Viduramžiais, laikotarpiu nuo maždaug 476 iki 1492 metų, švietimas buvo svarbus, o vienuolynai atliko reikšmingą vaidmenį šioje srityje. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar vienuoliai viduramžiais mokė vaikus, kokios buvo vienuolynų mokyklų ypatybės ir kokią įtaką jos turėjo to meto visuomenei.
Švietimo institucijos viduramžiais
Viduramžių laikotarpiu veikė įvairios ugdymo institucijos. Tarp jų buvo:
- Parapinės mokyklos
- Vienuolynų mokyklos
- Katedrų mokyklos
- Koleginės mokyklos
- Riterių rengimo sistema
- Amatininkų rengimo sistema
- Miesto mokyklos
- Pirmieji universitetai
Anot istorikų, ankstyvaisiais viduramžiais raštingi buvo tik dvasininkai, todėl mokyklos dažniausiai buvo steigiamos prie bažnyčių ir vienuolynų.
Vienuolynų mokyklų svarba
Vienuolynuose veikė dviejų tipų mokyklos:
- „Vidinė mokykla" (skirta novicijų mokymui)
- „Išorinė mokykla" (skirta tiems, kurie neketino tolesnio savo gyvenimo susaistyti vienuoliškais įžadais)
Mokytą vienuolį paskirdavo mokyti novicijų (jaunų vienuolių), o kai jis tapdavo žymiu mokslininku, pas jį studijuoti burdavosi ir kitų vienuolynų vienuoliai. Pasiturinčių šeimų jaunuoliai taip pat būdavo siunčiami mokytis pas mokytą vienuolį. Daugelis šių jaunuolių tapdavo dvasininkais arba dirbdavo pasaulietinį darbą.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Ką mokė vienuoliai?
Vienuolynų mokyklos buvo atviros ne tik turtingųjų, bet ir valstiečių vaikams. Mokyklose berniukai buvo mokomi skaityti ir rašyti lotynų kalba. Istoriniai šaltiniai teigia, kad stebėtina daugybė valstiečių vaikų puikiai mokėjo lotynų kalbą. Vienas iš dešimties valstiečių vaikų tapdavo dvasininku, o dvasininkai privalėjo mokėti kalbėti lotyniškai.
Kai kurie vienuolynai buvo įsipareigoję rūpintis materialiais ir dvasiniais našlaičių poreikiais. Kilmingų šeimų mergaitės buvo siunčiamos į moterų vienuolynus, kur jos įgydavo išsilavinimo pagrindus. Vienuolės jas mokydavo skaityti, rašyti, melstis lotynų kalba. Be to, mergaitės buvo mokomos megzti, nerti bei atlikti įvairius namų ruošos darbus.
Žymūs mokslininkai vienuolynuose
Viduramžių vienuolynuose subrendo ne vienas žymus mokslininkas: Bonaventūra, Viljamas Okamas, Rodžeris Bekonas. Štai ką apie viduramžių vienuolyno mokyklą rašo vienas iš garsesnių to laikotarpio kultūros ir mokslo veikėjų Beda garbingasis (673-735), kunigas, vienuolis benediktinas, mokėjęs lotynų ir graikų kalbas: „Gimęs vienuolynų žemėje, aš septynerių metų tėvų buvau atiduotas abato Benedikto, vėliau Seolfrido, globai ir lavinti. Nuo to laiko, praleidęs visas dienas vienuolyne, aš atsidėjau Šventojo Rašto studijoms."
Vienuolynų mokyklų reikšmės mažėjimas
Vienuolyno mokyklos garsėjo iki XI amžiaus. Vėliau, XII a., katedrų mokyklos pralenkė vienuolynų mokymo įstaigas.
Dvigubi vienuolynai
Dvigubi vienuolynai (monasteria duplicia) - tai viduramžių krikščionių šventovės, kuriose vyrai ir moterys vienuoliai gyveno po vienu stogu, tačiau atskirai, dalindamiesi malda ir darbais Dievo garbei. Šis terminas buvo naudojamas VII-XII a. Europoje, ypač Frankų imperijoje, Anglijoje ir Airijoje, apibūdinti vienuolynus, kuriuose gyveno ir vyrai, ir moterys, dažnai vadovaujami abato ar abatės.
Taip pat skaitykite: Parodos Lietuvoje: sąlygos
Terminas monasteria duplicia kilęs iš lotynų kalbos, kur duplicia reiškia „dvigubas“, o monasteria - „vienuolynai“. Lietuvių kalboje vartojamas kaip „dvigubi vienuolynai“, pabrėžiant jų dvilypę struktūrą. Anglų kalboje jie vadinami double monasteries, vokiečių - Doppelklöster, prancūzų - monastères doubles. Struktūra atspindėjo ankstyvosios krikščionybės idealą, kai bendruomenės dalijosi dvasine misija, išlaikydamos griežtą atskyrimą.
Dvigubuose vienuolynuose vyrai ir moterys gyveno atskiruose pastatuose, tačiau dalijosi bendra bažnyčia ir kai kuriomis pareigomis. Dienotvarkę sudarė Valandų liturgija, šventraščių studijos, rankraščių perrašinėjimas ir rankdarbiai. Vyrai dažnai atlikdavo fizinį darbą (pvz., žemės ūkį), o moterys - siuvinėjimą ar ikonų kūrimą. Svarbios progos buvo šventųjų globėjų minėjimai, Velykos ar Kalėdos, kai bendruomenės rinkdavosi bendrai maldai.
Dvigubi vienuolynai taip pat buvo švietimo centrai: vienuolės ir vienuoliai mokė vaikus, kūrė rankraščius, kaip Whitby vienuolyne, kur buvo perrašinėjami Biblijos tekstai.
Whitby vienuolynas Anglijoje, vadovaujamas abatės Hildos, 664 m. surengė sinodą, kuris išsprendė ginčą dėl Velykų datos, suformavęs Anglijos krikščionybės pagrindą. Kita istorija pasakoja apie Fontevraud vienuolyną Prancūzijoje, kur abatė Petronila de Chemillé XII a. valdė ir vyrus, ir moteris, sukeldama kontroversiją dėl moters lyderystės. Šie vienuolynai dažnai buvo kritikuojami, nes bažnyčios vadovai bijojo „per didelio“ vyrų ir moterų bendravimo, todėl XII a. dauguma buvo uždaryti ar pertvarkyti.
Žymiausi dvigubi vienuolynai
- Whitby vienuolynas (Anglija, VII a.): Vadovaujamas šv. Hildos, buvo švietimo ir religinio gyvenimo centras, garsėjęs sinodu ir rankraščiais.
- Fontevraud vienuolynas (Prancūzija, XI a.): Įkurtas Roberto d’Arbrisselio, unikalus tuo, kad abatei pavaldūs buvo ir vyrai vienuoliai.
- Kildare vienuolynas (Airija, V a.): Šv. Brigitos įkurtas, laikomas vienu pirmųjų dvigubų vienuolynų, traukė piligrimus.
- Remiremont vienuolynas (Frankų imperija, VII a.): Garsėjo moterų vadovavimu ir kultūriniu klestėjimu, saugojo šventųjų relikvijas.
Apie vienuolynus:
Taip pat skaitykite: Kudikas ir jo raida
- Šv. Benediktas Nursietis: „Vienuolynas yra mokykla, kur mokomasi tarnauti Dievui, ar tai būtų vyras, ar moteris.“ (Regula Benedicti.)
- Šv. Hilda iš Whitby: „Malda ir darbas suvienija mus po Dievo stogu, nesvarbu, kas esame.“ (Tradicinė legenda.)
- Istorikas Bede: „Dvigubi vienuolynai buvo šventumo žiburiai, kur vyrai ir moterys kartu šlovino Dievą.“ (Ecclesiastical History.)
- Fontevraud piligrimas: „Ten, kur moteris vadovauja vyrams Dievo vardu, slypi tikras šventumas.“ (XII a. užrašas.)
Fontevraud vienuolynas buvo toks įtakingas, kad jame ilsėjosi Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, o jo kapą saugojo ir vyrai, ir moterys vienuoliai.
Dvigubi vienuolynai buvo drąsus viduramžių eksperimentas, jungęs vyrus ir moteris bendrai misijai Dievo garbei, išlaikant atskyrimą. Nors XII a. jie išnyko dėl bažnyčios reformų, Whitby ar Fontevraud palikimas rodo, kad šventumas nepriklauso nuo lyties. Kaip sakė šv.
Pirmosios mokyklos Lietuvoje
Iki krikšto Lietuvoje nebuvo mokyklų. Turtingieji savo vaikus rašyti ir skaičiuoti mokė namie, o neturtingų valstiečių ir miestiečių vaikai perimdavo tėvų verslus. Pavyzdžiui, valstiečių vaikai tapdavo žemdirbiais, o miestiečių - amatininkais ar pirkliais.
Priėmus krikštą, Lietuvoje atsirado pirmosios mokyklos. Viduramžių laikais mokyklos buvo kuriamos prie vienuolynų ir bažnyčių. Mokytojais buvo vienuoliai, kunigai. 1397 metais įkurta pirmoji Lietuvos mokykla prie Vilniaus katedros. Vėliau daugiau mokyklų buvo įkurta prie parapinių bažnyčių, todėl jos vadinosi parapinėmis. Tokias mokyklas galėjo lankyti tik berniukai. Mokytojas mokė juos rašyti, skaityti, skaičiuoti ir tikybos. Visos pamokos vyko tik lotynų kalba.
Mokytis mokykloje buvo sunku, nes pamokos vyko visą dieną. Mokykloje vaikai atlikdavo ir namų užduotis, nes savo knygų neturėjo. Knygos buvo labai brangios. Turtingesni ir gabesni bajorų vaikai mokslų tęsti vyko į užsienį: Vokietiją, Italiją, Angliją, Prancūziją, nes Lietuvoje ilgai nebuvo aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų. 1539 metais Vilniuje įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla - kolegija. 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas.
Švietimas Lietuvoje XV-XVI a.
1397 m. rašto šaltiniuose (Vilniaus kapitulos dokumentuose) pirmą kartą paminėta katedros mokykla. Galbūt ji įkurta anksčiau, nors smarkiai paankstinti įkūrimo datos nėra pagrindo: juk aišku, kad mokykla į Lietuvą atėjo kartu su krikštu. Tad 1397 metus galima laikyti Lietuvos mokyklos simboline pradžia. Panaši į Vilniaus katedros mokyklą Žemaičių vyskupijoje, Varniuose, įkurta 1469 m. mokyklos. Pirmą tokią mokyklą žinome buvus Trakuose (Naujuosiuose), 1409 m. ją įsteigė Vytautas.
Tačiau parapinių mokyklų tinklas susiformavo tik XVI a. Apie pirmąsias mokyklas dokumentų nėra; veikiausiai pradžia buvo labai skurdi. Matyt, visą XV amžių buvo mokoma paprasčiausių Bažnyčios veiklai reikalingų dalykų: lotyniškai skaityti katekizmą, gal šiek tiek rašyti, aiškinamos Bažnyčios tiesos, mokoma giedojimo ir apskritai to, ko reikia patarnaujant pamaldoms. Vargu ar mokyta skaičiuoti, juo labiau, kad Lietuvos tuo metu dar nebuvo pasiekę arabiškieji skaitmenys.
1528 m. Vilniaus vyskupijos statutas mokymo turinį nusako labai paprastai: turi būti „aiškinama evangelija bei Povilo laiškai abiem - lietuvių ir lenkų - kalbomis“. Katedrų mokykloms turėjo būti keliami aukštesni tikslai: rengti bent jau žemesnio lygio dvasininkus, nes Bažnyčiai vargu ar pakluso Krokuvos ir kitų užsienio universitetų auklėtinių.
Galbūt dėl šios priežasties XVI a. pradžioje Vilniaus katedros mokykloje įdiegtas triviumas - mokomųjų dalykų ciklas, susidedantis iš gramatikos, retorikos (iškalbos) ir dialektikos (filosofijos ir logikos pradmenų).
Nežinome, koks mokymo turinys buvo Vilniaus parapinėje mokykloje (įkurta 1513 m. prie Šv. Jono bažnyčios), kai jos teisės 1526 m. buvo praplėstos (pradėta dėstyti ir vokiečių kalba, mokoma rašyti dokumentus) ir kai XVI a. vid. joje pradėjo dirbti žinomas teisininkas ir poetas ispanas Petras Roizijus.
Žinome, kad toje mokykloje buvo dėstoma Lietuvos, Magdeburgo ir Romos teisė bei graikų kalba, tačiau tik spėjama, kad ji galėjusi pasiekti gimnazijos lygį, kuriam būtina visų septynių laisvųjų menų programa (kai be triviumo, mokoma ir kvadriviumo - geometrijos, aritmetikos, astronomijos ir muzikos). Nieko nežinoma apie mokymo turinį ir taip tik spėjama, kad kvadriviumo lygį pasiekė ir Abraomo Kulviečio ir jo kultūrinės programos iškilumu.
Katalikų bažnyčios vaidmuo ugdyme
Thomas E. Woodsas knygoje „Kaip Katalikų bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ teigia, kad vienuoliai suvaidino esminį vaidmenį Vakarų civilizacijos raidoje. Jau III amžiuje ryškėja ankstyvosios vienuolinio gyvenimo formos. Kitas krikščioniškojo vienuolinio gyvenimo šaltinis yra šv. Paulius iš Tėbų. Už jį dar plačiau žinomas šv. Antanas Didysis iš Egipto (dar vadinamas Dykumos šv. Antanu), gyvenęs maždaug 2-oje III a. pusėje ir 1-oje IV a. pusėje. Siekdamas dvasinio tobulėjimo, šv. Antanas Didysis pasitraukė į Egipto dykumą ir didingas jo pavyzdys patraukė tūkstančius žmonių.
Bendruomeninės vienuolystės tradicija, kuri geriausiai žinoma pasauliečiams, iš dalies rutuliojosi kaip protestas prieš atsiskyrėlių gyvenimą, teigiant, kad žmonės turi gyventi bendruomenėse. Tokia buvo ir šv. Bazilijaus Didžiojo nuomonė. Tačiau Vakarų vienuolystė labiausiai skolinga vienam iš savo vienuolių - šv. Benediktui Nursiečiui, kuris apie 529 m. parašė Benediktinų ordino regulą.
Šv. Benedikto regula padėjo benediktinų vienuolynams išplisti visoje Europoje. Benediktinų vienuolynai nepriklausė vienas nuo kito, kiekviename jų visą tvarką prižiūrėjo abatas. Šv. Benediktas taip pat nepaisė būsimo vienuolio pasaulietinės padėties, nesvarbu, ar valdantys didelius turtus, ar apgailėtini vargšai, jam visi buvo lygūs Kristuje.
Vienuolių vaidmuo Vakarų civilizacijoje pasitvirtins kaip esminis. Benediktinų gyvenimo būdas ištvėrė didžiųjų neramumų laikotarpį ir jų vienuolynai liko tvarkos ir ramybės oazėmis. Nuo XIV a. pradžios šis ordinas davė Bažnyčiai 24 popiežius, 20 kardinolų, 7 000 arkivyskupų, 15 000 vyskupų ir 1 500 kanonizuotų šventųjų. Savo pakilimo laikotarpiu benediktinai galėjo didžiuotis 37 000 vienuolynų.
Nors dauguma išsilavinusių žmonių sutinka, kad viduramžių vienuolynuose puoselėjami mokslas ir kultūra buvo indėlis į Vakarų civilizaciją, turime nepamiršti, kad vienuoliai užsiėmė ir amatais. Žemės ūkis yra itin svarbus to pavyzdys. XX a. pradžioje Henry Goodellas, Masačusetso žemės ūkio koledžo prezidentas, šlovino „šių nuostabių senovės vienuolių darbą per tūkstantį penkis šimtus metų. Jie išgelbėjo žemės ūkį, kai jau niekas nebegalėjo jo išsaugoti. Šiuo klausimu yra daug įrodymų. „Turime būti dėkingi vienuoliams už didelės dalies Europos žemės ūkio atkūrimą“, - pabrėžia vienas ekspertas. „Kur tik vienuoliai apsistodavo, - tęsia kitas, - dykynė virsdavo klestinčiu kraštu, jie siekė veisti galvijus ir dirbti žemę, vienuoliai triūsė savo rankomis, jie sausino liūnus, kirto miškus. Vokietiją vienuoliai pavertė derlinga šalimi.“
Vienuoliai kaupė perteklinį vandenį pavasarį, kad panaudotų jį stojus sausrai. Lombardijoje valstiečiai iš vienuolių įgavo irigacijos žinių, kurios prisidėjo prie didesnio žemių derlingumo. Daugeliu atvejų geras vienuolių pavyzdys įkvėpdavo kitus, jie labai gerbė rankų darbą, ypač žemdirbio.
Šv. Grigalius Didysis (590-604 m. popiežius) pasakoja mums iškalbingą istoriją apie abatą Ekvitijų, VI a. misionierių, pasižymėjusį iškalba. Be to, šampaną išrado Domas Perignonas iš Šv. Petro abatijos Aukštutiniame Viljė prie Marnos. 1688 m. jam buvo pavesta tvarkyti vyno rūsius ir vienuolis, pabandęs sumaišyti vynus, sukūrė šampaną.
Vienuoliai buvo svarbūs viduramžių technologijos kūrėjai. Ypač savo išprusimu technologijų srityje pagarsėjo Cistersų ordinas, į reformas linkusi Benediktinų ordino dalis, 1098 m. įsikūrusi Sito. Kadangi tarp vienuolynų veikė puikus komunikacijos tinklas, informacija greitai plisdavo. Cistersų vienuolyne Klervo randame XII amžiuje rašytą ataskaitą apie tai, kaip vienuolyne buvo naudojama vandens galia, iš kurios tampa aiški mechanizmų svarba Europos gyvenime. Cistersų bendruomenė valdė savo fabriką. Vienuoliai naudojo vandens galią kulti kviečiams, sijoti miltams, velti milui ir išdirbti odai.
tags: #ar #vienuoliai #moke #vaikus