Įvadas
Poezija, kaip dvasinis veiksmas, o ne rezultatas, dažnai gimsta netikėtai. Poezijos pasaulis yra originalus, tačiau sunku apibrėžti, kas yra poetinis pasaulis, ypač kai poetas modernus, kuriam neįmanoma pritaikyti jokių teorijų ar taisyklių. Tokiu atveju būtina įsiklausyti ne tik į žodžio semantiką, bet ir į skambumą, įsižiūrėti į vaizdinį, atrasti jo ryšį su kitais vaizdiniais.
Vienišumas kaip įkvėpimo šaltinis
Visais amžiais vienišumo, tuštumos jausmas vertė žmogų jaustis silpna, savo emocine būsena iš kitų išsiskiriančia asmenybe. Baimė ir nepasitikėjimas savimi - tai požymiai, kurių dėka galima pasakyti, kad asmuo jaučiasi nepilnavertis, atskirtas nuo kitų. Šiuolaikiniame pasaulyje daugumai žmonių tuštumos jausmas taip pat nėra svetimas, tačiau jis ne visada žmogų veda beprasmio gyvenimo link. Sakoma, kad vienatvę gali ištverti tik tvirtą charakterį turintys žmonės. Tokia vidine būsena pasižymintys asmenys dėl tuštumos ir atskirties jausmo geba jausti laisvę ir nepriklausomybę, o tai gali tapti puikiu kūrybiško žmogaus įkvėpimo šaltiniu. Galima teigti, kad vienatvėje sugebantis išbūti žmogus - tai vidinę harmoniją ir tikrąjį save atradęs asmuo, kuriam negresia vidinių asmenybės savybių žūtis, prilygstanti savęs susinaikinimui.
A.Škėmos vienišumo tema
Šiandien žinoma, kad vienatvė - tai jausmas, kurį lemta patirti kone kiekvienam. Tačiau kiekvienas šį jausmą patiria skirtingai. Vienišas žmogus gali būti tas, kuris neturi draugų ar artimųjų, tačiau taip pat tai gali būti žmogus, atskirtas nuo tėvynės, arba žmogus, kurio mintys ir idėjos yra tiesiog kitiems nesuprantamos. Lygiai taip pat kiekvienas atranda savąjį ramstį, kuris padeda išgyventi vienatvę. Poezija - tai būdas išlieti savo mintis ir emocijas taip, kaip tik trokšta žmogaus širdis. Todėl kartais teigiama, jog poezija gimsta būtent iš vienišumo.
A. A. Jonyno poetinis pasaulis
A. Jonyno poetinis pasaulis nėra vientisas, jį galima skaidyti remiantis prasminiu klodu ir raiškos ypatumais. Prasminis klodas lyrikoje yra darbo ašis, kuria remiantis ir bus aptariamas poetinis pasaulis. Todėl pagrindinis darbo uždavinys - išskirti svarbiausius poeto lyrikos teminius aspektus. Į prasminį klodą įeina tematika, problema, lyrinis subjektas ir motyvai. Ypač svarbus lyrinis subjektas, jo pasireiškimo būdai, nurodantys lyrikos tipą, o taip pat per kalbą atskleidžiamas jo sąmoningumas. Šiam subjektui ne visada žinomi jo paties aspektai. Asmuo kaip subjektas laisvas priimti sprendimus, bet tie sprendimai riboti kultūrinių, socialinių, istorinių konfigūracijų, kurios neretai yra suvokiamos kaip neatskiriama subjektyvumo dalis. Čia kintanti tapatybė ir intersubjektyvumo problema. Šios aplinkos ryškus A. Jonyno lyrikoje. Lyrinis subjektas dažnai jaučiasi susvetimėjęs, praradęs savo tapatybę. Tai inspiruoja lyrinio subjekto būties problemų apmąstymą, nostalgišką žvilgsnį į praėjusį laiką, formuoja požiūrį į poeziją, Dievą ir aplinką.
Iš šiojo subjektyvumo galima išskirti kelias pagrindines lyrikos temas/aspektus. Dažnas poezijoje yra tikėjimo aspektas, kartais ieškant ryšio su Dievu, o kartais ironiškai žvelgiant į šiuolaikinio modernaus žmogaus požiūrį į Dievą, tikėjimo kaip vertybės sumenkėjimą. XX-ame amžiuje į lietuvių literatūrą įsiveržęs egzistencializmas susitelkia ties atskiro žmogaus būties problemomis. Literatūroje atsiranda vis daugiau filosofiškumo. Autorė leidžiasi į tokias keliones ir apmąsto būties nesaugumo klausimus, leidžiasi į gyvenimo prasmės paieškas, realizuodamas save per kūrybą, kurią suvokia kaip egzistencinę pilnatvę.
Taip pat skaitykite: Moralės principai lotynų kalba
Vilniaus vaizdinys A. Jonyno kūryboje
Dar viena svarbi tema A. Jonyno poezijoje - Vilniaus vaizdinys. Ši tema vyrauja poeto lyrikoje nuo pirmojo iki paskutiniojo rinkinio. Čia iškyla prarasto Rojaus motyvas: „Tas vaizdas man vis iškyla ir iškyla. Aš pato akmenukus. Čia namo mama, ir taip dar nesinori. Tuos vaizdus užfiksavau, ir jie eilėraštyje tikriausiai yra kertiniai. Aš neabejotinai autentiška) lyrinio subjekto raiška. Jaučiasi svetimas, nesuprantantis nei savęs, nei aplinkos. Taigi Vilniaus vaizdinys poezijoje išreiškiamas įvairiai: kartais per nostalgiškumo prizmę, o kartais pasitelkiant ironiją bei autoironiją.
Intertekstualumas
Poetiniam A. Jonyno pasauliui pristatyti svarbu paminėti intertekstualumą. Pasak V. Sventicko, A. Jonynas savo kūryboje yra atsivėręs įvairialypiam poetiniam bendravimui su kitais poetais ir jų kūryba. Pats autorius šį atvirumą nuolat skelbia, apibrėžia jo prasmę. Į A. Jonyno lyriką žvelgiant teminiu aspektu, matoma pažintų žmonių galerija. Šie vaizdiniai skiriami mirusiems žmonėms. Šių vaizdinių analizė dažniausiai atrodo negražiai (kaip ir meilės lyrikos). Visa per daug jautru, analitinis kalbėjimas žeidžia.
Lyrinio subjekto pasireiškimo būdai
Pasak Vandos Zaborskaitės, pagal lyrinio subjekto pasireiškimo būdus galima lyriką skirstyti į tris tipus: išpažintinę, manifestacinę ir meditacinę. Visais šiais tipais pasireiškia A. Jonyno lyrinis subjektas. Tai jo jausmų, išgyvenimų pasaulis. Šiame eilėraštyje matomi keli motyvai: uodas - gyvybės, eilėraštis - kūrybos, Ardžakona - mitologinis. Čia ir patyrimai, kitaip tariant, tematinis aspektas. Taip pat antroje strofoje motyvus sujungia tautologinis žodžio ašies kartojimas, lemiantis posmo rimą. Jo intymumą dar labiau pagilina lyrinio subjekto kreipimasis į mitologinį herojų Ardžakoną, kuris pasižymi nepaprastu kovingumu. Lyrinio subjekto kalbėjimas - tai žaidimas paradoksais. Kitame posme lyrinis subjektas daug jautresnis, nes gyvybės sunaikinimas, kraujo dėmė turi daugiau tikrumo, nei eilėraštis, kuris prilygsta siurbusiam kraują lavonui. Kalbantysis autoironiškas, bet ir jautrus. Jis jaučiasi kaip uodas, siurbęs iš jo kraują. Kyla poetinio įkvėpimo problema. Šie aspektai paryškina, daro atviresnius, labiau matomus.
A. Jonyno lyriniam subjektui būdingas ir manifestacinis kalbėjimo tipas. Dažnai kalbantysis išsako savo pažiūras į tam tikrus visuomeninius dalykus. Tai yra Maxima, kurioje poetas skaitė 2008-aisiais Vokietijoje surengtame poezijos pavasaryje. Šiomis pažiūromis. Matomas tipiškas visuomenę užvaldžiusios tuštybės vaizdas. Šiuose dalykuose mato prasmę, kovoja dėl materialių nieko vertų skudurų. Atskleidžiama tuštybė, vertybių pasikeitimas šiuolaikiniame pasaulyje.
Taip A. Jonynas šį išsakymą skiriasi nuo klasikinės manifestacinės lyrikos. Čia bandoma paveikti, įteigti ironizuojant, pabrėžiant visuomenės trūkumus, silpnąsias vietas, siaurą pasaulėžiūrą, netinkamą prioritetų išdėstymą. Šiomis prie lesalo, drabužių vertės sumenkinimas, vadinat juos skudurais ar drapanomis, atskleidžia visuomenės tuštybę. Čia įsakmus tonas, du kartus liepiantis valdyti žemuosius instinktus, formuoja įtaigumą.
Taip pat skaitykite: Alergija nėštumo metu: simptomai ir gydymas
Meditacinė lyrika, anot V. Kubiliaus, leidžia patirti vaizdo didybę. Viskas, kas paženklinta dulkėmis, yra pasmerkta žūti, tariama Dievo meilė yra žudanti Dievo rūstybė. Žemiška būtis yra nuvargusi, nebegalinti pasipriešinti, kyla buvimo prasmės problema. Šiame eilėraštyje išryškėja kita A. Jonyno pusė: čia nėra ironijos. Anksčiau viską perpina ironija arba autoironija, su šypsena žvelgia į žmogaus trapumą, parodo jo silpnumą, tai šiuo atveju išgyvenimai dėl žemiškos būties trumpalaikiškumo, merdėjimo, Dievo rūstybės yra atviri ir jautriai išsakomi. Poetinė kalba išryškina prasminį klodą. Eilėraštyje susiduria priešpriešos: meilė ir rūstybė, prasmė ir vaizdas. Dievo meilė neigia jo rūstybę ir prasmės, vaizdo nebuvimas lyriniam subjektui kelia būties vertės problemą. Filosofinis aspektas ryškiausiai atveriamas meditaciniu lyrinio subjekto intonavimu, o taip pat poetine kalba. Teminiai aspektai išryškinami poetinėmis detalėmis. Poetikai svarbus kalbėjimo būdas. A. Jonyno kalbantysis viename eilėraštyje gali būti ironiškas, sąmojingas, kitame - susimąstęs ir net filosofiškas, o kartais ir paradoksalus, nes lengvai jungiamas lyrinis kalbėjimas su šnekamąja kalba.
Poezijos ir muzikos ryšys
A. Jonyno, poezija yra dvasinis veiksmas, o ne rezultatas, eilėraštis gimsta netikėtai, todėl tokia pati netikėta yra ir poetika. Derinama tradicija su modernumu. A. Jonyno poezijos teminius aspektus, kuriame ne tik sąmoningai poeto išskirti svarbiausi motyvai, bet ir matoma netradicinė strofos struktūra, būdingas kalbėjimas pirmu asmeniu, nurodantis išpažintinės lyrikos tipą, retorinis klausimas, suteikiantis pakilumo atspalvį, bet tuo pat metu susipinantis su kasdienine kalba. Vienu įkvėpimu eilėraštyje pasakomi keli rūpimi klausimai. Šio jungtis - žodis apie, kuris nurodo, kad eilėraštis priklauso anaforinės kompozicijos rūšiai. Pirmajame posme matomos žiedinės kompozicijos užuomazgos, nes išeities tašku tampa žodžiai nesuprantu ir nesupranta. Jam yra svetima. Kalbantysis, nesuprantantis filosofijos, tarsi pats sau kelia klausimą, kas yra ta filosofija. Jo, kaip ir jis nesupranta jos. Antruoju posmu prieštaraujama pirmajam. Čia jau. Išryškėja kontrastas tarp filosofijos ir poezijos. Šiajame posme, kur kyla gero poeto problema. Lyrinio subjekto poezijos pajauta lemia jo buvimą tarp geriausiųjų. Šiame eileraštyje ryški aliuzija į intertekstualumą. Lyrinis subjektas išsako autoritetų svarbą jo pasauliui, siauresne prasme - kūrybiniam pasauliui, įkvėpimui. Jis jaučia šiu autoritetų įtaką jo kūrybiniam įkvėpimui.
Erdve ir laikas
Erdvė dažnai apima nepasiekiamus tolius, čia kambario erdvės lengvai persikelia į miesto gatves ar vaikystėje matytas vietas arba tolimą, tik vizijose regimą erdvę. Pavadinamiems erdvės ir laiko akcentams atspindėti tiktų eilėraštis „Ir erdvės o ir laiko pristinga mums“, kuris iliustruoja ne tik poeto lyrikos daugiaplaniškumą, bet ir simboliškai nurodo poezijos laiko ir erdvės neaprėpiamumą. Šio pavadinimą galima traktuoti dviprasmiškai. Jis jaučia šiuos poreikius. Kita vertus, žinant, kad viena svarbiausių poeto lyrikos temų yra geros poezijos siekis, galima numanyti, jog eilėraštis tiesiogiai susijęs su literatūrinėmis laiko ir erdvės sąvokomis. Erdvės ir laiko A. Jonyno kūryboje. Jis jungia praeities, joje esančioje erdvėje bei laiką, kuriame gyveno Baironas, su dabartimi. Šis eilėraštis taip pat atskleidžia ir poetui daromą kitų kultūrų įtaką, jungimą to, kas sena, su tuo, kas nauja. Čia pat ir rūkantis Baironas, vadinamas kipašu, ir lakštingalos, rojaus sodai. Vaizdingi paradoksai. Dangaus ir žemės priešprieša. Šiamos į žemę lakštingalos yra jungtis tarp dviejų skirtingų erdvių. Erdvės ir laiko motyvai. Jie turi įtakos eilėraščio skambumui. A. Jonyno kryžminis rimavimas: mums - lakštingaloms, garde - sode, girdimas - lakštingalas, vokais - nagais. Viename eilėraštyje gali būti trys skirtingi laiko lygmenys: praeitis, dabartis ir ateitis. Jis jaučiasi atitolęs nuo šio gyvenimo laike.
M.Martinaicio kūryba
Marcelijus Martinaitis savo gimimo metais ir kūrybos tendencijomis įsiterpia tarp dviejų poetų kartų - 30-ųjų metų gimimo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių Jono Strielkūno, Sigito Gedos. Šiuolaikinės lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmė ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių. M. Martinaičio kūryboje galima skirti du pagrindinius eilėraščio tipus - lyrinį ir epinį. Šie tipai kartais pasirodo klasikinėmis kanoninėmis formomis : lyrinis tipas - elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta nuotaika ar jausmas ir sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma.; epinis tipas- baladė, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė. Tačiau gryna kanonine forma parašytų eilėraščių M. Martinaičio lyrikoje nėra daug - atskirame eilėraštyje ar cikle vyraujančiu lyrizmo principu galima laikyti tiesiog atviriau išsakytas nuotaikas ar jausmus, o epiškumo principu- ryškiau apibrėžtą veiksmą ar personažą. M. Martinaitis visa savo kūryba tarsi siekia lyrinių ir epinių lyrikos pradų sintezės, todėl jo kūryboje nemažai į elegijos ar soneto žanrą orientuotų eilėraščių, kurių struktūroje galima atpažinti ir epo elementus. Šiuolaikinės lyrikos panoramoje M. Martinaičio kūryba išsiskiria originalia klasikinių poezijos kanonų ir bendresnių tautosakinių, literatūrinių, kultūrinių temų, žanrų sinteze ir stilizacija.
Paskutinėje M. Martinaičio eilėraščių rinktinė sudaryta iš 40 eilėraščių, iš kurių galima nesunkiai išskirti dvi pagrindines vyraujančias temas, tai atsisveikinimo, praeities, prisiminimų tema. Kad šioje knygoje bus kalbama apie praeitį, prisiminimus mus informuoja jau ir knygos pavadinimas “Tolstantis”. Antroji knygos tema - kūrybos, pašaukimo, poezijos vertės. Eilėraščio “ Patarimai, kaip panaudoti eilėraščius”, esančio knygos pabaigoje , viena strofa, mums taip pat pasako, jog ši tema aptariamoje rinktinėje bus viena pagrindinių. Šioje M. Martinaičio rinktinėje, pastebimas ir visai jo lyrikai būdingas tautosakinis, literatūrinis, kultūrinis kontekstas.
Taip pat skaitykite: Palaikymas santykiuose
Poetinė infekcija
Šis eilėraštis sudarytas iš 9 strofų, iš pirmo žvilgsnio matyti, eilučių nevienodumas, tam tikra norėta betvarkė; ryškiai pastebima strofas sudarančių eilučių nevienodu skaičiumi, I- oji str. - 5 eilutės, VI oji - tik 2 eilutės, V- oji - 4 eilutės ir t.t. Sintaksinės struktūros žymimos skyrybos ženklų pagalba, šiuo atveju strofinę eilėraščio struktūrą patvirtina tai, kad kiekviena strofa baigiama tašku, taigi strofa yra uždaras, sau pakankamas vienetas. Nuo pirmosios strofos palaipsniui poetas pasakoja savo jausmus, bei santykį su kūryba nuo vaikystės iki dabar. Kūrinio pavadinimas, neįprastas, intriguojantis, tačiau jau pirmoje strofoje aiškėja žodžio “infekcija” vartojimo prasmė, tai lyg užkrečiama liga, neatsparumas kūrybai. Pirmoji strofa prasideda daugtaškiu, tai lyg pavadinimo paaiškinimas, kodėl šį kūrinį pavadino “poetine infekcija” ”.nes užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius”. Lyrinis subjektas kalba apie dar vaikystėje pajaustą potraukį kūrybai, kurį jis vadina “užkrečiamu” , “ uždegimu”, kas galėtų reikšti labai stiprų, galbūt netgi perdėtą domėjimąsi literatūra. Poeto minimų rašytojų įvairovė , Maironis, Binkis, Kossu, kuriems anot lyrinio subjekto “aš buvau neatsparus”, galėtų reikšti poeto susidomėjimą ne vienos kurios nors literatūrinės srovės rašytojais, tačiau įvairiais. Poetas mini, kad jis eiles ne tik skaitė ar mokėsi atmintinai, bet ir pats rašė. Jis pats savo poreikį rašyti įvardija kaip “ištikdavo netikėti priepuoliai”, kurie, manau, poetui leisdavo atsiriboti nuo realaus pasaulio ir įsigilinti į save, kaip pats sako “lyg ir išnykdavau”.
Antra strofa pradedama žodžiais “neišsivystė atsparumas gyvenimui”. Ar taip rašydamas poetas turi omeny tai, kad kūrybos žmonės yra labiau nutolę nuo realaus pasaulio, labiau užsidarę, jautresni išgyvenamiems įspūdžiams, ir dėl to labiau pažeidžiami? Toliau skaitant eilėraštį, galima įžvelgti supriešinimą, “eilėraščiai galėdavo pratrūkti krauju iš burnos ,, ypač skaitant Vaičaitį” ir “ kartais užplūsdavo ūmūs laimės proveržiai”. Lyrinio subjekto išgyvenimai skaitant , įsigilinus, tai ką jam duodavo literatūra, nebuvo vien paprastas susidomėjimas, tai keldavo emocijas, leido jaustis laimingam ar kentėti. Kyla klausimas, kodėl po “laimės proveržių” sekdavo “savigrauža, kaltė”.? Lyrinis subjektas sako, kad pats to negali suprasti. Galbūt galima sakyti, kad poetas kūrybą lygina , o gal net tapatina su gyvenimu, džiaugsmą keičia liūdesys, neįmanoma nuolatinė laimės būsena. Lyrinis subjektas sako, jog “visa tai nuolatos kartojasi ir yra perduodama kitiems per eilėraščius - skaitantys tai jaučia”. Iš šios citatos puikiai atsiskleidžia rašančiojo požiūris į skaitytoją- jis turi pajusti jausmus sudėtus kūrinyje ir išgyventi juos skaitydamas.
Eilėraščio strofos prasidedamos žodžiais “ kartais, “nuolat”, “dažniausiai”, “ o kartais”, leidžia atpažinti tekste besivystančių reikšmių kryptį ir prasmę. Panašių žodžių kartojimas strofų pradžioje tematiniu požiūriu šias strofas sujungia į bendrą semantinę visumą. Lyrinis subjektas sako norėjęs “išsigydyti” , jo išvardintų dalykų sąrašas , kurie turėjo padėti tai padaryti, yra išties platus, tai ir “vynas” ir “padorumas”, ir “meilė gamtai”, tačiau ,anot jo, nepadėjo niekas. Nepadėjo netgi ironiškai minimas “socrealizmas”. Apibūdindamas “užkratą” , taip poetas vadina poreikį kurti, lyrinis subjektas mini, kad šio “užkrato” požymiai- “vengimas naudingų daiktų: valdžios, pinigų, automobilio”. Ima ryškėti poeto nesugebėjimas pasirinkti ir abejonė tarp materialių ir dvasinių vertybių, nes kaip jau buvo minėta, iš pradžių lyrinis subjektas bando gydytis, vėliau sako, jog jam įprastas ir priimtinas toks gyvenimas. Išryškėja skirtumas tarp tradicinio pasaulio ir pasaulio, matomo menininko akimis. Poeto siekiai nėra materialūs, o dvasinis pasaulis subtilesnis.
Tai ir “tamsios smuklės”, ir “valkatos”, ir “šunys” , ir “ mirusieji” , ir “Dievas” .Poetas atviras jį supančiai aplinkai, žmonėms, gamtai. Jo išvardytus dalykus interpretuočiau kaip atskiras gyvenimo sritis: “smukles”, kaip bohemos simbolį, tai kad jis mini, jog nesišalina valkataujančiu, galėtų reikšti jo atvirumą žmonėms, bendravimui neskirstant žmonių į tam tikras klases. “ paukščiai, šunys”- gamtos dalis, ir pagaliau “Dievas”- religija rašančiojo gyvenime. Lyrinis subjektas poeziją suvokia ir sieja ją ne vien su sugebėjimu subtiliai atkurti pasaulio vaizdą, bet ir sugebėjimu jį jausti. Be to poezija gimsta ne tik iš realių išgyvenimų, bet ir iš vizijų. Poezija, anot lyrinio subjekto, “kritimas per visą gyvenimą iš neapsakomo aukščio”. Ar ši poeto mintis galėtų reikšti, kad poezija, kuri prilyginama kritimui, yra kažkas nepastovaus, kas nuolat kinta, nestovi vietoje. Įvardindamas tai, kas kartais vyksta jo pasąmonėje, poetas rašo “siaubingi regėjimai”: šventojo gundymai, erotinės scenos, piktažodžiavimai, nužudymai”.Ar tokios rašančiojo vizijos leidžia mums geriau pažinti poeto vidinį pasaulį, jo destruktyviąją pusę? Poetas įvardija ir naktinius košmarus “tardo mane juodom togom teisėjai atsivertę žodyną- poetų baudžiamąjį kodeksą”. Tokie sapnai rodo rašančiojo svarstymus, ar jo kūryba pasmerkta, ar išteisinama.
Eilėraščio pagrindinė tema- lyrinio subjekto santykis su poezija, pašaukimo svarba jo gyvenime. Jo kaip poeto santykis su aplinka. Jo suvokimas, kad jis kitoks, kad jo jausmai yra stipresni, kurie kartais virsta vizija ar košmaru. Atrodo, jog jis pats nesugeba pasirinkti, ar nori būti poetu, ar tik paprastu žmogumi, ką jam duoda šis sugebėjimas kurti, o ką atima? Kaip poetas yra linkęs vertinti sugebėjimą kurti: kaip didelę vertybę ar kaip kažką, kas persekioja, ir ką pats net kelis kartus pavadina “užkratu”. Eilėraštyje išryškėja dialoginė struktūra ,, kurios dėka potekstėje pasislėpęs “aš” leidžia skaitančiam prie jo priartėti. Iš lyrinio subjekto veiksmų, tai ką jis siekia daryti arba nedaryti, mes galime spręsti apie esminius jo asmenybės bruožus. Šio eilėraščio ypatybė- išpažinties forma.
Nuorašai
Šio eilėraščio tema yra glaustesnė. Ji daugiau sutelkta būtent ties pačio eilėraščio atsiradimu, svarba, jo temos pasirinkimu. Eilėraščio ““Nuorašai” forma griežtesnė negu prieš tai nagrinėto. Šis eilėraštis sudarytas iš 5 strofų, kurios panašios savo struktūra bei sakinių ilgumu. Pirmoji strofa pradedama žodžiais “eilėraščius nusirašinėju nuo..”, toliau žodžiai “nusirašinėju nuo.” kartojami kiekvienos strofos pradžioje, su tuo galima sieti ir eilėraščio pavadinimą “Nuorašai”., šis žodis yra tarsi eilėraščio sinonimas. Šiame eilėraštyje sudėti tiek pagrindiniai gyvenimo dalykai, tiek įvairios gyvenimiškos smulkmenos, kurios ,manau, rašančiojo mintyse yra palikusios malonius prisiminimus. Eilėraštyje neaiškinama ir nekomentuojama kaip, ar kodėl poetas “nusirašinėja” eilėraščius, jis tiesiog vardina daugybę dalykų, kurie vienaip ar kitaip skatino jį kurti. Eilėraštyje galima surasti tai, kas teatsitinka tik kartą gyvenime ir dėl to palieka prisiminimą visam gyvenimui- nostalgija, manau, neatskiriama, kalbant apie šį eilėraštį. . Ko gero, šis eilėraštis neatsitiktinai, yra pirmajame rinktinės puslapyje, nes būtent jis kuo puikiausiai galėtų iliustruoti pagrindines knygos temas: praeities ir kūrybos.
Pirmojoje strofoje kalbama apibendrintai, minint iš kur, ir kaip gimsta rašančiojo eilėraščiai, anot jo, jis juos nusirašo nuo “ fotografijų, nuo savo gyvenimo, nuo vandenų nuo dangaus, nuo medžių lapų”. Į žodį “nusirašau” čia ko gero telpa ne vien paprastas rašymas, bet ir viso kūrinio gimimas. Kiekviena tolesnė eilėraščio strofa išskiria kokia nors konkrečią poeto gyvenimo vertybę. Antrojoje strofoje minimi religiniai, dvasiniai dalykai einant nuo labiausiai bendro visiems ir ne itin svarbaus, ir taip priartėjama prie paties svarbiausio “iškelto Viešpaties piršto”, kuris yra tarsi lemties ženklas. Tai kad, rašantysis mini , jog eilėraščius nusirašinėja nuo bokštų, šventovių, giesmynų, leidžia mums spręsti apie pačių kūrinių temas- jose taip pat galėtų būti kažkas šventa. Taip pat kaip ir prieš tai nagrinėtame eilėraštyje galima rasti panašių detalių, “Poetinėje infekcijoje” poetas rašė: “jausti mirusių šnaresį, regėti kaip Dievas įsikūnija i rašomą tekstą”, o šiame eilėraštyje surandame “nusirašinėju nuo mirusių, nuo iškelto Viešpaties piršto”. Šių įvaizdžių pasikartojimas keliuose savo tema panašiuose eilėraščiuose dar kartą patvirtina, jog poetas poezija laiko šventu dalyku ir gana glaudžiai ja sieja su tikėjimu aukštesniu pasauliu.
Trečioji strofa- poeto prisiminimai susiję su moterimis, iš šios strofos galima spręsti apie rašančiojo jautrumą ir atidumą detalėms, jo atmintyje daugybė “gražių užmirštų niekniekių” , kurie, minimi vienoje strofoje kartu su “lūpomis, krūtimis”, sukuria intymią poeto prisiminimų sferą. Tolesnė strofa rodo poeto santykį su gamta. Vėlgi, kaip ir antroje eilėraščio strofoje, poetas pradeda rašyti “nuo paukščių gyvulių” , “kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau” pereina prie “peilio kriaunų”, “ir galiausiai kraujo prasiliejusio asloj”- tai savotiška kiekvienos strofos kulminacija. Čia poetas lyg apgailestauja dėl to, kas buvo , galima įžvelgti savotišką liūdesio gaidelę dėl gyvybės trapumo. Negalime nuspręsti, kieno kraujas buvo pralietas, tačiau pralieto kraujo simbolis lyg ir leidžia mums spręsti apie užuominą į nusikaltimą, į tai, kad šitai padaręs turėtų gailėtis, taigi ar galime šioje strofoje žvelgti poeto liūdesį, apgailestavimą, o gal net ir kaltę? Jeigu vėl palygintume prieš tai nagrinėtą eilėraštį su šiuo, pastebėtume, kad tiek prieš tai nagrinėtame, tiek šiame eilėraštyje poetas pamini “paukščius”, “gyvulius” ir “kraują”. Šitaip keleto viena tematika sujungtų eilėraščių įvaizdžiai pradeda sietis į bendra prasminę struktūrą, prasminę šiuo atveju ne tuo, kad duoda atsakymus, bet tuo, kad iškelia klausimus. Galiausiai paskutinė strofa kalba apie tai, ko poetas neturėjo “nuo durų rankenų kur buvau neįleistas, nuo tuščių puslapių, nuo to, kas buvo neparašyta”. Ši strofa gali atskleisti poeto nusivylimą dėl to, kad ne viskas žmogaus gyvenime yra leista patirti ir atrasti. O tušti puslapiai, neparašyti kūriniai yra tarsi žvilgsnis į ateitį, kuri slepia savyje ir galimybes, ir nežinią.