarstytų kelias problemas: žmogaus likimas epochinių sąvartų akivaizdoje, kūrėjo, savanoriškai sutikusio tarnauti okupantams, drama, šiandieninės lietuvių visuomenės santykis su sovietmečio epocha ir požiūris į Salomėją Nėrį.
A. Švedas taip pat atkreipia dėmesį į Rusijos kultūros politikos įtaką Lietuvai, perspėdamas, kad kultūrinė propaganda gali būti dirvos parengimas būsimai okupacijai. Jis pabrėžia, jog svarbu suprasti pavojaus mastą ir skirti pakankamai dėmesio nacionalinio identiteto stiprinimui.
Istoriko teritorija ir nekonvencinė istoriografija
A. Švedas savo knygoje „Istoriko teritorija“ apmąsto istoriko darbo specifiką ir iššūkius. Jis teigia, kad istorikui yra svarbios trys laiko dimensijos - praeitis, dabartis ir ateitis, o šias dimensijas sujungti gali istorinė vaizduotė.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Nuo XX a. pabaigos istorijos disciplina nuolat kinta. Penktasis „Istoriko teritorijos“ tekstas pasakoja apie nekonvencinius reiškinius XXI a. Nekonvencinė istoriografija labai įvairi: tai akademinis maištas, kultūros projektas ir sociokultūrinės kritikos atmaina vienu metu. Intelektualinių revoliucijų vėliavas praeities tyrimuose kelia tiek mokslininkai, klajojantys po metateorijos plotus ir mąstantys apie tūkstantmečių perspektyvas, tiek ir vykdantys mikrotyrimus. Tiesa, nekonvencinės, avangardistinės ar neklasikinės istoriografijos turinys laikui bėgant kinta. Kaip antai XX a. 8 dešimtmetyje Vakarų istoriografijos avangardu buvo laikoma istorinė antropologija, mikroistorija ir sakytinė istorija (oral history).
Šiuolaikiniai „daiktų tyrimai“ analizuoja ne tik neorganinės, bet ir organinės kilmės „daiktus“. Vartotojiškos visuomenės kritika, bandant daiktus suvokti ne tik kaip prekes ir įrankius, taip pat yra svarbi nekonvencinės istoriografijos dalis. „Animal studies“ - tarpdisciplininių studijų laukas, kuriame susikerta istorijos, antropologijos, biologijos, geografijos, meno istorijos, psichologijos, filosofijos, sociologijos interesai. Gyvūnų studijos savuoju uždaviniu laiko suprasti žmonių ir gyvūnų tarpusavio santykių dinamiką praeityje bei šiandienoje ir tuo pat metu kelia sau pirmaeilės svarbos tikslą - suvokti gyvūnus kaip savitas ir savipakankamas gyvas būtybes, šį supratimą konstruojant be nuolatinio žvalgymosi į jau egzistuojančius stereotipizuotus mūsų žinijos tiražuojamus vaizdinius apie juos.