Vytautas Švedas - įvairiapusė asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos moksle, kultūroje ir sporte. Ši biografija apžvelgia jo kelią nuo istorijos studijų iki aktyvios visuomeninės veiklos, atskleidžiant jo indėlį į skirtingas sritis.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Vladas Švedas (1934-2012) muzikinį kelią pradėjo Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia, mokydamasis, jis grojo pučiamųjų orkestre ir, paskatintas kompozitoriaus Antano Belazaro, sukūrė pirmuosius kūrinius.
Vytautas Švedas gimė [data] [vieta]. Jo ankstyvasis gyvenimas, nors ir mažai dokumentuotas viešai, suformavo jo intelektualinius interesus ir akademinį smalsumą.
1979 m. Vytautas Švedas baigė Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetą ir iškart pradėjo dirbti Lietuvos istorijos katedroje.
Mokslinė Karjera
1987 m. apgynė daktaro disertaciją „Reformacijos genezė LDK“. 1990 m. įgijo pedagoginį docento mokslo vardą ir buvo išrinktas Istorijos fakulteto dekanu (pareigas ėjo dvi kadencijas), o 2002 m. - VU Istorijos fakulteto prodekanu. 1993 m. įkūrė Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedrą, tapo jos vedėju, o nuo 2002 m. pradėjo eiti šios katedros profesoriaus pareigas.
Taip pat skaitykite: Bako biografija ir politinė veikla
Švedo mokslinė veikla buvo itin produktyvi. Jis parengė savo mokslo darbų apžvalgą „Lietuvos istorijos modeliai XIX-XX a. istoriografijoje“ 2008 m.
Indėlis į Lietuvos Istorijos Sintezę
Vytautas Švedas reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos istorijos sintezės, išleisdamas ir dalyvaudamas rengiant keletą svarbių veikalų:
- „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“ (2005)
- „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija“ (2010)
- „Lietuvos istorija“ (kartu su A. Eidintu, A. Kulakausku ir M. Tamošaičiu) (2012, vertimai į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, albanų, bengalų, hindi, japonų kalbas)
- „Wielkie Księstwo Litewskie: Wspólna historia, podzielona pamięć“ (2013)
- „Lietuvos istorija kiekvienam“ (kartu su A. Eidintu, A. Kulakausku ir M. Tamošaičiu) (2018, I leid. ukrainiečių k.)
- „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ (1 dalis 2018, 2 dalis 2019, 3 dalis 2020, 4-5 dalis 2022 kartu su M.
Šios knygos tapo svarbiu indėliu į Lietuvos istorijos pažinimą ir sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Vilniaus Universiteto Istorijos Sintezės Kūrimas
Vytautas Švedas suformulavo Vilniaus universiteto istorijos sintezių koncepciją ir dalyvavo kuriant įvairias sintezes:
- „Universitas Vilnensis, 1579-2004“ (2004, kartu su B. Butkevičienė, S. Jegelevičius ir kt.)
- „Vilniaus universitetas fotografijose“ (2004 m., kartu su S. Žvirgždu)
- „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai (2012, 1 leid. 2009, kartu su S. Jegelevičium, V. Pšibilskiu ir kt.)
- „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI-XXI amžiai)“ (2016, G. Kirkienė, A. Pacevičius ir kt.)
- Alma Mater Vilnensis : trumpa universiteto istorija (2019, E. Raila, R.
Šios publikacijos svarbios ne tik universiteto istorijos įamžinimui, bet ir jo vaidmens Lietuvos kultūroje ir moksle atspindėjimui.
Taip pat skaitykite: Apie Vytautą Mackonį plačiau
Dokumentiniai Projektai
Švedas taip pat prisidėjo prie dokumentinio tritomio „Būtovės slėpiniai“ kūrimo:
- „Būtovės slėpiniai. [T. 1], Nuo Netimero iki …“ (2014)
- „Būtovės slėpiniai. [T.] 2, Užmiršta Lietuva“ (2016)
- „Būtovės slėpiniai. [T.] 3, Lietuvos vartai į jūrą“ (2017) (kartu su E. Gudavičiumi, A.
Šie dokumentiniai filmai svarbūs Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo populiarinimui.
Muzikinė Veikla Vlado Švedo
Vladas Švedas daug jėgų skyrė muzikinei švietėjiškai veiklai: rengė autorinius koncertus-paskaitas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertų ciklą "Pro memoria", skirtą Kauno kompozitorių kūrybai, koncertų-susitikimų ciklą "Šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių portretai". Vlado Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. Vlado Švedo muzikos stilistikai didelės įtakos turėjo gimtosios Dzūkijos dainos, lietuvių folkloro studijos Muzikos akademijoje, taip pat M. K. Čiurlionio kūryba ir pasaulėjauta. Kita vertus, kompozitorius nuosekliai domėjosi moderniomis XX a. muzikos kryptimis, todėl jo kompozicijose aptinkamos įvairios komponavimo technikos - dodekafonija, aleatorika, bitonalinės ir tritonalinės sistemos, sonoristinė faktūra. Vlado Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema (III simfonija "Pro Patria", kantata "Lietuviška rapsodija", vokalinė-simfoninė poema "Rūpintojėlių Lietuva", sceninė poema "Vilties ir skausmo psalmės", VI simfonija), religiniai filosofiniai apmąstymai (II ir III sonatos vargonams, vokalinis triptikas "Introibo ad Altari Dei", IV simfonija "Atversti lapai", V simfonija "Sinfonia sacra"), liaudies padavimai (opera "Kauko sakmė", kantatos "Trys mergelės", "Žemei ir saulei").
Sportinė Veikla Vytauto Švedo
Vytautas Švedas yra daugkartinis Lietuvos ralio čempionas, savo titulų kolekcijoje jau turintis Baltarusijos, Baltijos šalių ir Šiaurės Europos zonos (NEZ) ralio čempiono vardus. Pirmus metus Latvijos ralio čempionato įskaitoje besivaržantis lenktynininkas žvelgia į varžybas optimistiškai.
Kuržemės ralis V. Švedui - sėkmingos ir mėgiamos lenktynės. Vis dėlto absoliuti pergalė varžybose nėra pagrindinis ekipažo prioritetas. Kur kas svarbesniu siekiu V. Švedas įvardija aukštus rezultatus savojoje R5 klasėje: „Aukšta vieta ar net pergalė galutinėje ralio rikiuotėje, žinoma, labai vilioja, bet šių metų sezone mūsų išsikeltas tikslas - kovoti dėl Latvijos čempionų titulo, kuris mums tebėra pasiekiamas.“
Taip pat skaitykite: Šerėno kelias į satyrą
Šiųmetis Kuržemės ralis - naujas iššūkis, mat čia prie starto linijos išsirikiuos ilga virtinė pajėgių varžovų. Iš anksto prognozuoti varžybų favoritus ar nugalėtojus būtų pernelyg rizikinga. Staigmenų gali pateikti net už pirmojo startinio dešimtuko ribų likę varžovai. V. Švedas ir Ž. Sakalauskas startuos treti. Anot jų, tokia aukšta pozicija leis nuo pat varžybų pradžios būti priekinėse gretose, tarp greičiausiųjų.
Pasak V. Švedo, keli greičio ruožai drieksis vos 10-15 kilometrų atstumu nuo Lietuvos-Latvijos sienos. „Ne tik mūsų ekipažas, bet ir visi kiti kolegos lietuviai lauks ištikimų fanų palaikymo. Kuržemės ralis jau ne kartą įrodė esąs ne tik įdomus dalyviams, bet ir patrauklus žiūrovams. Greiti ir techniški greičio ruožai užburia ir traukia kaskart čia sugrįžti. Maža to, ralio centras įsikūręs Latvijos kurorte Liepojoje, tad išvyka stebėti varžybų kai kam galėtų tapti puikia proga, besibaigiant vasarai, dar kartą aplankyti Baltijos pajūrį“, - žiūrovus atvykti į ralį vilioja V. Švedas.
Pilietinė Pozicija ir Sveikata
Nepaisant to, jog yra sveikas, neturi gretutinių ligų ir pasitiki savo imunine sistema, nuo COVID-19 sportininkas vis dėlto pasiskiepijo. Kaip sako pats - labiau saugodamas ne save, o aplinkinius ir taip rodydamas pavyzdį. „Dėl varžybų grafikų turėjau prioritetą, pirmumo teisę pasiskiepyti anksčiau nei didžioji visuomenės dalis“, - kalbėjo V.Švedas.
Didelių dvejonių ir svarstymų, skiepytis ar ne, nebuvo, sako sportininkas. Jokių ryškių šalutinių vakcinos poveikių jis taip pat nepajuto - tik šiek tiek maudė ranką, į kurią buvo suleistas skiepas. „Pasiskiepijau šia vakcina ir nesigailiu tą padaręs. Ir galbūt ne dėl savo sveikatos saugojimo arba baimės, kad ši liga būtų man pavojinga. Labiau - saugodamas aplinkinius ir rodydamas pavyzdį. Savo kailiu norėjau parodyti, kad esu už šį skiepą ir prieš bet kokius absurdiškus kaltinimus neva vakcina gali pakenkti“, - pasakojo V.Švedas.
Kaip sakė V.Švedas, didžioji dalis nesiskiepijančių nuo COVID-19 rizikuoja savo sveikata, gyvybe. „Visuomenėje turime ne vieną pavyzdį. Ir mano aplinkoje, mano įmonėje buvo žmonių, kurie nesiskiepijo ir kurie padėjo galvas (mirė - 15min past.), nors prieš tai jie dėjo galvas sakydami, kad „mes nesiskiepysime, nes mums gali atsitikti kas nors blogo, todėl negalime rizikuoti“. Ir galiausiai ne nuo skiepo buvo blogai, o nuo ligos. Tiek blogai, kad jų jau nebėra šiame pasaulyje“, - sakė pašnekovas.
„Todėl mano atveju pasiskiepijimas buvo ir pilietiškumas, ir atsakingumas prieš kitus. Savo - sveiko ir sportuojančio žmogaus pavyzdžiu - norėjau parodyti, kad tai nėra blogis. Skiepai - medicinos išradimas, kuris gali išgelbėti gyvybę. Ir padėti pasauliui grįžti į įprastą gyvenimą, neieškant raganų ant šluotų, paslėptų sąmokslo teorijų, kas man visiškai nesuprantama. Pamąstymai apie skiepų žalą - kartais kvaili iki absurdo. Koktu klausytis ir tai šiek tiek net padeda atsirinkti tuos žmones, kurie tave supa“, - sakė V.Švedas.
V.Švedas sako, kad jo artimoje aplinkoje - šeimos, draugų - nėra nė vieno, kuris būtų nusiteikęs prieš skiepus. „Mūsų įmonėje dirba 160 žmonių, ir 95 proc. jų yra vakcinuotų. Tad ir tolimesnėje mano aplinkoje nesiskiepijusių žmonių yra mažai. Tiesa, žinau, kad kelis žmones pasiskiepyti išties paskatinau savo pavyzdžiu“, - kalbėjo V.Švedas.
Sveikas Gyvenimo Būdas
Sportininkas sako pasitikintis savo imunitetu. Juolab, kad jau daug metų gyvena pagal sveiko gyvenimo būdo principus. Šaltas vanduo kiekvieną rytą, bet kokiu oru - ar per šaltį, ar per karštį - per savaitę nubėgti 60-70 kilometrų, 9-10 aktyvumo valandų per savaitę - tokia yra sportininko kasdienybė.
Aurimo Švedo mintys
Aurimas Švedas: „Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis.“ Pierre Nora. „Mes ne tik nesugebėjome ko nors esmingiau išmokti iš praeities. Savo ekonominiais apskaičiavimais, politinėmis praktikomis, tarptautinės politikos strategijomis ir net edukaciniais prioritetais mes rėksmingai įkyriai pabrėžiame, kad praeitis negali nieko įdomaus mūsų išmokyti. Mes atkakliai tvirtiname, jog esame naujame pasaulyje, o jame egzistuojančios rizikos ir galimybės yra beprecedentės.“ Tony Judt.
Istorija ir Atmintis
Istorija ir atmintis yra neatskiriami, vienas kito gyvastį palaikantys dalykai, kuriantys bendrą žinijos išsaugojimo ir jos interpretavimo erdvę, reikalingą nuolatiniam tapatybės ir prasmės (at)kūrimo veiksmui. Su šiuo teiginiu daug negalvoję sutiktų nemažai praeities tyrinėtojų, nelinkusių gilintis į atminties studijų ir istorijos teorijos subtilybes. Tačiau šiolaikybę analizuojantys mokslininkai, kaip įprasta, nėra tokie beatodairiški optimistai. Kuo mažiau atminties, tuo daugiau jos ženklų ir išorinės pagarbos istorijai, kuri, beje, XXI a. Ką reiškia XXI a. Vakarų civilizacijos žmogaus demonstruojama vieša pagarba praeities ženklams? Kiek „atminties amžiuje“ mums reikalinga istorija? Ar dėmesys istorijai automatiškai reiškia atminties naikinimą? Svarstymus derėtų pradėti nuo sąvokos „atmintis“ klajonių laike, erdvėje ir tarp įvairių akademinių disciplinų aptarimo.
Atminties Samprata
Platono dialoge apie pažinimą „Teaitetas“ (apie 360 m. pr. Kr.) suformuluota tezė - norėdami patyrimą paversti mąstymo objektu mes vaško lentelėje fiksuojame tai, ką esame išgyvenę. Senovės Romoje įsigalėjo „atminties meno“ samprata, kurią Renesanso epocha apgaubė magijos bei okultizmo skraiste. Šiame kontekste įdomiu ir kartu simptomišku reiškiniu derėtų laikyti italų architekto ir filosofo Giulio Camillo (1480-1544) knygą „Teatro idėja“ („L’Idea del Theatro“), išspausdintą po jo mirties (1550). Savo projektuotą teatro pastatą Camillo suvokė kaip mistinių galių turintį žmonijos sukauptos informacijos atkūrimo įrankį. Naujaisiais laikais vykusią atminties sampratos kaitą bene geriausiai atspindi filosofų Johno Locke’o ir Davido Hume’o tekstai, atskleidžiantys, jog atmintis pradedama suvokti kaip individuali ir esmingai susijusi su žmogaus savastimi. Intensyviai plėtotoms teorijoms, jog atmintis yra individualus aktas (kaip antai Sigmundui Freudui individuali atmintis buvo ligos ir terapijos šaltinis; Henri Bergsonas joje įžvelgė „tikrosios atminties“ ir „įpročio atminties“ dualizmą; o Proustas nuolat mąstė apie asmeninę atmintį, kuri įsirėžia pasakotojo kūne), XX amžiui įsibėgėjus ėmė oponuoti kolektyvinės atminties studijomis susidomėję mokslininkai.
Kolektyvinė Atmintis
Terminą-topą „nukalė“ kolektyvinę atmintį tyrinėjantis prancūzų istorikas Pierre’as Nora 1977 m. savo seminare „Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales“, vėliau - inspiravęs ambicingą Prancūzijos atminties vietų tyrimo projektą (1984-1992 m. išleisti septyni tomai). Atminties vietų koncepcija tapo vienu sėkmingiausių prancūziškojo akademinio pasaulio „produktų“ XX-XXI a. Norint suvokti svarbiausias Nora idėjas, derėtų susirasti jo tekstą „Tarp atminties ir istorijos: Les lieux de memoire“ (publikuotą pirmojoje šio mokslininko sudaryto daugiatomio dalyje, o 1989 m. Apie atmintį tiek daug kalbama, nes jos tiesiog nebėra. Dėmesys atminties vietoms, kur atmintis susitelkia ir randa prieglobstį, susijęs su šiuo ypatingu mūsų istorijos momentu - šiais dviem teiginiais teksto įvadinėse pastraipose Nora apibrėžia asmeninę akademinę ir egzistencinę poziciją. Kas lemia atminties nyksmą? O koks yra istorikų vaidmuo šių procesų akivaizdoje? Nora kalba apie atminties ir istorijos opoziciją, ją nuolat pabrėždamas ir naujai apibūdindamas. Anot mokslininko, istorija visuomet kritiškai žvelgia į atmintį, tikroji istorijos misija yra ją sugriauti ir išstumti. Kuo mažiau atmintis yra išgyvenama kolektyviniu būdu, tuo labiau jai reikia specialių žmonių, kurie patys save paverčia žmonėmis-atmintimi. Praeityje žinojome, kieno sūnumis mes buvome. Šiandien žinome, kad esame niekio ir viso pasaulio vaikai.
Atminties Vietos Lietuvoje
Kaip jau minėta, Nora atminties vietų koncepcija yra interpretuojama labai laisvai. Iš dalies dėl to kaltas pats jos autorius, savo teorijoje palikęs daug vietos kūrybai. Kaip galėtų atrodyti Lietuvos atminties vietų sąrašas? Šį klausimą jau kuris laikas nuosekliai svarsto istorikas Alfredas Bumblauskas, savo dėmesį visų pirma sutelkdamas į LDK atminties vietų ir jas interpretuojančių naratyvų lauką (www.mdl.projektas.vu.lt). O mėginant ekspromtu išvardyti, tarkim, dešimt „statistiniam lietuviui“ svarbiausių atminties vietų, sąrašas galėtų būti toks:
- Vytautas Didysis („Šis valdovas yra mūsų viskas“);
- Žalgirio mūšis („Nugalėjome visą Europą“);
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštija („Turėjome imperiją nuo jūrų iki jūrų“);
- Vilnius („Gražiausias miestas, kurį lenkai iki šiol nori pavogti“);
- Tadas Blinda („Svieto lygintojas, ėmė iš turtingųjų ir dalijo vargšams“);
- Vasario 16-oji ir „Smetonos Lietuva“ („Senelis pasakojo, kad…“);
- Sovietmetis ir Algirdas Brazauskas („Mes ir tada gyvenome ir dirbome Lietuvai“);
- Kovo 11-oji ir Vytautas Landsbergis („Manėme, kad gyvensime kaip Švedijoje, o pasirodo…“);
- Cepelinai ir alus („Kulinarinis paveldas, pasiekęs mus iš pagonybės laikų“);
- Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ („Visa tiesa apie valstybės ir tautos praeitį“).
Tęsdamas intelektualinį pokštavimą drįstu spėti, kad lietuvių istorikas dešimties svarbiausių Lietuvos atminties vietų sąrašą konstruotų kiek kitaip:
- 1009-ieji ir šv. Brunono misija („Lietuvos istorijos pradžia ir neišnaudota galimybė“);
- Mindaugas ir 1253 m. liepos 6-oji („Pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius - kūrėjas bei geopolitinių šachmatų virtuozas, turėjęs naudoti merovingiškus metodus“);
- Vytautas Didysis („Valdovas, kūręs valstybėje dvaro, riterio, miesto, bažnyčios, mokyklos, raštinės struktūras ir tokiu būdu užtikrinęs sėkmingą Lietuvos integraciją į to meto Europos civilizaciją“);
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštija („Daugiakultūrė imperija, tapusi trijų modernių tautų - lietuvių, baltarusių, ukrainiečių - lopšiu ir Rytų Europoje suvaidinusi tokį vaidmenį, koks Vakarų Europoje teko Frankų imperijai“);
- Vilniaus miestas, universitetas ir barokas („Kelių civilizacinių tradicijų sandūros erdvė, kurioje gimė universitetas ir savita Vilniaus baroko mokykla“);
- 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir Abiejų Tautų Respublikos panaikinimas („Pirmoji Europoje konstitucija, žymėjusi pradžią pilietinės visuomenės valstybėje kūrimo, kurį nutraukė valstybės sunaikinimas“);
- Tautinis atgimimas („XIX a. pabaigoje lietuviai sugebėjo iš naujo save atrasti, šių paieškų rezultatas - modernios tautos gimimas“);
- Vasario 16-oji ir Kauno Lietuva („Itin sėkmingas lietuvių politinis projektas, kurio metu subrendo politinė tauta bei atsiskleidė jos kultūrinis potencialas“);
- Sovietmetis („Sovietmečio epocha buvo civilizacinis iššūkis, beveik penkiasdešimt metų okupacijos esmingai pakeitė visuomenės struktūrą ir savivoką“);
- Kovo 11-oji ir Lietuvos Nepriklausomybės kūrimo darbas („Esame atsidūrę unikalioje situacijoje, tereikia pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis“).
Žinoma, tokio pobūdžio dešimtukų sudarinėjimas - viso labo žaidimas. Tačiau, kaip teigia liaudies išmintis, net ir mokslininkų pokštuose yra dalis tiesos.
Išvados
Akivaizdu, kad Nora ir kiti kolektyvinės atminties tyrinėtojai yra teisūs sakydami, esą atmintis ir istorija yra netapatūs dalykai, dažnu atveju ne tiek taikiai koegzistuojantys, kiek konkuruojantys ar net kovojantys tarpusavyje. Tenka sutikti ir su dar viena teze - išorinis dėmesys atminčiai dar nereiškia, kad ji mums iš tiesų rūpi ir yra emociškai paveiki. Atmintį mėginantys „okupuoti“ istorikai neretai nesugeba pateisinti mažėjančių visuomenės lūkesčių arba įgyvendinti pačių susiformuluotų ambicingų tikslų (kurių potekstė beveik visuomet viena - susigrąžinti dėmesį savo disciplinai, profesijai, tekstams). Išorinę pagarbą atminčiai demonstruojanti šiandienos visuomenė mieliau lieka čia ir dabar arba viltingai žvelgia į ateitį, nei domisi praeitimi, nes klausimas „Ko gali mane išmokyti XIX a. žmogus, kuris gyveno be elektros, kompiuterio ir interneto?“ dažnu atveju lieka be skeptiką galinčio nuginkluoti atsako.