Augančio vaiko brandos etapai

Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti augančio vaiko brandos etapus, remiantis raidos psichologijos teorijomis ir tyrimų duomenimis. Jame aptariami fiziniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai pokyčiai, vykstantys skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais.

Raidos psichologijos tikslai ir objektas

Raidos psichologija siekia suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi, nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės formuoja individą, bei numatyti jo ateitį. Atliekant raidos psichologijos mokslinius tyrimus, sukaupta daug informacijos apie įprastą ir neįprastą elgesį, paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes, aplinkos įtaką individo raidai. Remiantis šia informacija, galima geriau suprasti žmogaus praeitį, dabartį ir tiksliau prognozuoti ateitį. Raidos psichologija yra psichologijos šaka, tirianti, kaip žmonės ilgainiui keičiasi. Ji pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų, bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais jo poreikiais. Raidos psichologijos objektas - augantis žmogus.

Pavyzdžiui, nustačius, kad vaikams, kuriems anksti stimuliuojami pažintiniai sugebėjimai ar teigiamai vertinami jų pasiekti rezultatai, skatinamas smalsumas, geriau atlieka protines užduotis. Svarbus raidos psichologijos tikslas - aprašyti, įvertinti ir paaiškinti augančio vaiko elgesio ir sugebėjimų pokyčius, įrodyti, kad tie pokyčiai būdingi visiems bet kurios kultūros vaikams.

Brendimas ir mokymasis

Brendimas ir mokymasis yra du skirtingi procesai, keičiantys atskiro individo raidą. Brendimas priklauso nuo augimo, o išmokstama per patyrimą. Brendimas yra vidinis autonominis procesas, priklausomas nuo biocheminės informacijos, užkoduotos žmogaus genuose. Tas procesas pats save reguliuoja ir nepriklauso nuo mokymosi. Išmokimas, priešingai, atspindi individo pokyčius, sukeliamus specifinės patirties (pvz., per matematikos pamoką 7 metų vaikas, naudodamas skaičiavimo pagaliukus, pratybų sąsiuvinį, klausydamas mokytojo aiškinimo, gana greitai išmoksta sudėti).

Psichologų nuomonės skiriasi klausimu „kas svarbiau individo raidai - brendimas ar išmokimas?“. Žymus psichologas J.B. Watsonas manė, kad vaikai „yra sukuriami, o ne gimsta“, A. Gesellis pabrėžė, kad biologinis augimas turi daug didesnę įtaką žmogaus raidai negu ugdymas šeimoje ar kultūros poveikis. Dauguma psichologų pabrėžia raidos vientisumą. Jie mano, kad nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos vyksta nenutrūkstama pažanga. Vieni psichologai vaiko išmokimą kalbėti ir skaityti, taip pat perėjimą į paauglį ar suaugusį žmogų vertina kaip laipsnišką nenutrūkstamą vyksmą. Kiti psichologai mano, kad yra kelios raidos stadijos, ir kiekvienoje stadijoje žmogui būdingi tam tikri tipiški sugebėjimai ir problemos. Eriksono nuomone, vaikai, išmokę vaikščioti ir bėgioti, pradeda kitaip bendrauti su kitais žmonėmis ir pakeičia nuomonę apie save. Prieš tai buvę priklausomi ir nuolaidūs, jie tampa nepriklausomi, išdidūs ir užsispyrę. Vaikas ne tik mąsto, suvokia pasaulį kitaip negu suaugęs, ne tik jo logika paremta kitokiais, savitais principais, bet ir pati jo kūno struktūra ir funkcijos skiriasi nuo suaugusiojo organizmo struktūros ir funkcijų. Vaikystėje patirti įvykiai daro įtaką suaugusio žmogaus gyvenimui.

Taip pat skaitykite: Bręstančio vaiko fiziologija

Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo metodai

Psichologai ne visada yra vienos nuomonės, į ką ypač reikia kreipti dėmesį tiriant žmogaus raidą, tačiau jie visi pripažįsta mokslinių metodų svarbą. Visi metodai, taikomi raidai tirti, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Metodo veiksmingumas ir validumas (t. y. 12 m. paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis (dėmesio centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai). Kūdikis turi čiulpimo schemą, griebimo schemą; suaugęs žmogus gali susidaryti schemą, jog žmogaus gyvybė yra didesnė vertybė nei bet koks materialus daiktas. Piaget mintis geriau suprasti gali padėti 1-as jo eksperimentas. Vaikams buvo rodomos 2 vienodos stiklinės, kuriose buvo vienodai vandens. Po to vaikai perpildavo vandenį iš vienos stiklinės į trečiąją, kuri buvo siauresnė ir aukštesnė. Vaikų buvo klausiama, kurioje stiklinėje vandens yra daugiausia. Beveik visi vaikai iki 6 m. sakė, jog daug vandens yra trečiojoje stiklinėje, nes ikimokyklinio amžiaus vaikai turi schemą, jog aukštesni daiktai yra didesni. Vyresni kaip 7 m. vaikai beveik visi suprasdavo, kad perpylus vandenį į aukštesnę stiklinę, vandens kiekis nepasikeičia. Abiem atvejais vaikų mąstymas yra pusiausvyras. Vieni įsivaizduoja, kad kažkokiu stebuklingu būdu į siauresnę stiklinę pateko daugiau vandens. Kiti netgi pasako, kad aukštesnėje stiklinėje vandens yra mažiau, nes ji yra siauresnė. Visos šios reakcijos rodo, kad vaiko mąstymas yra praradęs pusiausvyrą dėl patirtos nesėkmės, nes jo turima schema nepatenkina jo naujo sugebėjimo suvokti ir prisiminti.

Eriksono epigenetinė asmenybės raidos teorija

Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai F. Freudo teorijos teiginiai apie sąmonę ir pasąmonę, potraukius, teorinius asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego), psichoseksualinės raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologiją. Jis praplėtė Freudo teoriją. Tam įtakos turėjo labai platus Eriksono patyrimas ir darbas su įvairių kultūrų žmonėmis. Eriksonas pasiūlė aštuonias raidos stadijas, pabrėždamas, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras konfliktas, arba krizė, kuri turi būti įveikta. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja gyvenimo krize. Pozityviai įveikus krizę, padidėja individo jėgos, o patirta nesėkmė ją sprendžiant pasireiškia žmogaus elgesiu. Eriksonas teigė, kad sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais.

Kalbėdamas apie raidos mechanizmus, Eriksonas teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą. Fizinė raida nustato pagrindines raidos laiko ribas. Pabrėždamas socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikį žmogaus raidai, Eriksonas savo teoriją pavadino žmogaus raidos psichosocialine teorija. Jo nuomone, žmogaus raidoje ir jos tyrimuose reikia skirti tris pagrindinius aspektus: somatinį, asmeninį ir socialinį. Somatinį aspektą sudaro fizinės raidos stipriosios ir silpnosios pusės, asmeninį - žmogaus gyvenimo istorija ir tos stadijos, kurioje tuo metu žmogus yra, analizė. Socialinis aspektas apima kultūrines, istorines ir visuomenines jėgas. Eriksono teorijoje akcentuojama, kad vaikystė nėra viso gyvenimo pagrindas, asmenybė formuojasi visą gyvenimą, kiekviena fazė turi teigiamų ir neigiamų komponentų.

• Nuo gimimo iki 1 m. - saugumas-nesaugumas - vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais, kurie rūpinasi jo svarbiais poreikiais, pvz., maitinimu, šiluma, švara, fiziniu kontaktu.
• 1,5-3 m. - autonomiškumas-gėda - vaikas pats mokosi pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais, formuojasi valia, turi pajausti savąjį aš. Negalima vaiko gėdyti.
• 4-6 m. - iniciatyvumas-kaltė - vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kaip suaugę, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas, ir jaučiasi kaltas. Formuojasi sąžinė.
• 7-12 m. - meistriškumas-menkavertiškumas - vaikas intensyviai mokosi, siekia būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti.
• 12-19, 20 m. Paauglystė - identiškumas-vaidmenų neaiškumas - nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateitį (12-14 m. - sunegatyvi (ką sako tėvai, viską neigia), 14-16 m. - pozityvus (emocijų netikrumas, netiki išgyvenamomis emocijomis), 16-19, 20 m. - minties netikrumas (nėra tikras, ar gerai galvoja)).
• 20-45, 45 m. Jaunystė - intymumas-izoliacija - jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės, arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Mokėti mylėti save, intymumas su kitais priklauso nuo intymumo sau.
• 40-60, 65 m. Vidutinis amžius - generatyvumas-stagnacija - suaugęs yra produktyvus, dirba svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs, tuščio lizdo problema, rūpinimasis kitais.
• 60-65 m. Senatvė - integracija-neviltis - žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, arba mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo.

Asmenybės moralinės raidos ypatumai (Kolhbergas, Piaget)

Kolhbergas, remdamasis vaikų ir suaugusiųjų samprotavimais apie įsivaizduojamas moralines dilemas, nustatė tris moralinių samprotavimų lygmenis, kiekvienam iš kurių būdingos dvi raidos stadijos.

A. Prieškonvencinis lygmuo. Vaikas reaguoja į kultūros sukurtas gėrio ir blogio kategorijas, bet labiausiai orientuojasi į fizinį veiksmo rezultatą (malonumą, skausmą) arba į nustatančiųjų taisykles fizinę jėgą.

Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?

1. Bausmės ir paklusnumo (asmuo mėgina išvengti bausmės ir paklūsta nuomonei, kurios pusėje jėga.
2. Sutartinė abipusė orientacija. Teisinga yra tai, kas pateisina mano, o kartais ir kitų poreikius.

B. Konvencinis lygmuo. Pateisinti šeimos, grupės ar tautos viltis yra vertybė, nepaisant to, kokios bebūtų tiesioginės pasekmės.

3. Tarpasmeninė ir atlikimo orientacija. Geras elgesys yra tas, kuris malonus arba padeda kitiems.
4. Autoritetų ir socialinės tvarkos orientacija. Teisingas elgesys yra pareigų vykdymas.

C. Pokonvencinis, autonomiškasis, arba principų, lygmuo. Stengiamasi nustatyti moralinius principus.

5. Socialinė sutartinė paklusnumo įstatymams orientacija. Kritiškai vertinamas įstatymų ir asmeninių teisių naudojimas.
6. Universalių moralinių principų orientacija. Teisingumą nustato sąžinė kartu su asmens pasirinktais kertiniais principais.

Kohlbergo ir Piaget požiūriai į vystymąsi panašūs, ypač galvojimas, kad maži vaikai iš esmės nesugeba operuoti aukštesnio lygmens ir kad norint pasiekti principingų samprotavimų lygmenį, būtina mąstyti formaliomis operacijomis. Piaget sutiko su kitais autoriais, kad daugiausia nekritiškai perimti suaugusiųjų nurodymai, bet jis pirmasis iškėlė mintį, kad visą moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialinius susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo moralė, moralinės taisyklės priimamos kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius. Remdamasis vaikų pasakojimais Piagė nustatė dvi moralės raidos stadijas:

1. Heteronominės moralės (paklusimas kito autoritetui), arba moralinio realizmo st. Būdinga 5-10 m. vaikams, 5-6 m. vaikams prasideda moralinio realizmo st., pradeda domėtis taisyklėmis, jas gerbti, bet priima kaip fiksuotas, sugalvotas suaugusiųjų. Piagė nuomone, vaikų požiūris į taisykles priklauso nuo 2 veiksnių: 1) prievarta palaikomas suaugusiųjų autoritetas, remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius; 2) kognityvinis nesubrendimas taip pat ir vaikų egocentrizmas.
2. Autonominės moralės st., bendradarbiavimo moralė (būdinga 10 m. ir vyresniems), Vaikai išsilaisvina iš suaugusiųjų budrumo, bendrauja su bendraamžiais, dėl socialinės patirties. Bendraudamas su vienmečiais, išmoksta spręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme, pradeda suvokti abipusiškumą, kuris svarbus norint bendradarbiauti tarpusavyje. Piaget- suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į autonominį lygį pagrindas. Vaikas taisykles prima kaip lanksčias, gali būti keičiamos, kad atitiktų daugumos norus. Ne visas suaugusiųjų taisykles reikia priimti, vykdyti. Supratęs abipusiškumą, vaikas.

Freudo psichoseksualinės raidos teorija

Pagal Freudą raida susijusi su libido (seksualinę) energiją, raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus žmogui yra malonių pojūčių šaltinis.

• Oralinė st. 0-1 m. - malonumas išgyvenamas tenkinant oralinius potraukius (motinos krūtis - saugumas, pasitenkinimas, šiluma), oralinio įtraukimo iki 6 mėn., oralinio sadizmo nuo 6 mėn. gali formuotis charakterio bruožai: dosnumas, draugiškumas.
• Analinė st. 1-3 m. - sulaikymas, tuštinimasis, analinė anga - malonių kūno pojūčių šaltinis. Svarbu, kad išmoktų suderinti tuštinimąsi ir sulaikymą (tinkamoje vietoje). Form teigiami charakterio bruožai: pedantiškumas, tvarkingumas, užsispyrimas; priešingi: smulkmeniškumas, drovumas, žiaurumas.
• 3-5 m. falinė st. - dėmesys: lytiniai organai; form. charakterio bruožai: perdėtas pasitikėjimas, berniukai siekia tapatumo su motina, mergaitės - su tėvu, rungtyniavimas: berniukų su tėvu - Edipo kompleksas, mergaičių su motina - Elektros kompleksas. Konfliktas išsprendžiamas, kai berniukai susitapatina su tėvu, mergaitės su motina. Spartusis seksualinis vystymasis.
• 6-11 m. latentinis per. Seksualiniai potraukiai nurimsta, susilpnėja, psichologinė energija nukrypsta į kitus žmones, dėmesys į mokymąsi, bendrauja su savo lyties atstovais.
• Paauglystė - genetalinė stadija - dėmesys į kitą lytį, domėjimasis erotiniais dalykais, būtinas meilės objektas: būdingi fizinis - jutiminis elementas, psichologinis elementas; poreikis išskirti lytinį produktą, išgyventi fizinį pasitenkinimą (berniukams); fizinis pasitenkinimas atpalaiduoti seksualinę įtampą (mergaitėms), siekti švelnumo, emocinio pasitenkinimo. Prasideda problemos su tėvais, vaikai nori būti savarankiški.

Freudas manė, kad genetalinė stadija trunką visą likusį gyvenimą, suaugusio žmogaus laimę lemia darbas ir meilė. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireiškia fiksacija, vaikas priešinasi pareimui į kitą stadiją. Fiksacija gali pasireikšti, jeigu tam tikroje raidos st. vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. Oralinės st. metu malonumo trūkumas gali pasireikšti jau suaugusiam žmogui - alkoholizmu, depresija, perdėtu optimizmu arba pesimizmu; analinėje st. - šykštumas, tvarkingumas, užsispirimas, falinė st. - pasipūtimas, gėrėjimasis savimi, pagyruniškumas.

Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje

Prieraišumo samprata, psichologiniai mechanizmai, teorija

Kūdikis, pradėjęs antrąjį pirmųjų gyvenimo metų pusmetį, stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių ir jį supančių daiktų. Prieraišumo jausmas - savotiška meilės forma. Vieni mano, kad tai stiprus emocinis ryšys tarp kūdikio ir jo besirūpinančio asmens, kiti mano, kad priklausomybė dėl fizinių poreikių tenkinimo nėra svarbi, nes kūdikis yra natūraliai priklausomas nuo jo besirūpinančio asmens, kitaip jis neišgyventų. Tačiau ne visi vaikai vienodai prisiriša prie kitų žmonių. Ainsworth nuomone, žmonės, kurie jaučia prieraišumą vienas kitam, stengiasi būti arti vienas kito, bendrauti. Kūdikis prieraišumą išreiškia siekdamas artimumo: nuolat būna greta, seka iš paskos, kabinasi už drabužių. Prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbu didelis jautrumas vaiko poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti. Ainsworth pabrėžė, kad vaiko priežiūros kokybė, ypač motinos ir vaiko žaidimai, yra daug svarbesnis veiksnys. Galimas saugus ir nesaugus prieraišumas. Ainsworth nustatė, kad tie vaikai, kurie buvo saugiai prisirišę prie motinos, labiausiai siekė tyrinėti aplinką ir galėjo daugiausiai išmokti, o kuriems būdingas nesaugus prieraišumo jausmas, mažiausiai tyrinėjo aplinką. Jeigu vaikas tiek pat laiko praleidžia su abiem tėvais, prieraišumo jausmas susiformuoja abiems.

Psichoanalitinė teorija - motinos ir vaiko ryšys pabrėžiamas instinktais. Freudas - motina savo vaikui, būdama malonumo ir komforto šaltinis, tampa meilės objektas. Vaiko ryšys su motina gali būti apibūdinamas, kaip prieraišumas. Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema, ir naujas šios raidos fazės darinys yra pasitikėjimas ar nepasitikėjimas. Eriksonas teigė - kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Kognityvinė teorija - vaiko sąveiką su aplinką aiškina paties vaiko.

tags: #augancio #vaiko #branda